Viešpaties Kṛṣṇos kautynės su Bāṇāsura

Baigėsi keturi liūčių sezono mėnesiai, o Aniruddha vis negrįžo namo. Visa Yadu giminė ėmė labai nerimauti. Buvo neaišku, kur galėjo pradingti jaunuolis. Bet vieną laimingą dieną šeimoje apsilankė didysis išminčius Nārada ir atskleidė Aniruddhos dingimo aplinkybes. Jis papasakojo, kaip Aniruddha buvo nuskraidintas į Śonitapuros miestą, Bāṇāsuros imperijos sostinę, ir kaip Bāṇāsura sučiupo jį užmetęs nāgapāśą, nors Aniruddha nugalėjo visus jo karius. Nārada smulkiai papasakojo, kaip visa tai įvyko. Išgirdę šią naujieną, Yadu giminės nariai, kurie labai mylėjo Kṛṣṇą, pasirengė pulti Śonitapuros miestą. Kovoti prieš Bāṇāsurą ruošėsi beveik visi giminės vadai – Pradyumna, Sātyakis, Gada, Sāmba, Sāraṇa, Nanda, Upananda ir Bhadra. Jie subūrė aštuoniolika akṣauhiṇī pulkų, kuriuos sudarė kariai, drambliai, arkliai bei karo vežimai. Kariuomenė nužygiavo į Śonitapurą ir apsupo miestą.

Bāṇāsurai buvo pranešta, kad Yadu giminės kariai užpuolė miestą. Jie griauna sienas bei vartus ir trypia aplinkinius sodus. Įpykęs jis tuoj įsakė savo kariuomenei, kuri buvo ne menkesnė už Yadu, sutikti užpuolikus. Viešpats Śiva buvo toks maloningas Bāṇāsurai, kad patsai ėmėsi vadovauti jo karinėms pajėgoms. Jį lydėjo didvyriški sūnūs Kārttikeya ir Gaṇapatis. Raitas ant savo numylėtinio jaučio, Nandīśvara, Viešpats Śiva, vadovavo kautynėms prieš Viešpatį Kṛṣṇą ir Balarāmą. Galima tik įsivaizduoti, kokios nuožmios užvirė kautynės – vienoje pusėje kovėsi Viešpats Śiva su savo narsiaisiais sūnumis, o kitoje buvo Viešpats Kṛṣṇa, Aukščiausiasis Dievo Asmuo su vyresniuoju broliu Balarāmajī. Kautynės buvo tokios nuožmios, kad tie, kurie jas matė, neteko žado ir iš siaubo jiems šiaušėsi plaukai. Viešpats Śiva kovėsi su Pačiu Viešpačiu Kṛṣṇa, Pradyumna – su Kārttikeya, o Viešpats Balarāma – su Bāṇāsuros karo vadu Kumbhāṇḍa, kuriam talkino Kūpakarṇa. Kṛṣṇos sūnus Sāmba grūmėsi su Bāṇāsuros sūnumi, o Bāṇāsura – su Yadu giminės karvedžiu Sātyakiu. Štai kokia užvirė kova.

Žinia apie mūšį pasklido po visą visatą. Netverdami smalsumu išvysti kovą tarp Viešpaties Śivos ir Viešpaties Kṛṣṇos bei jų pagalbininkų, aukštesniųjų planetų pusdieviai – Viešpats Brahmā kartu su didžiais išminčiais bei šventaisiais, siddhomis, cāraṇomis ir gandharvomis, orlaiviais sklandė virš kautynių lauko. Vienas iš Viešpaties Śivos vardų – bhūta-nātha, nes jam padeda įvairios galingos šmėklos bei pragaro gyventojai: bhūtos, pretos, pramathos, guhyakos, ḍākinės, piśācos, kūṣmāṇḍos, vetālos, vināyakos ir brahma-rākṣasos. (Iš visų šmėklų galingiausios yra brahmā-rākṣasos. Tai šmėklos, kurios praeituose gyvenimuose buvo brāhmaṇais.)

