Kṛṣṇos ir Rukmiṇī pokalbis

Kartą Viešpats Kṛṣṇa, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, suteikiantis žinias visoms gyvoms esybėms – nuo Brahmos iki mažutės skruzdės, sėdėjo Rukmiṇī miegamajame, o ji drauge su savo tarnaitėmis patarnavo Viešpačiui. Kṛṣṇa sėdėjo Rukmiṇī lovoje, o tarnaitės vėdavo Jį cāmaromis (vėduoklėmis iš jako uodegos musėms nuvaikyti).

Viešpaties Kṛṣṇos, tobulo sutuoktinio, santykiai su Rukmiṇī nuostabiai atskleidžia Aukščiausiojo Dievo Asmens tobulumą. Yra daugybė filosofų, kurie formuluoja Absoliučios Tiesos koncepciją, teigiančią, jog Dievas negali daryti vienokių ar kitokių veiksmų. Jie neigia Dievo, Aukščiausiosios Absoliučios Tiesos, apsireiškimo žmogaus pavidalu galimybę. Bet jie neteisūs: paprasčiausiai Dievas yra nesuvokiamas mūsų netobuliems jutimams. Jis – visagalis, visur esantis Dievo Asmuo, ir aukščiausiąja Savo valia gali ne tiktai kurti, palaikyti ar sunaikinti visą kosminį pasaulį, bet ir apsireikšti paprasto žmogaus pavidalu, kad įvykdytų Savo aukščiausiąją valią. „Bhagavad-gītā“ nurodo, kad Jis nužengia, kai žmonės ima nebevykdyti nurodytų pareigų. Jis atsiduria materialiame pasaulyje ne kokios išorinės jėgos priverstas, o Savo vidine galia, norėdamas pakreipti žmonių veiksmus normalia vaga ir pašalinti visas kliūtis, trukdančias žmonių civilizacijai žengti į priekį. Pagal šią transcendentinę Aukščiausiojo Dievo Asmens žaidimų tvarką Jis apsireiškė Savo amžinuoju Śrī Kṛṣṇos pavidalu Yadu giminėje.

Rukmiṇī rūmai buvo įrengti nuostabiai. Nuo lubų kybojo daugybė baldakimų, papuoštų perlais siuvinėtais nėriniais, ir visi rūmai švytėjo nuo vertingų brangakmenių. Čia buvo daugybė gėlynų, kuriuose žydėjo baela ir cāmeli gėlės, laikomos kvapniausiomis gėlėmis Indijoje. Šios gėlės kerojo ištisais krūmais, o jų išsiskleidę žiedai dar labiau pabrėžė rūmų grožį. Nepaprasto žiedų dvelksmo suvilioti, aplink medelius dūzgė spiečiai bičių. Naktį pro langus į rūmų vidų krito švelni mėnesiena. Rūmuose žydėjo daugybė dangiškųjų pārijātos medžių, ir lengvas vėjelis nešiojo jų aromatą. Rūko smilkalai, ir kvapnūs dūmai sklido pro langines. Menėje, kurioje sėdėjo Kṛṣṇa, buvo patiesti čiužiniai, apdengti baltutėliu audeklu. Šis audeklas savo minkštumu ir baltumu buvo panašus į putojantį pieną. Malonioje rūmų aplinkoje patogiai įsitaisęs Viešpats Śrī Kṛṣṇa mėgavosi Rukmiṇījī ir jos tarnaičių patarnavimu.

Rukmiṇī savo ruožtu su didžiausiu džiaugsmu stengėsi išnaudoti galimybę patarnauti Aukščiausiajam Dievo Asmeniui kaip savo vyrui. Todėl ji norėjo viską padaryti pati ir, paėmusi cāmarą iš tarnaitės rankų, ėmė vėduoti Viešpatį. Atsidūrusi Rukmiṇī rankose, cāmaros rankena, išlieta iš aukso ir inkrustuota brangakmeniais, dar labiau pagražėjo, nes visus Rukmiṇī pirštus puošė puikūs žiedai su brangakmeniais. Jos kojos buvo papuoštos deimantais ir varpeliais, kurie švelniai skimbčiojo tarp jos sārio klosčių. Aukšta Rukmiṇī krūtinė buvo pabarstyta kuṅkuma ir šafranu, ir rausvai paspalvinta krūtinė dar labiau išryškino jos grožį. Jos aukštus klubus puošė brangakmeniais nusagstyta nėrinių juosta, o ant kaklo kabojo akinančiai žėrintis medalionas. Ir nors tada pagal amžių ji galėjo turėti suaugusių sūnų, niekas visuose trijuose pasauliuose grožiu nepranoko puikaus jos kūno, nes ji tarnavo Viešpačiui Śrī Kṛṣṇai, kuris buvo pats svarbiausias papuošalas. Nuo jos garbanų, dailių auskarų, besišypsančių lūpų ir aukso vėrinių, rodės, dvelkė nektaras. Nuostabusis Rukmiṇī veidas buvo aiškus įrodymas, kad Rukmiṇī – tai pati pirmapradė sėkmės deivė, nepaliaujamai tarnaujanti Nārāyaṇos lotoso pėdoms.

Tai, kas vyko tarp Kṛṣṇos ir Rukmiṇī Dvārakoje, didieji autoritetai vertina kaip Nārāyaṇos ir Lakṣmī savitarpio santykių pasireiškimą, nes gyvenimą Dvārakoje gaubia nepaprasta prabanga. Lyginant su rafinuota, miestietiška Dvārakos aplinka, Radhos ir Kṛṣṇos santykiai Vṛndāvanoje yra paprasti ir kaimiški. Rukmiṇī buvo nepaprastai kilnaus būdo, ir Kṛṣṇai tai labai patiko.

