Kṛṣṇa veda penkias karalaites

Toli pasklido kalbos apie tai, kad žuvo penki broliai Pāṇḍavos ir jų motina Kuntī, kai Dhṛtarāṣṭra liepė padegti jų namą, pastatytą iš šelako. Bet vėliau penki broliai buvo pastebėti Draupadī vestuvių ceremonijoje, ir pasklido kitas gandas – esą Pāṇḍavos ir jų motina gyvi. Ir šis gandas pasitvirtino. Pāṇḍavos su motina grįžo į savo sostinę Hastināpurą, ir žmonės išvydo juos savo akimis. Kai ši žinia pasiekė Kṛṣṇą ir Balarāmą, Kṛṣṇa panoro pamatyti juos Pats, todėl nutarė keliauti į Hastināpurą.

Šį kartą Kṛṣṇa vyko į Hastināpurą labai iškilmingai, kaip ir dera karalaičiui. Jį lydėjo vyriausiasis karo vadas Yuyudhāna bei daugybė kitų karių. Iš tikrųjų Jis vyko į Hastināpurą be kvietimo – tiesiog norėjo pasimatyti su Pāṇḍavomis, nes mylėjo didžius Savo bhaktus. Kṛṣṇa aplankė Pāṇḍavas iš anksto jų neperspėjęs, ir jie, išvydę svečią, pakilo iš savo vietų. Kṛṣṇą vadina Mukunda, nes kai žmogus užmezga ryšį su Kṛṣṇa arba mato Jį, būdamas visiškoje Kṛṣṇos sąmonėje, jis iš karto atsikrato materialaus nerimo. Be to, jis patiria visišką dvasinę palaimą.

Pasirodžius Kṛṣṇai, Pāṇḍavos iškart pagyvėjo, tarsi būtų atgavę prarastą sąmonę ar gyvybę. Kai žmogus netenka sąmonės, jo jutimai bei visos kūno dalys apmiršta, tačiau kai jis atsipeikėja, jutimai iš karto ima veikti. Pakilę sutikti Kṛṣṇą, Pāṇḍavos pasijuto taip, tarytum jiems būtų grįžusi sąmonė. Jie iškart pagyvėjo. Viešpats Kṛṣṇa apkabino kiekvieną iš jų paeiliui. Aukščiausiojo Dievo Asmens prisilietimas apvalė Pāṇḍavas nuo materialių nešvarybių, ir jie, apimti dvasinės palaimos, nusišypsojo. Išvydus Viešpaties Kṛṣṇos veidą, juos pagavo transcendentinis džiaugsmas. Viešpats Kṛṣṇa – Aukščiausiasis Dievo Asmuo, tačiau Jis vaidino paprasto žmogaus vaidmenį, todėl iš karto palietė Yudhiṣṭhiros ir Bhīmos pėdas, nes jie buvo vyresnieji Jo pusbroliai. Arjuna apkabino Kṛṣṇą kaip savo vienmetį draugą, o du jaunesnieji broliai – Nakula ir Sahadeva palietė Kṛṣṇos lotoso pėdas, parodydami savo pagarbą. Kai Pāṇḍavos ir Viešpats Kṛṣṇa pasisveikino, kaip to reikalavo jų padėtis visuomenėje ir elgesio taisyklės, Kṛṣṇai buvo pasiūlyta garbinga vieta. Kṛṣṇai patogiai atsisėdus, jaunoji Pāṇḍavų žmona Draupadī, žavi savo įgimtu moterišku grakštumu, priėjo prie Viešpaties Kṛṣṇos ir pagarbiai Jį pasveikino. Labai pagarbiai buvo sutikti ir Yādavos, atlydėję Kṛṣṇą į Hastināpurą, o Sātyakis, arba Yuyudhāna, irgi buvo minkštai pasodintas. Taigi visi užėmė savo vietas, o penki broliai atsisėdo šalia Viešpaties Kṛṣṇos.

