Kṛṣṇa pagrobia Rukmiṇī

Išklausęs Rukmiṇī žodžių, Viešpats Kṛṣṇa liko labai patenkintas. Jis paspaudė brāhmaṇui ranką ir tarė: „Brangusis brāhmaṇe, Aš labai džiaugiuosi, girdėdamas, kad Rukmiṇī taip trokšta ištekėti už Manęs, nes ir Aš trokštu gauti jos ranką. Manęs nepalieka mintys apie Bhīṣmakos dukrą, ir kartais jos neleidžia užmigti naktimis. Aš žinau, kad iš neapykantos Man vyresnysis Rukmiṇī brolis pažadėjo jos ranką Śiśupālai, todėl Aš pasiryžęs gerai pamokyti tuos karalaičius. Kaip iš medienos išgaunama ir panaudojama ugnis, taip ir Aš, susidorojęs su karalaičiais demonais, iš jų tarpo tarsi ugnį išgausiu Rukmiṇī.“

Sužinojęs tikslią Rukmiṇī vestuvių dieną, Kṛṣṇa skubėjo tuojau išvykti. Jis paliepė Savo vežėjui Dārukai kinkyti arklius ir ruoštis kelionei į Vidarbhos karalystę. Vežėjas, išklausęs nurodymą, atvedė ketvertą nuostabiųjų Kṛṣṇos žirgų. Jų vardus bei aprašymą pateikia „Padma Purāṇa.“ Pirmasis, Śaibya, buvo žalsvo plauko, antrasis, Sugrīva, – pilkšvas tarsi ledas, trečiasis, Meghapuṣpa, buvo ką tik susitvenkusio debesies spalvos, o paskutinysis, Balāhaka, – pelenų spalvos. Kai arkliai jau buvo įkinkyti ir vežimas paruoštas, Kṛṣṇa padėjo įlipti brāhmaṇui ir pasodino jį šalia Savęs. Jie skubiai išvažiavo iš Dvārakos ir per naktį pasiekė Vidarbhos sritį. Dvārakos karalystė yra vakarinėje Indijos dalyje, o Vidarbha – šiaurinėje. Jas skyrė ne mažiau kaip tūkstantis mylių, tačiau eiklūs žirgai atvyko į vietą – Kuṇḍinos miestą per vieną naktį, ne daugiau kaip per dvylika valandų.

Karalius Bhīṣmaka nelabai norėjo atiduoti dukrą Śiśupālai, tačiau turėjo sutikti su šiomis vedybomis, nes buvo labai prisirišęs prie vyresniojo sūnaus, kuris jas sumanė. Jis iš pareigos puošė miestą vedybų ceremonijai ir labai stengėsi pasiruošti iškilmėms kaip galima geriau. Visos gatvės buvo pašlakstytos vandeniu, ir pats miestas – puikiai sutvarkytas. Kadangi Indija priklauso tropikų zonai, čia labai sausas oras, todėl gatvės bei keliai nugulti dulkių, ir juos reikia bent kartą per dieną šlakstyti vandeniu, o dideliuose miestuose, tokiuose, kaip Kalkuta, – ir du kartus. Prie Kuṇḍinos kelių buvo iškabintos įvairiaspalvės vėliavos bei girliandos, o kitose kryžkelėse pastatytos arkos. Miestas atrodė labai puošniai. Dar labiau jį puošė patys gyventojai, moterys bei vyrai, apsirengę švariais rūbais, pasigražinę sandalmedžio pasta, perlų vėriniais bei gėlių girliandomis. Smilkalai visur skleidė aguru aromatą bei kitus malonius kvapus. Žyniams ir brāhmaṇams nebuvo pašykštėta vaisių ir, kaip dera pagal apeigų tvarką, jiems buvo aukojama daug pinigų bei karvių. Dosniai apdovanoti, jie giedojo Vedų himnus. Karaliaus duktė Rukmiṇī pasižymėjo neišpasakytu grožiu. Ji buvo šviesaus veido ir turėjo nepaprastai dailius dantis. Ant riešo ji ryšėjo laiminančią šventąją virvelę. Ją papuošė gausybe brangenybių ir apvyniojo ilgu šilko audiniu. Mokyti žyniai giedojo mantras iš „Sāma Vedos“, „Ṛg Vedos“ ir „Yajur Vedos“, kurios turėjo ją apsaugoti. Paskui jie giedojo „Atharva Vedos“ mantras ir atliko ugnies auką, kad karalaitei būtų palankios žvaigždės.

