Genealoginis Kṛṣṇos šeimos medis

Kṛṣṇa turėjo šešiolika tūkstančių šimtą aštuonias žmonas, ir visos jos pagimdė Jam po dešimt sūnų, kurių kiekvienas savo jėga, grožiu, išmintimi, šlove, turtu bei atsižadėjimu prilygo tėvui. „Koks tėvas, toks ir sūnus.“ Visos šešiolika tūkstančių šimtas aštuonios Kṛṣṇos žmonos buvo karališkos kilmės, ir kiekviena jų, visą laiką matydama Kṛṣṇą savo rūmuose, manė, kad Jis visiškai nuo jos priklausomas ir prie jos prisirišęs. Kiekviena buvo įsitikinusi, kad Kṛṣṇa – pats paklusniausias vyras, tačiau iš tikrųjų Jis nė vienai nejautė potraukio. Nors kiekviena laikė save vienintele, pačia mylimiausia Kṛṣṇos žmona, tačiau Viešpats Kṛṣṇa, būdamas ātmārāma, Pats Sau pakankamas, nė vienai nejautė nei potraukio, nei priešiškumo. Jis buvo vienodas visoms – kaip tobulas vyras, nes tenorėjo, kad jos būtų laimingos. Jam Pačiam nereikėjo net ir vienos žmonos. Tačiau Jo žmonos, būdamos moterimis, negalėjo suprasti Kṛṣṇos didybės ir nežinojo visos tiesos apie Jį.

Visos karalaitės, Kṛṣṇos žmonos, buvo reto grožio, bet visos žavėjosi Kṛṣṇos akimis, panašiomis į lotoso žiedlapius, bei nuostabiu Jo veidu, ilgomis rankomis, plačiomis ausimis, malonia šypsena, Jo pokštais bei meiliais žodžiais. Sužavėtos Kṛṣṇos privalumų, jos stengėsi kuo patraukliau apsirengti, norėdamos savo moterišku grožiu pavilioti Kṛṣṇą. Jos griebdavosi visų moteriškųjų kerų – šypsojosi ir žaidė antakiais, laidė aštriąsias šeimyninės meilės strėles, kad sukeltų Kṛṣṇai geismą. Tačiau joms nepavyko sujaudinti Kṛṣṇos ar sukelti lytinį potraukį. Tai reiškia, kad Kṛṣṇa neturėjo lytinių santykių nė su viena iš daugelio žmonų, išskyrus tuos atvejus, kai pradėdavo vaiką.

Dvārakos karalienės buvo labai laimingos, kad Viešpats Śrī Kṛṣṇa, nors Jis buvo nepasiekiamas net tokiems didiems pusdieviams, kaip Brahmā, tapo jų vyras bei palydovas. Jie gyveno kaip vyras su žmona, ir Kṛṣṇa, būdamas idealus vyras, elgėsi su jomis taip, kad transcendentinė palaima, kuri apimdavo juos jiems besišypsant, kalbantis ar šiaip būnant kartu, augo kas akimirką. Visos žmonos turėjo šimtus ar tūkstančius tarnaičių, tačiau kai Kṛṣṇa įeidavo į kurios nors žmonos rūmus, ji sutikdavo Kṛṣṇą pati, pasodindavo į dailų sostą, atlikdavo pasveikinimo ceremoniją, pati nuplaudavo Jo lotoso pėdas, pasiūlydavo betelio riešutų, masažuodavo kojas, kad praeitų nuovargis, vėduodavo vėduokle, kad Jis patogiai pasijustų, tepė Jį kvapia sandalmedžio pasta, aliejumi bei kitais kvepalais, papuošdavo Jo kaklą girlianda, šukuodavo plaukus, paguldydavo Jį į patalą ar padėdavo išsimaudyti. Jos nuolat patarnaudavo Kṛṣṇai kaip tik galėjo ir ypač stengėsi kuo gardžiau pavalgydinti.

