Kṛṣṇa nugali visus karalaičius ir išsiveža Rukmiṇī namo, į Dvāraką

Visi karalaičiai, kuriems vadovavo Jarāsandha, tūžo ant Kṛṣṇos už tai, kad Jis pagrobė Rukmiṇī. Jos grožio priblokšti karalaičiai nukrito nuo arklių ir dramblių, tačiau netrukus jau stojo ant kojų ir griebėsi ginklo. Čiupę lankus ir strėles, jie šoko į vežimus, ant arklių bei dramblių ir puolė vytis Kṛṣṇą. Yadu giminės kariai norėjo juos sustabdyti ir drąsiai stojo priešais persekiotojus. Tarp priešiškų pusių įsiliepsnojo žiaurios kautynės. Prieš Kṛṣṇą kovojantys karalaičiai, kuriems vadovavo Jarāsandha, buvo patyrę kariūnai. Strėlės iš jų lankų lėkė į Yadu karius tarytum vandens srautai iš debesies ant kalno šlaitų. Virš kalno kybantys debesys beveik nejuda, todėl liūtys čia daug aršesnės negu lygumoje.

Priešiškos pusės karalaičiai buvo pasiryžę įveikti Kṛṣṇą ir išplėšti iš Jo rankų Rukmiṇī, todėl kovėsi kuo nuožmiausiai. Šalia Kṛṣṇos sėdinti Rukmiṇī matė strėlių liūtį, kurią priešų pusė siuntė į Yadu karius. Persigandusi ji žvelgė Kṛṣṇai į veidą, reikšdama dėkingumą už tai, kad Jis šitaip dėl jos rizikavo. Neramiame jos žvilgsnyje matėsi sielvartas, ir Kṛṣṇa, išsyk perskaitęs jos mintis, padrąsindamas tarė: „Nesijaudink, mieloji Rukmiṇī. Yadu giminės kariai greitai sutriuškins visus priešo karius – gali neabejoti.“

Kol Kṛṣṇa kalbėjosi su Rukmiṇī, Yadu kariuomenės vadai, kuriems vadovavo Viešpats Balarāma, dar vadinamas Saṅkarṣaṇa arba Gadādhara, nepakęsdami iššaukiančio priešininkų elgesio, pradėjo šaudyti iš lankų į jų arklius, dramblius bei vežimus. Kova darėsi vis aršesnė, priešo kariai virto nuo arklių, dramblių bei vežimų. Ir netrukus mūšio laukas buvo nuklotas milijonais nukirstų galvų su šalmais ir auskarais. Nukapotos karių rankos tebelaikė lankus, strėles bei vėzdus, o nukirstos galvos ir arkliai krito vieni ant kitų. Pėstininkai, kupranugariai, drambliai ir asilai begalviai griūdavo žemėn.

Kai Jarāsandhos vadovaujami priešo kariai pamatė, kad Kṛṣṇos kariai pamažu ima viršų, jie nutarė, kad kvaila rizikuoti gyvybe dėl Śiśupālos. Jei Śiśupāla norėjo išplėšti Rukmiṇī iš Kṛṣṇos rankų, jis pats turėjo kautis, ir kai kariai pamatė, jog Śiśupāla nepajėgus kautis su Kṛṣṇa, jie nutarė, kad nuostoliai jiems nereikalingi, todėl liovėsi kautis ir išsibėgiojo.

Kai kurie karalaičiai iš mandagumo atėjo pas Śiśupālą. Jie matė, kad Śiśupāla visiškai be ūpo, kaip žmogus, netekęs žmonos. Jo veidas atrodė sudžiūvęs, oda prarado blizgesį ir jį apleido jėgos. Karalaičiai kreipėsi į Śiśupālą: „Brangus Śiśupāla, nepulk į neviltį. Tu priklausai karališkajai šeimai ir esi svarbiausias tarp karių. Tokio žmogaus neturėtų jaudinti nei laimė, nei kančia, nes nei viena, nei kita nėra amžina. Neprarask drąsos. Nesielvartauk taip dėl šios laikinos nesėkmės. Juk pagaliau, ne nuo mūsų viskas priklauso. Mes šokame pagal Aukščiausiojo valią tarsi lėlės burtininko rankose ir tik Jo malone kenčiame arba esame laimingi. Todėl turime visada išlaikyti dvasios pusiausvyrą.“

Kautynių pralaimėjimo priežastis buvo pavydus vyresniojo Rukmiṇī brolio Rukmio būdas. Pamatęs, jog Kṛṣṇa jėga išsiveža jo seserį, kurią jis buvo pažadėjęs Śiśupālai, Rukmis suprato, kad visos jo viltys žlunga. Jam ir jo draugui Śiśupālai, turėjusiam tapti jo svainiu, teko grįžti į savo valdas.

