Pasakojimas apie karalių Nṛgą

Kartą Viešpaties Kṛṣṇos šeimos nariai, Yadu giminės karalaičiai – Sāmba, Pradyumna, Cārubhānu, Gada bei kiti – išsiruošė paiškylauti netoli Dvārakos ošiančioje girioje. Keliaudami per girią, jie ištroško ir ėmė ieškoti, kur atsigerti. Jie aptiko šulinį, bet jis buvo išdžiūvęs, o jo dugne tūnojo keistas gyvūnas. Tai buvo milžiniškas driežas, ir jie labai stebėjosi savo radiniu. Buvo aišku, kad gyvūnas pateko į spąstus ir savo jėgomis nebegali ištrūkti. Jiems pagailo driežo, ir jie pabandė ištraukti jį iš šulinio. Deja, nors ir labai stengėsi, ištraukti driežo jiems nepavyko.

Grįžę namo, karalaičiai papasakojo apie savo nutikimą Viešpačiui Kṛṣṇai. Viešpats Kṛṣṇa – visų gyvųjų būtybių draugas. Todėl, išgirdęs sūnų pasakojimą, Jis Pats nuėjo prie šulinio ir lengvai ištraukė didžiulį driežą, ištiesęs jam kairiąją ranką. Kai tik Viešpats Kṛṣṇa prisilietė prie driežo, driežas virto nuostabiu pusdieviu, dangaus planetų gyventoju. Jo kūnas spindėjo tarsi lydytas auksas, jis vilkėjo puikius rūbus, o jo kaklą puošė brangūs papuošalai.

Viešpačiui Kṛṣṇai nebuvo paslaptis, kodėl pusdievis gavo driežo kūną, tačiau, norėdamas, kad apie tai sužinotų visi, Jis paklausė: „O laimingasis pusdievi, koks nuostabus ir akinantis tavo kūnas! Kas tu? Tu turbūt vienas iš garbiausių dangaus planetų pusdievių. Te niekad nenusigręžia nuo tavęs sėkmė. Man rodos, tu nusipelnei geresnio likimo. Matyt, driežo kūnas yra ankstesniųjų tavo poelgių pasekmė. Aš norėčiau, kad tu pats papasakotum, kodėl jį gavai. Jei tai ne paslaptis, papasakok apie save.“

Tas driežas buvo karalius Nṛga. Aukščiausiojo Dievo Asmens paklaustas, jis tuoj pat nusilenkė Viešpačiui ir savo švytinčiu it saulė šalmu palietė žemę. Taigi pirmiausia jis pagarbiai nusilenkė Aukščiausiajam Viešpačiui, o po to tarė: „Brangusis Viešpatie, aš – karaliaus Ikṣvāku sūnus, vardu Nṛga. Jeigu labdaringi žmonės yra verti Tavo dėmesio, tai, manau, būsi girdėjęs ir mano vardą. Viešpatie, Tu esi visa ko liudininkas ir žinai net pačius menkiausius gyvų būtybių praeities, dabarties ir net ateities darbus. Niekas nėra paslaptis Tavo amžinajam žinojimui. Tačiau Tu liepei papasakoti, kas man nutiko, ir aš viską papasakosiu.“

Karalius Nṛga ėmė pasakoti, kaip jis puolė, laikydamasis karma-kāṇḍos principų. Jis buvo labai labdaringas valdovas ir paaukojo tiek daug karvių, kiek, pasak jo, žemėje buvo dulkių, danguje žvaigždžių, o lietuje vandens lašų. Pagal Vedų apeigas, linkęs į labdarą žmogus aukoja brāhmaṇams karves. Ir karalius Nṛga uoliai laikėsi tos taisyklės, tačiau dėl mažyčio neatidumo jis buvo pasmerktas gimti driežu. Todėl tiems, kurie linkę į labdarą ir nori, kad ji nenueitų veltui, Viešpats „Bhagavad-gītoje“ pataria savo dovanas aukoti Kṛṣṇai. Labdara – tai dorybingi darbai, kurie padeda žmogui pasiekti aukštesniąsias planetų sistemas, tačiau niekas negali laiduoti, kad jas pasiekęs žmogus daugiau nepuls žemyn. Karaliaus Nṛgos pavyzdys kaip tik ir rodo, kad karminė veikla, net ir labai dorybinga, negali žmogui suteikti amžino, palaimingo gyvenimo. Pasak „Bhagavad-gītos“, tiek dorybingi, tiek nedori darbai, jeigu jie nėra Aukščiausiajam Dievo Asmeniui skirta yajña,neišvengiamai supančioja žmogų.