Kiekviena iš šešiolikos tūkstančių šimto aštuonių Kṛṣṇos karalienių turėjo dešimt sūnų, ir čia pateikiami pirmųjų aštuonių žmonų sūnų vardai. Su Rukmiṇī Kṛṣṇa turėjo dešimt sūnų, tai: Pradyumna, Cārudeṣṇa, Sudeṣṇa, Cārudeha, Sucāru, Cārugupta, Bhadracāru, Cārucandra, Vicāru ir Cāru. Nė vienas iš sūnų savo nepaprastomis savybėmis nenusileido savo dieviškajam tėvui, Viešpačiui Kṛṣṇai. Satyabhāmā turėjo taip pat dešimt sūnų: Bhānu, Subhānu, Svarbhānu, Prabhānu, Bhānumāną, Candrabhānu, Bṛhadbhānu, Atibhānu, Śrībhānu ir Pratibhānu. Dešimt sūnų turėjo ir karalienė Jāmbavatī, tai: Sāmba, Sumitra, Purujitas, Śatajitas, Sahasrajitas, Vijaya, Citraketu, Vasumānas, Draviḍa ir Kratu, – vyriausias iš jų buvo Sāmba. Jāmbavatī sūnums Viešpats Kṛṣṇa buvo ypač meilus. Jo žmona Satyā, karaliaus Nagnajito duktė, pagimdė Viešpačiui Kṛṣṇai dar vieną dešimtį sūnų: Vīrą, Candrą, Aśvaseną, Citragų, Vegavāną, Vṛṣą, Āmą, Śaṅku, Vasu ir Kuntį. Galingiausias iš jų buvo Kuntis. Kṛṣṇa turėjo dešimt sūnų ir su Kālindī: Śrutą, Kavį, Vṛṣą, Vīrą, Subāhu, Bhadrą, Śāntį, Darśą, Pūrṇamāsą, o jauniausiąjį vadino Somaka. Lakṣmaṇā, Madraso provincijos karaliaus dukra, turėjo tokius sūnus: Praghoṣą, Gātravāną, Siṁhą, Balą, Prabalą, Ūrdhvagą, Mahāśaktį, Sahą, Oją ir Aparājitą. Dešimt sūnų turėjo ir Mitravindā: Vṛką, Harṣą, Anilą, Gṛdhrą, Vardhaną, Annādą, Mahāṁsą, Pāvaną, Vahnį ir Kṣudhį. Bhadros sūnus buvo: Saṅgrāmajitas, Bṛhatsena, Śūra, Praharaṇa, Arijitas, Jaya, Subhadra, Vāma, Āyu ir Satyaka. Be šitų aštuonių svarbiausiųjų karalienių Kṛṣṇa turėjo dar šešiolika tūkstančių šimtą kitų žmonų, ir kiekviena Jam pagimdė po dešimtį sūnų.

Vyriausiasis Rukmiṇī sūnus Pradyumna jau nuo gimimo turėjo žmoną – Māyāvatī, o paskui jis dar vedė Rukmavatī – Rukmio, dėdės iš motinos pusės, dukrą. Rukmavatī ir Pradyumna susilaukė sūnaus, vardu Aniruddha. Taigi Kṛṣṇos šeimai, kurią sudarė Kṛṣṇa, Jo žmonos, vaikai, vaikaičiai ir provaikiai, priklausė beveik milijardas narių.

Rukmis, vyresnysis pirmosios Kṛṣṇos žmonos Rukmiṇī brolis, po kautynių su Kṛṣṇa buvo suirzęs ir įžeistas, tačiau Rukmiṇī prašymu jam buvo dovanota gyvybė. Nuo tada Rukmis griežė ant Kṛṣṇos dantį ir buvo nesutaikomas Jo priešas. Tačiau, nepaisant to, jo dukra ištekėjo už Kṛṣṇos sūnaus, o anūkė – už Kṛṣṇos anūko Aniruddhos. Mahārāja Parīkṣitas, išgirdęs apie tai iš Śukadevos Gosvāmio, labai suglumo: „Negaliu atsistebėti, kad Rukmis ir Kṛṣṇa, du nesutaikomi priešai, galėjo per savo palikuonis atnaujinti giminystės ryšius.“ Mahārāja Parīkṣitas norėjo sužinoti šio mįslingo įvykio aplinkybes, todėl paprašė Śukadevos Gosvāmio paaiškinti. Kadangi Śukadeva Gosvāmis buvo tikras yogas, jo įžvalgiam protui nebuvo jokių paslapčių. Tobulas yogas, pavyzdžiui, Śukadeva Gosvāmis, mato praeitį, dabartį ir ateitį iki menkiausių smulkmenų. Nuo tobulo yogo ar mistiko nieko nenuslėpsi, ir Śukadeva Gosvāmis taip atsakė į Parīkṣito Mahārājos klausimą.

