Viešpats Balarāma lankosi Vṛndāvanoje

Kartą Viešpats Balarāma labai panoro pamatyti Savo tėvą bei motiną, Mahārāją Nandą ir Yaśodą. Jis sėdo į vežimą ir netverdamas džiaugsmu išvyko į Vṛndāvaną. Vṛndāvanos gyventojai buvo labai išsiilgę Kṛṣṇos ir Balarāmos, ir kai Viešpats Balarāma grįžo į Vṛndāvaną, piemenukai bei gopės, nors buvo jau suaugę, apsikabino su Balarāma kaip seni draugai. Po to Jis priėjo prie Mahārājos Nandos bei Yaśodos ir pagarbiai jiems nusilenkė. Motina Yaśodā ir Nanda Mahārāja atsakydami palaimino Balarāmą. Jie kreipėsi į Jį, vadindami Jagadīśvara, arba visatos Viešpačiu, visų globėju. Nanda Mahārāja ir Yaśodā pavartojo šį kreipinį todėl, kad Kṛṣṇa ir Balarāma globoja visas gyvąsias būtybes, nors dėl to jiems nebuvo lengviau pakelti išsiskyrimą. Susijaudinę jie apkabino Balarāmą, pasodino Jį ant kelių, ir iš akių jiems ėmė upeliais tekėti ašaros, nuo kurių Balarāma visas permirko. Paskui Viešpats Balarāma pagarbiai nusilenkė vyresniesiems piemenims, o jaunesnieji nusilenkė Jam. Šitaip Viešpats Balarāma, atsižvelgdamas į piemenų amžių bei santykius su Juo, išreiškė Savo draugiškus jausmus, ir piemenys atsakė Jam tuo pačiu. Jis paspaudė rankas Savo bendraamžiams, draugams ir garsiai juokdamasis kiekvieną apkabino.

Pasisveikinęs su piemenimis, piemenukais, gopėmis, karaliumi Nanda ir Yaśoda, patenkintas Viešpats Balarāma atsisėdo, ir visi susibūrė aplink Jį. Iš pradžių Viešpats Balarāma klausinėjo jų, kaip jiems sekasi, o paskui ėmė klausinėti ilgai Jo nematę piemenys bei piemenukai. Pavergti Viešpaties lotoso akių, Vṛndāvanos gyventojai paaukojo Kṛṣṇai viską. Jie taip karštai troško mylėti Kṛṣṇą, kad niekada nesvajojo siekti rojaus planetų, nesistengė įsilieti į Brahmano švytėjimą ir taip susivienyti su Absoliučiąja Tiesa. Net turtai jiems nerūpėjo – jie džiaugėsi tuo, kad gyvena kaime ir yra paprasti piemenys. Jie visada skendėjo mintyse apie Kṛṣṇą ir nesvajojo apie jokią asmeninę naudą. Jų meilė Kṛṣṇai buvo tokia stipri, kad dabar, kai Kṛṣṇos su jais nebebuvo, jie klausinėjo Balarāmajī apie Jį su virpuliu balse.

Pirmieji prabilo Nanda Mahārāja ir Yaśodāmāyi: „Brangusis Balarāma, kaip laikosi mūsų draugai – Vasudeva bei kiti šeimos nariai? Judu su Kṛṣṇa – jau suaugę, vedę vyrai ir turite vaikų. Ar kada, šeimyninės laimės valandomis, prisimenate vargšą Savo tėvą Nandą Mahārāją ir motiną Yaśodādevī? Mes labai džiaugėmės, kad Jūs nužudėte nuodėmingąjį karalių Kaṁsą ir kad mūsų draugai – Vasudeva bei visi kiti, kuriuos jis persekiojo, dabar laisvi. Džiugi ir ta žinia, kad Jūs su Kṛṣṇa nugalėjote Jarāsandhą bei Kālayavaną, kad jie negyvi ir kad dabar gyvenate Dvārakos tvirtovėje.“