Be galo suirzęs, Rukmis tvirtai pasiryžo pats pamokyti Kṛṣṇą. Jis subūrė savo kariuomenę, kurią sudarė keletas tūkstančių dramblių, arklių, vežimų bei pėstininkų, ir patraukė paskui Kṛṣṇą į Dvāraką. Norėdamas parodyti savo šaunumą, Rukmis pažadėjo visiems namo grįžtantiems karaliams: „Jūs nesugebėjote padėti Śiśupālai paimti į žmonas mano seserį Rukmiṇī, tačiau aš negaliu leisti, kad ją pagrobtų Kṛṣṇa. Aš pasivysiu Jį ir gerai pamokysiu.“ Jis dėjosi dideliu karžygiu ir prisiekė susirinkusiems karalaičiams: „Jeigu aš neužmušiu Kṛṣṇos per kautynes ir neišplėšiu iš Jo rankų sesers, nebegrįšiu į savo sostinę Kuṇḍiną. Prisiekiu visų jūsų akivaizdoje ir savo priesaikai būsiu ištikimas.“ Taip pasigyręs, Rukmis sėdo į karo vežimą ir įsakė vežėjui vytis Kṛṣṇą. „Aš noriu tučtuojau su Juo susikauti, – tarė jis. – Tasai piemuo didžiuojasi klastingai apšovęs kṣatriyus, tačiau šiandien aš gerai Jį pamokysiu. Jis toks įžūlus, kad pagrobė mano seserį, todėl aštriomis strėlėmis gerai Jį pamokysiu.“ Šitaip įžūliai šūkčiojo ir grasino kvailys Rukmis, ničnieko nenutuokiantis apie Aukščiausiojo Dievo Asmens jėgą bei darbus.

Netrukus iš visiško kvailumo tą patį jis pakartojo ir Kṛṣṇai: „Sustok nors trumpam ir susikauk su manimi!“ Taip taręs, jis stipriai įtempė lanką ir paleido tris strėles tiesiai į Kṛṣṇą. Paskui jis išvadino Kṛṣṇą pačiu bjauriausiu Yadu giminės palikuoniu ir pareikalavo, kad Kṛṣṇa nors akimirkai stotų priešais jį. Rukmis tvirtino norįs gerai Jį pamokyti: „Tu išsivežei mano seserį lyg kokia varna, vagianti aukojimams skirtą lydytą sviestą. Tu didžiuojiesi karine galia, tačiau nesugebi kautis pagal reguliatyviuosius principus. Tu pagrobei mano seserį, todėl aš išmušiu iš Tavo galvos visą puikybę. Mano seserį Tu turėsi tik tol, kol aš amžiams neprismeigsiu Tavęs strėlėmis prie žemės.“

Išklausęs beprotiškus Rukmio žodžius, Viešpats Kṛṣṇa tuojau pat paleido strėlę ir perkirto Rukmio lanko templę, kad tasai negalėtų paleisti naujos strėlės. Rukmis tuoj pat griebė kitą lanką ir iššovė į Kṛṣṇą dar penkias strėles. Kai Rukmis antrą kartą puolė Kṛṣṇą, Kṛṣṇa dar kartą perkirto lanko templę. Rukmis čiupo trečią lanką, tačiau Kṛṣṇa ir vėl perkirto jo templę. Norėdamas pamokyti Rukmį, Kṛṣṇa Pats paleido į jį šešias, o paskui dar aštuonias strėles. Keturios strėlės užmušė keturis arklius, penktoji strėlė nukovė vežėją, o trys paskutiniosios strėlės numušė viršutinę Rukmio vežimo dalį kartu su vėliava.

