Satrājito ir Śatadhanvos mirtis

Po to, kai Akrūra aplankė Hastināpurą ir papasakojo Kṛṣṇai, kaip gyvena Pāṇḍavos, įvykiai klostėsi toliau. Pāṇḍavoms teko persikelti į namą, pastatytą iš šelako, kuris vėliau buvo padegtas, ir visi pamanė, jog Pāṇḍavos kartu su savo motina Kuntī žuvo. Ši žinia pasiekė Viešpatį Kṛṣṇą ir Balarāmą. Pasitarę Jie nusprendė vykti į Hastināpurą išreikšti Savo giminaičiams užuojautą. Žinoma, Kṛṣṇa ir Balarāma žinojo, kad Pāṇḍavos nežuvo liepsnose, tačiau, net ir žinodami tai, Jie panoro vykti į Hastināpurą ir pasidalyti bendru netekties sielvartu. Atvykę į Hastināpurą, Kṛṣṇa ir Balarāma pirmiausia aplankė Bhīṣmadevą, nes Bhīṣmadeva buvo Kuru giminės patriarchas. Paskui jie aplankė Kṛpācāryą, Vidurą, Gāndhārī ir Droṇą. Kiti Kuru giminės nariai pernelyg neliūdėjo, nes laukė Pāṇḍavų bei jų motinos mirties. Tačiau kai kuriems šeimos nariams, o labiausiai Bhīṣmai, tas įvykis buvo skaudus, ir Kṛṣṇa su Balarāma liūdėjo kartu su visais, neišduodami tiesos.

Kai Kṛṣṇa ir Balarāma buvo toli nuo Dvārakos, mieste įvyko sąmokslas, kurio tikslas buvo pavogti iš Satrājito Syamantakos brangakmenį. Svarbiausiąjį vaidmenį sąmoksle suvaidino Śatadhanvā. Śatadhanvā norėjo vesti Satyabhāmą, gražiąją Satrājito dukterį, ir jis nebuvo vienintelis, kuris to troško. Satrājitas ne vienam jaunikiui žadėjo atiduoti gražuolę dukterį, tačiau vėliau sprendimą pakeitė ir atidavė ją Kṛṣṇai kartu su Syamantakos brangakmeniu. Satrājitas labai nenorėjo kartu su dukra atiduoti brangakmenio, ir Kṛṣṇa, nuspėdamas jo mintis, dukterį paėmė į žmonas, o brangakmenį grąžino. Kai Kṛṣṇa grąžino jam brangakmenį, patenkintas Satrājitas nebesiskyrė su savo brangenybe. Tačiau, Kṛṣṇai ir Balarāmai išvykus, būrys žmonių, tarp jų ir Viešpaties Kṛṣṇos bhaktai – Akrūra bei Kṛtavarmā, susimokė atimti iš Satrājito akmenį. Akrūra ir Kṛtavarmā prisidėjo prie sąmokslininkų, nes troško brangakmenį padovanoti Kṛṣṇai. Jie žinojo, kad Kṛṣṇa norėjo brangakmenio, bet Satrājitas jo nedovanojo Kṛṣṇai, nors turėjo tai padaryti. Kiti dalyvavo sąmoksle iš nevilties, kad negavo Satyabhāmos rankos. Kai kurie sąmokslininkai įkalbėjo Śatadhanvą užmušti Satrājitą ir atimti brangakmenį.

Paprastai klausiama, kodėl toks didis bhaktas, kaip Akrūra, dalyvavo sąmoksle? Ir kodėl Kṛtavarmā, Viešpaties bhaktas, irgi prisijungė prie sąmokslo? Tokie didieji autoritetai, kaip Jīva Gosvāmis, atsako, kad Akrūra, nors jis didis bhaktas, buvo prakeiktas Vṛndāvanos gyventojų už tai, kad išsivežė Kṛṣṇą. Dėl to, kad užgavo jų jausmus, Akrūra buvo priverstas susidėti su nuodėmingais sąmokslininkais. O Kṛtavarmā, nors taip pat buvo bhaktas, artimai bendravo su Kaṁsa, todėl susiteršė nuodėme ir prisidėjo prie sąmokslo.

