Demono Bhaumāsuros išvadavimas

Bhaumāsuros istoriją, kaip jis pagrobė ir laikė nelaisvėje šešiolika tūkstančių karalaičių iš įvairių karalių rūmų ir kaip Kṛṣṇa – nuostabaus būdo Aukščiausiasis Viešpats jį užmušė, pasakoja „Śrīmad-Bhāgavatam“, kurią Śukadeva Gosvāmis išdėstė karaliui Parīkṣitui. Paprastai demonai yra aršūs pusdievių priešai. Demonas Bhaumāsura, apie kurį bus pasakojama, įgijęs baisingą galią pagrobė skėtį nuo pusdievio Varuṇos sosto, pasisavino pusdievių motinos Aditi auskarus ir užgrobė dangaus kalno Meru dalį – Maṇiparvatą. Galų gale dangaus planetų valdovas Indra atvyko į Dvāraką ir pasiskundė Viešpačiui Kṛṣṇai.

Išklausęs dangaus valdovo Indros skundo, Viešpats Kṛṣṇa, lydimas žmonos Satyabhāmos, nedelsdamas išvyko į Bhaumāsuros buveinę. Jiedu sėdo ant Garuḍos nugaros ir nuskrido į Bhaumāsuros sostinę Prāgjyotiṣapurą. Nelengva buvo patekti į Prāgjyotiṣapuros miestą, nes jis buvo itin gerai įtvirtintas. Pirmiausia, miestą iš keturių pusių gynė galingos tvirtovės, aplink jį buvo išdėstyta grėsminga kariauna. Patekti kliudė ir miestą juosę vandens griovys bei laidai, kuriais tekėjo elektros srovė. Dar viena kliūtis buvo anilos dujų juosta. Toliau buvo ištemptas spygliuotos vielos tinklas, kurį padirbo demonas Mura. Miestas netgi šiuolaikinio mokslo laimėjimų požiūriu buvo gerai apsaugotas.

Atvykęs Kṛṣṇa vėzdo smūgiais iki pamatų sugriovė tvirtoves, o priešo kariai išlakstė į visas puses, nes į juos pasipylė nesibaigianti Kṛṣṇos strėlių kruša. Garsiąja Sudarśana-cakra Jis nurėžė laidus, kuriais tekėjo elektros srovė, sunaikino vandens griovį bei dujų uždangą ir sukapojo demono Muros padirbtą įelektrintą vielos tinklą. Nuo Kṛṣṇos kriauklės garsų palūžo didžių karių tvirtybė, subyrėjo visos karo mašinos. Nenugalimuoju Savo vėzdu Jis sudaužė į šipulius miestą supančias sienas.

Kṛṣṇos kriauklės garsas sugriaudėjo tarsi perkūnas kosminio pasaulio naikinimo metu. Nuo kriauklės garsų demonas Mura pabudo ir išniro pažiūrėti, kas ten dedasi. Jis turėjo penkias galvas ir jau ilgą laiką tūnojo po vandeniu. Mura švytėjo tarsi saulė kosmoso naikinimo metu ir buvo karšto kaip ugnis būdo. Akinanti šviesa, sklindanti iš jo kūno, vertė prisimerkti. Išniręs jis pirmiausia sugriebė savo trišakį ir puolė Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, tarsi didžiulė gyvatė Garuḍą. Jis buvo taip įniršęs, kad, atrodė, praris visus tris pasaulius. Demonas įsuko savo trišakį ir paleido jį į Garuḍą, ant savo nugaros nešusį Kṛṣṇą. Penkios demono galvos riaumojo tarsi liūtai. Demono riaumojimas nusirito per dangų ir žemę ir pasklido po kosminę erdvę visomis dešimčia krypčių. Nuo jo balso drebėjo visa visata.