Susitikęs su penkiais broliais, Viešpats Kṛṣṇa nuėjo aplankyti Śrīmatī Kuntīdevī – Pāṇḍavų motiną ir Savo tetą iš tėvo pusės. Rodydamas Savo pagarbą tetai, Kṛṣṇa palietė jos pėdas. Kuntīdevī akys sudrėko, ir iš susijaudinimo ji apkabino Viešpatį Kṛṣṇą. Ji pasiteiravo, kaip gyvena jos giminės iš tėvų pusės – brolis Vasudeva, jo žmona ir kiti šeimos nariai. Kṛṣṇa Savo ruožtu išklausinėjo tetos apie Pāṇḍavų šeimą. Kuntīdevī su Kṛṣṇa siejo giminystės ryšiai, tačiau vos pamačiusi Jį, Kuntīdevī iškart suprato, jog Jis – Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Ji prisiminė visas gyvenime patirtas nelaimes, prisiminė ir tai, kad Kṛṣṇos malone ji ir jos sūnūs išsigelbėjo. Ji puikiai žinojo, kad be Kṛṣṇos malonės niekas nebūtų jų išgelbėjęs iš liepsnojančių rūmų, kurie buvo padegti Dhṛtarāṣṭrai ir jo sūnums sumanius. Virpančiu balsu ji pradėjo Kṛṣṇai pasakoti jų gyvenimą.

Śrīmatī Kuntī pasakė: „Brangusis Kṛṣṇa, prisimenu tą dieną, kai Tu atsiuntei mano brolį Akrūrą sužinoti, kaip mums klojasi. Tai rodo, kad Tu visada prisimeni mus. Kai Tu atsiuntei Akrūrą, aš išsyk supratau, kad mums nebegresia joks pavojus. Nuo tos dienos sėkmė mūsų nepalieka ir aš kaskart įsitikinu, kad esame globojami. Iš mūsų šeimos narių Kauravų galima laukti visokiausių pavojų, tačiau aš įsitikinusi, kad Tu mus prisimeni ir kad Tavo globojami mes visad būsime gyvi ir sveiki. Bhaktos, kurie mąsto apie Tave, apsaugoti nuo visų materialių pavojų, o ką ir kalbėti apie mus, tuos, kuriuos Tu atsimeni Pats. Tad iš tikro, brangusis Kṛṣṇa, mums negresia jokie pavojai: Tavo malone mus visad lydi sėkmė. Tačiau dėl mums parodytos ypatingos malonės žmonės neturėtų klaidingai manyti, kad vieniems Tu esi palankus, o kitiems nerodai jokio dėmesio. Tu nedarai tokių skirtumų. Tu neturi nei numylėtinių, nei priešų. Tu – Aukščiausiasis Dievo Asmuo, vienodas visiems, ir kiekvienas gali tikėtis ypatingos Tavo globos. Ir nors Tu visiems vienodas, ypač prielankus esi bhaktams, kurie nuolat mąsto apie Tave. Bhaktus su Tavimi sieja meilės ryšiai, ir jie nė akimirkai negali Tavęs pamiršti. Tu glūdi visų širdyse, tačiau bhaktai visad Tave prisimena, todėl Tu irgi atsakai jiems tuo pačiu. Motina myli visus savo vaikus, tačiau tas vaikas, kuris visiškai nuo jos priklausomas, susilaukia didžiausios jos globos. Aš tvirtai įsitikinusi, brangusis Kṛṣṇa, kad, būdamas visų širdyse, Tu visad padedi beatodairiškai atsidavusiems bhaktams.“

Kai baigė kalbėti Kuntīdevī, Kṛṣṇą, kaip Aukščiausiąjį Asmenį bei visų gyvųjų būtybių draugą, pašlovino ir karalius Yudhiṣṭhira, tačiau kadangi Kṛṣṇa ypač rūpinosi Pāṇḍavomis, karalius Yudhiṣṭhira pasakė: „Brangusis Kṛṣṇa, mes nežinome, kokius dorybingus darbus atlikome ankstesniuose gyvenimuose, kad Tu mums toks geras ir maloningas. Puikiai žinome, kad didiesiems mistikams, kurie nuolatine meditacija siekia Tavo malonės, nelengva ją pelnyti ir patraukti Tavo dėmesį. Negaliu suprasti, kodėl Tu toks geras mums. Mes – ne yogai,priešingai, mes prisirišę prie materialių dalykų, kurie teršia žmogų. Esame šeimos žmonės ir turime reikalų su politika bei pasaulietiniais reikalais, ir aš nesuprantu, kodėl Tu mums toks maloningas.“