Kartą, kai Nārada Munis dovanojo Rukmiṇī pārijātos žiedą, Satyabhāmā, pavydėdama kitai savo vyro žmonai, tuoj pareikalavo iš Jo tokio pat žiedo. Ji nenusiramino, kol neišgavo iš Kṛṣṇos pažado turėsianti visą medį. Kṛṣṇa ištesėjo Savo pažadą ir atnešė medelį iš dangaus karalystės į Žemės planetą. Dabar, kai Satyabhāmā gavo visą pārijātos medį, Kṛṣṇa laukė, kada gi savo reikalavimus Jam iškels Rukmiṇī. Tačiau Rukmiṇī nė žodeliu neužsiminė apie tai, kas įvyko, nes buvo rimta ir džiaugėsi, paprasčiausiai tarnaudama Kṛṣṇai. Kṛṣṇa norėjo pamatyti ją bent kiek suirzusią, todėl svarstė, ką čia padarius, kad puikų Rukmiṇī veidą bent kiek užtemdytų pyktis. Kṛṣṇa turėjo daugiau nei šešiolika tūkstančių šimtą žmonų, tačiau kiekvienai buvo švelnus vyras. Jis tyčia pasielgdavo taip, kad žmona, apimta meilės rūstybės, imtų Jam priekaištauti, nes tai Jį labai džiugino. Tačiau šįsyk Rukmiṇī būde Kṛṣṇa nesugebėjo atrasti jokių trūkumų. Ji pasižymėjo nepaprastais privalumais ir visada atsidavus Jam tarnavo, todėl šypsodamasis, su didžia meile Jis ėmė kalbėti. Rukmiṇī buvo galingo karaliaus Bhīṣmakos dukra, todėl Kṛṣṇa kreipėsi į ją ne vardu, o pavadino karalaite. „Brangi karalaite, Aš negaliu tavimi atsistebėti. Daug didžių karališkojo kraujo jaunikių siekė tavo rankos. Ir nors ne visi buvo karaliai, visi jie valdė karališkus turtus, buvo gerai išauklėti, apsišvietę, garsėjo tarp kitų karalių, buvo gražios tiek išorės, tiek širdies ir turėjo daug kitų privalumų. Jie buvo verti tavo rankos, o ir tavo tėvas su broliu neprieštaravo jungtuvėms. Maža to, jie garbės žodžiu pažadėjo tave Śiśupālai – tėvai juk laimino tavąsias jungtuves. Śiśupāla buvo didis karalius, jis degė tokia aistra ir taip beprotiškai žavėjosi tavo grožiu, kad visą gyvenimą būtų buvęs ištikimas tavo tarnas, jeigu būtum už jo ištekėjusi.

Lyginant su Śiśupāla ir prisiminus visus jo privalumus, Aš esu nieko vertas. Gal ir pati kada tai suprasi. Mane stebina, kad atsisakei jungtuvių su Śiśupāla, kuris visais požiūriais buvo pranašesnis už Mane, ir sutikai savo ranką atiduoti Man. Man rodos, Aš nesu tavęs vertas vyras, nes tu tokia graži, išmintinga, rimta ir prakilni. Ar galiu tavęs paklausti, kas privertė pasirinkti Mane? Dabar Aš, žinoma, galiu vadinti tave puikiąja Savo žmona, tačiau vis dėlto norėčiau pasakyti tiesą apie Save. Aš esu nevertas visų tų karalaičių, ketinusių tave vesti.

Pirmiausia, turiu tau prisipažinti, kad Aš taip bijau Jarāsandhos, jog neišdrįsau gyventi sausumoje ir pasistačiau rūmus jūroje. Aš visiškai nesiruošiu šią paslaptį atskleisti kitiems, tačiau tu turi žinoti, kad Aš nesu narsuolis, Aš – bailys ir bijausi kitų karalių. Net ir dabar Aš nesijaučiu saugus, nes visi didieji žemės karaliai priešiški Man. Aš Pats nuteikiau juos taip, nes ne kartą su jais kovojau. Kitas Mano trūkumas tas, kad užėmiau Dvārakos sostą, neturėdamas į jį jokių teisių. Nužudęs Kaṁsą, Savo dėdę iš motinos pusės, Aš gavau karalystę, tačiau ji atiteko Mano seneliui, taigi iš tikrųjų Aš karalystės neturiu. Be to, neturiu jokio gyvenimo tikslo. Žmonės nelabai Mane supranta. Koks galutinis Mano gyvenimo tikslas? Jie puikiausiai žino, kad buvau Vṛndāvanos piemenukas. Žmonės tikėjosi, kad paseksiu Savo įtėvio Nandos Mahārājos pavyzdžiu, būsiu ištikimas Śrīmatī Rādhārāṇī ir visoms jos draugėms Vṛndāvanos kaime. Tačiau nelauktai jas palikau. Norėjau tapti žymiu karalaičiu. Tačiau Aš nei laimėjau karalystę, nei tapau valdovu. Žmonės nežino, koks galutinis Mano gyvenimo tikslas. Jiems neaišku, ar Aš piemenukas, ar karalaitis, ar Nandos Mahārājos, ar Vasudevos sūnus. Kadangi Aš nežinau, ko siekiu gyvenime, žmonės gali vadinti Mane valkata. Stebiuosi, kad vyru tu pasirinkai tokį valkatą.