Karalius Bhīṣmaka gerai išmanė, kaip elgtis su brāhmaṇais bei žyniais per tokias apeigas. Didžiausią pagarbą jis rodė brāhmaṇams ir dosniai dovanojo jiems auksą bei sidabrą, grūdų ir cukraus sirupo mišinį, karves su aukso papuošalais. Śiśupālos tėvas, Damaghoṣa, atliko įvairias apeigas, prašydamas sėkmės savo šeimai. Śiśupālos tėvą vadino Damaghoṣa, nes jis puikiai sutramdydavo neklusnius pavaldinius. Dama reiškia „sutramdyti“, o ghoṣa – „įžymus“, taigi jis buvo žymus tuo, kad mokėjo sudrausminti pavaldinius. Damaghoṣa neabejojo, kad jo kariauna lengvai susidoros su Kṛṣṇa, jeigu Jis atvyks sutrukdyti vedyboms. Todėl, atlikęs įvairias palankias apeigas, Damaghoṣa subūrė savo pulkus, vadinamus Madasrāvī. Jo kariuomenėje buvo daugybė dramblių su aukso antkakliais, auksu išdabintų vežimų ir arklių. Atrodė, jog Damaghoṣa su sūnumi ir savo pakalikais vyko į Kuṇḍiną ne tiek į vestuves, kiek į kautynes.

Sužinojęs, kad Damaghoṣa su savo palydovais jau atvyksta, karalius Bhīṣmaka išėjo iš miesto jų pasitikti. Už miesto vartų žydėjo daugybė sodų, kuriuose buvo sutinkami ir įkurdinami svečiai. Pagal Vedų papročius, nuotakos tėvas priima viešnagėn atvykusią gausią jaunikio svitą dviems trims dienoms, kol baigiasi vestuvių apeigos. Damaghoṣą lydėjo tūkstančiai žmonių, tarp kurių buvo tokie įžymūs asmenys bei karaliai, kaip Jarāsandha, Dantavakra, Vidūratha ir Pauṇḍraka. Niekam nebuvo paslaptis, jog Rukmiṇī turėjo tapti Kṛṣṇos žmona, tačiau vyresnysis brolis Rukmis pažadėjo jos ranką Śiśupālai. Dar sklido gandas, kad Rukmiṇī nusiuntė pas Kṛṣṇą savo pasiuntinį, todėl kariai spėjo, jog Kṛṣṇa bandys pagrobti Rukmiṇī ir sutrukdyti vestuvėms. Nors juos truputį tai baugino, jie buvo pasiruošę rimtai pasipriešinti Kṛṣṇai ir apsaugoti nuotaką. Śrī Balarāma gavo žinią, kad Kṛṣṇa vyksta į Kuṇḍiną tiktai vieno brāhmaṇo lydimas, ir taip pat sužinojo, jog ten su daugybe karių pasirodė Śiśupāla. Įtardamas, kad jie užpuls Kṛṣṇą, Balarāma subūrė stiprias karines pajėgas, kurias sudarė vežimai, pėstininkai, arkliai bei drambliai, ir nuvyko į Kuṇḍinos apylinkes.

Tuo metu rūmuose Rukmiṇī laukė Kṛṣṇos, tačiau nei Jis, nei jos siųstasis brāhmaṇas vis nesirodė. Sunerimusi ji mąstė apie savo nedalią: „Tik viena naktis liko iki mano vestuvių, o nei brāhmaṇas, nei Śyāmasundara dar nepasirodė, ir nesuprantu, kodėl.“ Beveik praradusi viltį, ji pamanė, kad gal ji kuo nors neįtiko Kṛṣṇai, ir Jis atmetė tiesų jos pasiūlymą. O brāhmaṇas, matyt, bus labai nusivylęs, ir todėl negrįžo. Taip ji svarstė, kokia galėtų būti delsimo priežastis, tačiau kiekvieną akimirksnį laukė jų pasirodant.