Pradyumna, vyriausiasis Kṛṣṇos sūnus, kurį Jam pagimdė Rukmiṇī, buvo patsai Kupidonas. Jis buvo toks patrauklus, kad Rukmio duktė, vardu Rukmavatī, per savo svayaṁvarą nenorėjo rinktis jokio kito sutuoktinio, o tik jį. Todėl salėje, kurioje sėdėjo pasipiršę jai karalaičiai, iš visų susirinkusiųjų ji išrinko ir papuošė girlianda Pradyumną. Tarp jaunikių užvirė kautynės, bet nugalėjo Pradyumna. Rukmis buvo priverstas atiduoti jam gražuolę dukrą. Nuo tada, kad Kṛṣṇa jį įžeidė, pagrobdamas seserį Rukmiṇī, Rukmio širdyje negeso neapykantos ugnis, ir vis dėlto, kai dukra savo vyru pasirinko Pradyumną, Rukmis vedyboms nesipriešino, nes norėjo, kad būtų laiminga Rukmiṇī. Taip Pradyumna susigiminiavo su Rukmiu. Be dešimties minėtųjų sūnų, Rukmiṇī turėjo ir nuostabią plačiaakę dukrą, kurią ištekino už Kṛtavarmos sūnaus, vardu Balī.

Nors Rukmis buvo tikras Kṛṣṇos priešas, jis labai mylėjo savo seserį Rukmiṇī ir norėjo būti jai geras. Ir kai jos anūkui Aniruddhai atėjo metas vesti, Rukmis pasiūlė jam savo anūkės Rocanos ranką. Tikrų pusbrolių ir pusseserių vedyboms Vedų tradicija nelabai pritaria, tačiau, nepaisant to, norėdamas pradžiuginti Rukmiṇī, Rukmis savo dukrą bei anūkę atidavė Kṛṣṇos sūnui ir anūkui. Taigi, kai buvo sutarta dėl Aniruddhos bei Rocanos vedybų, didžiulė Aniruddhos vestuvininkų vilkstinė išvyko iš Dvārakos. Jaunasis su palyda keliavo į Bhojakaṭos miestą, kurį Rukmis nukariavo jau po to, kai jo seserį pagrobė Kṛṣṇa. Vestuvininkams vadovavo senelis Viešpats Kṛṣṇa. Palydoje buvo Viešpats Balarāma bei pirmoji Kṛṣṇos žmona Rukmiṇī, sūnus Pradyumna, Jāmbavatī sūnus Sāmba ir daugybė kitų giminaičių bei šeimos narių. Vilkstinė pasiekė Bhojakaṭos miestą ir taikiai atšventė vestuves.

Kaliṅgos karalius, kuris buvo Rukmio draugas, davė Rukmiui negerą patarimą susilažinti su Balarāma ir laimėti prieš Jį šachmatų partiją. Tarp karalių kṣatriyų azartinis žaidimas šachmatais ar lažybos buvo įprastas reiškinys. Iškviestas pažaisti šachmatais, kṣatriyas neturėjo teisės atsisakyti. Śrī Balarāmajī nebuvo itin geras šachmatininkas, ir Kaliṅgos karalius tai žinojo. Todėl jis patarė Rukmiui šitaip atkeršyti Kṛṣṇos šeimai. Nors Śrī Balarāmajī ne itin sekėsi šachmatai, Jis labai mėgo įvairias varžytuves. Jis priėmė Rukmio iššūkį ir atsisėdo prie šachmatų lentos. Buvo žaidžiama iš auksinių monetų. Balarāma iš pradžių pastatė šimtą monetų, paskui tūkstantį, paskui – dešimt tūkstančių ir viską pralošė Rukmiui.