Karaliaus Yudhiṣṭhiros prašomas, Kṛṣṇa sutiko pasilikti Hastināpuroje keturiems liūčių sezono mėnesiams. Šie mėnesiai vadinami cāturmāsya. Liūčių sezono metu pamokslininkai ir brāhmaṇai, kurie kitu metu keliauja, apsistoja vienoje vietoje ir laikosi griežtų reguliatyvių principų. Nors Viešpats Kṛṣṇa yra aukščiau bet kokių reguliatyvių principų, iš meilės Pāṇḍavoms Jis sutiko pasisvečiuoti Hastināpuroje. Kṛṣṇa viešėjo Hastināpuroje, ir gyventojams teko reta proga Jį matyti. Savo akimis regėdami Viešpatį Kṛṣṇą, jie pasinerdavo į transcendentinę palaimą.

Kartą, dar besisvečiuodamas pas Pāṇḍavas, Kṛṣṇa su Arjuna susiruošė į mišką pamedžioti. Jie sėdo į vežimą, virš kurio plevėsavo vėliava su Hanumāno atvaizdu. Nepaprastąjį Arjunos vežimą visada puošia Hanumāno atvaizdas, todėl Arjuna dar vadinamas Kapidhvaja. (Kapi reiškia „Hanumānas“, o dhvaja – „vėliava.“) Taigi Arjuna išvyko į mišką, pasiėmęs lanką ir strėles, kurios visad pasiekia tikslą. Jis užsidėjo šarvus, nes jam reikėjo pasimokyti žudyti priešus, ir patraukė kaip tik į tą miško vietą, kurioje buvo gausu tigrų, elnių bei kitokių žvėrių. Kṛṣṇa vyko su Arjuna ne mokytis žudyti, nes Jam nieko nereikia mokytis, Jis – Pats Sau pakankamas. Jis lydėjo Arjuną tik norėdamas pažiūrėti, kaip tasai mankštinsis, nes ateityje Arjunai teks nukauti daug priešų. Miške Arjuna iš lanko nušovė daugybę tigrų, šernų, bizonų, gavayų (laukinių žvėrių rūšis), raganosių, elnių, kiškių, dygliakiaulių bei kitų žvėrių. Kai kuriuos užmuštus žvėris, kurie buvo tinkami aukoms, tarnai surinko ir pristatė karaliui Yudhiṣṭhirai. Nuožmius gyvūnus – tigrus bei raganosius – jis užmušė tik todėl, kad jie nedrumstų miško ramybės. Kadangi miškuose gyvena daug išminčių bei šventųjų, karalius kṣatriyas privalo pasirūpinti, kad niekas netrikdytų jų ramybės.

Po medžioklės Arjuna pasijuto nuvargęs ir ištroškęs, todėl kartu su Kṛṣṇa patraukė prie Yamunos krantų. Pasiekę Yamunos krantą, abu Kṛṣṇos, t.  y. Kṛṣṇa ir Arjuna (kartais Arjuną, kaip ir Draupadī, vadina Kṛṣṇa), nusiplovė rankas bei kojas, praskalavo burnas ir atsigėrė tyro upės vandens. Sustoję pailsėti ir numalšinę troškulį, jie pamatė nuostabaus grožio mergelę, kuri jau buvo pasiekusi nuotakos amžiaus ir viena vaikštinėjo Yamunos pakrante. Kṛṣṇa paprašė Savo draugo Arjunos prieiti prie jos ir paklausti, kas ji esanti. Arjuna tuoj pat prisiartino prie gražuolės besišypsančiu veidu ir nuostabiais akinamai baltais dantimis ir paklausė: „Mieloji mergele, niekas neprilygs tau grožiu ir nerasi dailesnės ir aukštesnės krūtinės nei tavo! Ar galėčiau paklausti, kas tu? Išvydę tave vieną, mes labai nustebome. Ką čia veiki? Mes spėjame, kad ieškai tinkamo sau jaunikio. Jei ne paslaptis, pasakyk, ko čia atėjai, ir jei galėsiu, mielai tau padėsiu.“