Rukmio strėlės baigėsi, ir jis griebėsi kardų, skydų, trišakių, iečių bei kitokių ginklų, naudojamų dvikovoje, tačiau Kṛṣṇa iš karto sutrupindavo juos į šipulius. Kai Rukmiui vėl nepavyko nieko padaryti, jis griebė kardą ir puolė Kṛṣṇą, kaip kad peteliškė lekia į liepsną. Kai tik Rukmis prisiartino, Kṛṣṇa sukapojo jo ginklą. Dabar Kṛṣṇa išsitraukė Savo aštrųjį kardą ir jau norėjo užmušti jį vietoje, tačiau Rukmiṇī, Rukmio sesuo, suprasdama, kad šįsyk Kṛṣṇa jos broliui neatleis, krito prie Jo lotoso pėdų ir, visa virpėdama iš baimės, sielvartingu balsu bandė permaldauti vyrą.

Iš pradžių Rukmiṇī kreipėsi į Kṛṣṇą vardu Yogeśvara. Yogeśvara reiškia „tasai, kuris turi nesuvokiamą didybę bei galią.“ Kṛṣṇos didybė ir galia buvo nesuvokiamos, tuo tarpu Rukmiṇī brolio karinė galia buvo labai ribota. Kṛṣṇa – neišmatuojamas, o Rukmiṇī brolio kiekvienas gyvenimo žingsnis buvo ribotas. Todėl prieš begalinę Kṛṣṇos galybę Rukmis atrodė menkesnis už mažytį vabzdį. Rukmiṇī dar pavadino Kṛṣṇą dievų Dievu. Egzistuoja daug galingų pusdievių – Viešpats Brahmā, Viešpats Śiva, Indra, Candra, Varuṇa ir kiti, tačiau Kṛṣṇa – visų šių dievų Viešpats, o Rukmiṇī brolis tebuvo ne tik paprastas žmogus, bet dar ir žemiausias iš žmonių, nes nesuprato, kas yra Kṛṣṇa. Kitaip sakant, žmogus, kuris nesuvokia tikrosios Kṛṣṇos didybės, yra žemiausias iš žmonių. Rukmiṇī pavadino Kṛṣṇą ir Mahābhuja, arba „turinčiuoju neribotą jėgą.“ Be to, ji kreipėsi į Kṛṣṇą, vadindama Jį Jagatpačiu – viso kosminio pasaulio valdovu. Lyginant su Juo, jos brolis tebuvo paprasčiausias karaliūkštis.

Taip Rukmiṇī palygino Rukmį su Kṛṣṇa ir labai nuoširdžiai paprašė Savo vyro, kad laimingąją jų jungtuvių dieną neužmuštų jos brolio, o tiesiog atleistų jam. Kitaip sakant, ji parodė esanti tikra moteris. Ji džiaugėsi, kad jos vyru tapo Kṛṣṇa, kai ją norėjo ištekinti už kito, tačiau nenorėjo dėl to netekti vyresniojo savo brolio, kuris vis dėlto mylėjo jaunesniąją savo seserį ir norėjo ją atiduoti jo manymu vertesniam žmogui. Prašydama Kṛṣṇos dovanoti jos broliui gyvybę, Rukmiṇī visa virpėjo. Iš nerimo, rodės, įdubo jos skruostai, ji duso ir nuo ją krečiančio drebulio ant žemės krito papuošalai. Susijaudinusi ji puolė ant žemės, ir Viešpačiui Kṛṣṇai pagailo Rukmiṇī, tad Jis pažadėjo nežudyti kvailo Rukmio, o tiktai pamokyti. Kṛṣṇa surišo jį audeklo gabalu ir nuskuto ūsus, barzdą bei plaukus, kur ne kur palikdamas plaukų kuokštus.

Kol Kṛṣṇa taip darkė Rukmį, Yadu giminės kariai, kuriems vadovavo Patsai Balarāma, sutriuškino visas karines Rukmio pajėgas, kaip besimaudantis dramblys sutraiško liauną lotoso žiedo stiebelį. Kitaip sakant, kaip dramblys besitaškydamas sumaigo lotoso žiedą, taip Yadu kariai sutriuškino Rukmio pulkus.

