Uṣos ir Aniruddhos susitikimas

Aniruddhos ir Uṣos susitikimas, dėl kurio kilo žiaurus susirėmimas tarp Viešpaties Kṛṣṇos ir Viešpaties Śivos, įvyko itin paslaptingomis ir įdomiomis aplinkybėmis. Mahārāja Parīkṣitas nekantriai apie tai klausinėjo Śukadevos Gosvāmio, ir Śukadeva papasakojo jam, kaip viskas atsitiko: „Brangus karaliau, tu turbūt esi girdėjęs karaliaus Bali vardą. Karalius Bali buvo didis bhaktas, ir viską, kas jam priklausė (karalius valdė visą pasaulį), jis paaukojo Viešpačiui Vāmanai, Viṣṇu, kuris nužengė nykštuko brāhmaṇo pavidalu. Taigi karalius Bali turėjo šimtą sūnų, kurių vyriausias buvo Bāṇāsura.“

Šlovingasis didvyris Bāṇāsura, Mahārājos Bali sūnus, buvo uolus Viešpaties Śivos garbintojas, pasiryžęs kuo tik gali patarnauti savo valdovui. Atsidavimas Viešpačiui Śivai padėjo jam pasiekti aukštą padėtį visuomenėje, ir jis buvo visų gerbiamas. Be to, Mahārājos Bali sūnus buvo išties labai išmintingas ir dosnus valdovas, o jo darbai verti pagyrimo, nes jis visada tesėjo pažadus bei duotą garbės žodį, be to, Bāṇāsura buvo labai teisingas ir griežtai laikėsi duotų įžadų. Tais laikais jis valdė Śonitapuros miestą. Viešpaties Śivos malone Bāṇāsura gavo tūkstantį rankų ir turėjo tokią valdžią, kad jam klusniai tarnavo netgi karalius Indra ir kiti pusdieviai.

Kadaise, Viešpačiui Śivai šokant įžymųjį tāṇḍava-nṛtyos šokį, dėl kurio jis pagarsėjo Naṭarājos vardu, Bāṇāsura jam pritarė tūkstančiu savo rankų ritmingai mušdamas būgnus. Viešpats Śiva plačiai žinomas Āśutoṣos – „to, kuriam lengva įtikti“ vardu. Jis labai myli ir visokeriopai globoja visus, kurie kreipiasi į jį prieglobsčio. Jis yra visų šio materialaus pasaulio gyvųjų būtybių valdovas. Labai patenkintas Bāṇāsura, jis pasakė: „Prašyk manęs ko tiktai nori – aš viską padarysiu, nes esu tavimi be galo patenkintas.“ Bāṇāsura atsakė: „Brangus valdove, jei tu neprieštarausi, aš norėčiau, kad tu pasiliktum mano mieste ir gintum mane nuo priešų.“

Kartą Bāṇāsura atėjo pas Viešpatį Śivą išreikšti jam savo pagarbos. Nusilenkęs Viešpačiui Śivai taip, kad jo spindintis it saulė šalmas palytėjo Śivos lotoso pėdas, jis tarė: „Brangus valdove, radus prieglobstį prie tavo lotoso pėdų, išsipildo visi neįgyvendinti troškimai, nes tavo pėdos tarsi troškimų medžiai – jos dovanoja tavo garbintojui viską, ko jis nori. Brangus valdove, tu davei man tūkstantį rankų, tačiau aš neišmanau, ką su jomis daryti. Prašau nerūstauti ant manęs, tačiau, prisipažįstu, aš negaliu pasinaudoti jomis mūšyje. Aš nematau, kas, išskyrus Tavo Šviesybę, pirminį materialaus pasaulio tėvą, galėtų su manimi susiremti. Kartais man ima niežėti rankas, ir, trokšdamas kautis, aš einu ieškoti sau verto priešininko. Deja, visi sprunka į šalis, nes žino, koks aš nepaprastai galingas. Nerasdamas verto priešininko, aš numalšinu tą niežulį trankydamas kalnus. Nuo mano smūgių jau ištisi kalnynai pavirto šipuliais.“