Viešpats Kṛṣṇa pamatė demono Muros trišakį, skriejantį tiesiai į Jo nešėją Garuḍą. Žaibišku judesiu Jis ištraukė dvi strėles ir paleido jas į trišakį, kuris išsilakstė į šipulius. Tuo pačiu metu daugybė Kṛṣṇos strėlių pervėrė demono Muros nasrus. Pajutęs Aukščiausiojo Dievo Asmens pranašumą, demonas Mura įsiuto ir puolė Viešpatį vėzdu. Tačiau dar nespėjo jo vėzdas paliesti Viešpaties Kṛṣṇos, kai Viešpats Savuoju vėzdu sutrupino demono Muros vėzdą į gabalus. Netekęs ginklo, demonas nutarė kautis su Kṛṣṇa plikomis rankomis, kurios garsėjo nepaprasta jėga. Tačiau Kṛṣṇa su Sudarśana-cakra mikliai nukirto visas penkias jo galvas, ir begalvis demonas krito į vandenį, tarsi kalno viršūnė virstų į jūrą, nutrenkta Indros žaibo.

Demonas Mura turėjo septynis sūnus – Tāmrą, Antarikṣą, Śravaṇą, Vibhāvasu, Vasu, Nabhasvānu ir Aruṇą. Žuvus tėvui, išdidūs ir įniršę demono sūnūs užsidegė troškimu atkeršyti Kṛṣṇai ir panoro kautis su Juo. Jie apsiginklavo iki dantų, o mūšiui vadovauti paskyrė demoną, vardu Pīṭha. Bhaumāsuros įsakymu visi jie puolė Kṛṣṇą.

Stoję prieš Viešpatį Kṛṣṇą, jie ėmė mojuoti kardais, vėzdais, svaidė ietis, strėles, trišakius bei kitus ginklus. Tačiau jie nežinojo, kad Aukščiausiojo Dievo Asmens jėga begalinė ir kad Jis nenugalimas. Kṛṣṇos strėlės suskaldė Bhaumāsuros tarnų ginklus į mažus tarsi grūdelis šipulius. Paskui Kṛṣṇa paleido į darbą Savo ginklus, ir Bhaumāsuros karo vadas Pīṭha bei visi jo kariai sutrupintais šarvais ir nukapotomis galvomis, kojomis bei rankomis krito negyvi ir iškeliavo pas mirties dievą Yamarāją.

Bhaumāsura dar žinomas Narakāsuros vardu, nes jis buvo įsikūnijusios Žemės sūnus. Pamatęs, kad nuo Dievo Asmens ginklo mūšio lauke krito visi kariai bei karvedžiai, jis įtūžo ant Viešpaties. Demonas išėjo iš miesto ir išsivedė daugybę dramblių, kurie gimė ir išaugo ant jūros kranto. Visi jie buvo smarkiai apsvaigę. Išėję jie pamatė nuostabaus grožio reginį – Viešpatį Kṛṣṇą ir Jo žmoną aukštai danguje, tarsi tamsų debesį su žaibų išlydžiais ir netoliese jo saulę. Tada demonas Bhaumāsura griebėsi Śataghnī ginklo, kuris vienu kirčiu galėjo užmušti šimtus karių. Tuo pačiu metu savo ginklus į Aukščiausiąjį Dievo Asmenį sviedė ir visi Bhaumāsuros tarnai. Bet Viešpats Kṛṣṇa Savo plunksnuotomis strėlėmis atmušė visus jų smūgius. Kai Bhaumāsuros kariai bei karvedžiai krito nukapotomis rankomis, kojomis bei galvomis, o jų arkliai bei drambliai buvo negyvi, mūšis baigėsi. Viešpaties strėlės sutrupino į šipulius visus Bhaumāsuros ginklus.

