Istorija apie Syamantakos brangakmenį

Kadaise Dvārakādhāmos valdose gyveno karalius, vardu Satrājitas. Jis buvo didelis saulės dievo garbintojas, ir už tai saulės dievas jam dovanojo Syamantakos brangakmenį. Dėl šio brangakmenio karalius Satrājitas turėjo nesutarimų su Yadu gimine, tačiau vėliau, kai jis atidavė Kṛṣṇai į žmonas savo dukrą Satyabhāmą, taip pat ir Syamantakos brangakmenį, nesutarimai liovėsi. Kartu su brangakmeniu Kṛṣṇa gavo į žmonas ne tik Satyabhāmą, bet ir Jāmbavāno dukrą Jāmbavatī. Abejos vestuvės įvyko dar prieš Pradyumnos grįžimą, apie kurį buvo papasakota ankstesniajame skyriuje. Toliau bus pasakojama, kaip karalius Satrājitas įžeidė Yadu giminę, bet vėliau atsitokėjo ir atidavė Kṛṣṇai savo dukrą bei akmenį Syamantaką.

Karalius Satrājitas buvo didis saulės dievo garbintojas, todėl pamažu tarp jo ir saulės dievo užsimezgė artimi draugystės ryšiai. Saulės dievas buvo labai patenkintas Satrājitu ir padovanojo jam nepaprastą brangakmenį – Syamantaką. Kai Satrājitas pasikabindavo ant kaklo medalioną su įtaisytu akmeniu, jis atrodė tarsi pats saulės dievas. Užsikabinęs brangenybę, jis įžengdavo į Dvāraką, ir žmonės manydavo, kad miestą aplankė saulės dievas, norėdamas pasimatyti su Kṛṣṇa. Jie žinojo, kad Kṛṣṇą, Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, kartais aplankydavo pusdieviai, taigi, Satrājitui atvykus į Dvāraką, visi gyventojai, išskyrus Kṛṣṇą, laikydavo jį pačiu saulės dievu. Nors visi gerai jį pažinojo, tačiau atpažinti negalėdavo, nes Syamantakos brangakmenio švytėjimas akino.

Sykį, šitaip apsirikę, keletas garbių Dvārakos gyventojų nuskubėjo pas Kṛṣṇą pranešti, jog pas Jį atvyko saulės dievas. Tuo metu Kṛṣṇa žaidė šachmatais. Vienas iš aukštų Dvārakos pareigūnų tarė: „Brangus Viešpatie Nārāyaṇa, Tu – Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Pilnavertė Tavo dalis Nārāyaṇa, arba Viṣṇu, keturiose rankose laiko simbolius – kriauklę, diską, vėzdą ir lotoso žiedą. Iš tiesų viskas priklauso Tau, tačiau netgi būdamas Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu, Nārāyaṇa, Tu apsireiškei Vṛndāvanoje Yaśodāmātos sūnumi, ir ji kartais Tave supančiodavo virve, todėl Tu garsėji Dāmodaros vardu.“

Tai, kad Kṛṣṇa – Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Nārāyaṇa, kaip teigė Dvārakos gyventojai, vėliau patvirtino Śaṅkarācārya, didysis filosofų māyāvādžių vadovas. Pripažindamas Viešpatį beasmeniu, jis neatmetė ir Jo asmeninio pavidalo. Visa, kas šiame materialiame pasaulyje turi pavidalą, yra sukuriama, palaikoma ir sunaikinama, tuo tarpu Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Nārāyaṇa, neturi tokio riboto materialaus pavidalo. Śaṅkarācārya sakė, jog Dievas beasmenis, norėdamas pamokyti žemo intelekto žmones, kurie laiko Kṛṣṇą paprastu žmogumi. Tai reiškia, kad Kṛṣṇa nėra materijos sąlygota asmenybė. Jis – transcendentinė asmenybė be materialaus kūno.

Kreipdamiesi į Viešpatį Kṛṣṇą, Dvārakos gyventojai pavadino Jį ne tik Dāmodara, bet ir Govinda. Šis vardas reiškia, jog Kṛṣṇa labai myli karves bei veršiukus. Norėdami parodyti savo glaudų ryšį su Kṛṣṇa, jie kreipėsi į Jį, vadindami Yadunandana, nes Jis buvo Vasudevos sūnus, gimęs Yadu giminėje. Galų gale Dvārakos gyventojai kreipėsi į Jį, kaip į aukščiausiąjį visatos valdovą. Jie vadino Kṛṣṇą įvairiausiais vardais ir didžiavosi esą Dvārakos gyventojai, kurie kiekvieną dieną gali matyti Kṛṣṇą.

