Kṛṣṇa ir Rukmiṇī susilaukia Pradyumnos

Vedose sakoma, kad Kupidonas, kuris yra tiesioginė neatsiejama Viešpaties Vāsudevos dalis ir kurį anksčiau sudegino Viešpaties Śivos pyktis, dabar gimė Kṛṣṇai ir Rukmiṇī. Jis buvo Kāmadeva, dangaus planetų pusdievis, sukeliantis ypatingą geismą. Neatsiejamos Aukščiausiojo Dievo Asmens Kṛṣṇos dalelės būna įvairių lygių, tačiau ketverinė Kṛṣṇos ekspansija – Vāsudeva, Saṅkarṣaṇa, Pradyumna ir Aniruddha – tiesiogiai priklauso Viṣṇu kategorijai. Kāma, arba pusdievis Kupidonas, vėliau gimęs iš Rukmiṇī įsčių, taip pat buvo vardu Pradyumna, tačiau jis nėra Viṣṇu kategorijos Pradyumna. Jis priklauso jīva-tattvos kategorijai, tačiau yra neatsiejama aukščiausios Pradyumnos galios dalis, nes iš pusdievių jis išsiskiria ypatinga galia. Tokia šešių Gosvāmių išvada. Taigi, kai Kupidoną sudegino Viešpaties Śivos pyktis, jis įsiliejo į Vāsudevos kūną, ir kad jis vėl gautų kūną, Patsai Viešpats Kṛṣṇa pradėjo jį Rukmiṇī įsčiose. Jis gimė kaip Kṛṣṇos sūnus ir garsėjo Pradyumnos vardu. O kadangi jo tėvas buvo Patsai Viešpats Kṛṣṇa, savo ypatybėmis jis buvo labai panašus į Kṛṣṇą.

Gyveno tais laikais demonas, vardu Śambara, kuriam buvo lemta žūti nuo Pradyumnos rankos. Demonas Śambara žinojo savo likimą, tad išgirdęs, kad Pradyumna jau gimė, pasivertė moterimi ir pavogė kūdikį iš lopšio, nepraėjus nuo jo gimimo nė dešimčiai dienų. Demonas įmetė jį tiesiai į jūrą. Bet, sakoma, niekas negali užmušti to, kurį gina Kṛṣṇa, ir niekas negali apsaugoti to, kuriam lemta žūti nuo Kṛṣṇos rankos. Jūroje Pradyumną iškart prarijo didžiulė žuvis. Vėliau žuvis pakliuvo į žvejo tinklą, o žvejas ją pardavė demonui Śambarai. Demono virtuvėje dirbo tarnaitė, vardu Māyāvatī. Praėjusį gyvenimą ji buvo Kupidono žmona ir vadinosi Rati. Kai žuvį atnešė į demono Śambaros namus, ją ėmėsi doroti virėjas, kuris iš jos turėjo paruošti gardų patiekalą. Paprastai demonai ir rākṣasos valgo mėsą, žuvį ir kitokį nevegetarinį maistą. Demonai Rāvaṇa, Kaṁsa ir Hiraṇyakaśipu, nors gimė brāhmaṇų bei kṣatriyų šeimose, valgė mėsą, negalvodami apie pasekmes. Indijoje žmonės, kurie valgo mėsą bei žuvį, paprastai vadinami demonais ir rākṣasomis.

Išskrodęs žuvį, jos pilve virėjas rado žavų kūdikį ir iškart atidavė jį Māyāvatī, kuri dirbo virtuvėje pagalbininke. Moteris negalėjo atsistebėti, kaip toks žavus kūdikis pateko į žuvies skrandį, ir iš pasimetimo nežinojo, ką daryti. Kaip tik tada pasirodė didysis išminčius Nārada ir papasakojo jai apie Pradyumnos gimimą ir apie tai, kaip Śambara pagrobė jį ir įmetė į jūrą. Šitaip Māyāvatī išgirdo visą istoriją. Māyāvatī žinojo, kad anksčiau ji buvo Rati, Kupidono žmona. Nuo tada, kai jos vyrą sudegino Viešpaties Śivos pyktis, ji nuolat laukė jo sugrįžtant kokiu nors materialiu pavidalu. Ji gamindavo virtuvėje ryžius ir dālą, bet kai atsirado nuostabusis vaikas ir kai ji sužinojo, kad jis yra Kupidonas, jos vyras, be abejo, ji pradėjo juo rūpintis ir su didžiausia meile jį išmaudė. Kūdikis ėmė stebuklingai greitai augti ir per akimirką virto žavingu jaunuoliu. Jo akys atrodė lyg lotoso žiedlapiai, ilgos rankos siekė kelius. Jo grožiui negalėjo atsispirti jokia jį pamačiusi moteris.

