Pauṇḍrakos ir Kāśī karaliaus išvadavimas

Karaliaus Pauṇḍrakos istorija labai įdomi. Visais laikais atsirasdavo nemažai nenaudėlių ir kvailių, kurie laikė save Dievu. Toks kvailys gyveno ir tuo metu, kai žemėje buvo apsireiškęs Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Kṛṣṇa. Jis vadinosi Pauṇḍraka ir norėjo apsiskelbti Dievu. Viešpačiui Balarāmai išvykus į Vṛndāvaną, kvailas ir pasipūtęs Pauṇḍraka, Karūṣos provincijos valdovas, įsakė savo pasiuntiniui keliauti pas Viešpatį Kṛṣṇą. Visi pripažino Viešpatį Kṛṣṇą Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu, tačiau, nepaisant to, karalius Pauṇḍraka metė Jam iššūkį, tvirtindamas per savo pasiuntinį, kad ne Kṛṣṇa, o Pauṇḍraka yra Vāsudeva. Mūsų laikais yra nemaža kvailių, kurie tiki tokiais nenaudėliais. Anuomet irgi atsirado nemaža tokių, kurie laikė karalių Pauṇḍraką Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu. Nesuvokdamas savo tikrosios padėties, Pauṇḍraka manė esąs Viešpats Vāsudeva. Ir štai jo pasiuntinys pareiškė Kṛṣṇai, kad savo nepriežastine malone karalius Pauṇḍraka, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, apsireiškė žemėje, kad išlaisvintų visus nelaiminguosius.

Apsuptas į save panašių kvailių, nenaudėlis Pauṇḍraka iš tiesų tarėsi esąs Vāsudeva, Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Tai, žinoma, vaikiška mintis. Žaisdami vaikai kartais išsirenka karalių, ir išrinktasis įsivaizduoja esąs karaliumi. Lygiai taip per savo neišmanymą kvailiai išsirenka iš savo tarpo „dievą“, o tasai nenaudėlis net neabejoja, kad toks ir yra, sakytum, vaikiškais žaidimais arba rinkimais galima būtų tapti Dievu. Taigi klaidingai įsitikinęs, kad yra Aukščiausiasis Viešpats, Pauṇḍraka įsakė pasiuntiniui vykti į Dvāraką ir užginčyti Kṛṣṇos dieviškąją prigimtį. Pasiuntinys atvyko į Kṛṣṇos rengiamą karališkąjį susirinkimą Dvārakoje ir perdavė savo šeimininko Pauṇḍrakos žodžius, kurie skelbė:

„Aš ir daugiau niekas kitas esu Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Vāsudeva. Niekas negali su manimi varžytis. Iš savo begalinės ir nepriežastinės malonės, nuoširdžiai užjausdamas kenčiančias sąlygotas sielas, aš nužengiau karaliaus Pauṇḍrakos pavidalu. Tu neteisingai ir neteisėtai skelbiesi Vāsudeva ir turi tučtuojau liautis skleidęs šį melą. Tu privalai atsisakyti Savo pretenzijų. O Yadu giminės aini, atsisakyk visų Vāsudevos simbolių, kuriuos Tu neteisėtai pasisavinai. O po to ateik ir nusilenk man. Jeigu Tu būsi neregėtai įžūlus ir nekreipsi dėmesio į mano žodžius, aš iškviesiu Tave į kovą, ir tegu kova parodys, kas iš mūsų teisus.“

Išgirdę Pauṇḍrakos siųstą žinią, karališkojo susirinkimo nariai bei karalius Ugrasena ilgai ir garsiai kvatojo. Juokui nutilus, Kṛṣṇa tarė: „O Pauṇḍrakos pasiuntiny, perduok savo šeimininkui Mano atsakymą: jis kvailys ir nenaudėlis. Aš tiesiai sakau, kad jis nenaudėlis, ir nevykdysiu jokių jo nurodymų. Aš niekada neatsisakysiu Vāsudevos simbolių, o ypač Savo disko. Juo Aš užmušiu karalių Pauṇḍraką ir visus jo pakalikus. Aš susidorosiu su Pauṇḍraka ir jo kvailais sėbrais, nes tokie žmonės sudaro apgavikų bei apgautųjų visuomenę. Tada, kvailas karaliau, tu iš gėdos slėpsi savo veidą, o kai tavo galva, nukirsta Mano disko, nusiris nuo pečių, ją apspis plėšrieji paukščiai – grifai, ereliai ir vanagai. Ir, užuot tapęs Mano globėju, į kurio vaidmenį tu taikaisi, tu atiteksi šiems žemos padermės paukščiams, o tavo kūnas bus išmestas šunims, kurie su didžiausiu malonumu jį sudoros.“

Pasiuntinys perdavė Viešpaties Kṛṣṇos žodžius savo šeimininkui Pauṇḍrakai, kuris kantriai išklausė jam skirtus įžeidimus. O Viešpats Śrī Kṛṣṇa nedelsdamas nė minutės sėdo į kovos vežimą, ketindamas nubausti niekšą Pauṇḍraką. Kadangi Karūṣos karalius tuo metu gyveno pas savo draugą Kāśī karalių, Kṛṣṇa apsupo Kāśī miestą.