Aš negaliu pasigirti net grakščiomis manieromis. Vyrui turėtų užtekti vienos žmonos, bet kaip pati žinai, Aš vedžiau daug kartų ir turiu daugiau negu šešiolika tūkstančių žmonų. Negaliu visoms joms būti geras vyras. Elgiuosi su jomis nekaip ir žinau, kad puikiai tą supranti. Dažnai per Mane joms tenka iškęsti įvairių nemalonumų. Aš augau kaime, todėl dorai nežinau, kaip elgtis gyvenant mieste. Aš nežinau, kaip įtikti žmonai meiliais žodžiais ar poelgiais. Kiekviena moteris, kuri atiduoda Man savo gyvenimą ar susižavi Manimi, visą likusį gyvenimą lieja ašaras. Vṛndāvanoje daug gopių buvo susižavėjusios Manimi, o Aš jas palikau, ir dabar ištisas dienas jos rauda, kamuojamos išsiskyrimo jausmo. Akrūra ir Uddhava Man pasakojo, kad nuo tada, kai išvykau iš Vṛndāvanos, visi Mano bičiuliai piemenukai, gopės, Rādhārāṇī ir Mano įtėvis Nanda Mahārāja be paliovos verkia, prisimindami Mane. Aš palikau Vṛndāvaną visiems laikams ir dabar leidžiu Savo dienas Dvārakoje su karalienėmis, tačiau ir joms nesu geras. Taigi pati supranti, kad Mano būdas nepastovus. Aš nesu patikimas vyras. Viena, ką Aš tikrai galiu suteikti – tai sielvarto kupiną gyvenimą.

Brangioji, nuostabioji karalaite, gal žinai ir tai, jog neturiu nė skatiko. Koks plikas gimiau, toks ir buvau perneštas į Nandos Mahārājos namus. Aš augau tarp piemenų, ir nors Mano įtėviui priklausė tūkstančiai karvių, nė viena nebuvo Mano. Aš tik rūpinausi jomis ir jas prižiūrėjau, bet jos Man nepriklausė. Ir čia Man niekas nepriklauso – visada buvau be skatiko. Bet dėl skurdo neverta sielvartauti. Aš ir anksčiau ničnieko neturėjau, tad kodėl turėčiau graužtis, kad nieko neturiu dabar? Atkreipk dėmesį, kad ir Mano bhaktai neturtingi – jie neturi jokių žemiškų gėrybių. Labai turtingiems žmonėms, kurie valdo pasaulio turtus, nerūpi atsidavimo tarnystė Man, arba Kṛṣṇos sąmonė. O žmogus, likęs be grašio ir verčiamas aplinkybių, gali susidomėti Manimi, jei gauna tokią progą. Žmonės, kurie didžiuojasi savo turtu, net ir gavę galimybę bendrauti su Mano bhaktais ja nepasinaudoja ir nesistengia suvokti Manęs. Kitaip sakant, vargingesnis žmogus gali susidomėti Manimi, bet turtingam Aš visai nė motais. Todėl Man rodos, kad pasirinkusi Mane tu pasielgei nelabai išmintingai. Iš pažiūros, esi labai protinga, nes tave auklėjo garbingas tėvas ir brolis, tačiau, pasirinkusi tokį gyvenimo palydovą, padarei didžiulę klaidą.

Bet ir tai ne bėda – geriau vėliau negu niekada. Aš duodu tau laisvę išsirinkti savęs vertą jaunikaitį, kuris tikrai prilygs tau turtu, šeimos tradicijomis, grožiu, išsilavinimu – visu kuo. O savo klaidas reikia pamiršti. Dar nevėlu pakreipti savo gyvenimą teisinga vaga. Paprastai žmogus nesusiriša vedybų saitais su tuo, kurio padėtis aukštesnė ar žemesnė. O brangioji karaliaus Vidarbhos dukra, Man regis, tu ne viską kaip reikiant pasvėrei, nutarusi tekėti už Manęs, ir padarei klaidingą pasirinkimą. Tave apgavo šnekos apie kilnų Mano būdą, nors iš tiesų Aš esu paprasčiausias elgeta. Tu pasirinkai Mane savo vyru, nepažindama Manęs, nežinodama, ko Aš vertas, o tik pasikliaudama pasakojimais apie Mane. Todėl Aš patariu tau ištaisyti savo klaidą – išsirink vieną iš karalaičių kṣatriyų gyvenimo palydovu ir pamiršk apie Mane.“

Kai Kṛṣṇa siūlė Rukmiṇī su Juo išsiskirti, Rukmiṇī jau turėjo suaugusių sūnų. Todėl Kṛṣṇos pasiūlymas buvo netikėtas, nes pagal Vedų kultūros normas apie vyro ir žmonos skyrybas negalėjo būti nė kalbos. Be to, Rukmiṇī negalėjo pasirinkti naujo vyro, nes buvo nebejauna – nemaža jos sūnų buvo jau vedę. Visi Kṛṣṇos pasiūlymai jai atrodė beprotiški, ją stebino, kad Kṛṣṇa šitaip kalbėjo. Ji buvo naivi ir paprasta, ir mintis, kad teks išsiskirti su Kṛṣṇa, vis labiau ją gąsdino.

Kṛṣṇa tęsė: „Galų gale tau reikia ruoštis kitam gyvenimui. Todėl patarčiau pasirinkti vyrą, kuris padės tau ir šį, ir kitą gyvenimą, nes Aš nesugebu to padaryti. Miela gražuole karalaite, juk tu žinai, kad visi karališkojo luomo atstovai, įskaitant Śiśupālą, Śālvą, Jarāsandhą, Dantavakrą bei tavo vyresnįjį brolį Rukmį, – Mano priešai. Aš jiems ne prie širdies, ir sielos gilumoje jie nekenčia Manęs. Visi šie karalaičiai labai didžiavosi savo žemiškais turtais ir nesiskaitė su niekuo, ką sutikdavo. Norėdamas juos pamokyti, Aš sutikau tave pagrobti, nes pati to geidei. Žodžiu, Aš tavęs nemyliu, nors tu Mane mylėjai dar prieš jungtuves.

Aš jau sakiau, kad Man neįdomus šeimos gyvenimas arba vyro bei žmonos meilė. Aš ne tokio būdo, kad Man rūpėtų šeima, žmona, vaikai, namai bei turtas. Mano bhaktai niekada nevertino šių žemiškų vertybių, toks esu ir Aš. Iš tiesų Mane tedomina savęs pažinimas – tai jis teikia Man džiaugsmą, o ne šeimos gyvenimas.“ Po šių žodžių Kṛṣṇa ūmai nutilo.