Atėjus gopėms, Viešpats Balarāma meiliai pažvelgė į jas. Džiaugsmo pagautos gopės, kurios taip ilgai kamavosi išvykus Kṛṣṇai ir Balarāmai, ėmė klausinėti, kaip gyvena broliai. Jos labai domėjosi, ar Kṛṣṇa laimingas tarp apsišvietusių Dvārakā Purio moterų: „Ar Jis kartais atsimena Savo tėvą Nandą, motiną Yaśodą bei kitus, su kuriais buvo toks artimas, kai gyveno Vṛndāvanoje? Ar nesiruošia Kṛṣṇa atvažiuoti ir aplankyti Savo motinos Yaśodos, ar atsimena Jis mus, gopes, kurios sielvartauja Jo netekusios? Turbūt Kṛṣṇa pamiršo mus, apsuptas išsilavinusių Dvārakos moterų, bet mes tebeprisimename Jį, skiname Jam gėles ir veriame iš jų girliandas. Tačiau Jis nesirodo, ir mes visą laiką verkiame. O, jeigu Jis ateitų ir užsidėtų mūsų nupintas girliandas! Brangus Viešpatie Balarāma, Daśārhos aini, Tu žinai, kad vardan draugystės su Kṛṣṇa mes paaukojome viską. Net didžiausioje nelaimėje žmogus negali nutraukti ryšių su šeima, ir nors kiti, ko gero, to padaryti nepajėgtų, mes be jokio skausmo atsižadėjome tėvų, motinų, seserų bei kitų giminaičių. Ir tada Kṛṣṇa netikėtai pametė mus ir išvažiavo. Jis lengvabūdiškai nutraukė artimus santykius su mumis ir išvyko į svečią šalį. Klastingas ir gudrus Kṛṣṇa prišnekėjo mums daug meilių žodžių. Jis kalbėjo: „Mielosios gopės,nesikrimskite. Už jūsų tarnystę Aš amžinai lieku jums skolingas.“ Galų gale mes moterys, tad ar galime Juo nepatikėti? Dabar mes suprantame, kad meilūs Jo žodžiai tebuvo skirti mums apgauti.“

Kita gopė, piktindamasi, kad Kṛṣṇa išvyko iš Vṛndāvanos, taip prabilo: „Brangus Balarāmajī, žinoma, mes tik kaimo merginos, ir Kṛṣṇa galėjo mus apgauti, bet ar pavyks Jam apgauti Dvārakos moteris? Nemanykit, kad jos tokios pat kvailės, kaip mes! Mus, kaimietes, Kṛṣṇa galėjo apgauti, tačiau Dvārakos moterys išmintingos ir gudrios. Ir aš labai nustebčiau, jeigu miestietės leistųsi apgaudinėjamos ir patikėtų Kṛṣṇos žodžiais.“

Čia prašneko kita gopė: „Brangioji drauge, Kṛṣṇa moka gražiai pakalbėti. Šį meną Jis išmano kaip niekas kitas. Jis gali šnekėti taip įmantriai ir meiliai, kad palenks bet kurios moters širdį. Be to, Jis moka vylingai šypsotis, ir moterys, išvydusios šią šypseną, dėl Jo eina iš proto ir nedvejodamos tampa Jo vergėmis.“

Po tokių žodžių kita gopė tarė: „Mielosios draugės, ar verta kalbėti apie Kṛṣṇą? Jei norime pašnekėti, rinkimės pokalbiui kitą temą. Žiaurusis Kṛṣṇa gali apsieiti be mūsų, tad kodėl mes be Jo neapsieiname? Žinoma, Kṛṣṇa ir be mūsų laimingas, tačiau mes gyventi be Jo negalime.“

Ir kai gopės šitaip kalbėjo, jų meilė Kṛṣṇai dar labiau stiprėjo. Jos vėl matė Kṛṣṇos šypseną ir Jo patrauklius bruožus, girdėjo Kṛṣṇos meilės žodžius, prisiminė Kṛṣṇos ypatybes, pasijuto esančios Jo glėbyje. Jų ekstatiški jausmai buvo tokie stiprūs, jog joms atrodė, kad štai Kṛṣṇa vėl su jomis. Užplūdus malonių prisiminimų apie Kṛṣṇą bangai, jos negalėjo sulaikyti ašarų ir nekreipdamos į nieką dėmesio pratrūko raudoti.

Viešpats Balarāma, žinoma, suprato ekstatinius gopių jausmus ir norėjo jas nuraminti. Jis mokėjo rasti raktą į pašnekovo širdį, tad su didžia pagarba kreipėsi į gopes. Jis ėmė pasakoti nuostabias istorijas iš Kṛṣṇos gyvenimo, ir gopės tuojau aprimo. Norėdamas išsklaidyti jų liūdesį, Viešpats Balarāma nekėlė kojos iš Vṛndāvanos du mėnesius. Tai buvo caitros (kovas-balandis) ir vaiśākhos (balandis-gegužė) mėnesiai. Tuos du mėnesius Jis nesiskyrė su gopėmis ir visas naktis praleido su jomis Vṛndāvanos miške, stengdamasis nurimdyti jų meilės aistrą. Taigi Balarāma tuos du mėnesius, kaip ir Kṛṣṇa, šoko rāsą su gopėmis. Buvo pavasaris, prie Yamunos krantų pūtė švelnus vėjelis, nešdamas įvairių žiedų aromatą, o labiausiai kvepėjo kaumudī gėlė. Danguje patekėjo mėnuo, viską aplink nutvieksdamas savo šviesa. Mėnesienoje Yamunos krantai sušvito nepaprastu grožiu. Čia Viešpats Balarāma džiugiai leido laiką su gopėmis.