Rukmiṇī galvojo, kad ja, ko gero, nepatenkinti pusdieviai – Viešpats Brahmā, Viešpats Śiva ir deivė Durgā. Paprastai sakoma, jog tinkamai negarbinami pusdieviai supyksta. Pavyzdžiui, Indra, sužinojęs, kad Vṛndāvanos gyventojai jo nebegarbina (nes Kṛṣṇa nutraukė Indra-yajñą), baisiausiai įtūžo ir norėjo juos nubausti. Rukmiṇī pagalvojo, kad nelabai uoliai garbino Viešpatį Śivą ar Viešpatį Brahmą, todėl užrūstino juos, ir jie pasistengė sugriauti jos planus. Dar ji pagalvojo, kad deivė Durgā, Viešpaties Śivos žmona, bus nusprendusi palaikyti savo vyro pusę. Viešpats Śiva vadinamas Rudra, o jo žmona Rudrāṇī. Rudrāṇī ir Rudra reiškia „tie, kurie priverčia kitus kentėti ir be paliovos verkti.“ Rukmiṇī suvokė deivę Durgą kaip Giriją – Himalajų dukrą. Himalajų kalnai labai šalti ir kieti, ir deivę Durgą ji laikė kietaširde bei šalta. Šitaip apie pusdievius galvojo karštai trokštanti pamatyti Kṛṣṇą Rukmiṇī, kuri iš esmės buvo dar vaikas. Gopės garbino deivę Kātyāyanī, kad gautų Kṛṣṇą į vyrus. Taip ir Rukmiṇī mąstė apie įvairius pusdievius ne dėl materialios naudos, o dėl Kṛṣṇos. Maldos pusdieviams, siekiant Kṛṣṇos prielankumo, neprieštarauja taisyklėms, o Rukmiṇī buvo visiškai panirusi į mintis apie Kṛṣṇą.

Rukmiṇī ramino save, galvodama, jog laiko dar yra ir dar galima tikėtis atvyksiant Govindą, tačiau jos viltys ėmė blėsti. Ji niekam neatskleidė savo minčių, tik verkė ir kai jau visai nebegalėjo susivaldyti – iš bejėgiškumo užsimerkė. Kol Rukmiṇī skendėjo savo mintyse, įvairiose jos kūno dalyse pasireiškė palankūs ženklai. Suvirpėjo kairysis jos vokas, virpulys nuėjo per rankas bei šlaunis. Kai šios kūno dalys ima virpčioti, tai ženklas, pranašaujantis ką nors gera.

Ir štai nerimo iškankinta Rukmiṇī pamatė savo siųstąjį brāhmaṇą. Kṛṣṇa – visų gyvųjų būtybių Supersiela suprato, kad Rukmiṇī nerimauja. Tad Jis nusiuntė brāhmaṇą į rūmus pranešti jai, kad Jis atvyko. Pamačiusi brāhmaṇą, Rukmiṇī suprato, ką reiškia tas pranašingas virpulys, ir visa nušvito. Šypsodamasi ji paklausė, ar Kṛṣṇa atvyko. Brāhmaṇas atsakė, kad Yadu giminės sūnus Śrī Kṛṣṇa atvyko, ir padrąsino ją taręs, jog Kṛṣṇa pažadėjo ją būtinai išsivežti. Brāhmaṇo žinia taip nudžiugino Rukmiṇī, kad ji panoro atiduoti jam viską, ką turėjo. Tačiau ji nesurado jokios tinkamos dovanos ir tiesiog su pagarba jam nusilenkė. Pagarbiai nusilenkdamas vyresniajam, žmogus parodo esąs jam skolingas. Kitaip sakant, Rukmiṇī leido suprasti, jog visada bus dėkinga brāhmaṇui. Tas, kuris pelno sėkmės deivės palankumą, kaip kad pelnė šis brāhmaṇas, visada skęsta materialioje prabangoje.

Sužinojęs apie Kṛṣṇos ir Balarāmos atvykimą, karalius Bhīṣmaka pakvietė Juos dalyvauti savo dukters vestuvių apeigose. Jis tuoj pat įsakė paruošti Jiems bei Jų kariams tinkamą sodo namą. Vedų papročiu, Kṛṣṇai ir Balarāmai karalius pasiūlė medaus ir švarius drabužius. Jis svetingai sutiko ne tik Kṛṣṇą ir Balarāmą, bet ir karalių Jarāsandhą bei daugybę kitų karalių ir karalaičių. Kiekvieną jis sutiko pagal jo galybę, amžių ir materialius turtus. Netverdami smalsumu pamatyti Kṛṣṇą ir Balarāmą, susirinko Kuṇḍinos gyventojai ir akimis gėrė Jų grožio nektarą. Ašarų sklidinomis akimis, jie tylomis reiškė Kṛṣṇai ir Balarāmai savo pagarbą. Jie labai džiaugėsi, nes Viešpatį Kṛṣṇą ir Rukmiṇī laikė tinkama pora. Jie taip karštai troško šių jungtuvių, kad ėmė maldauti Dievo Asmens: „O brangus Viešpatie, jeigu mes atlikome kokių nors dorybingų darbų, kurie suteikė Tau džiaugsmo, būk maloningas mums ir vesk Rukmiṇī.“ Iš visko sprendžiant, karalaitė Rukmiṇī buvo gyventojų mėgiama, ir iš karštos meilės gyventojai meldė jai didžiausios laimės. Tuo tarpu išpuošta Rukmiṇī, sargybinių lydima, patraukė iš rūmų į Ambikos – deivės Durgos šventyklą.