Didis autoritetas Śukadeva Gosvāmis pažymi, kad Kṛṣṇa beveik visą Savo laiką praleisdavo su Rukmiṇī, ir ji ėmė kiek didžiuotis jai tekusia laime – visą laiką būti su Kṛṣṇa. Tačiau Kṛṣṇai nepatinka, kai Jo bhaktai ima didžiuotis. Kai tik bhaktas ima puikuotis, Kṛṣṇa sugalvoja kokią nors gudrybę, kad sumažinti jo puikybę. Štai kodėl Kṛṣṇa pasakė Rukmiṇī tiek nemalonių dalykų. Jai tapo aišku, kad nors ji ir didžiavosi savo padėtim, kiekvieną akimirką galėjo likti be Kṛṣṇos.

Rukmiṇī suvokė, kad jos vyras nėra paprastas žmogus. Jis – Aukščiausiasis Dievo Asmuo, trijų pasaulių valdovas. Sprendžiant iš Jo kalbų, jie galėjo išsiskirti, ir Rukmiṇī išsigando, nes anksčiau tokių aštrių žodžių iš Kṛṣṇos nebuvo girdėjusi. Mintis apie galimą išsiskyrimą ją pribloškė, ir jos širdis ėmė smarkiai plakti. Nieko neatsakiusi Kṛṣṇai, ji pravirko baisaus nerimo apimta, tarsi skęstų sielvarto vandenyne. Tylomis ji braižė kojų pirštais grindis, ir nuo jos padų ant grindų atsispindėjo raudoni atšvaitai. Rausvos ašaros, susimaišiusios su juodais blakstienų dažais, ritosi jai iš akių, nuplaudamos nuo krūtinės kuṅkumą bei šafraną. Dusdama iš sielvarto, nesugebėdama ištarti nė žodelio, ji stovėjo nuleista galva, tiesi it žvakė. Aštrus sielvartas ir baimė atėmė visą sugebėjimą blaiviai mąstyti, jos kūnas ūmai neteko tiek svorio, kad apyrankės ant riešų tapo jai per didelės. Jai iš rankų iškrito cāmara, kuria ji vėdavo Kṛṣṇą, galvoje ėmė pintis mintys, ir ji prarado sąmonę. Jos graži šukuosena išsidraikė, ir Rukmiṇī krito ant žemės tarsi viesulo išrautas banano medis.

Viešpats Kṛṣṇa iškart suprato, kad Jo žodžiai Rukmiṇī nepasirodė pokštas. Rukmiṇī priėmė juos labai rimtai, ir, apimta baisaus sielvarto, kad reikės išsiskirti su Kṛṣṇa, ji prarado sąmonę. Viešpats Śrī Kṛṣṇa iš prigimties labai švelnus Savo bhaktams, tad kai Jis pamatė, į kokią būseną pakliuvo Rukmiṇī, Jo širdis suvirpėjo ir Jam labai pagailo Rukmiṇī. Kṛṣṇos ir Rukmiṇī santykiai buvo kaip Lakṣmī ir Nārāyaṇos, todėl Jis pasirodė jai Nārāyaṇos pavidalu su keturiomis rankomis. Jis pakilo nuo lovos, paėmė ją už rankų ir vėsiais Savo delnais švelniai nubraukė nuo jos veido išsidraikiusius plaukus. Viešpats Kṛṣṇa nušluostė Savo ranka drėgnas Rukmiṇī krūtis ir, supratęs, kaip karštai Rukmiṇī Jį myli, priglaudė ją prie Savęs.

Aukščiausiasis Asmuo labai gerai žino, kaip kuo aiškiau pasakyti Savo mintis, tad Jis pasistengė atsiimti visus anksčiau ištartus žodžius. Jis – vienintelis visų bhaktų prieglobstis, todėl gerai išmano, kaip nuraminti Savo tyrus bhaktus. Kṛṣṇa pamatė, kad Rukmiṇī nesuprato Jo juokų, ir norėdamas ją nuraminti prašneko:

„Mieloji karaliaus Vidarbhos dukra, brangioji Rukmiṇī, prašau teisingai Mane suprasti. Būk Man meilesnė. Žinau, kad jauti Man nuoširdų ir tikrą prieraišumą. Tu – amžina Mano palydovė. Žodžiai, kurie tave taip sukrėtė, – netiesa. Tenorėjau tave kiek paerzinti ir maniau, kad į Mano pokštą atsakysi tuo pačiu. Deja, tu nesupratai juokų. Aš labai gailiuosi, kad taip įvyko. Po tokių žodžių Aš tikėjausi, kad tavo rausvosios lūpos suvirpės ir tu pradėsi barti Mane visokiausiais žodžiais. O tobulos meilės įsikūnijime, visiškai nemaniau, kad būsi taip paveikta. Man dingojos, kad įsmeigsi į Mane žėrinčias savo akis, ir Aš išvysiu rūstybės apimtą tavo veidą.

Brangi gražioji žmona, juk žinai, kad mes – šeimos žmonės, ir mūsų pečius slegia daugybė rūpesčių namuose, tad kartais norisi ir papokštauti. Tai šeimyninio gyvenimo žaidimas. Šeimos žmonės dirba nuo aušros lig sutemos, tačiau kai vyras su žmona susitinka, visas jų dienos nuovargis išsisklaido, ir jie džiaugiasi gyvenimu.“ Viešpats Kṛṣṇa norėjo pasirodyti paprastu šeimos žmogumi, kuriam juokavimas su žmona teikia gyvenimo džiaugsmą. Todėl Jis vis prašė Rukmiṇī nepriimti Jo žodžių už tikrą pinigą.