Tačiau Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Śrī Kṛṣṇa, Savo garsiuoju Śārṅgadhanu lanku ir strėlėmis be vargo išvaikė visas šmėklas iš mūšio lauko. Tada Viešpats Śiva paleido į Dievo Asmenį stipriausius savo ginklus. Viešpats Śrī Kṛṣṇa lengvai juos atrėmė priešingo poveikio ginklais. Brahmāstrą (ginklą, panašų į atominę bombą) Jis atrėmė kita brahmāstra, o oro ginklą – kalnų ginklu. Kai Viešpats Śiva paleido ypatingą ginklą, kuris mūšio lauke sukėlė viesulą, Viešpats Kṛṣṇa panaudojo priešingo poveikio kalnų ginklą, kuris tuojau numaldė jo šėlsmą. O kai Viešpats Śiva griebėsi ugnies ginklo, kuris šlavė savo kelyje viską, kas gyva, Kṛṣṇa užgesino jo sukeltas liepsnas lietaus srautais.

Galų gale Viešpačiui Śivai beliko asmeninis ginklas pāśupata-śāstra, ir Kṛṣṇa iškart atsakė jam, sviesdamas nārāyaṇa-śāstrą. Pamažu Viešpatį Śivą apėmė neviltis, ir tuo pasinaudojęs Kṛṣṇa griebėsi ginklo, kuris sukelia žiovulį. Nuo šio ginklo priešininką apima nuovargis, jis pradeda žiovauti ir liaujasi kovojęs. Viešpatį Śivą apėmė toks nuovargis, kad jis atsisakė kautis ir ėmė žiovauti. Dabar Kṛṣṇa galėjo nukreipti dėmesį nuo Viešpaties Śivos į Bāṇāsurą ir ėmė triuškinti jo karius kardu bei vėzdu. Tuo tarpu Viešpaties Kṛṣṇos sūnus Pradyumna aršiai kovėsi su pusdievių karo vadu Kārttikeya ir sužeidė jį. Plūsdamas krauju, Kārttikeya sėdo ant savo nešiotojo povo ir paliko mūšio lauką. O Bāṇāsuros karo vadas Kumbhāṇḍa neatsilaikė prieš Viešpaties Balarāmos vėzdą. Buvo sužeistas ir Kūpakarṇa, ir jie abu – Kūpakarṇa bei mirtinai sužalotas karo vadas Kumbhāṇḍa krito ant žemės. Likę be karvedžių, Bāṇāsuros kariai išsilakstė į visas puses.

Kai Bāṇāsura pamatė, kad jo kariai ir karvedžiai pralaimi, jį apėmė dar didesnis pyktis. Jis nutarė, jog būtų išmintingiau kautis ne su Kṛṣṇos karvedžiu Sātyakiu, o tiesiog pulti Viešpatį Kṛṣṇą. Galų gale jis gavo progą pasidarbuoti tūkstančiu savo rankų ir puolė Kṛṣṇą. Vienu metu iš penkių šimtų lankų jis paleido į Kṛṣṇą du tūkstančius strėlių. Kvailys Bāṇāsura nesuvokė Kṛṣṇos jėgos. Tą pačią akimirką Kṛṣṇa tarsi šakeles perlaužė Bāṇāsuros lankus, ir kad jis negalėtų toliau pulti, parklupdė Bāṇāsuros vežime įkinkytus arklius ir sulaužė patį vežimą. Po to Kṛṣṇa ėmė pūsti Pāñcajanyos kriauklę.

Bāṇāsura garbino deivę Koṭarą, ir ji buvo jam tarsi motina. Motina Koṭarā negalėjo ramiai žiūrėti, kaip žūva Bāṇāsura, ir nusileido į mūšio lauką. Nuoga, palaidais plaukais ji apsireiškė priešais Viešpatį Kṛṣṇą, ir Śrī Kṛṣṇa, nenorėdamas žiūrėti į nuogą moterį, nusigręžė. Tuo pasinaudojo Bāṇāsura ir spruko iš mūšio lauko. Visos jo lankų templės buvo sutraukytos, jis prarado vežimą ir vežėją, tad jam neliko nieko kito, kaip tik grįžti į miestą. Kautynėse jis neteko visko.