Karalius Nṛga sakė, kad aukojo labai geras karves. Visos jos buvo jaunos, atvedusios tik po vieną veršelį, labai pieningos ir itin ramios bei sveikos. Karvės buvo įgytos už teisėtai gautus pinigus. Jų ragai buvo paauksuoti, kanopos – pakaustytos sidabru, jas puošė vėriniai bei perlais siuvinėti šilkai. Karalius teigė, kad turtingai išpuoštos karvės buvo padovanotos ne kokiems netikėliams, o garbingiems brāhmaṇams. Jis dovanojo jiems ir puikius rūbus bei aukso papuošalus. Tai buvo tikri brāhmaṇai, nes neturėjo turtų, o jų šeimos nuolat jautė gyvenimo reikmių stygių. Priešingai kṣatriyams ar vaiśyams, tikras brāhmaṇas niekada nekaupia pinigų ir nesiekia prabangos, jis gyvena skurdžiai, žinodamas, kad pinigai tvirkina ir skatina prisirišimą prie daiktų. Paprastai tikrieji brāhmaṇai duoda įžadą gyventi skurde, o tie brāhmaṇai, kuriuos karalius apdovanojo, šio garbingo įžado griežtai laikėsi. Jie visi puikiai išmanė Vedas, gyveno ribodami save ir atgailavo. Jie buvo kilniaširdžiai ir atitiko visus tuos reikalavimus, kurie keliami išmanantiems brāhmaṇams. Brāhmaṇai buvo vienodai draugiški visiems, be to, jie buvo jauni ir gerai išmanė savo pareigas. Karalius Nṛga dovanojo jiems ne tik karves, bet ir žemės, aukso, namus, arklius bei dramblius. Nevedusiems surado žmonas, tarnaites, grūdų, sidabro, ūkio rakandų, drabužių, brangenybių, baldų, vežimų ir kitokio turto. Aukojama buvo pagal visus Vedų reikalavimus. Karalius pridūrė, kad jis neapsiribojo dovanomis brāhmaṇams, bet atliko ir kitokius dorybingus darbus: statė šulinius, šalia vieškelių sodino medžius ir kasė tvenkinius.

Karalius tęsė: „Deja, vieno brāhmaṇo karvė atsitiktinai įsimaišė į mano karvių bandą. Šito nežinodamas, aš vėl ją paaukojau, bet jau kitam brāhmaṇui. Ir kai jis varėsi karvę namo, ankstesnis jos šeimininkas pareikalavo ją grąžinti: „Ši karvė buvo dovanota man. Kodėl tu ją pasiėmei?“ Brāhmaṇai susiginčijo ir ėmė bartis, o paskui atėjo pas mane ir apkaltino mane atsiėmus jau padovanotą karvę.“ Atsiimti dovanotą daiktą, ir ypač iš brāhmaṇo, – didelė nuodėmė. Brāhmaṇai ėmė piktintis, kaltindami karalių šia nuodėme, o jis negalėjo suprasti, kaip tai atsitiko. Nuolankiai išklausęs jų skundus, karalius abiem pasiūlė po šimtą tūkstančių karvių vietoj tos, kuri sukėlė ginčą. Jis atsiprašinėjo, sakydamas, kad yra jų tarnas ir kad įvyko klaida. Norėdamas ją ištaisyti, jis prašė pasigailėti jo ir priimti dovaną mainais už tą karvę. Karalius maldavo brāhmaṇų nesiųsti jo į pragarą už tai, kad įvyko klaida. Brāhmaṇo nuosavybė vadinasi brahma-sva, ir, pasak Manu įstatymų, jos negali pasisavinti net valdžia. Kiekvienas brāhmaṇas užsispyręs tvirtino, kad karvė priklausanti jam, ir jokiu būdu jos neatiduosiąs. Nė vienas nesutiko jos iškeisti į šimtą tūkstančių karvių. Jie atmetė karaliaus pasiūlymą ir įpykę išėjo iš rūmų, nes manė, kad buvo pasikėsinta į jų teisėtą nuosavybę.