Kol Viešpats, sėdėdamas ant Garuḍos nugaros, kovėsi, Garuḍa padėjo Jam, sparnais talžydamas arklius bei dramblius, o jų galvas kapodamas nagais bei aštriu snapu. Nuo skaudžių Garuḍos kirčių drambliai išsilakstė iš mūšio lauko. Pagaliau mūšio lauke liko tik Bhaumāsura, ir jis pats stojo į kovą su Kṛṣṇa. Jis matė, kaip Kṛṣṇos paukštis Garuḍa išblaškė jo karius bei dramblius, todėl įniršęs iš visų jėgų trenkė Garuḍai. Jo smūgis buvo stipresnis už žaibo kirtį. Tačiau, laimė, Garuḍa nebuvo paprastas paukštis, ir Bhaumāsuros smūgis jam tebuvo toks švelnus, kaip kad drambliui gėlių girliandos prisilietimas.

Bhaumāsurai tapo aišku, kad jis neįveiks Kṛṣṇos jokiomis gudrybėmis ir kad visos pastangos nukauti Kṛṣṇą pasmerktos. Tada jis pabandė paskutinį sykį ir griebė trišakį, ketindamas juo smogti. Bet nespėjo Bhaumāsura užsimoti, kai jo galvą nukirto aštrioji Sudarśana-cakra, kurią mikliai sviedė Kṛṣṇa. Šalmu bei auskarais papuošta demono galva nuriedėjo ant žemės, ir, Viešpačiui Kṛṣṇai užmušus Bhaumāsurą, visi demono giminaičiai ėmė šaukti iš nevilties, o šventieji pradėjo šlovinti Viešpaties narsą bei darbus. Šia proga dangaus planetų gyventojai apibėrė Viešpatį gėlėmis.

Prieš Viešpatį Kṛṣṇą apsireiškė įsikūnijusi Žemė ir pasveikino Jį, dovanodama vaijayantī brangakmenių girliandą. Ji sugrąžino Jam žėrinčius Aditi auskarus, aptaisytus auksu bei brangakmeniais, ir atidavė Varuṇos sosto skėtį bei dovanojo Jam vieną vertingą brangakmenį. Paskui įsikūnijusi Žemė pradėjo melstis Kṛṣṇai, Aukščiausiajai Asmenybei ir pasaulio valdovui, kurį nuolatos garbina didieji pusdieviai. Ji parpuolė ant žemės ir atsidavimo ekstazės pagauta prakalbo:

„Aš pagarbiai lenkiuosi Viešpačiui, kuris visad laiko keturis simbolius: kriauklę, diską, lotoso žiedą bei vėzdą, tam, kuris yra visų pusdievių Viešpats. Priimki mano nuolankią pagarbą. Brangus Viešpatie, Tu – Supersiela, ir, norėdamas patenkinti Savo bhaktų troškimus, Tu nužengi į žemę įvairiomis transcendentinėmis inkarnacijomis – toks, kokį Tave nori matyti bhaktai. Pagarbiai Tau lenkiuosi.

Brangusis Viešpatie, iš Tavo bambos išauga lotoso žiedas, ir Tu visada pasipuošęs lotoso žiedų girlianda. Tavo pailgos akys panašios į lotoso žiedlapius, todėl jos visad džiugina akį. Tavo lotoso pėdos tokios minkštos ir švelnios, kad jas be paliovos garbina tyri bhaktai ir jos teikia nusiraminimą jų širdims, kurios panašios į lotosą. Todėl aš dar kartą lenkiuosi Tau.

Tavyje glūdi visas religinis tikėjimas, šlovė, turtai, žinios ir atsižadėjimas, Tu – penkių vertybių šaltinis. Nors Tu viską persmelki, vis dėlto apsireiškei kaip Vasudevos sūnus. Todėl pagarbiai Tau lenkiuosi. Tu – pirmapradis Aukščiausiasis Dievo Asmuo ir galutinė priežasčių priežastis. Tavo Šviesybė yra vienintelis žinojimo šaltinis, ir aš su pagarba lenkiuosi Tau. Tu Pats negimsti, ir vis dėlto Tu – viso kosminio pasaulio tėvas. Tu – visų galių versmė bei prieglobstis. Tu apreiški šį pasaulį, Tu – kosminio pasaulio priežastis bei pasekmė. Todėl vėl su pagarba lenkiuosi Tau.