Negailestingų Kṛṣṇos strėlių vaikomi, Viešpaties Śivos palydovai kaukai ir vaiduokliai – bhūtos, pretos bei kitos kṣatriyų šmėklos – irgi išsilakstė iš mūšio lauko. Neturėdamas išeities, Viešpats Śiva griebėsi paskutiniojo, galingiausio savo ginklo – pražūtingojo Śivajvaros, kuris galėjo sukelti pragarišką karštį. Sakoma, kad kūrinijos egzistavimo pabaigoje saulė tampa dvylika kartų karštesnė negu paprastai. Dvylika kartų už įprastą didesnis karštis vadinasi Śivajvara. Įkūnytasis Śivajvara buvo trigalvis ir turėjo tris kojas. Kai jis žengė link Kṛṣṇos, jo kelyje viskas virto pelenais. Śivajvara buvo toks galingas, kad savo pragariškais ugnies liežuviais rijo viską aplinkui. Bet Kṛṣṇa laiku pastebėjo besiartinantį Śivajvarą.

Tačiau yra ne tik viską deginantis Śivajvaros ginklas, bet ir viską stingdantis šaltasis Nārāyaṇajvara. Didelį karštį dar galima iškęsti, tačiau smarkaus šalčio neatlaiko niekas. Žmogus patiria šaltį mirdamas. Kai žmogus miršta, temperatūra iš pradžių pakyla iki keturiasdešimt dviejų laipsnių, o paskui kūnas sustingsta ir tampa šaltas kaip ledas. Pragaištingąjį Śivajvaros karštį atremti galėjo tik Nārāyaṇajvara.

Kai Viešpats Kṛṣṇa pamatė, kad Viešpats Śiva paleido Śivajvarą, Jam neliko nieko kito, kaip griebtis Nārāyaṇajvaros. Viešpats Śrī Kṛṣṇa yra pirminis Nārāyaṇa, taigi ir Nārāyaṇajvaros ginklo valdovas. Kai Kṛṣṇa paleido į darbą Nārāyaṇajvarą, prasidėjo atkakli dviejų jvarų kova. Kai stingdantis šaltis grumiasi su pragarišku karščiu, temperatūra, suprantama, palengva krinta, – taip atsitiko ir Śivajvaros bei Nārāyaṇajvaros kautynių metu. Śivajvaros karštis pamažu silpo. Jis ėmė šauktis Viešpaties Śivos pagalbos, tačiau tasai nieko negalėjo padaryti Nārāyaṇajvarai. Nesulaukdamas Viešpaties Śivos pagalbos, Śivajvara suprato, kad išsigelbėti galima tik atsidavus Nārāyaṇai, Pačiam Viešpačiui Kṛṣṇai. Viešpats Śiva, didžiausias iš pusdievių, ir tas negalėjo jam padėti, tad ką kalbėti apie mažesnius pusdievius. Ir Śivajvara galų gale pasidavė Kṛṣṇai. Jis nusilenkė Viešpačiui ir pradėjo melstis, tikėdamasis, kad Viešpats Kṛṣṇa jo pasigailės ir apgins.

Dvikova tarp galingiausiųjų Viešpaties Śivos ir Viešpaties Kṛṣṇos ginklų yra geriausias įrodymas, kad tam, kurį globoja Kṛṣṇa, mirtis negresia, o tam, kurio Jis negloboja, niekas nepadės išsigelbėti. Vienas iš Viešpaties Śivos vardų yra Mahādeva – visų pusdievių pusdievis, nors kartais didžiausiu iš pusdievių laikomas Viešpats Brahmā, kadangi jis kuria, o Viešpats Śiva tik naikina Brahmos kūrinį. Tačiau ir Viešpaties Brahmos, ir Viešpaties Śivos vaidmuo ribotas. Viešpats Brahmā gali kurti, o Viešpats Śiva – naikinti, bet nė vienas iš jų negali palaikyti. Tuo tarpu Viešpats Viṣṇu ne tik palaiko, bet ir kuria bei naikina. Iš tikrųjų ir Brahmā nėra svarbiausias kūrėjas, nes jį patį sukūrė Viešpats Viṣṇu. O Viešpatį Śivą sukūrė, t. y. dovanojo jam gyvenimą, Brahmā. Taigi Śivajvara suprato, kad pagalbos jis gali susilaukti tik iš Kṛṣṇos, Nārāyaṇos. Tai supratęs, jis, kaip ir derėjo, kreipėsi prieglobsčio į Viešpatį Kṛṣṇą ir sudėjęs delnus ėmė šlovinti Jį malda:

„Brangus Viešpatie, pagarbiai lenkiuosi Tau, nes Tavo galios beribės. Niekas Tau neprilygsta, todėl Tu – visų mūsų Viešpats. Dažniausiai galingiausiu materialiame pasaulyje žmonės laiko Viešpatį Śivą, tačiau Viešpats Śiva ne visagalis. Tik Tu gali viską, ir tai tiesa. Tu – pirminė sąmonė, arba žinojimas. Kas neturi žinių, arba sąmonės, tas negali būti galingas. Kokiame nors materialiame daikte gali slypėti didžiausia jėga, tačiau be žinojimo, ar sąmonės, jis yra negyvas. Pati didžiausia ir nuostabiausia mašina be turinčio sąmonę, arba žinojimą, žmogaus yra nieko verta. Viešpatie, Tu – absoliutus žinojimas, ir Tavyje nėra nė krislo materijos purvo. Viešpats Śiva galingas pusdievis, nes jis sunaikina visą kūriniją, Viešpats Brahmā irgi labai galingas, nes sukuria visatą, tačiau nei Brahmā, nei Viešpats Śiva nėra pirminė šio kosminio pasaulio priežastis. Tu – Absoliučioji Tiesa, Aukščiausiasis Brahmanas, Tu – pirminė priežastis. Pirminė kosminio pasaulio priežastis – tai ne beasmenio Brahmano švytėjimas. Beasmenio Brahmano švytėjimas sklinda iš Tavęs. „Bhagavad-gītā“ patvirtina, kad beasmenio Brahmano priežastis – Viešpats Kṛṣṇa. Brahmano švytėjimas yra tarsi saulės šviesa, bet ją skleidžia saulės rutulys. Todėl beasmenis Brahmanas nėra galutinė priežastis. Galutinė visa ko priežastis – aukščiausias amžinas Kṛṣṇos pavidalas. Materialus veiksmas ir atoveiksmis reiškiasi beasmeniame Brahmane, tuo tarpu Brahmano asmenybėje, amžinajame Kṛṣṇos pavidale, nėra nei veiksmo, nei jo pasekmių. Todėl, Viešpatie, Tavo kūnas skendi visiškoje ramybėje ir palaimoje. Jame nėra materijos nešvarybių.

Materialus kūnas neatskiriamai susijęs su trijų materialios gamtos guṇų diktuojamais veiksmais ir jų pasekmėm. Svarbiausias čia yra laiko veiksnys, nes materija atbunda veikiant laikui. Taip gimsta gamta, o kartu su ja – karminė veikla. Karminės veiklos dėka gyvoji esybė įgyja pavidalą. Ji įgauna konkrečią esmę, kuri apauga subtiliu ir grubiu kūnais, sudarytais iš gyvybės oro, ego, dešimties jutimų, proto ir penkių grubiųjų pradų. Iš šių elementų susikuria kūnas, kuris vėliau tampa kitų kūnų, į kuriuos nuolat persikūnija siela, priežastimi. Visa tai pagimdo darnus Tavo materialios galios veikimas. Įvairių pradų tarpusavio sąveika nedaro Tau įtakos, todėl Tu esi šios išorinės galios priežastis. Būdamas transcendentalus materialiosios galios impulsams, Tu įkūniji tobulą ramybę. Tu esi neprieinamas materijos nešvarybėms ir tobulai skaistus. Todėl, užmiršęs visus kitus globėjus, aš prašau prieglobsčio prie Tavo lotoso pėdų.