Ir kai Jis meiliais žodžiais ramino Rukmiṇī, ji suprato, kad Jis iš tiesų nemanė taip, kaip šnekėjo, ir kad Jis tenorėjo papokštauti. Kṛṣṇos žodžiai ją apramino. Pamažu išsiskyrimo su Juo baimė išnyko, ir Rukmiṇī, pažvelgusi į Jį su jai įprasta linksma šypsena, tarė: „Brangus Viešpatie lotoso akimis, Tu buvai teisus, sakydamas, kad mes netinkame vienas kitam. Aš negaliu su Tavimi lygintis, nes Tu – visų ypatybių šaltinis, begalinis Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Argi aš galiu būti Tau tinkama pora? Neįmanoma prilygti Tau, visos didybės, trijų guṇų valdovui, kurį garbina tokie pusdieviai, kaip Brahmā ir Viešpats Śiva. O kas aš esu – trijų materialios gamtos guṇų kūrinys. Šios materialios guṇos tik kliudo tobulėti atsidavimo tarnystėje. Kada ir kur aš galiu tikti Tau į porą? Brangusis vyre, Tu teisingai pasakei, kad bijodamas karalių Tu pasislėpei jūros vandenyse. Tačiau kas iš tikrųjų valdo materialų pasaulį? Nemanau, kad tariamos karališkos šeimos gali vadintis materialaus pasaulio valdovais. Materialaus pasaulio valdovai – tai trys materialiosios gamtos guṇos. Tai jos valdo materialųjį pasaulį. Tu glūdi kiekvienos gyvosios esybės širdyje, ir, be abejo, trys materialiosios gamtos guṇosTau neturi valdžios.

Kalbėjai, kad esi nesutaikomas pasaulio valdovų priešas. Bet kas yra pasaulio valdovai? Aš manau, kad pasaulį valdo jausmai. Jie visagaliai, ir visi yra jų valdžioje. Žinoma, Tu esi materialių jausmų priešas. Jausmai neturi Tau galios, priešingai, Tu juos valdai, nes esi jausmų valdovas, Hṛṣikeśa.

Brangus Viešpatie, Tu sakeisi neturįs jokios karališkos valdžios, ir tai, žinoma, tiesa. Ne Tu vienas neturi valdžios materialiajame pasaulyje. Siekimą valdyti materialų pasaulį atmeta ir Tavo tarnai, kuriuos traukia Tavo lotoso pėdos, nes jie mano, jog materialus pasaulis – tamsos kraštas, pastojantis kelią siekiančiam dvasinio prašviesėjimo. Tavo tarnams nerūpi materiali valdžia, o Tau ji rūpi dar mažiau. Brangus Viešpatie, Tavo žodžiai apie tai, kad Tu nesielgi tarsi paprastas žmogus, turįs apibrėžtą gyvenimo tikslą, irgi visiškai teisingi. Netgi didieji Tavo bhaktai bei tarnai – garsūs išminčiai ir šventieji gyvena taip, kad niekas negali suvokti jų gyvenimo tikslo. Visuomenė laiko juos bepročiais ir cinikais. Jų gyvenimo tikslas paprastiems žmonėms yra mįslė. Žemiausiems tarp žmonių ir Tu Pats, ir Tavo tarnai yra mįslingos asmenybės. Užterštos sąmonės žmogus negali net įsivaizduoti Tavo ir Tavo bhaktų poelgių. O begalini, jeigu Tavo bhaktų darbai bei siekiai paprastam žmogui yra paslaptis, kaip galima suprasti Tavo tikslus ir siekius? Visos galios ir vertybės tarnauja Tau, ir vis dėlto Tu esi jų tikrasis globėjas.

Tu sakei, kad neturi nė skatiko, tačiau ne tas yra elgeta, kuris neturi pinigų. Išskyrus Tave, niekas neegzistuoja, todėl Tau nebūtina ką nors turėti – Tu Pats esi viskas. Tau nereikia nieko kaupti kaip kitiems. Tavo dėka išsisprendžia visi prieštaravimai, nes Tu – absoliutas. Tu nieko nevaldai, tačiau nėra už Tave turtingesnio. Materialiame pasaulyje tas, kuris neturi turtų, negali vadintis turtingu, tačiau Tu esi absoliutas, todėl Tau neturi galios prieštaravimas, kad nors Tu nieko neturi, tačiau esi iš visų turtingiausias. Vedos teigia, kad nors Tu neturi materialių rankų bei kojų, Tu paimi viską, ką su meile aukoja Tavo bhaktai. Tu neturi materialių akių bei ausų, tačiau viską matai ir girdi. Nors Tu ir neturi nieko, didieji pusdieviai, kurie yra garbinami tiek maldomis, tiek aukomis, patys garbina Tave, melsdami Tavo malonės. Tad ar galima Tave laikyti elgeta?

Brangus Viešpatie, Tu dar sakei, kad turtingoji visuomenės dalis Tavęs negarbina. Tai irgi tiesa, nes žmonės, besididžiuojantys savo materialiais turtais, tegalvoja, kaip juos panaudoti jausminiams malonumams. Kai vargšas pralobsta, jam terūpi susikurti jausminius malonumus, nes jis nežino, kaip panaudoti savo sunkiai uždirbtus pinigus. Išorinės galios užburtas, jis mano, kad pinigus geriausia išleisti jausmams patenkinti, ir užmiršta privaląs transcendentiškai Tau tarnauti. Brangus Viešpatie, Tu sakei, kad ničnieko neturintys žmonės Tau labai brangūs. Visko atsisakiusiam Tavo bhaktui Tu esi pati didžiausia brangenybė. Todėl matau, kad didis bhaktas Nārada Munis, neturintis jokios materialios nuosavybės, vis dėlto Tau labai brangus. Tokiems žmonėms terūpi Tu, daugiau jiems nieko nereikia.