Kai Satrājitas atvyko į Dvāraką, miesto gyventojai labai didžiavosi, kad pusdieviai ateina pasimatyti su Kṛṣṇa, nors Kṛṣṇa gyvena Dvārakoje tarsi paprastas žmogus. Taigi jie pranešė Viešpačiui Kṛṣṇai, kad su Juo pasimatyti atvyko saulės dievas, kurio kūnas nuostabiai švyti. Dvārakos gyventojai patvirtino, kad saulės dievo apsilankymas Dvārakoje nėra toks jau nepaprastas įvykis, nes visos visatos žmonės, kurie ieško Aukščiausiojo Dievo Asmens, žinojo, kad Jis apsireiškė Yadu giminėje ir gyvena Dvārakoje kaip vienas tos giminės narių. Miesto gyventojai džiaugėsi šiuo įvykiu, o visa persmelkiantis Dievo Asmuo, Kṛṣṇa, girdėdamas Savo pavaldinių kalbas, tik šypsojosi. Patenkintas Dvārakos gyventojais, Kṛṣṇa pranešė jiems, kad iš tiesų saulės dievu jie palaikė karalių Satrājitą, kuris atvyko į Dvāraką, norėdamas pasipuikuoti savo turtu – saulės dievo dovanotu brangakmeniu.

Tačiau Satrājitas atvyko ne pasimatyti su Kṛṣṇa – jam terūpėjo Syamantakos akmuo. Jis padėjo akmenį šventykloje ir pasamdė brāhmaṇus, kad jį garbintų. Štai pavyzdys, kaip kvailas žmogus garbina materialų daiktą. „Bhagavad-gītoje“ pasakyta, kad, norėdami kuo greičiau gauti savo karminės veiklos rezultatus, žemo intelekto žmonės garbina šioje visatoje sukurtus pusdievius. Žodis „materialistas“ apibūdina tą, kuriam rūpi jutiminiai malonumai, pasiekiami materialiame pasaulyje. Nors Kṛṣṇa vėliau paprašė Syamantakos akmens, karalius Satrājitas jo neatidavė, o laikė šventykloje, kad visi jį garbintų. O kas gi negarbins tokio akmens? Syamantakos brangakmenis turėjo galią kiekvieną dieną pagaminti daug aukso. Aukso kiekiui skaičiuoti naudojamas mato vienetas – bhāra. Vedų formulės nurodo, kad viena bhāra apytiksliai lygi septyniems kilogramams aukso, o vienas moundas – trisdešimt septyniems kilogramams. Brangakmenis kasdien pagamindavo apie septyniasdešimt septynis kilogramus aukso. Be to, Vedų raštai nurodo, kad ten, kur garbinamas šis brangakmenis, niekada neištinka badas. Tą vietą, kurioje buvo laikomas brangakmenis, apeidavo ir visos nelaimės – epidemijos bei ligos.

Viešpats Kṛṣṇa norėjo pamokyti pasaulį, jog visa, kas geriausia, reikia skirti šalies valdovui. Karalius Ugrasena buvo daugelio giminių valdovas. Jis buvo Kṛṣṇos senelis, todėl Kṛṣṇa paprašė Satrājito dovanoti Syamantakos brangakmenį karaliui Ugrasenai. Kṛṣṇa sakė, jog tai, kas geriausia, reikia aukoti karaliui. Tačiau begarbindamas pusdievius Satrājitas pasidarė labai materialistiško būdo, ir, užuot patenkinęs Kṛṣṇos prašymą, nutarė verčiau pats garbinti akmenį, kuris kasdien dovanojo jam septyniasdešimt septynis kilogramus aukso. Materialistai, kurie gali gauti tiek aukso, nesidomi Kṛṣṇos sąmone. Todėl kartais Kṛṣṇa parodo materialistui ypatingą malonę ir atima didžiulį materialų turtą, šitaip paversdamas tą žmogų didžiu bhaktu. Tačiau Satrājitas atsisakė vykdyti Kṛṣṇos valią ir brangakmenio neatidavė.