Brangus Viešpatie, Tavo žaidimas, kuriame Tu apsireiški Vasudevos sūnumi ir dediesi žmogumi, įrodo visišką Tavo laisvę. Norėdamas apginti Savo ištikimus tarnus ir sunaikinti tuos, kurie Tau neatsidavė, Tu apsireiški įvairiomis inkarnacijomis. Visos inkarnacijos nužengia įvykdyti „Bhagavad-gītoje“ Tavo duotą pažadą, jog Tu apsireikši tada, kai suirs tvarka, skatinanti tobulėjimą. Kai įsigali neteisingi, keliantys sąmyšį gyvenimo principai, Tu, brangus Viešpatie, apsireiški Savo vidine galia. Pagrindinis Tavo uždavinys – ginti ir globoti pusdievius bei dvasinių polinkių žmones, palaikyti tvarką ir atkurti materialius įstatymus. Palaikydamas įstatymus bei tvarką, Tu, kaip ir dera, jėga susidoroji su nenaudėliais ir demonais. Ir Tu ne pirmą kartą nužengi į šį pasaulį. Nėra abejonių, kad ir anksčiau esi ne kartą nužengęs.

Brangus Viešpatie, prisipažįstu, kad Tavo Nārāyaṇajvara mane gerokai pamokė. Šis ginklas, be abejo, moka sukelti šaltį. Tačiau jo šaltis yra nepakeliamas ir pavojingas gyvybei. Brangus Viešpatie, kol gyvoji būtybė yra užmiršusi Kṛṣṇos sąmonę, kol ji užburta materialių norų ir nežino, kad galutinis tikslas – atrasti prieglobstį prie Tavo lotoso pėdų, tol ji, turėdama materialų kūną, neišvengs trejopų kančių, kurias sukelia materialioji gamta. Kadangi gyvoji būtybė neatsiduoda Tau, jai tenka amžinai kentėti.“

Išklausęs Śivajvarą, Viešpats Kṛṣṇa atsakė: „Trigalve būtybe, Man patiko tavo žodžiai. Gali nebijoti – Nārāyaṇajvara tavęs daugiau nebekamuos. Ir ne tu vienas gali atsikratyti baimės. Nuo šiol jokios baimės nepažins ir tie, kurie nuolatos prisimins kautynes tarp Śivajvaros ir Nārāyaṇajvaros.“ Po šių Aukščiausiojo Dievo Asmens žodžių Śivajvara pagarbiai nusilenkė Jo lotoso pėdoms ir nuėjo.

Tuo tarpu Bāṇāsura, kiek atsikvėpęs po savo nesėkmių, su naujomis jėgomis grįžo į mūšį. Viešpats Kṛṣṇa tuo metu sėdėjo kovos vežime, ir Bāṇāsura stojo priešais Jį, kiekvienoje iš tūkstančio savo rankų gniauždamas vis kitokį ginklą. Jis virė pykčiu ir paleido į Viešpatį Kṛṣṇą visus ginklus, kurie užgriuvo tarsi liūtis. Kai Viešpats Kṛṣṇa pamatė, kad į Jį, tarsi vanduo pro rėtį, pilasi Bāṇāsuros paleisti ginklai, Jis čiupo Savo aštriabriaunį Sudarśanos diską ir ėmė iš eilės kapoti tūkstantį demono rankų, tarytum sodininkas karpytų medžių šakeles aštriomis sodo žirklėmis. Tuo tarpu Viešpats Śiva, supratęs, kad jo ištikimo tarno Bāṇāsuros neišgelbės net ir tai, kad jis pats buvo mūšio lauke, atsitokėjo ir, stojęs prieš Viešpatį Kṛṣṇą, ėmė raminti Jo pyktį savo maldomis.