Viešpats Śiva suprato, kad jo palaiminimas Bāṇāsurai buvo vienas vargas, ir pasakė: „Ak tu, nenaudėli! Tu veržiesi kautis ir, nerasdamas tikro priešininko, nerimsti. Tu manai, kad, išskyrus mane, pasaulyje nėra būtybės, kuri galėtų tau pasipriešinti, bet aš pažadu, kad ateis laikas ir tu sutiksi savęs vertą priešininką. Tavo dienos jau suskaičiuotos, ir nebeilgai plazdės tavo pergalės vėliava. Ir tada tavo tuščia puikybė išgaruos!“

Po tokių Viešpaties Śivos žodžių Bāṇāsurą, kuris neišpasakytai didžiavosi savo jėga, apėmė džiaugsmas. Pagaliau jis sutiks priešininką, kuris jį galės įveikti. Laimingas Bāṇāsura grįžo namo ir ėmė nekantraudamas laukti tos dienos, kai pasirodys jo vertas varžovas ir nugalės jį. Toks jis buvo kvailys. Taip atsitinka paikiems, demoniškiems žmonėms, kurie, turėdami pasakiškus materialius turtus, nori juos visiems rodyti ir jaučia pasitenkinimą, kai viską praranda. Dalykas tas, kad jie nemoka panaudoti savo energijos gėriui siekti, nes nežino, kiek daug gali duoti Kṛṣṇos sąmonė. Iš tikrųjų yra dvi žmonių kategorijos – įsisąmoninusieji Kṛṣṇą ir Jo neįsisąmoninusieji. Tie, kurie neįsisąmonino Kṛṣṇos, paprastai garbina pusdievius, o žmonės, suvokiantys Kṛṣṇą, atsiduoda Aukščiausiajam Dievo Asmeniui. Kṛṣṇos sąmonės žmonės viską skiria Viešpaties tarnystei, o žmonės, kurie Kṛṣṇos sąmonės neturi, viską aukoja jutiminiams malonumams. Bāṇāsura – puikiausias tokio žmogaus pavyzdys. Savo nepaprastą sugebėjimą kautis jis norėjo panaudoti savo paties malonumui. Nerasdamas priešininko, galingomis rankomis jis trupindavo kalnus. Tuo tarpu Arjuna, kuris irgi turėjo nepaprastų kovinių sugebėjimų, juos panaudojo Kṛṣṇos reikalui.

Bāṇāsura turėjo reto grožio dukrą, vardu Uṣā, kurią jau buvo galima tekinti. Kartą, miegodama kartu su draugėmis, ji susapnavo, jog šalia jos sėdi Aniruddha ir jie myli vienas kitą, nors iš tiesų niekada nebuvo jo mačiusi ir apie jį girdėjusi. Ji pabudo, garsiai šaukdama: „Mylimasis, brangusis, kurgi tu?“ Šitaip išsidavusi draugėms, ji susigėdo. Viena Uṣos draugė buvo Citralekhā, pirmojo Bāṇāsuros ministro duktė. Citralekhā su Uṣa buvo geros draugės, ir Citralekhā degdama smalsumu jos paklausė: „Miela gražioji karalaite, tu dar netekėjusi ir ligi šiol nesi mačiusi jaunuolių, todėl tavo šūksnis mane stebina. Apie kokį jaunuolį tu svajoji? Kas būtų tau tinkama pora?“

Uṣā atsakė Citralekhai: „Mieloji drauge, sapne aš mačiau nepaprastai gražų jaunuolį – juodbruvą, į lotoso žiedlapius panašiomis akimis, vilkintį geltonais rūbais ir labai ilgų rankų. Jis buvo toks patrauklus, kad juo susižavėtų kiekviena mergina. Aš didžiuojuosi, kad tasai žavus jaunuolis bučiavo mane savo nektaro skonio lūpomis. Tik gaila, po to jis iš karto pradingo, ir aš puoliau į neviltį. Brangioji drauge, kaip aš norėčiau surasti tą nuostabųjį jaunuolį, išsvajotąjį savo širdies valdovą.“

Po tokių Uṣos žodžių Citralekhā greitomis tarė: „Aš užjaučiu tave ir pažadu, jeigu tasai jaunuolis gyvena nors viename iš trijų pasaulių – aukštesniojoje, viduriniojoje ar žemesniojoje planetų sistemoje, aš jį surasiu, kad tik tu būtum laiminga. Jei tą, kurį matei sapne, pažinsi, aš sugrąžinsiu tavo širdžiai ramybę. Aš nupiešiu daug veidų, ir jeigu tarp jų pamatysi savo išsvajotąjį, pasakyk man. Nesvarbu, kur jis gyvena, aš mokėsiu jį atgabenti. Jeigu tau pavyks jį atpažinti, aš tučtuojau viską sutvarkysiu.“