Tačiau kai Yadu karo vadai grįžo pas Kṛṣṇą ir pamatė, kas nutiko Rukmiui, jie labai nustebo. Viešpats Balarāma ypač užjautė Savo brolienę, ką tik ištekėjusią už Jo brolio. Norėdamas paguosti Rukmiṇī, Balarāma Pats atrišo Rukmį, o įsiteikdamas jai, kaip vyresnysis Kṛṣṇos brolis, keliais žodžiais Jį pabarė. „Kṛṣṇa, Tu pasielgei negražiai, – pasakė Jis, – toks bjaurus elgesys neatitinka Mūsų šeimos papročių! Nuskusti plaukus, ūsus bei barzdą – beveik tas pats, kas užmušti patį žmogų. Kad ir kuo anksčiau buvo Rukmis, dabar jis – Mūsų giminaitis, svainis, ir šitaip pasielgti su juo nederėjo.“

Paskui, ramindamas Rukmiṇī, Viešpats Balarāma jai tarė: „Tik nesikrimsk dėl keistos savo brolio išvaizdos. Kiekvienas turi ragauti savo darbų vaisius – ar jie būtų saldūs, ar kartūs.“ Viešpats Balarāma norėjo pasakyti Rukmiṇī, kad jai neverta sielotis dėl to, kad jos brolis turi kentėti už savo darbus. Toks brolis nevertas sesers meilės.

Viešpats Balarāma vėl atsigręžė į Kṛṣṇą ir tarė: „Brangus Kṛṣṇa, jeigu giminaitis padaro kvailystę ir nusipelno mirties, jam reikia atleisti. Nes kai jis supranta savo kaltę, pati jo sąžinė jam yra tarsi mirtis. Todėl nėra jokio reikalo jį žudyti.“

Balarāma atsigręžė į Rukmiṇī ir pasakė, kad vykdant kṣatriyo pareigas netgi tikras brolis gali tapti priešu. Ir kṣatriyas nesvyruodamas turi užmušti net brolį. Kitaip sakant, Viešpats Balarāma norėjo paaiškinti Rukmiṇī, kad nors Kṛṣṇa ir Rukmis buvo giminaičiai, svainiai, tačiau abu buvo teisūs kovodami be pasigailėjimo. Śrī Balarāma dar paaiškino Rukmiṇī, kad kṣatriyai yra materialistinės gyvensenos simbolis, jie labai didžiuojasi materialiais laimėjimais. Todėl du karingi kṣatriyai, kovojantys dėl karalystės, žemės, turtų, moterų, garbės ar valdžios, stengiasi kuo labiau pažeminti vienas kitą. Balarāma paaiškino Rukmiṇī, kad jos prieraišumas Rukmiui, savo broliui, kuris su daugeliu nesutarė, yra iškreiptas jausmas, tetinkantis paprastam materialistui. Jos brolio būdas ir tai, kaip jis elgėsi su draugais, toli gražu nekėlė susižavėjimo, tačiau Rukmiṇī, kaip paprasta moteris, jį mylėjo. Jis nebuvo vertas vadintis jos broliu, bet vis dėlto Rukmiṇī buvo jam atlaidi.

„Be to, – tęsė Balarāma, – paprastai į priešus, draugus ar niekam nešališkus žmones skirsto tie, kurie kūniškai suvokia gyvenimą. Tokius kvailius supainioja iliuzinė Aukščiausiojo Viešpaties galia. Dvasinė siela visada vienodai gryna, kad ir kokiame materialiame kūne ji būtų, tačiau neišmintingieji temato kūniškus gyvulio ir žmogaus, išsilavinusio ir beraščio, turtuolio ir vargšo skirtumus, kurie paslepia grynąją dvasinę sielą. Skirtumai, daromi kūnišku pagrindu, nė kiek nežymesni negu skirtumai tarp ugnies, kuri ryja skirtingų rūšių kurą. Kuras gali būti įvairių rūšių ar kiekio, tačiau pati ugnis visuose židiniuose vienoda. Dangaus, kaip ir ugnies, negalima rūšiuoti pagal dydį ar formą.“

Tokiais doroviniais ir etiniais pamokymais ramino juos Balarāma. Jis tęsė: „Šis kūnas – išreikšto materialaus pasaulio dalis. Gyvoji būtybė, t. y. dvasinė siela, susiliesdama su materija ir norėdama patirti iliuzinį pasitenkinimą, keliauja iš vieno kūno į kitą, o tai ir yra materiali būtis. Susiliesdama su materialiu kosminiu pasauliu, gyvoji būtybė nei susijungia su materija, nei atsiskiria nuo jos. Brangioji skaisčioji broliene, dvasinė siela, be abejo, yra šio materialaus kūno priežastis, kaip kad saulė yra šviesos, regėjimo ir materialaus pasaulio formų priežastis.