Dievybių garbinimas šventyklose atsirado kartu su Vedų kultūra. Yra tam tikra žmonių kategorija, kuriuos „Bhagavad-gītā“ vadina veda-vāda-rata: jie pripažįsta tik Vedų ritualus, o ne garbinimą šventyklose. Šiems kvailiams derėtų atkreipti dėmesį į tai, kad Kṛṣṇos ir Rukmiṇī vestuvės vyko daugiau kaip prieš penkis tūkstančius metų ir čia kalbama apie dievybės garbinimą šventykloje. „Bhagavad-gītoje“ Viešpats sako: yānti deva-vratā devān – „Pusdievių garbintojai eina į pusdievių buveines.“ Daugelis garbino pusdievius, o daug kas garbino Patį Aukščiausiąjį Dievo Asmenį. Iš pusdievių daugiausia buvo garbinami Viešpats Brahmā, Viešpats Śiva, Viešpats Gaṇeśa, saulės dievas bei deivė Durgā. Viešpatį Śivą ir deivę Durgą garbino net karališkos šeimos. Kitus, antraeilius pusdievius garbino kvaili, žemos kilmės žmonės. O brāhmaṇai ir vaiṣṇavaipaprasčiausiai garbina Viešpatį Viṣṇu, Aukščiausiąjį Dievo Asmenį. „Bhagavad-gītā“ nepritaria pusdievių garbinimui, tačiau ir nedraudžia jo. Joje aiškiai nurodyta, kad pusdievius garbina menko intelekto žmonės dėl materialios naudos. Tačiau nepaisant to, kad Rukmiṇī buvo sėkmės deivė, ji aplankė deivės Durgos šventyklą, nes joje buvo jų šeimos garbinama dievybė. „Śrīmad-Bhāgavatam“ pasakyta, kad vykdama į deivės Durgos šventyklą Rukmiṇī širdyje visą laiką mąstė apie Kṛṣṇos lotoso pėdas. Todėl į šventyklą Rukmiṇī ėjo visai ne dėl to, dėl ko eina paprasti žmonės, – ji nesirengė prašyti materialių gėrybių. Vienintelis jos tikslas buvo Kṛṣṇa. Kai žmonės eina į pusdievio šventyklą, iš tikrųjų jų tikslas yra Kṛṣṇa, nes būtent Jis suteikia pusdieviams galią siųsti materialiąsias gėrybes.

Rukmiṇī ėjo į šventyklą tyli ir rimta. Šalia žingsniavo jos motina ir draugė, vidury ėjo brāhmaṇo žmona, o jas supo karališkieji asmens sargybiniai. (Paprotys, kad nuotaka vyksta į pusdievio šventyklą, Indijoje egzistuoja ir dabar.) Eisena judėjo į priekį lydima muzikos. Būgnų, kriauklių, įvairaus dydžio ragų – paṇavų, tūryų, bherīgarsai buvo šventiški ir malonūs ausiai. Į iškilmes susirinko tūkstančiai garbingų brāhmaṇų žmonų – visos puikiai apsitaisiusios bei pasipuošusios. Jos dovanojo Rukmiṇī gėlių girliandas, sandalmedžio pastą ir įvairiaspalvius rūbus, šitaip padėdamos jai garbinti Viešpatį Śivą ir deivę Durgą. Tarp jų buvo ir keletas jau senyvų moterų, kurios puikiai išmanė, kaip giedoti maldas deivei Durgai ir Viešpačiui Śivai, todėl jos kalbėjo šias maldas priešais dievybę, o Rukmiṇī su kitomis moterimis kartojo.