Pusdievio Varuṇos siųsta dukra Vāruṇī midaus pavidalu sunkėsi iš medžių drevių. Midumi kvepėjo visas miškas, ir svaigus jo aromatas pakerėjo Balarāmajī. Vāruṇī skonis Jam labai patiko. Kartu su Balarāmajī šiuo gamtos gėrimu vaišinosi ir gopės. Gerdamos jį, gopės šlovino Viešpatį Balarāmą, o Viešpats Balarāma jautėsi labai laimingas, tarsi būtų nuo jo apsvaigęs. Iš malonumo Jo akys vartėsi į šalis. Nuo Jo kaklo sviro ilgos miško gėlių girliandos. Transcendentine palaima spinduliuojanti scena buvo panaši į didžiulę džiaugsmo šventę. Viešpats Balarāma nuostabiai šypsojosi, o Jo veidą puošiantys prakaito lašeliai atrodė tarsi vėsi rytmečio rasa.

Įsilinksminęs Balarāma panoro kartu su gopėmis išsimaudyti Yamunoje. Jis pakvietė Yamuną prieiti arčiau, tačiau ji nepanoro paklusti Balarāmajī valiai, nutarusi, kad Jis paprasčiausiai apkvaito nuo gėrimo. Viešpats Balarāma buvo labai nepatenkintas, kad Yamunā Jam nepakluso. Jis tuojau pašoko, ketindamas išvagoti Yamunos pakrantės žemę Savo arklu. Viešpats Balarāma turi du ginklus – arklą ir vėzdą, kurių griebiasi kilus reikalui. Šį kartą Jis panoro jėga pritraukti Yamuną, todėl griebėsi Savojo arklo. Ketindamas nubausti Yamuną, kuri nepakluso Jo valiai, Jis tarė: „Ak tu, netikusi upe! Tu nepaklūsti Mano valiai. Aš tave pamokysiu! Tu neatėjai pas Mane savo noru, tai Aš Savo arklu priversiu tave tai padaryti. Aš padalinsiu tave į šimtus pavienių upokšnių!“

Yamunā, išgirdusi grasinimą, išsigando galingojo Balarāmos ir tučtuojau atskubėjo pati, puolė prie Jo lotoso pėdų ir ėmė maldauti: „Brangus Balarāma, Tu – galingiausias iš visų, Tu visiems geras. Deja, aš pamiršau, koks Tu šlovingas ir didis, tačiau aš jau atsitokėjau ir man grįžo atmintis – užtenka pasakyti, kad Tavo dalinė ekspansija Śeṣa ant galvos laiko visas planetų sistemas. Tu palaikai visatą. Brangi Aukščiausioji Dievo Asmenybe, Tu kupinas šešių vertybių. Aš pamiršau apie Tavo visagalybę ir suklydau, nepaklusdama Tavo valiai, tad labai nusikaltau. Tačiau, brangus Viešpatie, žinoki, kad aš – Tau atsidavusi siela. Tu labai myli Savo bhaktus, todėl būk maloningas, atleisk man už mano įžūlumą bei klaidas ir nepriežastine Savo malone paleisk mane.“

Taip išreiškusi savo nuolankumą, Yamunā gavo atleidimą, o Viešpats Balarāma, jai pritekėjus artyn, panoro linksmai paplaukioti jos vandenyse kartu su gopėmis tarsi dramblys su dideliu būriu patelių. Ilgai jie maudėsi, ir kai patenkintas Viešpats Balarāma išbrido iš vandens, sėkmės deivė atnešė Jam puošnius žydrus rūbus bei brangų aukso vėrinį. Nusimaudęs Yamunoje, apsirengęs žydrais drabužiais ir pasipuošęs aukso brangenybėm, Viešpats Balarāma atrodė nepaprastai patraukliai. Šviesaus gymio, gražiai pasidabinęs, Viešpats Balarāma atrodė tarytum karaliaus Indros dramblys iš dangaus planetos. Prie Yamunos upės ir dabar matyti daugybė mažų vagelių, kurias paliko Viešpaties Balarāmos arklas. Šiandien, kaip ir kitados, jos byloja apie Viešpaties Balarāmos galybę.

Ištisus du mėnesius kiekvieną naktį vykdavo transcendentiniai Viešpaties Balarāmos ir gopių žaidimai. Laikas prabėgo taip greitai, kad naktys praleistos drauge atrodė tarsi viena. Su Viešpačiu Balarāma gopės ir Vṛndāvanos gyventojai jautėsi tokie pat laimingi, kaip ir tada, kai Vṛndāvanoje gyveno du broliai – Viešpats Kṛṣṇa ir Viešpats Balarāma.