Māyāvatī žinojo, kad nuostabusis jaunuolis – tai buvęs jos vyras Kupidonas, dabar gimęs kaip Pradyumna, ir pamažu ji susižavėjo juo ir ją apėmė geismas. Su kerinčia šypsena, būdinga moterims, ji pasisakė norinti su juo suartėti. Pradyumna jos paklausė: „Kodėl iš pradžių tu buvai tarsi mylinti motina, o dabar kalbi kaip geismo apimta moteris? Kodėl tu taip pasikeitei?“ Išgirdusi tokius Pradyumnos žodžius, Rati atsakė: „Brangusis valdove, tu esi Viešpaties Kṛṣṇos sūnus. Dar neturėjai ir dešimties dienų, kai tave pavogė demonas Śambara ir įmetė į jūrą, o jūroje tave prarijo žuvis. Šitaip tu patekai į mano globą, tačiau iš tiesų ankstesnį gyvenimą tu buvai Kupidonas, o aš – tavo žmona. Todėl mano santuokinės meilės pasireiškimas suprantamas. Śambara norėjo tave užmušti, o jis turi mistinių jėgų. Todėl užmušk jį tučtuojau savo dieviška galia, nelaukdamas, kol jis vėl bandys tave nužudyti. Kai tave pagrobė Śambara, tavo motina Rukmiṇī-devī daužėsi iš sielvarto tarsi paukštė, praradusi paukščiukus. Ji be galo myli tave ir nuo tada, kai tu buvai pagrobtas, ji sielvartauja tarsi netekusi veršelio karvė.“

Māyāvatī mokėjo naudotis mistinėmis antgamtinėmis jėgomis. Antgamtinės jėgos paprastai vadinamos māyair jas tegali įveikti kita antgamtinė jėga, kuri vadinasi mahāmāyā. Māyāvatī žinojo, kaip valdyti mistinę mahāmāyos jėgą, ir suteikė Pradyumnai ypatingą galią, kad jis sugebėtų įveikti mistines demono Śambaros jėgas. Taigi gavęs iš žmonos galią, nieko nelaukdamas Pradyumna išvyko pas Śambarą iškviesti jį dvikovon. Pradyumna kreipėsi į jį aštriais žodžiais, norėdamas supykinti ir išprovokuoti jį kovai. Įžeistas Pradyumnos žodžių, demonas Śambara šoko tarsi užminta gyvatė. Gyvatės nepakenčia, kai jas kas užkliudo, ir iškart šoka ant savo priešo.

Pradyumnos žodžiai Śambarai buvo tarsi spyris. Jis stvėrė vėzdą ir prišoko prie Pradyumnos, pasiruošęs kautis. Riaumodamas tarsi griaudintis debesis, įniršęs demonas ėmė vėzdu talžyti Pradyumną, tarsi žaibas trankytų kalną. Pradyumna gynėsi savo vėzdu ir galų gale smarkiai kirto demonui. Tarp Śambarāsuros ir Pradyumnos užvirė arši kova.

Tačiau Śambarāsura turėjo mistinę galią pakilti į dangų ir pulti priešą iš kosmoso. Valdyti įvairias mistines jėgas jį išmokė demonas, vardu Maya. Jis pakilo aukštai į dangų ir ėmė leisti į Pradyumną įvairius branduolinius ginklus. Tam, kad nugalėtų mistines Śambarāsuros jėgas, Pradyumna prisiminė kitą mistinę galią – mahāvidyą,kuri nepriklausė juodosioms mistinėms galioms. Mistinė mahāvidyos jėga kyla iš dorybės ypatybės. Suprasdamas, kad jo priešas labai stiprus, Śambara pasitelkė įvairias demoniškas mistines jėgas, kurias valdo guhyakos, gandharvos, piśācos, gyvatės bei rākṣasos. Tačiau nors demonas, antgamtinių galių globojamas, panaudojo visas mistines jėgas, Pradyumna sugebėjo pasipriešinti jo galybei aukštesniąja mahāvidyos galia. Visiškai sutriuškinęs Śambarāsurą, Pradyumna išsitraukė iš makšties aštrųjį kalaviją ir nukirto demonui galvą, kurią puošė šalmas ir brangieji akmenys. Kai Pradyumna užmušė demoną, pusdieviai iš aukštesniųjų planetų ėmė berti ant jo gėles.