Rukmiṇī meldėsi dievybei: „Brangioji deive Durga, pagarbiai lenkiuosi tau ir tavo vaikams.“ Deivė Durgā turi keturis garsius vaikus: dvi dukras – sėkmės deivę Lakṣmī ir mokslo deivę Sarasvatī, ir du įžymius sūnus – Viešpatį Gaṇeśą ir Viešpatį Kārttikeyą. Jie laikomi pusdieviais ir deivėmis. Kadangi deivė Durgā visad garbinama kartu su savo garsiaisiais vaikais, Rukmiṇī šitaip ir išreiškė dievybei savo pagarbą, tačiau prašė to, kas neįprasta. Paprasti žmonės meldžia deivės Durgos materialių turtų, šlovės, pelno, jėgos ir t.  t., o Rukmiṇī norėjo, kad Kṛṣṇa taptų jos vyru, todėl prašė dievybės prielankumo bei palaiminimo. Tai, kad ji garbino pusdievius, nesmerktina, nes jai terūpėjo Kṛṣṇa. Rukmiṇī meldėsi ir aukojo dievybei dovanas: vandenį, įvairias lempeles, smilkalus, rūbus, girliandas ir įvairius valgius, gamintus ghī, pavyzdžiui, puri ir kacaurī, taip pat vaisius, cukranendres, betelio riešutus ir prieskonius. Rukmiṇī viską aukojo dievybei su didžia meile, kaip to reikalauja reguliatyvūs principai. Jai padėjo senyvos brāhmaṇų žmonos. Po apeigų jos pasiūlė Rukmiṇei valgio likučius kaip prasādam, kuriuos ji suvalgė su didele pagarba. Paskui Rukmiṇī nusilenkė brāhmaṇų žmonoms bei deivei Durgai. Kai dievybės garbinimo apeigos pasibaigė, Rukmiṇī paėmė už rankos vieną savo draugių ir su palyda išėjo iš šventyklos.

Visi karalaičiai bei svečiai, atvykę į Kuṇḍiną dalyvauti vestuvėse, susirinko prie šventyklos norėdami pamatyti Rukmiṇī. Ypač karštai troško į ją pažvelgti karalaičiai, nes, tiesą pasakius, kiekvienas vylėsi gauti Rukmiṇī į žmonas. Pritrenkti Rukmiṇī grožio, jie galvojo, kad Kūrėjas ją sukūrė vienu tikslu – varyti iš proto didžius narsiuosius karalaičius. Jos kūnas buvo nuostabiai sudėtas, o liemuo labai liaunas. Jos skruostai buvo iškilūs, lūpos rožinės, o veido grožį dar labiau pabrėžė ant kaktos krintančios plaukų sruogos ir auskarai ausyse. Jos kulkšnis juosė brangakmenių žiedai. Gražioji Rukmiṇī švytėjo tarsi drobė, kurią nutapė dailininkas, tobulai įkūnydamas didžiųjų poetų apdainuojamą grožį. Vedos rašo, jog Rukmiṇī krūtinė buvo aukšta, o tai rodo, kad ji buvo visai jaunutė, ne daugiau trylikos ar keturiolikos metų. Jos grožis buvo skirtas patraukti Kṛṣṇos dėmesį. Nors karalaičiai negalėjo atplėšti akių nuo puikaus jos stoto, ji nė kiek nesididžiavo. Jos žvilgsnis nerimastingai klaidžiojo, o naiviai nekaltai mergaitei nusišypsojus, pasimatydavo dailūs it lotosas dantys. Žinodama, kad Kṛṣṇa bet kuriuo akimirksniu gali ją pagrobti, ji lėtai ėjo namų link, didingai žengdama tarsi gulbė, o ant jos kojų švelniai skimbčiojo varpeliai.

Kaip minėta, susirinkusius narsiuosius karalaičius taip pribloškė Rukmiṇī grožis, kad jie beveik neteko sąmonės. Pagauti geismo, jie beviltiškai troško Rukmiṇī rankos, lygindami savo ir Rukmiṇī grožį. Tačiau Śrīmatī Rukmiṇī jais nė kiek nesidomėjo. Visa širdimi ji laukė, kada gi pasirodys Kṛṣṇa ir ją išsiveš. Pasitaisydama žiedą ant kairės rankos piršto, ji žvilgtelėjo į karalaičius ir tarp jų ūmai išvydo Kṛṣṇą. Nors Rukmiṇī anksčiau niekad nematė Kṛṣṇos, ji nuolatos apie Jį galvojo, todėl lengvai pažino Jį karalaičių būryje. Nekreipdamas dėmesio į kitus karalaičius, Kṛṣṇa pasinaudojo proga ir įsisodino Rukmiṇī į vežimą, papuoštą vėliava su Garuḍos atvaizdu. Neskubėdamas, be jokios baimės Kṛṣṇa išsivežė Rukmiṇī, kaip liūtas išsineša elnią iš šakalų gaujos. Tuo metu čia pasirodė ir Balarāma su Yadu giminės kariais.

Jarāsandha, kuris buvo daug kartų pralaimėjęs Kṛṣṇai, sugriaudėjo: „Kas čia vyksta? Kṛṣṇa be jokio pasipriešinimo išsiveža Rukmiṇī! Kokie mes narsuoliai lankininkai? Pažvelkit, karalaičiai, iš mūsų nori atimti gerą vardą! Jis tarsi šakalas mėgina nusinešti liūto grobį!“