Kai karaliui atėjo laikas palikti kūną, jis stojo priešais Yamarāją, mirties dievą, kuris paklausė, ko jis norėtų pirma – ar džiaugtis savo dorybingų poelgių vaisiais ar atkentėti už nedorus poelgius. Yamarāja leido suprasti, kad tiek dorybingų darbų atlikusio ir tiek aukojusio karaliaus laimei nebus galo. Iš tikrųjų karaliui buvo laiduota, galima sakyti, amžina materiali laimė. Tačiau net ir po šios užuominos karalius buvo kaip nesavas. Jis nutarė pirmiausia atkentėti už nedorus darbus ir tik po to džiaugtis dorybingų darbų vaisiais. Tada Yamarāja tuoj pat pavertė jį driežu.

Milžiniško driežo pavidalu karalius Nṛga tūnojo šulinyje daug metų. Jis kalbėjo Viešpačiui Kṛṣṇai: „Nors gavau tokį niekingą kūną, visad mąsčiau apie Tave, brangus Viešpatie, ir mano atmintis negeso.“ Karaliaus Nṛgos pasakojimas rodo, kad laikytis karminės veiklos reikalavimų vardan materialių malonių nėra išmintinga. Yamarāja, mirties dievas, suteikė karaliui galimybę pasirinkti. Karalius Nṛga galėjo iš pradžių pasidžiaugti savo dorybingos veiklos vaisiais, tačiau jis nutarė, kad iš pradžių geriau atkentės už nedorus darbus, o jau paskui nekliudomai džiaugsis gyvenimu. Bet jis neišsiugdė Kṛṣṇos sąmonės. Kṛṣṇos sąmonės žmogus išsiugdo meilę Dievui, Kṛṣṇai, o ne polinkį dorybingiems ar nedoriems darbams, todėl jis išvengia šių poelgių pasekmių. Arba, pasak „Brahma-saṁhitos“, bhaktas per Viešpaties malonę išvengia karminių poelgių pasekmių.

Šiaip ar taip, dorybingi darbai lėmė tai, kad karalius Nṛga norėjo pamatyti Viešpatį. Jis tęsė: „Brangus Viešpatie, aš karštai troškau kada nors pamatyti Tave. Mano polinkis apeigoms bei labdarai ir karštas troškimas sutikti Tave, manau, ir leido man išsaugoti ankstesnio gyvenimo atmintį, net ir tapus driežu. (Žmogus, atsimenantis ankstesnįjį savo gyvenimą, vadinamas jāti-smara.) Brangus Viešpatie, Tu – Supersiela, glūdinti visų širdyse. Yra daug didžių yogų mistikų, kurie mato Tave per Vedas ir Upaniṣadas. Jie nuolat medituoja Tave savo širdyje, norėdami pasiekti labai aukštą būvį – prilygti Tau kokybiškai. Ir nors kilnūs šventieji nuolat mato Tave savo širdyje, jie negali asmeniškai su Tavimi pabendrauti. Todėl mane labai stebina tai, kad aš matau Tave savo akimis. Juk karaliaus pareigos atimdavo iš manęs visą laiką. Man teko laimė asmeniškai su Tavimi susitikti, nepaisant to, kad aš gyvenau prabangoje ir patyriau savo gyvenime tiek daug materialaus džiaugsmo ir kančių. Kiek man žinoma, asmeniškai su Tavimi susitikti tegalima išsivadavus iš materialios būties.“

Pasirinkęs pirma atkentėti už savo nedorus darbus, karalius Nṛga gavo driežo kūną, nes atlikdamas dorybingus darbus padarė klaidą. Jis negalėjo tuoj pat pasiekti aukštesnio būvio ir tapti didžiu pusdieviu. Ir vis dėlto, atlikdamas dorybingus darbus, jis mąstė apie Kṛṣṇą, todėl greitai atsikratė driežo kūno ir įgijo pusdievio kūną. Žmonės, kurie siekia materialiųjų turtų ir garbina Aukščiausiąjį Viešpatį, gauna galingo pusdievio kūną. Kartais pusdieviai savo akimis išvysta Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, ir vis dėlto jie dar nėra verti dvasinės karalystės, Vaikuṇṭhos planetų. Tačiau jei pusdieviai ir toliau lieka Viešpaties bhaktais, palikę kūną jie eina į Vaikuṇṭhos planetas.