Śrī Balarāmos pralaimėjimas Kaliṅgos karaliui buvo gera proga pasišaipyti iš Kṛṣṇos ir Balarāmos. Kaliṅgos karalius šaipėsi ir tyčia šiepė dantis ant Balarāmos. Patyrus nesėkmę, Balarāmai buvo sunku iškęsti pašaipą, ir kai Rukmis vėl pasiūlė Jam žaisti, užgautas Jis pastatė šimtą tūkstančių aukso monetų. Šįkart, laimė, Balarāma laimėjo. Tačiau sukčius Rukmis dievagojosi, kad laimėjo jis, o ne Balarāma. Rukmio melas įsiutino Balarāmajī. Staigus ir pašėlęs Jo pyktis buvo panašus į potvynio bangą vandenyne pilnaties dieną. Rausvi Balarāmos akių baltymai Jam įpykus dar labiau paraudo, ir šįsyk Jis iškvietė Rukmį į dvikovą, pastatęs šimto milijonų monetų sumą.

Pagal šachmatų žaidimo taisykles, vėl išlošė Balarāma, tačiau Rukmis ir šįkart klastingai įrodinėjo, jog laimėjo jisai. Rukmis kreipėsi užtarimo į susirinkusius karalaičius, ypač pabrėždamas Kaliṅgos karaliaus vardą. Ginčo metu iš dangaus pasigirdo balsas, kuris tiesos vardan pareiškė, jog Balarāma laimėjo žaidimą ir kaltinamas neteisingai, o Rukmio tvirtinimas, esą išlošęs jisai, melagingas.

Nepaisydamas dieviško balso, Rukmis atkakliai tebetvirtino, jog Balarāma pralošė, ir savo atkaklumu tarsi pats šaukėsi mirties. Apimtas tuščios puikybės ir paakintas pikto draugo patarimo, jis nekreipė dėmesio į pranašingąjį balsą ir ėmė žeminti Balarāmajī. Jis tarė: „Brangus Balarāmajī, Judu su broliu – paprasti piemenys. Ganyti karves Jūs gal ir mokate, tačiau argi Jums žaisti šachmatais ir šaudyti iš lanko mūšio lauke? Šį meną išmano tiktai karališko kraujo vyrai.“ Po kandžių Rukmio žodžių bei garsaus susirinkusiųjų karalaičių juoko, Viešpats Balarāma užsiplieskė it ugnis. Jis akimoju čiupo vėzdą ir, neprataręs nė žodžio, tvojo Rukmiui per galvą. Nuo smūgio Rukmis krito ant žemės negyvas. Šitaip laimingą Aniruddhos vestuvių dieną Balarāma užmušė Rukmį.

Tarp kṣatriyų dažnai taip atsitinka, ir Kaliṅgos karalius, išsigandęs, kad dabar Balarāma puls jį, spruko iš įvykio vietos. Tačiau, tespėjus jam nubėgti vos porą žingsnių, Balarāmajī jį pavijo, ir kadangi karalius šiepė savo dantis, tyčiodamasis iš Balarāmos bei Kṛṣṇos, Balarāma išmušė juos vėzdu. Nepavyko pasprukti ir kitiems karalaičiams, pataikavusiems Kaliṅgos karaliui bei Rukmiui, – Balarāma Savo vėzdu sutrupino jiems kojas bei rankas. Jie nė nebandė priešintis, nutarę, jog protingiausia – bėgti iš kruvino mūšio vietos.

Balarāmos ir Rukmio kivirčo metu Viešpats Kṛṣṇa neištarė nė žodžio, nes žinojo, kad palaikęs Balarāmos pusę nuliūdins Rukmiṇī, o jeigu pasakys, kad Rukmis buvo užmuštas neteisingai, įskaudins Balarāmą. Todėl per anūko vestuves Viešpats Kṛṣṇa nekalbėjo apie Savo svainio Rukmio mirtį. Jis, kaip visada, buvo meilus ir Balarāmai, ir Rukmiṇī. Kai viskas nurimo, nuotaka ir jaunikis iškilmingai įsėdo į vežimą, ir jaunavedžiai su visa jaunikio palyda išvyko į Dvāraką. Jaunikio palydą saugojo Viešpats Kṛṣṇa, demono Madhu nugalėtojas. Vestuvininkai išvyko iš Rukmio karalystės Bhojakaṭos ir laimingi patraukė į Dvāraką.