Netrukus po šio įvykio jaunesnysis Satrājito brolis, norėdamas pasipuikuoti, kokia turtinga jo šeima, pasiėmė brangakmenį ir, pasikabinęs jį ant kaklo, sėdo ant arklio ir išjojo į mišką, didžiuodamasis savo materialia brangenybe. Kai Satrājito brolis, vardu Prasena, jodinėjo mišku, jį užpuolė didžiulis liūtas ir, sudraskęs jį bei arklį, nusinešė brangakmenį į savo olą. Žinia apie Prasenos mirtį pasiekė gorilų karalių Jāmbavāną. Jis nusigavo į olą, užmušė liūtą ir pasiėmė brangųjį akmenį. Jāmbavānas dar nuo Viešpaties Rāmacandros laikų buvo didis Viešpaties bhaktas, todėl brangakmenis jam nebuvo kokia nors nepaprasta vertybė ir jis atidavė akmenį žaisti sūnui.

Nesulaukdamas, kada iš miško su brangakmeniu sugrįš jaunesnysis brolis Prasena, mieste likęs Satrājitas ėmė nerimauti. Jis nežinojo, kad jo brolį užmušė liūtas, kurį savo ruožtu nudobė Jāmbavānas. Todėl pamanė, kad Kṛṣṇa, taip geidęs to akmens, ko gero, bus užmušęs Praseną ir atėmęs iš jo brangakmenį. Toji mintis peraugo į gandą, kurį Satrājitas paskleidė po visą Dvāraką.

Klaidingas gandas, esą Kṛṣṇa užmušęs Praseną ir pavogęs brangakmenį, pasklido tarsi gaisras. Kṛṣṇai nepatiko, kad Jis šitaip šmeižiamas, todėl nutarė keliauti į mišką ir surasti Syamantakos brangakmenį. Kartu su keliais žymiais Dvārakos gyventojais Kṛṣṇa išėjo ieškoti Prasenos, Satrājito brolio, ir atrado jį sudraskytą liūto. Kṛṣṇa surado ir liūtą, užmuštą Jāmbavāno, kuris paprastai vadinamas Ṛkṣa. Buvo matyti, jog liūtą Ṛkṣa nudobė plikomis rankomis. Kṛṣṇa ir Dvārakos gyventojai miške surado ilgiausią landą. Buvo kalbama, kad ji veda į Ṛkṣos namus. Kṛṣṇa suprato, kad Dvārakos gyventojai bijojo ir koją ten kelti, todėl paprašė juos likti prie angos ir leidosi vienas į tamsią landą ieškoti Ṛkṣos, Jāmbavāno. Landoje Kṛṣṇa pamatė Ṛkṣos sūnų, kuris žaidė su tėvo dovanotu brangakmeniu. Norėdamas paimti jį iš vaiko, Kṛṣṇa priėjo ir atsistojo priešais. Bet auklė, saugojanti Ṛkṣos vaiką, pamačiusi netoliese Kṛṣṇą ir išsigandusi, kad Jis pagrobs vertingąjį akmenį, ėmė garsiai rėkti iš baimės.

Išgirdęs auklės klyksmą, pasirodė įpykęs Jāmbavānas. Iš tikrųjų Jāmbavānas buvo didis Viešpaties Kṛṣṇos bhaktas, tačiau pykčio apakintas jis neatpažino savo valdovo ir palaikė Jį paprastu žmogumi. Šis atsitikimas primena mums „Bhagavad-gītos“ žodžius, kuriais Viešpats pataria Arjunai atsikratyti pykčio, godumo ir geismo ir tokiu būdu pasiekti dvasinį lygį. Geismas, pyktis ir godumas yra neišskiriami draugai ir jie trukdo žmogui dvasiškai tobulėti.