Gavęs pusdievio kūną ir atmindamas ankstesnįjį gyvenimą, karalius Nṛga tarė: „Brangus Viešpatie, Tu – Aukščiausiasis Viešpats, Tau lenkiasi visi pusdieviai. Tu nesi paprasta gyvoji esybė, Tu – Aukščiausiasis Asmuo, Puruṣottama, visų gyvų būtybių laimės šaltinis, todėl Tave vadina Govinda. Tu esi ir turinčių materialų kūną ir jo dar negavusių gyvų esybių valdovas. (Gyvos esybės, kurios gyvena materialiame pasaulyje ir neturi materialaus kūno, klajoja piktų dvasių arba vaiduoklių pavidalu. O štai dvasinėje karalystėje, Vaikuṇṭhalokose, gyvos būtybės turi nematerialius kūnus.) Viešpatie, Tu niekada neklysti ir neapvili. Tu – Aukščiausiasis, skaisčiausias iš visų gyvųjų būtybių. Tu esi visų širdyse. Tu – visų gyvųjų esybių prieglobstis, Nārāyaṇa. Būdamas kiekvienos gyvos esybės širdyje, Tu vadovauji mūsų jutiminei veiklai, todėl Tave vadina Hṛṣīkeśa.

Brangusis Aukščiausiasis Viešpatie Kṛṣṇa, Tu suteikei man pusdievio kūną, ir aš turėsiu keliauti į vieną iš dangaus planetų, tad, naudodamasis proga, noriu paprašyti iš Tavęs malonės. Suteik man palaiminimą niekada, kad ir į kokią gyvybės rūšį ar planetą patekčiau, nepamiršti Tavo lotoso pėdų. Tu esi visur, Tu – priežastis ir pasekmė, Tu – visų priežasčių priežastis, ir Tavo galybė neturi ribų. Tu – Absoliučioji Tiesa, Aukščiausiasis Dievo Asmuo ir Aukščiausiasis Brahmanas. Todėl aš dar kartą pagarbiai lenkiuosi Tau. Brangus Viešpatie, Tavo kūnas kupinas transcendentinės palaimos bei žinojimo, Tu esi amžinas. Tu – visų mistinių jėgų valdovas, todėl Tave vadina Yogeśvara. Leisk man būti dulkele prie Tavo lotoso pėdų.“

Prieš iškeliaudamas į dangaus planetas, karalius Nṛga pagarbiai apėjo aplink Viešpatį ir nusilenkė Jam, šalmu paliesdamas Viešpaties lotoso pėdas. Viešpačiui leidus, jis įlipo į orlaivį, atskridusį iš dangaus planetų. Kai karalius Nṛga išvyko, Viešpats Kṛṣṇa pasidžiaugė karaliaus ištikimybe brāhmaṇams, jo labdaringumu ir atliktomis Vedų apeigomis. Todėl tam, kuris negali iš karto atsiduoti Viešpačiui, patartina laikytis Vedų nustatytų gyvenimo principų, ir vieną gražią dieną jis išvys Viešpatį, nes toks žmogus arba pateks tiesiai į dvasinę karalystę, arba eis į dangaus karalystę, iš kurios gali tikėtis patekti į dvasines planetas.