Brangus Viešpatie, nuo Tavęs yra priklausomi trys dievai – Brahmā, Viṣṇu ir Śiva. Iškilus būtinybei kurti kosminį pasaulį, Tu sukuri Savąjį aistros įvaizdį – Brahmą, o norėdamas kosminį pasaulį palaikyti, Tu išsiskleidi į Viešpatį Viṣṇu – visos dorybės šaltinį. Ir galų gale, norėdamas kosminį pasaulį sunaikinti, Tu pasirodai kaip Viešpats Śiva, neišmanymo guṇos valdovas, ir sunaikini kūriniją. Nors Tu kuri tris materialiosios gamtos guṇas,Tu visad transcendentiškas. Tavęs jos neapraizgo kaip kad paprastas gyvąsias būtybes.

Iš tikrųjų, Viešpatie, Tu esi materialioji gamta, Tu – ir visatos tėvas, ir amžinasis laikas, sujungęs gamtą bei materialųjį kūrėją. Ir vis dėlto Tu visad transcendentiškas šių materialių veiksmų atžvilgiu. Brangusis Viešpatie, o Aukščiausioji Dievo Asmenybe, aš žinau, kad žemė, vanduo, ugnis, oras, dangus, penki jutimų objektai, protas, jutimai ir jų dievybės, savimonė bei materialiosios galios visuma – visi gyvi ir negyvi šio reiškinių pasaulio daiktai kyla iš Tavęs. Kadangi viskas kyla iš Tavęs, nieko nėra atskira nuo Tavęs. Ir vis dėlto Tu spindi Savo transcendentinėje didybėje, todėl nieko, kas materialu, negalima tapatinti su Tavo Asmenybe. Viskas ir tapatu Tau, ir sykiu skirtinga. filosofai, kurie bando viską nuo Tavęs atskirti, be abejo, klysta.

Brangus Viešpatie, tebus Tau žinoma, kad šis berniukas, vardu Bhagadatta, – mano sūnaus Bhaumāsuros vaikas. Mirus tėvui, jis pakliuvo į labai sunkią padėtį ir dabar nuo išgąsčio visiškai pasimetęs. Todėl aš atvedžiau jį, kad jis nusilenktų Tavo lotoso pėdoms. Prašau Tavo Šviesybės tapti jo globėju ir suteikti jam Savo lotoso pėdų palaiminimą. Aš atvedžiau jį pas Tave, kad jo nebeslėgtų tėvo padarytų nuodėmių našta.“

Išklausęs motinos Žemės maldas, Viešpats Kṛṣṇa patikino ją, kad jokie pavojai daugiau nebegrės, o Bhagadattą padrąsino: „Nebijok.“ Taip taręs, Viešpats įėjo į skendinčius prabangoje Bhaumāsuros rūmus. Ten Jo laukė šešiolika tūkstančių ir šimtas Bhaumāsuros pagrobtų ir čia įkalintų jaunų karalaičių. Išvydusios Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, Kṛṣṇą, žengiantį į rūmus, karalaitės buvo pakerėtos Jo grožio ir ėmė melsti nepriežastinės Jo malonės. Mintyse jos tvirtai nutarė tapti Viešpaties Kṛṣṇos žmonomis, ir kiekviena maldavo Apvaizdos, kad Kṛṣṇa taptų jos vyru. Jos nuoširdžiai, rimtai paaukojo savo širdis Kṛṣṇos lotoso pėdoms ir tuo išreiškė savo tyrą atsidavimą. Kṛṣṇa, Supersiela visų širdyse, suprato tyrą jų troškimą ir sutiko jas vesti. Jis įsakė paruošti joms tinkamus rūbus bei papuošalus ir nugabenti jas palankinais į Dvārakos miestą. Iš rūmų Kṛṣṇa išsinešė didžiulius turtus – vežimus, arklius, brangakmenius bei kitus lobius. Jis išsivarė ir penkiasdešimt baltų dramblių, kurie turėjo po keturias iltis, ir visi jie buvo pasiųsti į Dvāraką.