Nepažinęs savo valdovo, Jāmbavānas iškvietė Jį kautis. Taip prasidėjo didžioji Kṛṣṇos ir Jāmbavāno kova, kurioje jie kirtosi tarsi du grifai. Atradę tinkamą maistui dvėselieną, grifai aršiai kovoja dėl grobio. Iš pradžių Kṛṣṇa ir Jāmbavānas kovėsi ginklais, paskui svaidėsi akmenimis, talžėsi didžiuliais medžiais, grūmėsi plikomis rankomis, kol galiausiai ėmė trankyti vienas kitą kumščiais, o jų smūgiai buvo galingi tarsi perkūnas. Kiekvienas tikėjosi laimėsiąs, tačiau prabėgo ir viena para, ir kita, o kova vis tęsėsi be jokio atokvėpio. Šitaip jie grūmėsi dvidešimt aštuonias paras.

Jāmbavānas buvo stipriausia savo laikų gyvoji būtybė, tačiau Śrī Kṛṣṇos smūgių kruša atėmė iš jo beveik visas jėgas, ir jo sąnariai nusilpo. Išsekęs, prakaito išpiltas Jāmbavānas negalėjo atsistebėti. Kas gi šis priešininkas, sugebėjęs taip jį nuvarginti? Jāmbavānas žinojo turįs antžmogišką jėgą, tačiau nusilpęs nuo Kṛṣṇos smūgių jis suprato, kad Kṛṣṇa – ne kas kitas, o jo garbinamas Viešpats, Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Šis atvejis bhaktoms ypač reikšmingas. Iš pradžių Jāmbavānas nesuvokė, kas yra Kṛṣṇa, nes materialūs prisirišimai buvo užtemdę jo akis. Jis buvo prisirišęs prie sūnaus ir vertingojo Syamantakos brangakmenio, kurio nenorėjo Kṛṣṇai atiduoti. Išvydęs Kṛṣṇą, Jāmbavānas ne juokais supyko, manydamas, kad Kṛṣṇa atėjo pasiglemžti brangakmenio. Štai tokia materiali realybė: mūsų kūnas gali būti labai tvirtas, tačiau tai nepadės mums suprasti Kṛṣṇą.

Pramogos dėlei Kṛṣṇa panoro tariamai susikauti su Savo bhaktu. Iš „Śrīmad-Bhāgavatam“ mes jau žinome, kad Aukščiausiasis Dievo Asmuo turi visus žmogui būdingus polinkius bei sugebėjimus. Kartais, norėdamas pasismaginti ir parodyti Savo jėgą, Jis susikauna, ir šito panorėjęs Jis pasirenka tam reikalui tinkamą bhaktą, kuris gali suteikti tokį malonumą. Kṛṣṇa panoro patirti malonumą susikovęs su Jāmbavānu, bet iš tikrųjų kovėsi juokais. Nors Jāmbavānas iš prigimties buvo bhaktas, tarnaudamas Viešpačiui savo fizine jėga jis nepažino Kṛṣṇos. Tačiau kai tik Kṛṣṇa patyrė kovos džiaugsmą, Jāmbavānas iškart suprato, kad jo priešininkas ne kas kitas, kaip Patsai Aukščiausiasis Viešpats. Vadinasi, jis suvokė Kṛṣṇą tik todėl, kad Jam tarnavo. Kartais Kṛṣṇą galima patenkinti ir kovojant su Juo.

Jāmbavānas pasakė Viešpačiui: „Brangusis Viešpatie, dabar aš supratau, kas Tu. Tu – Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Viešpats Viṣṇu, mūsų galių, turtų, garbės, grožio, išminties ir atsižadėjimo šaltinis.“ Šiuos Jāmbavāno žodžius patvirtina „Vedānta-sūtra“, kuri skelbia, jog Aukščiausiasis Viešpats – visa ko šaltinis. Jāmbavānas pavadino Viešpatį Kṛṣṇą Aukščiausiuoju Asmeniu, Viešpačiu Viṣṇu: „Brangusis Viešpatie, Tu sukūrei tuos, kurie kuria visatos reiškinius.“ Šie žodžiai labai pamokantys paprastam žmogui, kuris negali atsistebėti didžiųjų protų laimėjimais. Paprastas žmogus stebisi didžių mokslininkų atradimais, tačiau Jāmbavāno žodžiai patvirtina, kad mokslininką, kuris gali sukurti daugybę nuostabių dalykų, sukūrė Kṛṣṇa. Ir Jis sukūrė ne vieną mokslininką, o milijonus ir trilijonus visatos mokslininkų. Jāmbavānas toliau kalbėjo: „Tu sukūrei ne tik pačius kūrėjus, bet ir visus materialiuosius pradus, kuriais naudojasi vadinamieji kūrėjai.“ Norėdami padaryti ką nors nepaprasta, mokslininkai naudojasi fiziniais elementais ir tomis galimybėmis, kurias teikia materialios gamtos dėsniai, bet iš tikrųjų dėsnių bei elementų kūrėjas yra Kṛṣṇa. Toks yra tikrai mokslinis požiūris. Neišmintingi žmonės nesistengia suprasti, kas sukūrė mokslininko smegenis – jiems pakanka nuostabių mokslininko kūrinių ir išradimų.