Viešpats Śiva tarė: „Brangus Viešpatie, Tave garbina Vedų himnai. Tasai, kuris nepažįsta Tavęs, beasmenį brahmajyoti laiko galutine, Aukščiausiąja Absoliučiąja Tiesa, nes nežino, kad anapus dvasinio Tavo švytėjimo, amžinoje buveinėje egzistuoji Tu. Todėl Tave, brangus Viešpatie, vadina Paraṁ Brahmanu. Žodžius paraṁ brahman, kurie skirti Tau apibūdinti, galima rasti „Bhagavad-gītoje.“ Šventieji, kurie išvalė savo širdis nuo materijos nešvarybių, pažįsta transcendentinį Tavo pavidalą, nors Tu kaip dangus esi visur, ir materija nedaro Tau jokios įtakos. Tave suvokti gali tik bhaktai, niekas daugiau. Impersonalistinė aukščiausios Tavo būties samprata dangų lygina su Tavo bamba, ugnį – su Tavo burna, vandenį – su Tavo sėkla. Dangaus planetos, pasak jos, – tai Tavo galva, pasaulio kryptys – Tavo ausys, Urvī planeta – Tavo lotoso pėdos, mėnulis – protas, o saulė – Tavo akis. Aš gi esu Tavo ego. Vandenynas – tai Tavo pilvas, o dangaus valdovas Indra – Tavo ranka. Medžiai bei kiti augalai – Tavo kūno plaukai, debesys – Tavo galvos plaukai, o Viešpats Brahmā – Tavo intelektas. Visi didieji protėviai, Prajāpačiai, yra Tavo simboliai. Religija – Tavo širdis. Šitaip įsivaizduojamas beasmenis Tavo aukščiausiojo kūno aspektas, tačiau galutiniu požiūriu Tu – Aukščiausioji Asmenybė. Beasmenis Tavo aukščiausiojo kūno aspektas tėra menkas Tavo galios pasireiškimas. Tave lygina su pirmine ugnimi, o Tavo ekspansijas – su jos šviesa ir kaitra.“

Viešpats Śiva tęsė: „Brangus Viešpatie, nors Tu esi visata, o įvairios visatos dalys yra Tavo kūno dalys, nesuvokiama Savo galia Tu sykiu gali būti pasklidęs visur ir egzistuoti susitelkęs vienoje vietoje. „Brahma-saṁhitoje“ irgi atrandame patvirtinimą, kad Tu, nekeldamas kojos iš Savo buveinės, Goloka Vṛndāvanos, vis dėlto esi visur. „Bhagavad-gītoje“ pasakyta, kad Tu ateini apginti bhaktų, vadinasi, atneši gėrį visai visatai. Pusdieviai tvarko visatos gyvenimą Tavąja malone. Taigi Tavo malone yra palaikomos septynios aukštesnės planetų sistemos. Atėjus kūrinijos pabaigai, visos Tavo galių apraiškos, ar jos būtų pusdievių, ar žmonių, ar žemesniųjų gyvūnų pavidalo, įeina į Tave, o visos tiesioginės bei netiesioginės kosminio pasaulio priežastys nurimsta Tavyje, praradusios skiriamuosius savo būties bruožus. Aukščiausiąja prasme, neįmanoma atskirti Tavęs nuo esamybės, nuo to, kas Tau lygu ar pavaldu. Tu – sykiu šio kosminio pasaulio priežastis ir jo sudėtinė dalis. Tu – Aukščiausioji Visuma, Tu – vienintelis, ir Tau nėra lygių. Išreikštajame pasaulyje galimos trys būsenos: sąmoninga, pusiau sąmoninga (sapnai) ir nesąmoninga. Tačiau Tu, Tavo Šviesybe, esi transcendentalus šiems įvairiems materialios būties pasireiškimams. Taigi Tu egzistuoji ketvirtuoju matavimu. Tu apsireiški ir išeini iš šio pasaulio Savo Paties valia. Tu esi aukščiausioji visa ko priežastis, kuri neturi Sau priežasties. Tu Pats esi Savo apsireiškimo ir išėjimo iš šio pasaulio priežastis. Būdamas transcendentalus, Viešpatie, Tu nužengei įvairiomis inkarnacijomis (žuvies, vėžlio, šerno, Nṛsiṁhos, Keśavos ir kitomis), kad parodytum visiems šešis Savo turtus ir transcendentines ypatybes. Šiomis inkarnacijomis Tu apsireiški Pats, tačiau egzistuoja ir atsietosios Tavo inkarnacijos, kai Tu pasireiški per įvairias gyvąsias būtybes. Savo vidine galia Tu apsireiškei įvairiomis Viṣṇu inkarnacijomis, o išorine galia tapai reiškinių pasauliu.