Saulės šviesos bei materialaus pasaulio pavyzdys labai gerai paaiškina gyvosios esybės sąlyčio su materialiuoju pasauliu esmę. Rytą saulė pateka ir skleidžia karštį bei šviesą ištisą dieną. Saulė – visų materialių formų priežastis, nes materialūs elementai jai veikiant jungiasi ir yra. Tačiau vos tik saulė nusileidžia, t.  y. pakeičia savo padėtį erdvėje, visa, ką mato akis, praranda su ja ryšį. Kai iš rytų pusrutulio saulė pereina į vakarų, rytų pusrutulyje šviesos sukeltų procesų pasekmės išlieka, tačiau pačią saulės šviesą galima matyti tik vakarų pusrutulyje. Šitaip ir gyvoji esybė tam tikromis aplinkybėmis gauna arba suformuoja vienokius ar kitokius kūnus ar kūniškus santykius, tačiau kai tik ji išeina iš šio kūno ir įgyja kitą, bet koks ryšys su ankstesniuoju kūnu nutrūksta. Tačiau gyvoji esybė neturi nieko bendra ir su naujai įgytuoju kūnu. Kūniškosios nešvarybės prie jos neprikimba. Taigi kūno atsiradimas ir išnykimas neturi nieko bendra su gyvąja esybe, kaip ir mėnulio pilnėjimas ar dilimas neturi nieko bendro su pačiu mėnuliu. Kai mėnulis eina į pilnatį, mes klaidingai manome, kad jis pilnėja, o kai dyla, klaidingai manome, jog jis dyla, bet iš tiesų pats mėnulis visada išlieka toks pats – jis visiškai nesusijęs su padidėjimo ar sumažėjimo regimybe.

Materialią sąmonę galima palyginti su miegu ir sapnais. Miegantis žmogus sapnuoja įvairius nutikimus, kurie iš tikrųjų nerealūs, ir sapnuodamas jis kenčia arba džiaugiasi. Žmogus, kuris panyra į materialios sąmonės sukurtus sapnus, kenčia, nes materialiame pasaulyje įgyja kūną ir vėl jį palieka. Kṛṣṇos sąmonė priešinga materialiai sąmonei. Kitaip sakant, kai žmogus pasiekia Kṛṣṇos sąmonės lygį, jis atsikrato neteisingos būties sampratos.“

Taip Śrī Balarāma mokė Rukmiṇī ir Kṛṣṇą dvasinės išminties. Į savo brolienę Jis kreipėsi tokiais žodžiais: „O švelnioji, besišypsanti Rukmiṇī, neliūdėk dėl to, kas netikra, kas sukelta neišmanymo. Tik klaidingos pažiūros daro žmogų nelaimingą, tačiau, nagrinėjant tikro gyvenimo filosofiją, žmogaus liūdesį galima tuoj pat išblaškyti. Išlaikyk tokią sąmonę ir būsi laiminga.“

Išgirdusi šiuos pamokančius Śrī Balarāmos žodžius, Rukmiṇī iš karto nurimo ir pasijuto laiminga, ir jai vėl sugrįžo proto rimtis, kurią sutrikdė jos brolio Rukmio pažeminimas. O dėl Rukmio, tai jis nei ištesėjo savo pažadą, nei įvykdė, ką buvo sumanęs. Su karių pulkais jis išėjo iš namų, ketindamas nugalėti Kṛṣṇą ir išlaisvinti seserį, tačiau prarado visus karius. Jis pats buvo pažemintas ir dėl to labai krimtosi, tačiau Viešpats dovanojo jam gyvybę iki jam skirto laiko. Rukmis buvo kṣatriyas, todėl gerai atminė davęs pažadą negrįžti į sostinę Kuṇḍiną, jei neužmuš Kṛṣṇos ir neišlaisvins sesers. Tai jam nepavyko, ir jis įtūžęs nusprendė nebegrįžti į savo sostinę. Jis pasistatė mažą namelį Bhojakaṭos kaime ir nutarė ten nugyventi visą likusį gyvenimą.