Gražioji mergelė buvo įsikūnijusi Yamunos upė. Ji atsakė: „Esu saulės dievo dukra. Dabar aš tramdau savo kūną, kad gaučiau į vyrus Viešpatį Viṣṇu. Jis – Aukščiausiasis Asmuo, todėl, manau, Jis yra tinkama man pora. Aš pasakiau šį savo troškimą, nes tu to norėjai.“

Mergelė tęsė: „Brangus valdove, aš žinau, jog tu esi garsusis Arjuna, ir man belieka pridurti, jog aš trokštu tiktai Viešpaties Viṣṇu, nes Jis – vienintelis visų gyvųjų būtybių gynėjas ir suteikiantis sąlygotoms sieloms išsivadavimą. Būsiu tau labai dėkinga, jeigu paprašysi Viešpaties Viṣṇu parodyti man Savo malonę.“ Mergelė Yamunā puikiai žinojo, kad Arjuna – didis Viešpaties Kṛṣṇos bhaktas, ir jeigu Arjuna paprašys, Kṛṣṇa būtinai įvykdys jo prašymą. Kai prašome Paties Kṛṣṇos, mūsų prašymas gali būti neišgirstas, tačiau jei į Kṛṣṇą kreipsimės per Jo bhaktą, mes gausime tai, ko trokštame. Paskui mergelė pasakė Arjunai: „Mano vardas – Kālindī. Aš gyvenu Yamunos vandenyse. Gerasis mano tėvas pastatė man upėje rūmus, ir aš daviau įžadus tol būti vandenyje, kol nepamatysiu Viešpaties Kṛṣṇos.“ Arjuna persakė Kālindī žodžius Kṛṣṇai, nors Kṛṣṇa – Supersiela, glūdinti visų širdyse, – ir taip viską žinojo. Jis be kalbų sutiko, kad Kālindī taptų Jo žmona, ir pakvietė ją sėsti į vežimą, o tada visi nuvažiavo pas karalių Yudhiṣṭhirą.

Praėjus kuriam laikui, karalius Yudhiṣṭhira paprašė Kṛṣṇos pagalbos, nes norėjo pasistatyti namus pagal didžiojo inžinieriaus Viśvakarmos – dangaus karalystės architekto, brėžinius. Kṛṣṇa tučtuojau iškvietė Viśvakarmą ir liepė pastatyti nuostabų miestą pagal karaliaus Yudhiṣṭhiros norą. Kai miestas buvo pastatytas, Mahārāja Yudhiṣṭhira ėmė prašyti, kad Kṛṣṇa suteiktų jiems džiaugsmo ir dar keletą dienų pagyventų kartu. Viešpats Kṛṣṇa sutiko įvykdyti Mahārājos Yudhiṣṭhiros prašymą ir pasiliko mieste ilgesniam laikui.

Viešėdamas Kṛṣṇa atrado Sau pramogą – Jis nutarė paaukoti Agniui, ugnies dievui, Khāṇḍavos mišką, kuris priklausė karaliui Indrai. Khāṇḍavos miške augo daugybė vaistažolių, ir Agniui reikėjo jas suvalgyti, kad atjaunėtų. Tačiau jis pats Khāṇḍavos miško nelietė, o paprašė Kṛṣṇos pagalbos. Agnis žinojo, kad Kṛṣṇa jam palankus dėl kadaise Jam dovanoto Sudarśanos disko. Taigi, norėdamas suteikti Agniui malonumą, Kṛṣṇa paėmė į rankas vadžias ir su Arjuna išvyko į Khāṇḍavos mišką. Prarijęs Khāṇḍavos mišką, Agnis labai džiaugėsi. Šį kartą jis dovanojo ypatingą lanką, pavadintą Gāṇḍīva, ketvertą baltų arklių, vežimą ir niekados neištuštėjančią strėlinę su dviem nepaprastom strėlėm, kurios buvo laikomos talismanais ir buvo tokios galingos, kad prieš jas negalėjo atsilaikyti joks karys. Kai ugnies dievas Agnis rijo Khāṇḍavos mišką, po mišką bastėsi demonas, vardu Maya, ir Arjuna išgelbėjo jį nuo viską naikinančios liepsnos. Išgelbėtasis demonas tapo didžiausiu Arjunos draugu ir, norėdamas jį nudžiuginti, Viśvakarmos sukurtame mieste Maya pastatė puikius susirinkimų rūmus. Kai kurie tų susirinkimų rūmų kampeliai buvo tokie nepaprasti, kad Duryodhana, apsilankęs juose, susipainiojo ir palaikė vandenį grindimis, o grindis – vandeniu. Pāṇḍavų turtai buvo Duryodhanai tikra rakštis, ir jis tapo nesutaikomu jų priešu.