Pradyumnos žmona Māyāvatī mokėjo keliauti kosmine erdve, ir jie dviese nuskriejo į Pradyumnos tėvo sostinę Dvāraką. Jie praskrido virš Viešpaties Kṛṣṇos rūmų ir tarytum žaibais tviskantis debesis nusileido žemėn. Vidinė rūmų dalis vadinasi antaḥpura, uždaros patalpos. Pradyumna ir Māyāvatī ten išvydo daug moterų ir nusileido tarp jų. Išvydusios Pradyumną melsvais rūbais, labai ilgomis rankomis, garbanotais plaukais, nuostabiomis akimis, besišypsančiu rausvu veidu, pasidabinusį brangenybėmis bei papuošalais, jos iškart nesuprato, kad priešais jas – ne Kṛṣṇa, o Pradyumna. Labai susidrovėjusios, kad taip netikėtai pasirodė Kṛṣṇa, jos puolė slėptis kitame rūmų gale.

Tačiau greitai jos pastebėjo, kad Pradyumna pasižymi ne visais Kṛṣṇos bruožais, ir smalsumo vejamos grįžo pažiūrėti į jį bei jo žmoną Māyāvatī. Jos spėliojo, kas jis būsiąs, nes Pradyumna buvo nepaprasto grožio. Tarp moterų buvo ir lotosaakė Rukmiṇī-devī, tokia pat graži, kaip ir Pradyumna. Išvydusi Pradyumną, ji, žinoma, prisiminė savo sūnų ir pajuto tokią stiprią motinišką meilę, kad iš jos krūtų ėmė tekėti pienas. Ji irgi spėliojo: „Kas tasai nuostabusis jaunuolis? Vargu, ar kas prilygtų jo grožiui. Laiminga ta moteris, kuri išnešiojo įsčiose šį nuostabų berniuką ir tapo jo motina. Ir kas toji jauna jį lydinti mergina? Kaip jie susitiko? Jeigu mano sūnus, kuris dar iš lopšio buvo pagrobtas, yra gyvas, jis bus išaugęs į tokį jaunuolį.“ Rukmiṇī širdimi juto, kad Pradyumna – dingęs jos sūnus. Be to, ji pastebėjo, kad jis ir Kṛṣṇa panašūs kaip du vandens lašai. Ji negalėjo atsistebėti, kad jis turi visus Kṛṣṇos bruožus. Rukmiṇī pajuto šiam jaunuoliui meilę, ir jos kairė ranka ėmė virpėti, o tai buvo geras ženklas, kad jaunuolis, ko gero, būsiąs jos suaugęs sūnus.

Tą pačią akimirką rūmuose pasirodė Viešpats Kṛṣṇa su Savo tėvu Vasudeva ir motina Devakī. Kṛṣṇa, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, viską žinojo, bet tylėjo. Tačiau Viešpaties Śrī Kṛṣṇos noru tą valandą rūmuose apsilankė ir didysis išminčius Nārada, kuris ėmė pasakoti visus įvykius: kaip Pradyumna buvo pavogtas iš gimtųjų namų, kaip jis užaugo ir parvyko su savo žmona Māyāvatī, kuri praeitą gyvenimą buvo Rati, Kupidono žmona. Sužinoję apie paslaptingą Pradyumnos dingimą ir apie tai, kaip jis išaugo, visi negalėjo atsistebėti stebuklingu pražuvusio sūnaus grįžimu, nors jie jau buvo praradę viltį. Įsitikinę, kad prieš juos tikrai stovi Pradyumna, jie puolė džiaugsmingai jį sveikinti. Vienas po kito visi šeimos nariai – Devakī, Vasudeva, Viešpats Śrī Kṛṣṇa, Viešpats Balarāma, Rukmiṇī ir visos giminės moterys – glėbesčiavo Pradyumną ir jo žmoną Māyāvatī. Kai žinia apie Pradyumnos sugrįžimą pasklido po visą Dvāraką, atskubėjo naujienos priblokšti gyventojai, karštai trokštantys pamatyti pražuvėlį Pradyumną. Jie kalbėjo: „Sugrįžo dingęs sūnus. Ar gali būti didesnis džiaugsmas?“

Śrīla Śukadeva Gosvāmis paaiškino, kad iš pradžių visos rūmų gyventojos, kurios buvo Pradyumnos motinos ar įmotės, palaikė jį Kṛṣṇa ir susidrovėjo, apimtos santuokinės meilės geismo. Taip atsitiko todėl, kad Pradyumna buvo labai panašus į Kṛṣṇą ir iš tiesų buvo patsai Kupidonas. Todėl nenuostabu, kad Pradyumnos motinos bei kitos moterys apsiriko. Šis aprašymas rodo, kad Pradyumna savo išore taip priminė Kṛṣṇą, kad netgi jo motina palaikė jį Kṛṣṇa.