Sąmokslo dalyvių įkalbėtas, vieną naktį Śatadhanvā įsėlino į Satrājito namus ir jį miegantį užmušė. Śatadhanvā buvo nuodėmingas, žemų polinkių žmogus, ir nors dėl jo nuodėmių jam nebuvo lemta ilgai gyventi, jis nutarė užmušti miegantį Satrājitą. Kai Śatadhanvā įėjo į Satrājito namus, norėdamas jį nužudyti, visos namuose gyvenusios moterys ėmė garsiai klykti, tačiau, nepaisydamas sielvartingų klyksmų, Śatadhanvā negailestingai ir nesvyruodamas užmušė Satrājitą, kaip kad mėsininkas papjauna skerdykloje gyvulį. Kadangi Kṛṣṇa buvo išvykęs, Jo žmona Satyabhāmā tą naktį nakvojo tėvo namuose. Ji ėmė raudoti: „Brangus tėve, brangus tėve! Kaip žiauriai tave nužudė!“ Satrājito kūnas nebuvo iškart sudegintas, nes Satyabhāmā ketino vykti į Hastināpurą pas Kṛṣṇą. Todėl kūną laikė aliejaus statinėje, kad grįžęs Kṛṣṇa galėtų jį pamatyti ir atkeršytų Śatadhanvai. Norėdama pranešti Kṛṣṇai apie šiurpią tėvo mirtį, Satyabhāmā išskubėjo į Hastināpurą.

Kai Satyabhāmā papasakojo Kṛṣṇai apie Jo uošvio mirtį, Jis ėmė sielotis tarsi būtų paprastas žmogus. Jo sielvartas mums gali pasirodyti nesuprantamas. Viešpats Kṛṣṇa nei veikia, nei patiria veiksmo pasekmių, tačiau Jis atliko paprasto žmogaus vaidmenį, todėl išreiškė nuoširdžią užuojautą Satyabhāmai dėl tokios netekties. Kai Jis išgirdo apie uošvio mirtį, Jo akys prisipildė ašarų. Jis sielvartavo: „O, kokia nelaimė!“ Taigi Kṛṣṇa ir Balarāma kartu su Kṛṣṇos žmona Satyabhāma nedelsdami grįžo į Dvāraką ir ėmė svarstyti, kaip užmušti Śatadhanvą ir atgauti brangakmenį. Nors Śatadhanvā buvo didžiausias piktadarys mieste, vis dėlto jis labai bijojo visagalio Kṛṣṇos ir baisiausiai persigando, sužinojęs, kad Jis grįžo.

Suprasdamas, kad Kṛṣṇa ketina jam atkeršyti, Śatadhanvā nuskubėjo pas Kṛtavarmą prašyti jo užtarimo. Tačiau Kṛtavarmā atsakė: „Viešpats Kṛṣṇa ir Balarāma nėra paprasti žmonės, ir aš neisiu prieš Jų valią. Jie – Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Ar galima išvengti mirties, nusikaltus Kṛṣṇai ir Balarāmai? Nuo Jų pykčio išsigelbėti neįmanoma.“ Paskui Kṛtavarmā pasakė, kad net Kaṁsa, kuris buvo labai galingas ir kuriam padėjo daugybė demonų, neišvengė Kṛṣṇos pykčio, jau nekalbant apie Jarāsandhą, kuris aštuoniolika kartų pralaimėjo Kṛṣṇai ir kiekvieną sykį, patyręs pralaimėjimo kartėlį, grįždavo iš mūšio lauko.

Kai Kṛtavarmā atsisakė pagelbėti, Śatadhanva nuėjo maldauti pagalbos pas Akrūrą. Bet Akrūra taip pat atsisakė: „Kṛṣṇa ir Balarāma – Patsai Aukščiausiasis Dievo Asmuo, ir kiekvienas, žinantis apie Jų visagalybę, niekada neišdrįs Jiems nusikalsti arba su Jais susigrumti.“ Akrūra tęsė: „Kṛṣṇa ir Balarāma tokie galingi, kad vien Jiems panorėjus kosminis pasaulis atsiranda, gyvuoja ir yra sunaikinamas. Deja, iliuzinės galios paklaidinti žmonės nepajėgia suprasti, koks Kṛṣṇa galingas, nors visas kosminis pasaulis yra Jo valdžioje.“ Jis pateikė pavyzdį apie tai, kaip turėdamas tik septynerius metus Kṛṣṇa pakėlė Govardhanos kalvą ir septynias dienas laikė ją, tarsi vaikas laikytų mažą skėtį. Akrūra Śatadhanvai aiškiai pasakė, kad visada gerbs Kṛṣṇą ir lenksis Jam, visos kūrinijos Supersielai ir pirminei visų priežasčių priežasčiai. Kai ir Akrūra atsisakė jį užtarti, Śatadhanvā nutarė atiduoti jam Syamantakos brangakmenį. Paskui jis šoko ant savo eiklaus žirgo, kuris be poilsio galėjo nušuoliuoti keturis šimtus mylių, ir spruko iš miesto.