Po kelių dienų Kṛṣṇa paprašė karalių Yudhiṣṭhirą leidimo grįžti į Dvāraką. Yudhiṣṭhira sutiko, ir Jis išvyko į Savo šalį, lydimas Sātyakio, vadovavusio Yadavoms, kurie kartu su Kṛṣṇa gyveno Hastināpuroje. Su Kṛṣṇa į Dvāraką išvyko ir Kālindī. Sugrįžęs Kṛṣṇa pasitarė su išmanančiais astrologais, nustatė palankų laiką vedyboms su Kālindī ir prašmatniai jas atšventė. Iškilmės suteikė daug džiaugsmo nuotakos ir jaunikio giminaičiams. Visi labai džiaugėsi didžiu įvykiu.

Anuomet Avantīpurą (dabar Ujjainas) valdė Vinda ir Anuvinda. Abu karaliai buvo Duryodhanos vasalai. Jie turėjo seserį, vardu Mitravindā, puikaus būdo, išsilavinusią, gerai išauklėtą merginą. Ji buvo vienos iš Kṛṣṇos tetų dukra ir turėjo išsirinkti vyrą iš karalaičių tarpo, tačiau karštai troško, kad jos vyru būtų Kṛṣṇa. Kai karalaičiai, iš kurių ji turėjo išsirinkti vyrą, susirinko, Kṛṣṇa visų jų akivaizdoje pagrobė Mitravindą. Karalaičiai nesugebėjo pasipriešinti Kṛṣṇai ir jiems teliko spoksoti vienas į kitą.

Po šio įvykio Kṛṣṇa vedė Kośalos karaliaus dukrą. Kośalos provincijos karalius vadinosi Nagnajitas. Jis buvo labai dorybingas ir atlikdavo visus Vedų ritualus. Gražuolės jo dukros vardas buvo Satyā. Kartais Satyą vadindavo Nāgnajitī, pagal jos tėvo vardą. Karalius Nagnajitas ketino dukters ranką atiduoti karalaičiui, kuris nugalės septynetą didžiulių nepaprastos jėgos jo jaučių. Nė vienas iš karalaičių negalėjo jų įveikti, todėl niekas negalėjo tikėtis Satyos rankos. Septynetas jaučių buvo nepaprastai stiprūs ir nepakentė net karalaičių kvapo. Vienas po kito atvykdavo karalaičiai, bandydavo sutramdyti jaučius, tačiau visi pralaimėdavo. Žinia apie tai pasklido po visą kraštą, ir Kṛṣṇa, išgirdęs, kad jaunąją Satyą galima laimėti tik įveikus septynis jaučius, susiruošė į Kośalos karalystę. Tarsi įprasto žygio metu, daugybės karių lydimas, Jis atvyko į šalies sritį, vadinamą Ayodhya.

Kai Kośalos karalius sužinojo, kad Kṛṣṇa atvyko prašyti jo dukters rankos, jis labai apsidžiaugė. Labai pagarbiai ir iškilmingai jis sutiko Kṛṣṇą savo karalystėje. Jis patogiai pasodino Kṛṣṇą ir pasiūlė visko, kas dera sutinkant svečią. Sutikimas įvyko puikiai. Kṛṣṇa irgi pagarbiai jam nusilenkė, laikydamas jį Savo būsimu uošviu.