Šitaip kalbėdama, Citralekhā ėmė piešti iš pradžių įvairius pusdievius iš aukštesniųjų planetų sistemų, paskui gandharvas, siddhas, cāraṇas, pannagas, daityas, vidyādharas bei yakṣas, o galiausiai ir žmones. („Śrīmad-Bhāgavatam“ bei kituose Vedų raštuose yra nepaneigiamų įrodymų, kad kiekvienoje planetoje gyvena įvairios gyvosios būtybės. Todėl kvaila tvirtinti, kad gyvenama yra tiktai Žemės planeta.) Citralekhā piešė ir piešė. Tarp nupieštųjų žmonių buvo ir Vṛṣṇi giminės nariai – Kṛṣṇos tėvas Vasudeva, Kṛṣṇos senelis Śūrasena, Śrī Balarāmajī, Viešpats Kṛṣṇa bei daugelis kitų. Kai Uṣā pamatė Pradyumnos veidą, ji truputį suglumo, tačiau pamačiusi Aniruddhą ji susidrovėjo taip smarkiai, kad nuleido galvą ir nusišypsojo. Tai buvo tas, kurio ji ieškojo. Ji parodė Citralekhai piešinį ir pasakė, kad būtent šis vyriškis pavergė jos širdį.

Citralekhā buvo didelė yogė mistikė, ir kai tik Uṣā pažino savo mylimojo atvaizdą, Citralekhā iškart suprato, kad tai – Aniruddha, Kṛṣṇos anūkas, nors nė viena nebuvo jo mačiusi ir nežinojo jo vardo. Tą pačią naktį ji leidosi į kelionę kosmine erdve ir netrukus pasiekė Dvārakos miestą, patikimai saugomą Kṛṣṇos. Patekusi į rūmus, ji pamatė Aniruddhą, miegantį prašmatnioje savo miegamojo lovoje. Mistine jėga Citralekhā tučtuojau nuskraidino miegantį Aniruddhą į Śonitapuros miestą, kad Uṣā pamatytų savo geidžiamą vyrą. Pamačiusį jį, Uṣā pražydo iš džiaugsmo, laiminga, kad Aniruddha nuo šiol bus su ja.

Rūmai, kuriuose gyveno Uṣā ir Citralekhā, buvo labai gerai saugomi, ir joks vyras negalėjo į juos patekti. Tačiau dabar Uṣā ir Aniruddha drauge gyveno rūmuose, ir jų meilė keturiskart per dieną keturgubai stiprėjo. Stengdamasi patikti Aniruddhai, Uṣā rengė jį brangiausiais rūbais, pynė jam girliandas, dovanojo gėles, kvepalus ir smilkalus. Šalia jo guolio buvo viskas, ko prireikia žmogui – puikūs gėrimai, kaip antai pienas bei šerbetas, ir skanėstai, kuriuos galėjai kramtyti ar tiesiog nuryti. O maloniausia jam buvo jos meilūs žodžiai bei paslaugumas. Uṣā garbino Aniruddhą taip, tarsi jis būtų Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Jos dėmesys privertė Aniruddhą viską pamiršti, ji sugebėjo pavergti visas jo mintis ir laimėti jo meilę. Apsuptas šilumos ir tarnystės, Aniruddha visiškai užsimiršo ir jau nebeatminė, kiek dienų praleido toli nuo tikrųjų namų.