Po to Viešpats Kṛṣṇa ir Satyabhāmā nuvyko į Amarāvatī, dangaus karalystės sostinę, ir įžengė į rūmus, kur juos pasveikino rūmų šeimininkai valdovas Indra bei jo žmona Śacīdevī. Indrai Kṛṣṇa atidavė Aditi auskarus.

Grįžtant iš Indros sostinės, Satyabhāmā prisiminė, kad Kṛṣṇa žadėjo jai padovanoti žiedų nusėtą pārijātosmedelį. Pasinaudodama tuo, kad atvyko į dangaus karalystę, ji išsirovė pārijātos medelį ir pasidėjo ant Garuḍos nugaros. Kartą Nārada vieną pārijātos žiedą padovanojo vyresniajai Kṛṣṇos žmonai Śrī Rukmiṇīdevī, ir dėl to Satyabhāmā pasijuto sumenkinta ir ėmė labai graužtis. Ji panoro, kad Kṛṣṇa ir jai dovanotų tokį žiedą. Kṛṣṇa suprato Savo žmonų norą pirmauti, būdingą moteriškai prigimčiai, ir nusišypsojęs paklausė Satyabhāmos: „Kodėl tu prašai tik vieno žiedo? Aš padovanosiu tau visą pārijātos medelį.“

Iš tikrųjų Kṛṣṇa pasiėmė Savo žmoną Satyabhāmą būtent tam, kad ji pati išsirautų pārijātą. Tačiau dangaus planetos gyventojai, o ir pats Indra, dėl to labai suirzo. Be jų leidimo Satyabhāmā išrovė pārijātos medelį, kurio niekur žemėje nepamatysi. Indra bei kiti pusdieviai nesutiko, kad Kṛṣṇa bei Satyabhāmā pasiimtų medį, tačiau Kṛṣṇa, norėdamas suteikti malonumą mylimai Savo žmonai Satyabhāmai, buvo ryžtingas ir nepalenkiamas. Tarp Kṛṣṇos ir pusdievių užvirė mūšis. Kaip visada, laimėjo Kṛṣṇa ir triumfuodamas nusinešė pārijātos medelį, kurį išsirinko Jo žmona, į žemę – Dvārakos miestą. Vėliau medelis buvo pasodintas Satyabhāmos rūmų sode. Stebuklingasis medis be galo puošė Satyabhāmos sodą. Nusileidęs į žemę, pārijātos medelis su savimi atsinešė nuostabų kvapą, o viliojamos pārijātos kvapo bei saldžių syvų, į žemę atskrido ir dangiškosios gulbės.

Śukadevai Gosvāmiui bei kitiems didiesiems išminčiams nepatiko, kaip karalius Indra elgėsi su Kṛṣṇa. Kai Savo nepriežastine malone Kṛṣṇa atvyko į dangaus karalystę Amarāvatī atiduoti Indrai jo motinos auskarų, kuriuos kitados pagrobė Bhaumāsura, Indra su džiaugsmu juos pasiėmė. Tačiau kai Kṛṣṇa iš dangaus karalystės išsinešė žydintį medelį, Indra šoko su Juo kautis. Štai koks savanaudis buvo Indra. Nulenkęs galvą prie Kṛṣṇos lotoso pėdų, jis kalbėjo Jam maldas, tačiau vos tik gavo, ko norėjo, iškart pasikeitė. Šitaip elgiasi materialistai. Juos domina tik asmeninė nauda, todėl jie visiems rodo pagarbą, tačiau kai asmeninio suinteresuotumo nebelieka, baigiasi ir draugystė. Toks savanaudiškumas būdingas ne tik šios planetos turtingiesiems, bet ir Indrai bei kitiems pusdieviams. Turtai daro žmogų savanaudį. Savanaudiški žmonės nelinkę kreiptis į Kṛṣṇos sąmonę, todėl didieji bhaktai, pavyzdžiui, Śukadeva Gosvāmis, juos smerkia. Kitaip sakant, dideli pasaulietiški turtai trukdo ugdyti Kṛṣṇos sąmonę.