Kai Satyā, karaliaus Nagnajito duktė, išgirdo, kad atvyko Patsai Kṛṣṇa ir nori ją vesti, ją apėmė begalinis džiaugsmas, kad sėkmės deivės vyras atvyko dėl jos į karalystę. Jinai jau seniai puoselėjo mintį ištekėti už Kṛṣṇos ir laikėsi askezės reikalavimų, kad gautų išsvajotą vyrą. Ji ėmė mąstyti: „Jeigu aš atlikau kokius nors dorybingus darbus pagal savo išgales ir jeigu visą laiką nuoširdžiai galvojau apie tai, kaip ištekėti už Kṛṣṇos, tai tebus Jis maloningas ir įvykdys ilgai puoselėtą mano troškimą.“ Ji ėmė mintyse melstis Kṛṣṇai: „Aš nežinau, kuo galėčiau įtikti Aukščiausiajam Dievo Asmeniui. Jis – visų mūsų valdovas ir Viešpats. Jam visada su pagarba lenkiasi pati sėkmės deivė, pagal padėtį stovinti iškart po Aukščiausiojo Dievo Asmens, taip pat Viešpats Śiva, Viešpats Brahmā bei daugybė kitų įvairiausių planetų pusdievių. Viešpats Pats kartais įvairiomis inkarnacijomis nužengia į žemę įgyvendinti Savo bhaktų norus. Jis toks iškilnus ir didis, kad aš net nežinau, kaip galėčiau patenkinti Jį.“ Ji manė, kad tik iš nepriežastinės Aukščiausiojo Dievo Asmens malonės bhaktai tegali Jį patenkinti. Kito būdo Jį patenkinti nėra. Viešpats Caitanya „Śikṣāṣṭakos“ maldoje sakė: „Viešpatie, esu amžinas Tavo tarnas. Dėl man nežinomų priežasčių Aš puoliau į šį materialų pasaulį, ir jeigu Tu pakeltumei mane ir paverstumei menkute dulkele prie Tavo lotoso pėdų, tai būtų didžiausia malonė man, amžinam Tavo tarnui.“ Tiktai nuolankumas ir tarnystės dvasia gali suteikti džiaugsmo Viešpačiui. Kuo daugiau tarnaujame Viešpačiui, klausydami dvasinio mokytojo, tuo toliau nužengiame keliu, kuris veda pas Viešpatį. Už savo tarnystę negalime reikalauti iš Viešpaties jokių malonių. Mūsų tarnystę Jis gali priimti arba ne, tačiau vienintelis būdas patenkinti Viešpatį – noras tarnauti Jam. Kitaip Jo negalima patenkinti.

Karalius Nagnajitas buvo dorybingas valdovas ir, sutikdamas Kṛṣṇą savo rūmuose, pagarbino Jį kaip tik mokėjo ir galėjo. Jis nuolankiai meldėsi: „Brangusis Viešpatie, Tu esi viso kosminio pasaulio valdovas, Tu – Nārāyaṇa, visų gyvųjų būtybių prieglobstis. Tu Pats Sau pakankamas, Tau pakanka Tavo Paties nepaprastų bruožų. Ką gi aš galiu Tau paaukoti, ir kaip Tave patenkins menka mano auka? Tai neįmanoma, nes aš tesu niekinga gyvoji būtybė ir iš tikrųjų niekuo negaliu Tau pasitarnauti.“

Kṛṣṇa – visų gyvųjų būtybių Supersiela, todėl Jis žinojo, apie ką galvoja Satyā, karaliaus Nagnajito dukra. Jis buvo patenkintas ir ta pagarba, kurią jam išreiškė karalius, pasiūlęs vietą atsisėsti, maistą, būstą bei kitas dovanas. Jis džiaugėsi, kad ir mergina, ir jos tėvas trokšta artimai su Juo susigiminiuoti. Jis nusišypsojo ir skambiu balsu tarė: „Brangusis karaliau Nagnajitai, tu puikiai žinai, kad karališkojo luomo atstovas, ištikimas savo pareigai, niekada nieko nepaprašys iš kito, kad ir kokią padėtį jis užimtų. Mokyti Vedų pasekėjai griežtai draudžia karaliams kṣatriyams prašyti. Jeigu kṣatriyas tą nurodymą pažeidžia, mokytieji jo poelgį pasmerks. Tačiau, nepaisydamas šios griežtos taisyklės, Aš prašau tavo gražuolės dukters rankos, nes atsidėkodamas už puikų priėmimą noriu užmegzti su tavimi giminystės ryšius. Bet žinok, kad mūsų šeimos tradicijos neleidžia Man duoti išpirkos už tavo dukrą. Mes negalėsime sumokėti jokios išpirkos, netgi jei tu ir reikalausi.“ Kitaip sakant, Kṛṣṇa norėjo, kad karalius atiduotų Jam Satyą, nereikalaudamas sutramdyti septyneto jaučių.