Jāmbavānas tęsė: „Brangus Viešpatie, laiko veiksnys, sujungiantis išvien visus fizinius elementus, irgi atstovauja Tau. Tu – aukščiausiasis laikas, iš kurio randasi, yra palaikoma ir galiausiai sunaikinama kūrinija. Be fizinių elementų ir laiko veiksnio, dar egzistuoja tie, kurie naudojasi kūrinijos teikiamomis galimybėmis ir elementais, tačiau ir jie yra neatsiejamos Tavo dalelės. Taigi gyvoji esybė nėra nepriklausomas kūrėjas. Teisingai visa tai įvertinę, įsitikinsime, kad Tu – aukščiausiasis valdovas bei visa ko Viešpats. Brangus Viešpatie, dabar aš suprantu, kad Tu esi tasai Aukščiausiasis Dievo Asmuo, kurį aš garbinu kaip Viešpatį Rāmacandrą.

Mano Viešpats Rāmacandra norėjo per vandenyną nutiesti tiltą, ir aš pats mačiau, kaip sujudo vandenynas, vos tik Viešpats Rāmacandra pažvelgė į jį. O jam sujudus, sunerimo ir gyvosios būtybės – banginiai, krokodilai, timiṅgilos bei kitos žuvys. (Vandenyne gyvenanti žuvis timiṅgila gali vienu ypu praryti jūros milžiną banginį.) Taip vandenynui teko leisti Viešpačiui Rāmacandrai nukeliauti į Laṅkos salą (dabar greičiausiai tai Ceilonas). Iki šiol visi mena, kaip buvo nutiestas tiltas per vandenyną nuo Komorino kyšulio iki Ceilono. Kai tiltas buvo baigtas, visa Rāvaṇos karalystė buvo sudeginta. Kovodamas su Rāvaṇa, Savo aštriomis strėlėmis Tu sukapojai visą jo kūną, ir jo galva nukrito ant žemės. Dabar suprantu, kad Tu ne kas kitas, kaip mano Viešpats Rāmacandra. Niekas kitas neturi tokios neišmatuojamos galios ir niekas kitas nesugebėtų manęs nugalėti.“

Viešpačiui Kṛṣṇai patiko Jāmbavāno maldos bei žodžiai, ir, norėdamas numalšinti Jāmbavāno skausmą, Savo lotoso delnu Jis perbraukė per visą Jāmbavāno kūną. Jāmbavānas iškart pajuto, kaip dingo didžiųjų kautynių nuovargis. Paskui Viešpats Kṛṣṇa kreipėsi į jį, vadindamas karaliumi Jāmbavānu, kadangi tikrasis miško karalius buvo jis, o ne liūtas, nes Jāmbavānas užmušė jį be ginklo, plikomis rankomis. Kṛṣṇa pasakė Jāmbavānui, kad atėjo pas jį paprašyti Syamantakos brangakmenio, nes nuo tada, kai akmuo dingo, kvailiai juodina Jo gerą vardą. Kṛṣṇa tiesiai jam pasakė, kad atėjo brangakmenio, nes norėjo paneigti šmeižtą. Jāmbavānas viską suprato ir, trokšdamas nudžiuginti Viešpatį Kṛṣṇą, atidavė Jam ne tik Syamantakos brangakmenį, bet ir savo dukrą Jāmbavatī, kuri kaip tik buvo sulaukusi nuotakos amžiaus.