Debesuotą dieną žmogui atrodo, kad saulės nėra. Tačiau iš tikrųjų niekas negali paslėpti saulės – net ir debesys, nes saulės šviesa pati sukuria debesis. Taip lygiai menkesnės nuovokos žmonės teigia, jog Dievo nėra, tačiau išmanantys žmonės per gyvąsias būtybes bei jų darbus, taip pat per Tavo išorinę bei paribio galias regi Tave kiekviename atome. Prašviesėjimą pasiekę bhaktai mato Tavo galią ir darbus, tačiau tie, kuriuos užbūrė Tavo išorinė galia, laiko save šio materialaus pasaulio dalimi ir prisiriša prie visuomenės, draugystės bei meilės. Todėl jie patiria trejopas materialiosios būties kančias ir skausmo bei malonumo dvilypumą. Jie tai grimzta į prisirišimų jūrą, tai iškyla į jos paviršių.

Brangus Viešpatie, tai Tavo malonė, kad gyvoji būtybė gauna žmogaus pavidalą, kuris suteikia jai progą atsikratyti materialios būties kančių. Tačiau gyvąją būtybę, turinčią žmogaus kūną, bet nesugebančią suvaldyti jutimų, nusineša jutiminių malonumų bangos. Tada ji nebenori ieškoti Tavo lotoso pėdų prieglobsčio ir negali su atsidavimu Tau tarnauti. Nelaimingas yra toks žmogus. Kiekvienas, kuris gyvena tokiuose patamsiuose, be abejo, apgaudinėja ir save, ir kitus. Todėl visuomenė be Kṛṣṇos sąmonės – tai apgavikų ir apgautųjų visuomenė.

Viešpatie, iš tikrųjų Tu esi visų gyvųjų būtybių Supersiela, pats brangiausias jiems, Tu – aukščiausias visa ko valdovas. Iš iliuzijos neišbrendantis žmogus bijo neišvengiamos mirties. Tas, kuris prisirišęs prie jutiminių malonumų, savo noru kenčia materialiame pasaulyje kančias, t.  y. vejasi jutiminių malonumų chimerą. Jis yra tikriausias kvailys, nes atsisako nektaro ir geria nuodus. Brangus Viešpatie, pusdieviai, tarp jų Viešpats Brahmā bei aš pats, visi didieji šventieji bei išminčiai, apvaliusieji širdis nuo materialių prisirišimų, Tavo malone visa širdimi atsidavėme Tau. Visi mes radome prieglobstį Tavyje, nes laikome Tave Aukščiausiuoju Viešpačiu. Tu esi mums pats brangiausias, mūsų gyvenimas ir siela. Tu – pirminė šio kosminio pasaulio priežastis, Tu – aukščiausias jo globėjas ir sunaikinimo priežastis. Tu visiems vienodas, Tu – didžiausias kiekvienos gyvosios būtybės draugas, suteikiantis jai ramybę. Tu – visų mūsų aukščiausias garbinimo objektas. Brangus Viešpatie, mes norime visada su transcendentine meile Tau tarnauti, kad pagaliau išbristume iš materijos liūno.

Baigdamas, Viešpatie, noriu Tau pasakyti, kad Bāṇāsura labai brangus man. Jis daug man pasitarnavo, ir aš norėčiau matyti jį laimingą. Patenkintas jo tarnyste pažadėjau, kad jis bus apgintas. Prašau Tavęs, Viešpatie, būti jam toks maloningas, koks buvai jo protėviams – karaliui Prahlādai ir Bali Mahārājai.“