Sužinoję apie Śatadhanvos pabėgimą, Kṛṣṇa ir Balarāma sėdo į vežimą, virš kurio plaikstėsi vėliava su Garuḍos atvaizdu, ir puolė jį vytis. Kṛṣṇa buvo labai užsirūstinęs ant Śatadhanvos ir norėjo jį užmušti, nes jis nužudė Satrājitą, už save viršesnį socialinėje hierarchijoje žmogų. Satrājitas buvo Kṛṣṇos uošvis, o śāstrosnurodo, kad guru-druhai, arba tam, kuris maištauja prieš viršesnį žmogų, reikia skirti bausmę pagal nusikaltimo sunkumą. Kadangi Śatadhanvā nužudė Kṛṣṇos uošvį, Kṛṣṇa pasiryžo truks pliš užmušti Śatadhanvą.

Išsekęs Śatadhanvos žirgas krito ir nusibaigė prie sodo namelio Mithiloje. Dabar Śatadhanvā liko be arklio ir leidosi bėgti kiek įkabindamas. Norėdami su Śatadhanva pasielgti garbingai, Kṛṣṇa ir Balarāma nušoko nuo vežimo ir puolė jį vytis pėsti. Bėgdamas Kṛṣṇa švystelėjo Savo diską ir nukirto Śatadhanvai galvą. Kai Śatadhanvā krito negyvas, Kṛṣṇa jo rūbuose bandė atrasti Syamantakos brangakmenį, tačiau nieko nepešė. Sugrįžęs pas Balarāmą, Jis tarė: „Veltui užmušėme tą žmogų. Brangakmenio su savimi jis neturėjo.“ Śrī Balarāma pasiūlė: „Turbūt jį saugo kas nors Dvārakoje, taigi skubinkis grįžti ir surask jį.“ O Pats Śrī Balarāma pasakė norįs kelias dienas likti Mithiloje, nes buvo artimas Mithilos karaliaus draugas. Taip Kṛṣṇa grįžo į Dvāraką, o Balarāma pasuko į Mithilą.

Kai Mithilos karalius išvydo savo mieste Śrī Balarāmą, jis labai nudžiugo ir labai pagarbiai bei svetingai sutiko Viešpatį. Norėdamas suteikti Balarāmai džiaugsmo, karalius apdovanojo Jį brangiomis dovanomis. Šį sykį Śrī Balarāma, kaip Mithilos karaliaus Janakos Mahārājos garbės svečias, išgyveno mieste keletą metų. O kol Balarāma viešėjo Mithiloje, Duryodhana, vyriausiasis Dhṛtarāṣṭros sūnus, pasinaudojo proga ir išmoko iš Jo kautis vėzdais.

Užmušęs Śatadhanvą, Kṛṣṇa grįžo į Dvāraką ir, norėdamas nudžiuginti Savo žmoną Satyabhāmą, pranešė jai apie Śatadhanvos, tėvo žudiko, mirtį. Bet Jis pasakė, kad brangakmenio pas jį nerado. Paskui, kaip to reikalauja religijos principai, Kṛṣṇa su Satyabhāma, draugais bei giminėmis atliko apeigas uošvio atminimui pagerbti.

Akrūra ir Kṛtavarmā aktyviai dalyvavo sąmoksle prieš Satrājitą. Jie įkalbėjo Śatadhanvą jį nužudyti, todėl išgirdę, kad Kṛṣṇa užmušė Śatadhanvą ir grįžo į Dvāraką, jie skubiai paliko miestą. Bet kai Akrūra išvyko, Dvārakos gyventojai pajuto epidemijų bei gaivalinių nelaimių grėsmę. Toks įsitikinimas tebuvo prietaras, nes kol mieste buvo Viešpats Kṛṣṇa, negalėjo kilti nei ligos, nei badas, nei gaivalinės nelaimės. Tačiau vis tiek atrodė, kad Akrūrai išvykus Dvāraką ėmė pulti nelaimės. Kadaise Kāśī provincijoje Vārāṇasio srityje užėjo baisi sausra – nebuvo nė lašo lietaus. Tada Kāśī karalius išleido savo dukrą Gāndinī už Śvaphalkos, Akrūros tėvo. Kāśī karalius taip pasielgė patariamas vieno astrologo, ir tikrai, po karalaitės ir Śvaphalkos vedybų, šioje provincijoje dosniai palijo. Kadangi Śvaphalka pasižymėjo tokia antgamtine galia, jo sūnų Akrūrą visi laikė tokiu pat galingu, ir žmonės manė, kad tą vietą, kur gyvena Akrūra ar jo tėvas, apeis visos stichinės nelaimės, badas ar sausra. Laiminga ta karalystė, kurioje nebūna bado, epidemijų, alinančių karščių ar šalčių, ir laime spinduliuoja žmonių mintys, siela bei kūnas. O kai įvyksta kokia nelaimė, žmonės mano, kad ji kilo dėl to, kad mieste nėra sėkmę pritraukiančio žmogaus. Todėl Dvārakoje pasklido gandas, kad nepalankūs įvykiai prasidėjo išvykus Akrūrai. Po Akrūros išvykimo kai kurie senyvi miesto žmonės pastebėjo blogų ženklų, kurie pasirodė dingus Syamantakos brangakmeniui. Kai Viešpats Śrī Kṛṣṇa išgirdo šiuos žmonių skleidžiamus gandus, Jis nutarė iš Kāśī karalystės pakviesti Akrūrą. Akrūra buvo Kṛṣṇos dėdė, todėl, jam grįžus į Dvāraką, Viešpats Kṛṣṇa pasveikino jį taip, kaip dera sveikinti vyresnįjį šeimos narį. Kṛṣṇa yra Supersiela, glūdinti kiekvieno širdyje, Jis žino viską, kas joje vyksta. Taigi Jis žinojo ir visas Akrūros bei Śatadhanvos sąmokslo smulkmenas, todėl šypsodamasis kreipėsi į Akrūrą.