Bėgo dienos, ir pagaliau iš Uṣos išvaizdos tapo aiškiai matyti, kad ji turėjusi intymių ryšių su vyru. Požymiai buvo tokie ryškūs, kad jau nebebuvo įmanoma nuslėpti, kas vyksta. Su Aniruddha Uṣai buvo neapsakomai smagu, ir ji užmiršo visas ribas, kurių jos džiaugsmas neturėjo peržengti. Rūmų tvarkdarys bei sargybiniai nesunkiai galėjo nuspėti, kad ji turi ryšių su vyriškiu, ir nelaukdami, kuo visa tai baigsis, pranešė viską savo šeimininkui Bāṇāsurai. Vedų kultūros požiūriu, netekėjusi mergina, artimai bendraujanti su vyriškiu, yra didžiausia gėda visai šeimai, todėl tvarkdarys atsargiai užsiminė savo šeimininkui, jog iš kai kurių požymių galima spręsti, kad Uṣā gėdingais ryšiais susijo su vyru. Tarnai tvirtino šeimininkui budriai saugoję namus dieną naktį, kad joks jaunas vyras negalėtų įkelti ten nė kojos. Jie taip rūpestingai sergėjo rūmus, kad joks vyriškis netgi iš tolo negalėjo pamatyti, kas vyksta viduje, todėl jie negalėjo atsistebėti, kaip Uṣā tapo suvedžiota. Kadangi tarnai negalėjo suprasti, kur čia šuo pakastas, jie viską pranešė šeimininkui.

Žinia, kad jo duktė Uṣā jau nebėra nekalta mergaitė, Bāṇāsurą labai sukrėtė. Sunkia širdimi jis nuskubėjo į rūmus, kur gyveno dukra. Čia jis pamatė sėdinčius drauge ir besišnekučiuojančius Uṣą bei Aniruddhą. Gražioji Uṣā ir Aniruddha nuostabiai tiko vienas kitam, nes Aniruddha buvo Pradyumnos, paties Kupidono, sūnus. Bāṇāsurai pasirodė, kad jo dukra ir Aniruddha – puiki pora, tačiau šeimos garbės požiūriu ši sąjunga jam visiškai nepatiko. Bāṇāsura negalėjo suprasti, kas tasai jaunuolis. Jau buvo aišku kaip dieną, jog visuose trijuose pasauliuose Uṣā nebūtų suradusi sau gražesnio vyro. Aniruddha buvo tamsaus gymio, o jo oda švytėjo. Jis vilkėjo geltonais rūbais, buvo panašių į lotoso žiedlapius akių, labai ilgomis rankomis ir gražių garbanotų melsvai juodų plaukų. Akinantis auskarų tviskėjimas, nuostabi šypsena skleidė nuo Aniruddhos kažkokią kerinčią jėgą. Tačiau Bāṇāsuros pyktis nuo to nė kiek nemažėjo.

Tą akimirką, kai Bāṇāsura pamatė Aniruddhą, jis žaidė su Uṣa. Aniruddha buvo dailiai apsirengęs, Uṣos išpuoštas nuostabiomis gėlių girliandomis. Ant girliandos buvo matyti rausvų kuṅkumos miltelių, kuriais moterys barsto krūtines, ir šios žymės sakyte sakė, kad Uṣā jį glamonėjo. Bāṇāsura apstulbo, matydamas, kad Aniruddha ramiausiai sėdi priešais Uṣą netgi jo akivaizdoje. Tačiau Aniruddha puikiai žinojo, kad būsimasis uošvis nė kiek nedžiūgauja ir jau sukvietė į rūmus daug karių, norėdamas jį sučiupti.

Neradęs po ranka kito ginklo, Aniruddha stvėrė didžiulį geležinį virbą ir stojo priešais Bāṇāsurą bei jo karius. Jis stovėjo grėsminga poza, ir buvo matyti, kad savo geležiniu virbu išmuš visus iki vieno. Bāṇāsurai ir jo kariams pasirodė, kad prieš juos stovi ne jaunuolis, o pats mirties dievas su bausmės rykšte. Bāṇāsuros įsakymu kariai puolė jį iš visų pusių. Bet kai tik jie priartėjo, Aniruddha ėmė mosuoti virbu, trupindamas jų galvas, kojas bei rankas, ir jie vienas po kito krito negyvi. Jis šlavė visus iš eilės, tarsi vanagų pulko vedlys mirtinai kapotų lojančių šunų gaują. Netrukus, mosuodamas virbu, Aniruddha išsiveržė iš rūmų.

Bāṇāsura mokėjo įvairių kovos būdų ir Viešpaties Śivos malone galėjo pagauti priešininką su gyvačių kilpa – nāgapāśa. Šitaip jis ir sugavo ištrūkusį Aniruddhą. Sužinojusi, kad tėvui pavyko sučiupti Aniruddhą, Uṣā puolė į neviltį. Jai iš akių paplūdo ašaros, ir ji, nebevaldydama savęs, pratrūko garsiai raudoti.