Viešpats Kṛṣṇa išklausė Viešpaties Śivos maldų ir prakalbo, taip pat kreipdamasis į jį, kaip į viešpatį: „Brangus Viešpatie Śiva, Aš pritariu tavo žodžiams ir sutinku patenkinti tavo prašymą dėl Bāṇāsuros. Aš žinau, kad Bāṇāsura – Bali Mahārājos sūnus, tad negaliu jo užmušti, nes daviau žodį to nedaryti. Karaliui Prahlādai Aš suteikiau palaiminimą, kad nė vienas iš jo šeimoje gimusių demonų nežus nuo Mano rankos. Todėl Aš neužmušiau Bāṇāsuros, o tik nukirtau rankas, kad jis nebūtų toks pasipūtęs. Didžiulė jo kariauna sunkiai slėgė žemę, todėl Aš nužudžiau jo karius, kad palengvinčiau žemės naštą. Aš palikau jam keturias rankas, be to, jis bus nemirtingas, jo netrikdys nei kančios, nei malonumai. Aš žinau, kad jis yra vienas svarbiausių Tavo Šviesybės garbintojų, taigi būk ramus – daugiau jam niekas nebegrės.“

Gavęs šį Viešpaties Kṛṣṇos palaiminimą, Bāṇāsura nusilenkė Jam ir galva palietė žemę. Jis tuojau įsakė puikiu iškilmių vežimu atvežti Aniruddhą kartu su savo dukterimi Uṣa ir perdavė juos Viešpaties Kṛṣṇos globai. Viešpaties Śivos palaiminti, Aniruddha ir Uṣā gavo didžiulius materialius turtus. Pasibaigus mūšiui, Kṛṣṇa pasiuntė į priekį vieną akṣauhiṇī pulką ir leidosi paskui Aniruddhą į Dvāraką. Tuo tarpu Dvārakos gyventojus pasiekė naujiena, kad Viešpats Kṛṣṇa iškilmingai grįžta į miestą su Uṣa ir Aniruddha, ir visi Dvārakos kampeliai buvo papuošti vėliavomis, kaspinais bei girliandomis. Rūpestingai iššluoti keliai bei kryžkelės buvo pašlakstyti sandalmedžio pastos ir vandens mišiniu, visur pasklido sandalmedžio aromatas. Miesto gyventojai kartu su draugais bei giminėmis džiugiai ir iškilmingai sutiko Viešpatį Kṛṣṇą, sveikino Jį, garsiai pūsdami kriaukles bei ragus, mušdami būgnus. Taip Aukščiausiasis Dievo Asmuo Kṛṣṇa įžengė į Savo sostinę Dvāraką.

Śukadeva Gosvāmis patikino karalių Parīkṣitą, kad šis pasakojimas apie Viešpaties Kṛṣṇos ir Viešpaties Śivos kovą – tai ne kokia nors istorija apie paprastas kautynes. Šio pasakojimo klausymasis niekam negali pakenkti. Priešingai, jeigu žmogus rytais prisimena šią Viešpaties Kṛṣṇos ir Viešpaties Śivos kovą ir džiaugiasi Viešpaties Kṛṣṇos pergale, gyvenimo kovoje jis niekada nepatirs pralaimėjimo.

Epizodas, pasakojantis apie Bāṇāsuros kovą su Kṛṣṇa bei jo išgelbėjimą, kurį jis gavo Viešpaties Śivos malone, patvirtina „Bhagavad-gītos“ teiginį, kad pusdievių garbintojai negali gauti pusdievių palaiminimo, jeigu tam nepritaria Aukščiausiasis Viešpats, Kṛṣṇa. Mes matome, kad nors Bāṇāsura buvo labai atsidavęs Viešpačiui Śivai, Viešpats Śiva buvo bejėgis ir negalėjo padėti, kai Bāṇāsurai grėsė mirtis nuo Kṛṣṇos rankos. Viešpats Śiva kreipėsi į Kṛṣṇą, prašydamas pasigailėti jo ištikimo tarno, ir Viešpats sutiko. Tokia yra Viešpaties Kṛṣṇos didybė. „Bhagavad-gītoje“ šia proga pavartoti žodžiai: mayaiva vihitān hi tān. Tai reiškia, kad be Aukščiausiojo Viešpaties sutikimo joks pusdievis negali dovanoti savo garbintojui palaiminimų.