Brangus Viešpatie, Tu sakei, jog susituokti gali tiktai žmonės, užimantys vienodą padėtį visuomenėje, lygūs vienas kitam savo grožiu, turtu, galia, įtaka ir atsižadėjimu. Tačiau visa tai pasiekiama tik per Tavo malonę. Tu – visų turtų ir aukščiausio tobulumo versmė. Viską žmogus pasiekia gyvenime tik Tavo malone. „Vedānta-sūtra“ sako: janmādy asya yataḥ – Tu esi tobuliausias šaltinis, iš kurio viskas randasi, Tu – visų malonumų versmė. Todėl žmonės įgiję žinias tetrokšta Tavęs, daugiau jiems nieko nereikia. Siekdami Tavo palankumo, jie atsisako visko – net patirti transcendentinį Brahmaną. Tu esi aukščiausias galutinis gyvenimo tikslas. Tu – visų gyvųjų esybių siekių esmė. Tie, kurių norai tyri, trokšta tiktai Tavęs, todėl vardan šio didžiausio tikslo jie atsisako visko. Ir jie tikrai nusipelno bendrauti su Tavimi. Visuomenėje, kurios nariai tarnauja Kṛṣṇos sąmonėje ir kur jiems tarnaujama, nėra kančių ir malonumų, būdingų materialiai visuomenei, kurios varomoji jėga yra lytinis potraukis. Todėl kiekvienas, tiek vyras, tiek moteris, turėtų stengtis patekti į Tavo visuomenę, kurioje vieni tarnauja kitiems. Tu – Aukščiausiasis Dievo Asmuo, nėra už Tave aukštesnio ar Tau lygaus. Tobuliausia visuomeninė sistema yra ta, kurios centras esi Tu ir kur Tau tarnaujama kaip Aukščiausiajam, o visi kiti tėra Tavo tarnai. Tokioje tobulai sutvarkytoje visuomenėje visi ir visada yra laimingi.

Brangus Viešpatie, sakei, jog tiktai elgetos šlovina Tavo didybę, ir tie žodžiai visiškai teisingi. Tačiau kas tie elgetos? Visi jie – iškilnūs bhaktai, išsivadavusios sielos bei atsižadėjusieji pasaulio. Tai – didžios sielos bei bhaktai, kurių vienintelis užsiėmimas šlovinti Tave. Didžiosios sielos atleidžia pačius didžiausius įžeidimus. Tie vadinamieji elgetos skiria savo gyvenimą dvasiniam tobulėjimui, nepaisydami kančių, kurias patiria materialiame pasaulyje. Brangus vyre, nemanyk, kad pasirinkau Tave iš naivumo. Aš pasekiau didžiųjų sielų pavyzdžiu. Aš pasirinkau didžiųjų elgetų kelią ir savo gyvenimą nutariau skirti Tavo lotoso pėdoms.

Tu sakei neturįs nė skatiko, ir tai tiesa, nes visą Save atiduodi didžioms sieloms bei bhaktams. Gerai tą žinodama, aš atstūmiau netgi tokius šio pasaulio didžiūnus, kaip Viešpats Brahmā bei valdovas Indra. Viešpatie, didysis laikas veikia Tavo valia. Laikas toks didis ir galingas, kad akimoju gali sunaikinti bet kurią šios kūrinijos dalį. Tai mano įsitikinimas, todėl Jarāsandha, Śiśupāla bei panašūs karalaičiai, kurie norėjo mane vesti, man rodėsi menki tarsi vabalėliai.

Brangus visagali Vasudevos sūnau, Tu nemelavai, sakydamas, kad pasislėpei vandenyne iš baimės prieš galingus karalius, tačiau mano patirtis rodo kitką. Aš pati mačiau, kaip Tu pagrobei mane šių karalaičių akivaizdoje. Užteko Tau per mūsų vestuvių apeigas įtempti lanko templę, ir visi jie išsilakstė, o Tu suteikei man prieglobstį prie Savo lotoso pėdų. Aš ligi šiolei gerai atsimenu, kaip Tu mane pagrobei. Tu buvai tarsi liūtas, kuris pasiima medžioklės grobį, žvilgsniu nuvydamas niekingesnius už save žvėriūkščius.

Brangus Viešpatie lotoso akimis, aš nesuprantu, kodėl Tu sakai, jog moterys ir kiti žmonės, atradę prieglobstį prie Tavo lotoso pėdų, paskęsta sielvarte. Iš pasaulio istorijos matome, jog karalaičiams Aṅgai, Pṛthu, Bharatai, Yayāčiui ir Gayai – didiesiems pasaulio valdovams, niekas neprilygo savo didybe, tačiau, siekdami Tavo lotoso pėdų, jie paliko sostus ir iškeliavo į girias atgailauti ir tramdyti kūną. Argi sielvartas ir praradimai paskatino juos laisva valia pasirinkti šį išmėginimų kelią, laikant Tavo lotoso pėdas galutiniu gyvenimo tikslu?

Brangus Viešpatie, Tu sakei, kad galiu išsiskirti su Tavimi ir išsirinkti kitą karalaitį. Tačiau brangus Viešpatie, aš puikiausiai žinau, kad Tu – visų tobulybių šaltinis. Transcendentines Tavo ypatybes nuolatos šlovina tokios didžios asmenybės, kaip Nārada Munis. Kas kreipiasi prieglobsčio pas tokias didžias asmenybes, tas iš karto nusiplauna materijos nešvarybes. Tam, kuris Tau tarnauja, sėkmės deivė dovanoja savo palaiminimus. Tad kuri moteris būtų tokia kvaila ir, išgirdusi nors vieną kartą iš patikimų šaltinių apie Tavo nuostabias ypatybes ir turėjusi nors menkiausią progą paragauti Tavo lotoso pėdų nektaro, sutiktų ištekėti už kokio nors šio materialaus pasaulio vyro, kurį nuolat persekioja mirties, ligų, senatvės bei naujo gimimo baimė? Aš pasirinkau Tavo lotoso pėdas gerai viską pasvėrusi, o mano sprendimas apgalvotas ir brandus. Brangus Viešpatie, Tu esi visų trijų pasaulių valdovas. Tu gali patenkinti visų Savo bhaktų norus ir šiame, ir kitame pasaulyje, nes Tu esi visų Aukščiausioji Siela. Taigi aš pasirinkau Tave savo vyru, nes manau, kad Tu vienintelis tinki man. Tu gali mane nutrenkti į bet kurią gyvybės rūšį, kuri atitinka mano karminės veiklos pasekmes, – man tai nė kiek nerūpi. Aš tesiekiu visada būti prie Tavo lotoso pėdų, nes Tu gali išgelbėti Savo bhaktus iš iliuzinės materialios būties ir esi visada pasirengęs atiduoti Save bhaktams.