Pavadinęs jį dosniausiu iš dosniausiųjų, Kṛṣṇa jam tarė: „Brangus dėde, Aš jau žinau, jog Śatadhanvā paliko tau Syamantakos brangakmenį. Kol kas teisių į jį niekas nereiškia, nes karalius Satrājitas neturėjo sūnų. Jo dukrai Satyabhāmai brangakmenis nerūpi, tačiau jos būsimasis sūnus, Satrājito anūkas, gavęs teisę į palikimą teisėtai sieks atgauti brangakmenį.“ Taip sakydamas, Viešpats Kṛṣṇa leido suprasti, kad Satyabhāmā jau laukiasi kūdikio ir kad jos sūnus, tikrasis Syamantakos šeimininkas, neabejotinai atsiims iš Akrūros Syamantakos brangakmenį.

Kṛṣṇa tęsė: „Brangakmenis toks galingas, kad paprastas žmogus jo nesugebės laikyti. Žinau, jog esi labai dorybingas, todėl neprieštaraučiau, kad brangakmenis liktų pas tave. Tačiau bėda ta, kad Mano vyresnysis brolis Śrī Balarāma netiki, kai sakau, jog brangakmenį turi tu. Todėl Aš prašau, o didžiadvasi, parodyti tą akmenį Man giminaičių akivaizdoje, kad jie nusiramintų ir nebekreiptų dėmesio į visokius gandus. Tu negali paneigti, jog turi tą brangakmenį – mes žinome, jog tavo turtai pagausėjo ir tu atnašauji aukas ant aukso altoriaus.“ Brangakmenio ypatybės buvo žinomos: akmuo savo šeimininkui kasdien duodavo beveik devynis moundus gryno aukso. Tiek aukso gaudavo ir Akrūra, kuris paskui dosniai dalindavo jį per aukojimo apeigas. Viešpats Kṛṣṇa užsiminė, jog Akrūra dosniai dalijo auksą, ir tai buvo įrodymas, jog Syamantakos brangakmenį turi būtent jis.

Kai draugiškais ir maloniais žodžiais Viešpats Kṛṣṇa įtikino Akrūrą žinąs visą tiesą, ir Akrūra suprato, kad nuo Śrī Kṛṣṇos nieko nenuslėpsi, jis atnešė į audeklą suvyniotą, tarsi saulė spindintį brangakmenį ir įteikė jį Kṛṣṇai. Viešpats Kṛṣṇa paėmė Syamantakos brangakmenį ir parodė susirinkusiems giminaičiams bei draugams, o paskui visų akyse grąžino jį Akrūrai, kad jie žinotų, jog brangakmenį saugos Akrūra ir kad jis liks Dvārakos mieste.

Syamantakos akmens istorija nepaprasta. „Śrīmad-Bhāgavatam“ pasakyta, kad tas, kuris klausysis šios istorijos apie Syamantakos brangakmenį, ją pasakos ar paprasčiausiai prisimins, išvengs šmeižto ir nedorų darbų pasekmių ir pasieks aukščiausią, tobulą ramybę.


Taip Bhaktivedanta baigia komentuoti penkiasdešimt septintąjį „Kṛṣṇos“ skyrių, pavadintą „Satrājito ir Śatadhanvos mirtis“.