Išklausęs Viešpaties Kṛṣṇos žodžius, karalius Nagnajitas tarė: „Brangusis Viešpatie, Tu – visų malonumų, visų vertybių ir visų ypatybių šaltinis. Sėkmės deivė Lakṣmījī nesitraukia nuo Tavo krūtinės. Tad ar gali atsirasti mano dukrai geresnis jaunikis? Ir mano duktė, ir aš visad meldėme šios laimės. Tu – Yadu giminės vadas. Tu turbūt žinai, kad nuo pat pradžių aš daviau įžadą išleisti dukrą už jos verto karalaičio, kuris išlaikys mano sugalvotą išbandymą. Šitą išbandymą sumaniau, kad įsitikinčiau mano žento narsa bei didybe. Tu, Viešpatie Kṛṣṇa, esi garsiausias iš didvyrių. Aš įsitikinęs, kad Tu lengvai sutramdysi mano septynetą jaučių. Ligi šiol neatsirado nė vieno karalaičio, kuris juos sutramdytų. Visi, kas mėgino, tik susilaužydavo kaulus.“

Karalius Nagnajitas baigė savo prašymą taip: „Kṛṣṇa, jeigu Tu malonėsi pažaboti tuos septynis jaučius ir priversi juos paklusti, Tu tapsi mano dukters Satyos vyru, o tai yra karščiausias mūsų troškimas.“ Išgirdęs šiuos žodžius, Kṛṣṇa suprato, kad karalius nenori laužyti įžado. Todėl, vykdydamas jo pageidavimą, Jis susiveržė diržą ir stojo grumtis su jaučiais. Jis išsiskleidė į septynis Kṛṣṇas, kurie sugriebė po jautį ir lengvai, tarsi žaisdami, juos pažabojo.

Tai, kad Kṛṣṇa pasidaugino į septynis asmenis, labai reikšminga aplinkybė. Satyā, karaliaus Nagnajito duktė, žinojo, kad Kṛṣṇa jau turi daugybę žmonų, bet vis tiek Jį mylėjo. Norėdamas ją padrąsinti, Jis ir išsiskleidė į septynis Kṛṣṇas. Šį įvykį galima paaiškinti taip: Kṛṣṇa yra vienas, tačiau Jis pasireiškia begaline daugybe ekspansijų. Jis vedė ne vieną tūkstantį žmonų, tačiau tai nereiškia, kad Jis galėjo būti tik su viena žmona, o kitos likdavo be Jo. Kṛṣṇa per Savo ekspansijas buvo vienu metu su visomis Savo žmonomis.

Kṛṣṇa privertė jaučius paklusti, ir iš jų jėgos bei puikybės nieko neliko. Kṛṣṇa pažabojo jaučius, stipriai trukteldamas juos, tarsi vaikas trukteli iš medžio išdrožtą žaislinį jautuką. Karalių Nagnajitą apstulbino nepaprasta Kṛṣṇos jėga, ir jis su didžiausiu džiaugsmu tuoj atvedė savo dukrą Satyą ir atidavė ją Kṛṣṇai. Kṛṣṇa sutiko paimti Satyą į žmonas ir atšventė prašmatnias vestuves. Karalienės, karaliaus Nagnajito žmonos, irgi labai džiaugėsi, nes jų dukra Satyā ištekėjo už Paties Kṛṣṇos. Kadangi karalius bei karalienės nepaprastai džiaugėsi dukters vedybomis, jas šventė visas miestas. Mieste aidėjo kriauklių ir litaurų garsai, skambėjo muzika bei dainos. Mokyti brāhmaṇai laimino jaunavedžius kaip galėjo. Išsipuošę įvairiaspalviais rūbais miesto gyventojai džiūgavo, o laimingas karalius Nagnajitas paruošė dukrai didelį kraitį.