Nugalėjęs visus priešininkus ir jėga pagrobęs Rukmiṇī, Kṛṣṇa atvežė ją į Savo sostinę Dvāraką, o paskui iškėlė vestuves pagal Vedų apeiginius reikalavimus. Po šių vedybų Kṛṣṇa tapo Yadu karaliumi ir gyveno Dvārakoje. Dvārakos gyventojai džiaugėsi, kad Kṛṣṇa vedė Rukmiṇī, – kiekviename name vyko didžiausios iškilmės. Dvārakos gyventojai taip džiaugėsi, kad pasipuošė gražiausiais savo rūbais, užsidėjo dailiausius papuošalus ir su dovanomis, pagal savo išgales, ėjo sveikinti jaunavedžius Kṛṣṇą ir Rukmiṇī. Visus Yadupurio (Dvārakos) namus puošė vėliavos, kaspinai bei gėlės. Prie kiekvieno namo ta proga buvo pastatyta arka, o abipus jos stovėjo dideli ąsočiai su vandeniu. Visame mieste tvyrojo geriausių smilkalų kvapas, o naktį jį nutvieskė tūkstančiai žibintų, kurie degė prie kiekvieno namo.

Per Viešpaties Kṛṣṇos ir Rukmiṇī vestuves linksminosi visas miestas. Jis buvo gausiai išpuoštas banano ir betelio medžių lapais. Šie du medžiai laikomi svarbiais ir palankiais kokių nors džiaugsmingų įvykių progomis. Būriai dramblių nešė ant savo nugarų draugiškų valstybių karalius. Drambliai iš prigimties yra žaismingo būdo ir mėgsta paišdykauti, ir kai tik jie pamato kokį augalą ar medelį, rauna juos ir svaido į šalis. Todėl ir mieste vestuvių proga pasirodę drambliai išdykavo kur pakliuvo, svaidydami išrautus banano ir betelio medžius, o miestas su išrautais medžiais atrodė dar gražesnis.

Iš draugiškai nusiteikusių Kuru karalių bei Pāṇḍavų iškilmėse dalyvavo Bhīṣma, Dhṛtarāṣṭra, penki Pāṇḍu broliai, karalius Drupada, karalius Santardana ir Rukmiṇī tėvas Bhīṣmaka. Iš pradžių Rukmiṇī pagrobimas, rodės, atšaldė dviejų šeimų tarpusavio santykius, tačiau Śrī Balarāmos kreipimasis ir daugelio šventų žmonių įkalbinėjimai paskatino Bhīṣmaką, Vidarbhos karalių, dalyvauti Kṛṣṇos bei Rukmiṇī vestuvių apeigose. Nors Vidarbhos karalystė pernelyg nesidžiaugė, kad Rukmiṇī buvo pagrobta, tačiau toks elgesys nėra kṣatriyamsneįprastas. Iš tikrųjų nuotakos būdavo grobiamos beveik visose vestuvėse. Kad ir kaip ten būtų, karalius Bhīṣmaka nuo pat pradžių buvo linkęs savo gražuolę dukrą atiduoti Kṛṣṇai. Šiaip ar taip, jo noras išsipildė, todėl, nors vyriausias jo sūnus kautynėse patyrė tokį pažeminimą, jis su džiaugsmu dalyvavo vestuvių iškilmėse. „Padma Purāṇoje“ paminėta, kad vestuvėse dalyvavo ir Mahārāja Nanda bei Vṛndāvanos piemenukai. Pažymėti šį įvykį į Dvāraką, kaip ir dera, iškilmingai atvyko Kuru, Sṛñjayos, Kekayos, Vidarbhos ir Kunti karaliai.

Apie tai, kaip Kṛṣṇa pagrobė Rukmiṇī, buvo sudėtos eilės, ir skaitovai visur jas deklamavo. Visi susirinkusieji karaliai, ir ypač jų dukterys, negalėjo atsižavėti pasakojimais apie šaunius Kṛṣṇos žygius ir labai troško jų klausytis. Svečiai ir Dvārakos gyventojai džiaugėsi, regėdami Kṛṣṇą ir Rukmiṇī kartu. Kitaip sakant, Aukščiausiasis Viešpats – visų maitintojas susijungė su sėkmės deive, ir žmonės džiūgavo.