Brangus Viešpatie, Tu patarei man pasirinkti jaunikiu kurį nors karalaitį ir paminėjai Śiśupālą, Jarāsandhą bei Dantavakrą, tačiau ko jie verti? Jie sunkiai dirba, kad išlaikytų savo šeimą, tarsi jaučiai, kurie nuo aušros iki sutemos suka aliejaus spaudimo mašiną. Juos galima palyginti su asilais, kurie visą gyvenimą ant kupros velka naštą. Jų niekas negerbia kaip šunų, ir jie šykštūs kaip katinai. Jie tarsi vergai pasiduoda savo žmonoms. Nelaiminga moteris, kuri niekada negirdėjo apie Tavo įstabias ypatybes, gal ir tekėtų už tokio vyro, tačiau ta, kuri girdėjo apie Tave, kuri žino, jog Tave šlovina ne tik šis pasaulis, bet ir tokie didieji pusdieviai, kaip Viešpats Brahmā ir Viešpats Śiva, nesutiks tekėti už jokio vyro, išskyrus Tave. Žmogus šiame materialiame pasaulyje tėra negyvas kūnas. Iš tikrųjų gyvoji esybė yra kūno kiaute, kuris yra ne kas kita, kaip puošnus odos maišas su barzda, ūsais, rankų nagais ir galvos bei kūno plaukais. Tai maišas, prigrūstas raumenų, kaulų ir kraujo, sumišusio su išmatomis, šlapimu, gleivėmis, tulžimi ir pagedusiu oru; be to, tą maišą nuolat graužia vabzdžiai bei mikrobai. Kvaila moteris šį negyvą kūną laiko vyru ir per savo neišmanymą myli jį kaip savo brangiausiąjį gyvenimo palydovą. Taip yra tik todėl, kad jai neteko paragauti amžiną palaimą teikiančio Tavo lotoso pėdų nektaro.

Brangus vyre lotoso akimis, Tu Pats Sau pakankamas. Tau nerūpi, ar aš esu graži ir kokiomis dorybėmis galiu pasigirti. Tai Tau visiškai neįdomu. Todėl nenuostabu, kad Tu neprisirišęs prie manęs, tai natūralu. Net ir pati tauriausia ir gražiausia moteris negali Tavęs pavergti. Man nesvarbu, ar aš patinku Tau, ar ne – aš tenoriu visą savo atsidavimą ir dėmesį skirti Tavo lotoso pėdoms. Materiali aistros guṇa – irgi Tavo kūrinys, todėl aistringus Tavo žvilgsnius aš laikau didžiausia dovana. Aš svajoju tik apie tokias akimirkas.“

Rukmiṇī išaiškino kiekvieną Kṛṣṇos žodį, kuriuo Jis norėjo sukelti jos pyktį, ir Kṛṣṇa, išklausęs šiuos paaiškinimus, kreipėsi į ją: „Mieloji, skaisčioji žmona, brangioji karalaite, Aš tikėjausi tokių tavo žodžių ir juokavau tik dėl to, kad negalėtum suprasti, ką manau iš tikrųjų. Aš pasiekiau Savo tikslą. Tu nuostabiai ir labai teisingai paaiškinai Mano žodžius, ir Man belieka tik pritarti. O nuostabioji Rukmiṇī, tu esi brangiausioji Mano žmona. Kaip Aš džiaugiuosi, matydamas, kokia stipri tavo meilė Man. Patikėk, ko tik tu panorėtum, apie ką svajotum, ko iš Manęs tikėtumeisi, Aš viską dėl tavęs padarysiu. Mano bhaktai, Mano brangūs draugai bei tarnai visada laisvi nuo materijos nešvarybių, net jeigu jie ir nelinkę prašyti šios laisvės, – tai tikra tiesa. Mano bhaktai ničnieko iš Manęs nenori, vienintelis jų troškimas – be paliovos tarnauti Man. Tačiau jie visiškai nuo Manęs priklausomi, ir net tada, kai jiems tenka ko nors Manęs prašyti, jų prašymai nėra materialūs. Jų siekiai bei norai, užuot įvilioję į materijos pinkles, išvaduoja juos iš materialaus pasaulio.

Mieloji, skaisčioji žmona, pagal dorovės taisykles Aš išbandžiau tavo meilę, ir tu puikiai išlaikei tą išbandymą. Aš tyčia tave erzinau, kalbėdamas žodžius, priešingus tavo prigimčiai, ir Patsai stebiuosi, kad tavo atsidavimas Man nė kiek nesusvyravo. Brangioji žmona, Aš suteikiu visus palaiminimus, netgi palaiminimą išsivaduoti iš šio materialaus pasaulio, ir tiktai Aš galiu padaryti galą materialiai būčiai ir pakviesti sugrįžti namo, pas Dievą. Tasai, kurio atsidavimas Man nėra grynas, garbina Mane dėl materialios naudos, tenorėdamas pasilikti materialios laimės, kurios aukščiausia išraiška – lytiniai santykiai, pasaulyje. Tas, kuris puola atgailauti bei duoda susilaikymo įžadą vien todėl, kad pasiektų tokią materialią laimę, be abejonės, yra valdomas Mano iliuzinės išorinės galios. Kvailas tas žmogus, kuris tarnauja Man tiktai dėl materialių turtų bei jutiminių malonumų. Materiali laimė, pagrįsta lytiniais malonumais, prieinama ir žemiausių gyvybės rūšių atstovams – netgi kiaulėms ir šunims. Prašyti Manęs tokios laimės neverta, nes ją gauna netgi tie, kurie gyvena pragare. Todėl žmonėms, kurie veržiasi ne prie Manęs, o prie materialios laimės, geriau likti pragare.“