Jis davė dešimt tūkstančių karvių ir tris tūkstančius dailiai aprengtų jaunų tarnaičių, nuo galvos iki kojų išpuoštų brangenybėmis. Paprotys duoti kraitį, ypač karalaičiams kṣatriyams, egzistuoja Indijoje iki šiol. Be to, kai karalaitis kṣatriyas veda, kartu su nuotaka jis gauna mažiausiai tuziną tokio pat amžiaus tarnaičių. Be karvių bei tarnaičių, karalius pridėjo devynis tūkstančius dramblių ir dar šimteriopai daugiau vežimų. Taigi iš viso jis davė devynis šimtus tūkstančių vežimų. Taip pat jis dovanojo arklių ir vergų. Arklių buvo šimtą kartų daugiau nei vežimų – iš viso devyniasdešimt milijonų, o vergų buvo šimtą kartų daugiau negu arklių. Vergais bei tarnaitėmis karaliai rūpindavosi tarsi savo vaikais ir kitais šeimos nariais. Atidavęs tokį kraitį, Kośalos provincijos karalius įsodino dukrą ir kilnųjį žentą į vežimą ir išlydėjo namo, pasiuntęs kartu su jais gerai ginkluotų karių palydą. Kai jaunieji išskubėjo į naujuosius namus, karaliaus širdį užplūdo meilė savo vaikams.

Prieš Kṛṣṇos ir Satyos vestuves daug Yadu bei kitų giminių karalaičių grūmėsi su karaliaus Nagnajito jaučiais ir bandė laimėti Satyos ranką. Ir kai nusivylę kitų giminių karalaičiai išgirdo, kad Kṛṣṇai pavyko sutramdyti jaučius ir gauti Satyos ranką, jie, žinoma, ėmė pavydėti. Kṛṣṇai keliaujant į Dvāraką, nieko nepešusieji karalaičiai apsupo vestuvių procesiją ir apšaudė ją iš lankų. Karalaičių strėlės apipylė Kṛṣṇą ir Jo palydovus tarsi nesibaigianti liūtis, bet Arjuna, artimiausias Kṛṣṇos draugas, priėmė iššūkį ir vienas lyg niekur nieko išvaikė karalaičius. Taip vestuvių proga jis suteikė džiaugsmo Kṛṣṇai, savo didžiam draugui. Arjuna nuvijo visus karalaičius, pradėjęs šaudyti iš Gāṇḍīvos lanko. Nors jis nė vieno iš jų ir neužmušė, jie spruko nuo jo tarsi nuo liūto, kuris išbaido mažus žvėrelius. Tada Yadu giminės vadas, Viešpats Kṛṣṇa, kartu su jaunąja Savo žmona bei gausiu kraičiu iškilmingai įžengė į Dvārakos miestą ir ramiai bei laimingai ten gyveno.

Kṛṣṇa turėjo dar vieną tetą – tėvo seserį, vardu Śrutakīrti, kuri buvo nutekėjusi į Kekayos provinciją. Ji turėjo dukterį, vardu Bhadrā. Bhadrā irgi norėjo ištekėti už Kṛṣṇos, ir jos brolis atidavė ją Kṛṣṇai be jokių išlygų. O Kṛṣṇa priėmė ją kaip tikrą Savo žmoną. Paskui Kṛṣṇa vedė Madraso provincijos karaliaus dukterį, vardu Lakṣmaṇā. Lakṣmaṇā pasižymėjo geriausiomis ypatybėmis. Prieš vestuves Kṛṣṇa ją taip pat pagrobė, kaip kad Garuḍa nustveria indą su nektaru iš demonų rankų. Kṛṣṇa pagrobė nuotaką daugybės karalaičių akivaizdoje per jos svayaṁvarą. Svayaṁvara – tai apeigos, kurių metu iš karalaičių būrio jaunoji renkasi sau vyrą.

Pasakojimas apie Kṛṣṇos vedybas, kuriame minimos penkios jaunutės Kṛṣṇos žmonos, tuo dar nesibaigia. Kṛṣṇa turėjo dar daugybę tūkstančių žmonų, kurias vedė nukovęs demoną, vardu Bhaumāsura. Pagrobęs mergeles, Bhaumāsura laikė jas uždaręs savo rūmuose, o Kṛṣṇa jas išvadavo ir paėmė į žmonas.