Karalius Pauṇḍraka buvo puikus karys. Sužinojęs, kad Kṛṣṇa puola, jis išėjo iš miesto, vesdamas paskui save du akṣauhiṇī pulkus. Pauṇḍrakos draugas Kāśī karalius išsivedė tris akṣauhiṇī pulkus. Kai abu karaliai stojo priešais Viešpatį Kṛṣṇą, pasirengę su Juo kautis, Kṛṣṇa pirmą kartą susidūrė su Pauṇḍraka akis į akį. Kṛṣṇa pamatė, kad Pauṇḍraka pasisavinęs Jo simbolius – kriauklę, diską, lotosą ir vėzdą. Jis laikė Śārṅgos lanką, o krūtinę puošė Śrīvatsos ženklas. Ant karaliaus kaklo kybojo dirbtinis Kaustubhos brangakmenis ir gėlių girlianda, kaip du vandens lašai panaši į Viešpaties Vāsudevos girliandą. Jis vilkėjo geltono šilko rūbais, o virš jo kovos vežimo plaikstėsi vėliava su Garuḍos atvaizdu – lygiai tokia pati, kaip Kṛṣṇos. Ant Pauṇḍrakos galvos buvo brangus šalmas, ausyse žėrėjo kardžuvės pavidalo auskarai. Tačiau apskritai visa jo apranga bei kiti atributai buvo aiškus pamėgdžiojimas. Visiems buvo aišku, kad jis – persirengęs aktorius, vaizduojantis Vāsudevą. Viešpats Śrī Kṛṣṇa, išvydęs Pauṇḍraką, mėgdžiojantį Jo laikyseną bei aprangą, nebesusivaldė ir prapliupo smagiu juoku.

Karaliaus Pauṇḍrakos kariai apipylė Kṛṣṇą trišakiais, vėzdais, iešmais, ietimis, kardais, durklais, strėlėmis bei kitais ginklais. Į Jį pasipylė tikras kovos ginklų lietus, tačiau Kṛṣṇa visus juos atmušė. Kaip liepsna viską paverčia pelenais visatos naikinimo metu, taip Kṛṣṇa sukapojo į šipulius ginklus ir išguldė visus Pauṇḍrakos karius bei parankinius. Kṛṣṇa su Savo ginklais išmušė priešo dramblius, vežimus, arklius bei pėstininkus. Mūšio lauką nusėjo sutriuškinti kovos vežimai bei gyvulių lavonai. Negyvi gulėjo arkliai, drambliai, žmonės, asilai ir kupranugariai. Nuniokotas mūšio laukas priminė Viešpaties Śivos šokio vietą pasaulio naikinimo metu, tačiau Kṛṣṇos kariams tas reginys įkvėpė dar daugiau jėgų kautis.

Viešpats Kṛṣṇa tarė Pauṇḍrakai: „Pauṇḍraka, tu reikalavai, kad Aš atsisakyčiau Viešpaties Viṣṇu simbolių ir visų pirma Savojo disko. Dabar Aš tau jį atiduosiu. Saugokis! Tu apsiskelbei Vāsudeva ir mėgdžioji Mane. Pasaulyje nėra didesnio kvailio už tave.“ Iš šių Kṛṣṇos žodžių galima suprasti, kad kiekvienas sukčius, kuris apsiskelbia esąs Dievu, yra didžiausias kvailys. Kṛṣṇa tęsė: „Dabar, Pauṇḍraka, Aš priversiu tave liautis apsimetinėjus. Tu norėjai, kad Aš tau nusilenkčiau. Dabar Aš suteiksiu tau tokią progą. Mes kausimės, ir jeigu Aš pralaimėsiu, o tu tapsi nugalėtoju, būtinai tau nusilenksiu.“ Taip rūsčiai taręs, Jis paleido strėlę ir sutriuškino į šipulius Pauṇḍrakos kovos vežimą. Disku Jis nukirto Pauṇḍrakos galvą, tarsi Indra žaibo smūgiu nukirstų kalnų viršūnes. Nuo Kṛṣṇos strėlių krito ir Kāśī karalius. Kaip viesulas toli nuneša lotoso žiedlapį, taip Viešpats Kṛṣṇa nusviedė Kāśī karaliaus galvą į jo sostinę, kad ja galėtų pasigėrėti jo giminės bei šeimos nariai. Kautynių lauke užmušęs Pauṇḍraką ir jo draugą Kāśīrāją, Viešpats Kṛṣṇa grįžo į Savo sostinę – Dvārakos miestą.