Šitaip kalnų oloje baigėsi istorija apie tai, kaip susituokė Jāmbavatī ir Kṛṣṇa ir kaip buvo sugrąžintas Syamantakos brangakmenis. Kṛṣṇos ir Jāmbavāno susirėmimas tęsėsi dvidešimt aštuonias dienas. Dvārakos gyventojai prie požemio telaukė dvylika dienų, o paskui nutarė, kad bus kas negero atsitikę. Jie negalėjo žinoti, kas dėjosi oloje iš tikrųjų, todėl liūdni ir išvargę grįžo į Dvārakos miestą.

Kai Dvārakos gyventojai grįžo namo be Kṛṣṇos, šeimos nariai – Kṛṣṇos motina Devakī, tėvas Vasudeva, vyriausioji žmona Rukmiṇī, draugai, giminaičiai ir visi rūmų gyventojai labai nusiminė. Jie nuoširdžiai mylėjo Kṛṣṇą, todėl ėmė plūsti Satrājitą, nes Kṛṣṇa dingo dėl jo kaltės. Jie nuėjo nusilenkti deivei Candrabhāgai ir prašyti jos, kad grįžtų Kṛṣṇa. Deivė buvo patenkinta Dvārakos gyventojų maldomis ir tuoj pat juos palaimino. Tą pačią akimirką prieš juos atsirado Kṛṣṇa su Savo naująja žmona Jāmbavatī, ir visus Dvārakos gyventojus bei Kṛṣṇos giminaičius pagavo džiaugsmas. Jie džiūgavo tarsi iš mirusiųjų būtų prisikėlęs brangiausias jų giminaitis. Dvārakos gyventojai buvo nutarę, kad Kṛṣṇai teko sunkiai kautis, todėl beveik prarado viltį, kad Jis sugrįš. Tačiau kai jie pamatė, kad Kṛṣṇa sugrįžo, ir ne vienas, o su nauja žmona Jāmbavatī, jie nieko nelaukdami iškėlė dar vieną šventišką ceremoniją.

Paskui karalius Ugrasena sukvietė visų svarbiausiųjų karalių bei vadų pasitarimą. Jis pakvietė ir Satrājitą, ir Kṛṣṇa visiems susirinkusiems papasakojo, kaip atgavo akmenį iš Jāmbavāno. Kṛṣṇa norėjo grąžinti vertingąjį akmenį karaliui Satrājitui. Satrājitas labai susigėdo, neteisingai apšmeižęs Kṛṣṇą. Nuleidęs galvą jis spaudė akmenį rankoje, bet tylėjo ir, neištaręs nė žodžio karalių ir vadų susirinkime, su brangenybe grįžo į namus. Jis mąstė, kaip jam, apšmeižusiam Kṛṣṇą, apsivalyti nuo šio bjauraus poelgio. Jis suprato, kad smarkiai įžeidė Kṛṣṇą, ir dabar turi rasti būdą, kaip išeiti iš šios padėties ir vėl palankiai nuteikti Kṛṣṇą.

Karalius Satrājitas norėjo atsikratyti kaltės jausmo, kad pametęs galvą dėl materialaus blizgučio – Syamantakos brangakmenio visiems sukėlė tiek rūpesčių. Satrājitas pergyveno, kad įskaudino Kṛṣṇą, ir nuoširdžiai norėjo ištaisyti savo klaidą. Kṛṣṇa iš vidaus apšvietė jam protą, ir Satrājitas nutarė atiduoti Kṛṣṇai ne tik brangakmenį, bet ir savo gražuolę dukrą Satyabhāmą. Kitos išeities nebuvo, ir jis ėmė ruoštis Kṛṣṇos bei savo dukters vedybų apeigoms. Jis atidavė Aukščiausiajam Dievo Asmeniui ir akmenį, ir dukrą. Satyabhāmā buvo tokia graži ir tokių nuostabių savybių, kad gauti jos ranką svajojo daugelis karalaičių, bet Satrājitas vis dar laukė tinkamo žento ir dabar, Kṛṣṇos malone, nutarė atiduoti dukrą Jam į žmonas.

Patenkintas Satrājitu, Viešpats Kṛṣṇa pasakė jam, kad Syamantakos brangakmenis Jam nereikalingas. „Verčiau jis telieka šventykloje, kur tu jį ir laikei, – pasakė Jis, – taip jis duos naudos visiems mums. Brangakmenis bus Dvārakoje, ir miesto neužpuls nei badas, nei kiti pavojai – epidemijos, karščiai bei šalčiai.“