Materija taip stipriai užteršia, kad vardan materialios laimės priverčia žmogų sunkiai dirbti nuo aušros iki sutemos. Noras pasigirti religingumu bei asketiškumu, atgaila, humanizmas, filantropija, politikos ir mokslo laimėjimai – visa tai tėra priemonė pelnyti materialias gėrybes. Skubėdami sukaupti materialius turtus, materialistai paprastai lenkiasi įvairiems pusdieviams. O kartais, materialių norų paskatinti, jie ima su atsidavimu tarnauti Viešpačiui. Tačiau iš žmogaus, kuris nuoširdžiai tarnauja Viešpačiui, bet neatsisako materialių siekių, Viešpats kartais maloningai atima tai, kas jam teikia materialią laimę. Tada, negaudamas tikro džiaugsmo iš materijos, bhaktas visas jėgas paskiria atsidavimo tarnystei.

Viešpats Kṛṣṇa tęsė: „Mieloji, geriausioji iš karalienių, Aš puikiai suprantu, jog tu neturi materialių troškimų. Vienintelis tavo tikslas – tarnauti Man, ir tu jau seniai atsidavusi Man tarnauji. Pavyzdinga tyra atsidavimo tarnystė ne tik išvaduoja bhaktą iš materialaus pasaulio, bet ir atveria kelią į dvasinį pasaulį, kur jis tarnaus Man per amžius. Žmonės, pernelyg prisirišę prie materialios laimės, negali tarnauti Man be jokių išskaičiavimų. Moterys, kurių širdys netyros ir apimtos materialių troškimų, suranda įvairiausių būdų patenkinti jutimus, nors apsimeta, kad yra didžiai Man atsidavusios.

Brangi ir mylima žmona, Aš turiu tūkstančius žmonų, bet nemanau, jog kuri nors jų gali mylėti Mane labiau už tave. Geriausias nepaprastos tavo meilės įrodymas tas, kad iki vestuvių tu nebuvai net mačiusi Manęs ir girdėjai apie Mane tik iš šalies, ir vis dėlto tavo tikėjimas Manimi buvo toks stiprus, kad netgi regėdama daugybę garbingų, turtingų bei gražių karalaičių, nė vieno jų nepasirinkai savo vyru, bet atkakliai troškai Manęs. Tu atstūmei visus atvykusius karalaičius ir nusiuntei Man slaptą laišką, siūlydama tave pagrobti. Kai Aš pagrobiau tave, tavo vyresnysis brolis Rukmis puolė su Manimi kautis. Kovodamas jį nugalėjau ir žiauriai iš jo pasityčiojau. Per Aniruddhos vestuves, kai visi žaidėme šachmatais, mes vėl susiginčijome ir susikovėme su tavo broliu Rukmiu, ir šįkart Mano vyresnysis brolis Balarāma jį užmušė. Mane nustebino tai, jog tu neištarei nė žodžio prieš. Didžiai nerimaudama, kad gali su Manimi išsiskirti, tu tylomis iškentei viską. Tokiu nepaprastu elgesiu, brangioji žmona, tu visiems laikams pavergei Mane. Dabar Aš priklausau tau per amžius. Tu nusiuntei pas Mane žmogų, prašydama tave pagrobti, o kai Aš vis nesirodžiau, pasaulis tau ėmė rodytis tuščias. Tada tu nutarei, jog tavo nuostabus kūnas niekam kitam nebepriklausys. Manydama, jog Aš neatvažiuosiu, nutarei nusižudyti ir palikti šį pasaulį. Miela Rukmiṇī, tavo didi ir tauri meilė Man visada išliks Mano širdyje, ir Aš bejėgis atsimokėti už tokį tyrą tavo atsidavimą.“

Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Kṛṣṇa, žinoma, neįpareigotas būti kieno nors vyras, sūnus ar tėvas, nes viskas priklauso Jam ir Jis viską valdo. Jis yra laimingas be niekieno pagalbos. Jis – ātmārāma, Pats Sau pakankamas. Jis semiasi džiaugsmo iš Savęs Paties, niekieno nepadedamas. Kai Viešpats nužengia dėdamasis žmogumi, Jis tobulai atlieka tiek vyro, tiek sūnaus, tiek draugo, tiek priešo vaidmenį. Ir tobulo karalienių, ypač Rukmiṇījī, vyro vaidmenyje Jis patyrė didžiausią, kokia tik gali būti, meilę.

Vedų kultūroje leidžiama turėti daug žmonų, tačiau vyras turi būti geras visoms savo žmonoms. Žodžiu, vyras gali turėti kelias žmonas tik tuo atveju, jeigu jis sugeba joms būti vienodai geras. Priešingu atveju turėti daugiau negu vieną žmoną negalima. Viešpats Kṛṣṇa – pasaulio mokytojas, ir nors Jam nereikėjo žmonos, Jis išsiskleidė į tiek pavidalų, kiek turėjo žmonų, ir visoms joms buvo idealus vyras. Jis vykdė visas religijos normas, taisykles bei įsipareigojimus, kaip to reikalavo Vedos bei visuomenės įstatymai bei papročiai. Kiekvienai iš šešiolikos tūkstančių šimto aštuonių žmonų Jis dovanojo atskirus rūmus, ūkius, ir su visomis žmonomis Jo santykiai buvo ypatingi, saviti. Taip vienas Viešpats tapo idealiu šešiolikos tūkstančių šimto aštuonių žmonų vyru.