Kṛṣṇai sugrįžus į Dvāraką, dangaus planetų gyventojai siddhos ėmė šlovinti Jį giesmėmis. O dėl Pauṇḍrakos, tai jis, persirengęs Viešpačiu Vāsudeva, šiaip ar taip, mąstė apie Jį, todėl pasiekė sārūpyą, vieną iš penkių išsivadavimo rūšių – persikėlė į Vaikunṭḥos planetas, kuriose bhaktai turi tokią pat, kaip Viṣṇu, išvaizdą – keturiose rankose laiko keturis simbolius. Iš tikro jis labai susikaupęs meditavo į Viṣṇu pavidalą, tačiau tai, kad jis manė esąs Viṣṇu, buvo įžeidimas. Jam žuvus nuo Kṛṣṇos rankos, įžeidimas buvo nuplautas, ir jis pasiekė sārūpyos išsivadavimą – gavo tokį patį, kaip Viešpaties, pavidalą.

Kai Kāśī karaliaus galva įlėkė pro vartus į miestą, aplink susibūrė žmonės, negalėdami atsistebėti tokiu neregėtu dalyku. Pamatę auskarus, jie suprato, kad tai kažkieno galva, ir ėmė spėlioti, kieno gi ji. Kai kurie manė, jog tai Kṛṣṇos galva, nes Kṛṣṇa buvo Kāśīrājos priešas, ir buvo nutarta, kad greičiausiai tai Kāśī karalius nusviedė Kṛṣṇos galvą į miestą, kad miestelėnai pasidžiaugtų priešo mirtimi. Bet galų gale jie suprato, kad tai buvo ne Kṛṣṇos, o paties Kāśīrājos galva. Kai dėl to nebeliko abejonių, subėgo karaliaus žmonos apraudoti savo vyro. „Brangus mūsų valdove, – sielvartaudamos kalbėjo karalienės, – tau mirus užgesome ir mes.“

Kāśī karalius turėjo sūnų, vardu Sudakṣiṇa. Po gedulingų apeigų jis davė įžadą, kad užmuš savo tėvo priešą Kṛṣṇą ir taip atliks pareigą tėvui. Padedamas mokyto ir išmanančio reikalą žynio, jis pradėjo garbinti Mahādevą, Viešpatį Śivą. Kāśī karalystės valdovas – Viśvanātha, Viešpats Śiva. Vārāṇasio mieste iki šiol stūkso Viešpaties Viśvanāthos šventykla, ir ją kasdien aplanko daugybė tūkstančių piligrimų. Viešpats Śiva buvo labai patenkintas Sudakṣiṇos garbinimu ir nutarė dovanoti savo bhaktui palaiminimą. Sudakṣiṇa troško užmušti Viešpatį Kṛṣṇą, todėl paprašė ypatingos jėgos. Viešpats Śiva patarė Sudakṣiṇai su brāhmaṇų pagalba atlikti ritualines apeigas, įgalinančias nugalėti priešą. Šitos apeigos minimos ir kai kuriose tantrose. Viešpats Śiva pranešė Sudakṣiṇai, kad, teisingai atlikus juodąsias ritualines apeigas, pasirodo piktoji dvasia, vardu Dakṣiṇāgnis, kuri įvykdo bet kokį įsakymą. Jai galima įsakyti užmušti bet ką, išskyrus tikrą brāhmaṇą.Dakṣiṇāgnį lydės šmėklos – Viešpaties Śivos pagalbininkės, ir Sudakṣiṇos noras nužudyti savo priešą išsipildys.

Viešpaties Śivos žodžių įkvėptas, Sudakṣiṇa įtikėjo galįs užmušti Kṛṣṇą. Laikydamasis griežtų susitvardymo įžadų, žynių padedamas, jis ėmė kalbėti juodosios magijos mantras. Ištarus mantras, aukuro liepsnoje pasirodė didžiulis demonas lydyto vario spalvos plaukais, barzda bei ūsais. Tai buvo milžiniškas ir nuožmus padaras. Kai jis kilo iš aukuro ugnies, iš jo akiduobių lakstė kibirkštys. Milžiniškas ugnies demonas atrodė dar žiauresnis, kai raukė antakius. Jis iššiepė ilgus, aštrius dantis ir iškišęs ilgą liežuvį apsilaižė. Demonas buvo nuogas, su didžiuliu trišakiu, kuris spindėjo it ugnis. Gimęs aukuro liepsnoje, jis stovėjo su trišakiu rankoje. Sudakṣiṇos palieptas, demonas patraukė į Kṛṣṇos sostinę Dvāraką, lydimas šimtų vaiduoklių. Rodės, jis ketina paversti pelenais visą kosmosą. Sunkūs jo žingsniai drebino žemės paviršių. Kai jis įžengė į Dvāraką, miesto gyventojai ėmė blaškytis į visas puses kaip žvėrys, užsidegus miškui.