Šį kartą Viešpatį Kṛṣṇą lydėjo Jo giminaičiai, priklausantys kṣatriyams. Norėdamas juos pamokyti, Jis pasitelkė karaliaus Nṛgos pavyzdį: „Net jei karalius kṣatriyas ir galingas it ugnis, kėsintis į brāhmaṇo turtą ir juo naudotis jam uždrausta. Tad ar gali kėsintis į brāhmaṇų turtą paprasti karaliai, kurie tik tariasi esą galingiausi materialiame pasaulyje? Aš manau, kad netgi nuodų išgėrusiam žmogui gresia mažesnis pavojus negu tam, kuris atėmė iš brāhmaṇo turtą. Įprastų nuodų išgėrusį žmogų dar yra vilties išgelbėti – galima sustabdyti nuodų veikimą, tačiau tas, kuris kėsinasi į brāhmaṇo turtą, geria mirtinus nuodus ir yra pasmerktas. Geriausias pavyzdys – karalius Nṛga. Jis buvo labai įtakingas ir neturėjo ydų, bet dėl mažytės klaidos – netyčia pasisavinęs brāhmaṇo karvę, jis gavo bjaurų driežo kūną. Įprasti nuodai pražudo tik tą, kuris juos geria, o paprastą ugnį galima užgesinti tiesiog užpylus vandens, tačiau araṇi ugnis, kurią sukelia dvasinė brāhmaṇojėga, gali pražudyti visą brāhmaṇą supykdžiusio žmogaus giminę. (Senovėje brāhmaṇai aukojimo ugnį įžiebdavo ne degtukais ar kitais įprastais būdais, o galingomis araṇi mantromis.) Vien prisilietus prie brāhmaṇonuosavybės, galima pražudyti tris savo giminės kartas. Tačiau tas, kuris atima brāhmaṇo turtą jėga, pasmerkia pražūčiai dešimt savo giminės kartų prieš save ir dešimt kartų po savęs. O jeigu žmogus tampa vaiṣṇavu, arba Viešpaties bhaktu, tai dešimt giminės kartų iki jo ir dešimt po jo gauna išlaisvinimą.

Viešpats Kṛṣṇa tęsė: „Kvailas karalius, kuris, didžiuodamasis savo turtais, garbe ir valdžia, kėsinasi pasiglemžti brāhmaṇo turtą ir tiesia sau kelią į pragarą. Jis net nenumano, kaip žiauriai turės atkentėti už savo neprotingą poelgį. Tas, kuris atima turtą iš dosnaus brāhmaṇo, gausios šeimos maitintojo, eina į Kumbhīpākos pragarą ir paskui save tempia savo šeimos narius. Žmogus, pasisavinęs brāhmaṇui dovanotą arba jo paties kam nors dovanotą turtą, pasmerkia save mažiausiai šešiasdešimt tūkstančių metų kęsti kirmino, tūnančio išmatų krūvoje, kančias. Todėl noriu patarti jums, Mano sūnūs ir čia susirinkę giminaičiai, niekada, netgi per klaidą, neliesti brāhmaṇo turto ir neužtraukti bausmės visai savo giminei. Net jeigu žmogus mintyse ims geisti brāhmaṇo turto, jau nekalbant apie kėsinimąsi jėga jį atimti, jis sutrumpins savo gyvenimą. Jį nugalės priešas, ir netekęs karaliaus sosto jis žus, po mirties virsdamas gyvate, kuri drumsčia visų gyvųjų būtybių ramybę. Brangūs sūnūs bei giminaičiai, net tada, kai brāhmaṇas ant jūsų užpyksta, jus keikia arba užgauna jus, nedera jam atsakyti tuo pačiu. Priešingai, jūs turite šypsotis, viską iškentėti ir būti jam labai pagarbūs. Jūs puikiausiai žinote, kad Aš Pats triskart per dieną su didžiausia pagarba lenkiuosi brāhmaṇams. Todėl paklausykite Mano žodžio ir imkite pavyzdį iš Manęs. Aš neatleisiu nė vienam, kuris nepaklausys Manęs, ir jis susilauks Mano bausmės. Iš karaliaus Nṛgos pavyzdžio jūs turite pasimokyti, kad netgi netyčia pasisavinęs brāhmaṇo turtą, žmogus neišvengs pragaro kančių.“

Taip Viešpats Kṛṣṇa, kuris visada siekia padėti gyvosioms būtybėms apsivalyti, pamokė ne tik Savo šeimos narius bei Dvārakos gyventojus, bet ir visus žmones. Po šio nutikimo Jis grįžo į Savo rūmus.