Nugalėjęs Indrą, Kṛṣṇa rengėsi vestuvėms su šešiolika tūkstančių ir šimtu karalaičių, kurias išlaisvino iš Bhaumāsuros rūmų. Išsiskleidęs į šešiolika tūkstančių ir šimtą pavidalų, Jis apsivedė su jomis skirtinguose rūmuose vieną ir tą pačią palankią akimirką. Šitaip Kṛṣṇa patvirtino tiesą, kad Jis ir niekas daugiau yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Kṛṣṇa – Aukščiausiasis Dievo Asmuo, ir Jam nėra nieko neįmanomo. Jis – visagalis, visur esantis ir nemarus, todėl šis nuotykis nėra jau toks nepaprastas. Šešiolikos tūkstančių ir šimto Kṛṣṇos karalienių rūmus supo nuostabūs sodai, rūmuose buvo baldai ir daug kitų turtų, kurių neįmanoma atrasti žemėje. Šioje „Śrīmad-Bhāgavatam“ istorijoje nėra jokio perdėjimo. Visos Kṛṣṇos karalienės buvo sėkmės deivės Lakṣmījī ekspansijos, ir Kṛṣṇa gyveno su jomis skirtinguose rūmuose, tarsi paprastas vyras gyventų su savo žmona.

Mes turime visad atminti, kad Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Kṛṣṇa, vaidino žmogaus vaidmenį, nors Jis ir parodė nepaprastus Savo sugebėjimus, vienu metu vesdamas daugiau kaip šešiolika tūkstančių mergelių daugiau kaip šešiolikoje tūkstančių rūmų. Joms Jis buvo paprastas vyras, griežtai besilaikantis vedybinio gyvenimo taisyklių, galiojančių paprastose žmonių šeimose. Todėl Aukščiausiasis Brahmanas, Dievo Asmenybė, itin sunkiai suvokiamas. Netgi tokie pusdieviai, kaip Brahmā, nepajėgia suvokti transcendentinių Viešpaties žaidimų. Kṛṣṇos žmonos buvo labai laimingos, nes ištekėjo už Aukščiausiojo Dievo Asmens, už to, kuris yra nesuvokiamas netgi tokiems pusdieviams, kaip Brahmā.

Kṛṣṇa su karalienėmis džiaugėsi santuokiniu gyvenimu. Jie šypsojosi vienas kitam, šnekučiavosi, juokavo, glamonėjosi, ir jų šeimyninė meilė vis stiprėjo. Kṛṣṇa ir karalienės patyrė šeimyniniame gyvenime transcendentinę laimę. Nors visos karalienės turėjo tūkstančius tarnaičių, jos stengėsi pačios patarnauti Kṛṣṇai. Jos pasitikdavo Kṛṣṇą, kai Jis tik įžengdavo į rūmus, patogiai Jį pasodindavo, nuolankiai atnešdavo Jo garbinimui skirtus reikmenis, Gangos vandeniu nuplaudavo Jo lotoso pėdas, paduodavo betelio riešutus ir masažuodavo kojas. Kai Jis grįždavo namo pavargęs, jos nuvydavo Jo nuovargį ir rūpindavosi, kad Jis visad būtų vėduojamas, atnešdavo Jam kvapnius gėlių aliejus, puošė gėlių girliandomis, šukavo plaukus, prašydavo Jo prigulti ir pailsėti, pačios Jį prausdavo ir vaišindavo įvairiausiais skanėstais. Viską karalienės darė pačios, nelaukdamos tarnaičių pagalbos. Kitaip sakant, Kṛṣṇa ir Jo karalienės šioje žemėje rodė idealaus šeimyninio gyvenimo pavyzdį.