O tuo metu Kṛṣṇa žaidė šachmatais karališkosios tarybos salėje. Atskubėję į salę Dvārakos gyventojai kreipėsi į Kṛṣṇą: „Brangus trijų pasaulių Viešpatie, į Dvāraką įsiveržė didžiulis ugnies demonas. Jis nori paversti ugnimi visą miestą. Maldaujame, gelbėk mus!“ Apsupę Viešpatį Kṛṣṇą, Dvārakos gyventojai prašė apginti nuo ugnies demono, kuris atsidangino, kad sunaikintų miestą.

Viešpats Kṛṣṇa, didžiausias Savo bhaktų globėjas, pamatė, kad Dvārakos gyventojus labai išgąsdino į miestą įsiveržęs nuožmusis ugnies demonas. Jis nusišypsojo ir patikino juos: „Nesirūpinkite. Aš jus apginsiu.“ Aukščiausiasis Dievo Asmuo Kṛṣṇa persmelkia viską. Jis egzistuoja tiek viduje – visų širdyse, tiek išorėje – kosminio pasaulio pavidalu. Kṛṣṇa suprato, kad ugnies demonas – tai Viešpaties Śivos kūrinys, ir, iškvietęs Sudarśana-cakrą, paliepė jai apginti miestą. Sudarśana-cakra sutvisko tarsi milijonas saulių, o nuo jos pasklido tokia kaitra, tarsi atėjus kosminio pasaulio pabaigai. Jos spinduliai nutvieskė visą visatą – tiek žemės paviršių, tiek kosminę erdvę. Sudarśana-cakra ėmė leisti šaltį ir nukreipė jį į Viešpaties Śivos sukurtąjį ugnies demoną. Taip Viešpaties Kṛṣṇos Sudarśana-cakra sustabdė ugnies demoną, ir tasai, nieko nepešęs, pasuko atgal.

Nepavykus sudeginti Dvārakos miesto, jis grįžo į Vārāṇasį, Kāśīrājos karalystę. Kai tik jis įžengė, nuo jo akinančio švytėjimo visi žyniai, mokę Sudakṣiṇą juodųjų mantrų meno, bei pats juos nusamdęs Sudakṣiṇa akimoju virto pelenais. Juodosios magijos mantros, kurių moko „Tantra“, skirtos žudyti, ir jeigu joms nepavyksta užmušti priešo, žūva tas, kuris jas ištarė. Sudakṣiṇa pirmasis tai padarė, o žyniai jam padėjo, todėl visi jie žuvo ugnyje. Toks galas laukia visų demonų. Kai demonai ką nors sumano, norėdami nužudyti Dievą, jų paleistas ginklas užmuša juos pačius.

Skriedama paskui ugnies demoną, Sudarśana-cakra taip pat įsiveržė į Vārāṇasį, kuris nuo seno garsėjo kaip labai didelis ir turtingas miestas. Net mūsų dienomis jis turtingas bei garsus ir yra laikomas vienu svarbesnių Indijos miestų. Vārāṇasyje buvo daug milžiniškų gyvenamųjų namų bei susirinkimų rūmų, turgaus aikščių bei arkų, o šalia rūmų bei arkų į dangų kilo didingi paminklai. Kiekvienoje kryžkelėje stovėjo pakyla, nuo kurios buvo sakomi pamokslai. Čia buvo pastatai iždui, drambliams, arkliams, vežimams ir grūdams laikyti, maisto dalinimo vietos. Ilgą laiką Vārāṇasio mieste netruko visokių materialių gėrybių, bet kai Kāśī karalius ir jo sūnus Sudakṣiṇa tapo Kṛṣṇos priešais, Viṣṇu-cakra Sudarśana (Viešpaties Kṛṣṇos diskas-ginklas) nusiaubė miestą, pelenais paversdama jo turtus. Ji padarė daugiau žalos negu šiuolaikinės bombos. Atlikusi savo pareigą, Sudarśana-cakra grįžo į Dvāraką pas savo valdovą, Śrī Kṛṣṇą.

Pasakojimas apie tai, kaip Vārāṇasio miestą nuniokojo Kṛṣṇos diskas Sudarśana-cakra, transcendentinis ir skleidžia gėrį. Kiekvienas, kuris pasakos šią istoriją arba jos klausysis su tikėjimu ir dėmesiu, nusikratys nuodėmių naštos. Taip patikino Śukadeva Gosvāmis, papasakojęs šią istoriją Parīkṣitui Mahārājai.