Kṛṣṇa pabėga iš mūšio lauko

Patyręs Viešpaties Kṛṣṇos malonę, Mucukunda, šlovingasis Ikṣvāku giminės ainis, apėjo aplink Viešpatį Jį pagerbdamas ir žengė iš olos. Išėjęs iš olos, Mucukunda nustebęs pamatė, kad žmonės tapo gerokai mažesni, tarsi neūžaugos. Medžiai taip pat buvo gerokai žemesni, ir tada Mucukunda suprato, kad prasidėjo Kali-yuga. Niekuo daugiau nebesidomėdamas jis patraukė į šiaurę. Galų gale jis priėjo Gandhamādanos kalną, kurio papėdėje kerojo sandalmedis bei kiti žydintys medžiai. Jų skleidžiamas aromatas džiugino kiekvieną ateivį. Jis nutarė apsistoti Gandhamādanos kalno apylinkėse ir likusias savo gyvenimo dienas skirti askezėms bei atgailoms. Iš visko sprendžiant, ši vieta būsianti pačioje Himalajų šiaurėje, kur yra Nara-Nārāyaṇos buveinė. Ji tebėra ir dabar ir vadinasi Badarikāśrama. Badarikāśramoje jis ėmė garbinti Viešpatį Kṛṣṇą, užmiršdamas visą šio materialaus pasaulio skausmą, malonumus bei kitas dvejybes. O Viešpats Kṛṣṇa sugrįžo į Mathuros apylinkes kautis su Kālayavanos kariais ir visus iki vieno užmušė. Jis nurinko nuo negyvėlių brangenybes, kurios Jo įsakymu buvo sukrautos į jaučiais kinkytus vežimus ir pargabentos į Dvaraką.

Tuo tarpu Jarāsandha vėl užpuolė Mathurą, šį kartą su dar didesne kariuomene, kurią sudarė dvidešimt trys akṣauhiṇī.

Viešpats Śrī Kṛṣṇa norėjo apsaugoti Mathurą nuo aštuonioliktojo milžiniškų karaliaus Jarāsandhos pajėgų antpuolio. Siekdamas išvengti daugiau aukų ir atlikti kitą svarbų reikalą, Viešpats Kṛṣṇa be kovos paliko mūšio lauką. Iš tikrųjų Jarāsandhos pulkai visiškai Jo neišgąsdino, Jis tik apsimetė paprastu žmogumi, išsigandusiu Jarāsandhos galios bei jo kariuomenės. Beginklis Jis paliko mūšio lauką. Nors Jo lotoso pėdos buvo švelnios tarsi lotoso žiedlapiai, Jis pėsčias nuėjo labai ilgą kelią.

Šį kartą Jarāsandha pamanė, kad Kṛṣṇa ir Balarāma pabėgo iš mūšio lauko išsigandę karinės Jo galios, ir su visais vežimais, arkliais ir pėstininkais jis puolė Juos vytis. Jarāsandha manė, kad Kṛṣṇa ir Balarāma – paprasti žmonės, ir bandė nuspėti Viešpaties veiksmus. Vienas iš Kṛṣṇos vardų – Ranchoras, „tas, kuris paliko mūšio lauką.“ Indijoje, ypač Gudžarate, yra daugybė Kṛṣṇos šventyklų, kurios vadinasi Ranchorjī šventyklos. Paprastai kai karalius be mūšio palieka kautynių lauką, jis laikomas bailiu, tačiau kai Kṛṣṇa apreiškė šį Savo žaidimą ir be kovos paliko mūšio lauką, bhaktai Jį garbina. Demonas visada stengiasi aprėpti Kṛṣṇos didybę, bet bhaktas, užuot tai daręs, atsiduoda Jam ir Jį garbina. Sekdami tyrų bhaktų pėdomis, mes patirsime, kad Kṛṣṇa, Ranchorjī, mūšio lauką paliko ne todėl, kad pabūgo priešo, – Jis turėjo kitą tikslą. Jis, kaip paaiškės toliau, norėjo gauti slaptą būsimosios pirmos Savo žmonos, Rukmiṇī, laišką. Tai, kad Kṛṣṇa paliko mūšio lauką, atskleidžia vieną iš šešių vertingųjų Jo ypatybių. Kṛṣṇa visų galingiausias, visų turtingiausias, visų šlovingiausias, visų išmintingiausias, visų gražiausias, taip pat labiausiai už visus atsižadėjęs. „Śrīmad-Bhāgavatam“ aiškiai nurodo, kad Jis paliko mūšio lauką, turėdamas pakankamai gausias karines pajėgas. Jis ir vienas, be jokios kariuomenės, galėjo susidoroti su Jarāsandhos armija, kaip ir anuos septyniolika kartų. Todėl tai, kad Jis paliko mūšio lauką, yra Jo vertingosios ypatybės – atsižadėjimo pavyzdys.

Pėsčiomis nužygiavę ilgą kelią, broliai apsimetė pavargę. Nutarę kiek pailsėti, Jie užkopė į kalną, iškilusį aukštai virš jūros. Dėl to, kad čia be perstojo pylė lietus, kalnas vadinosi Pravarṣaṇa. Jo viršūnę visad slėpė debesys, kuriuos siuntė Indra. Jarāsandha nė kiek neabejojo, kad jo karinės galios pabūgę broliai pasislėpė kalno viršūnėje. Iš pradžių jis bandė Juos surasti, bet kai ilgi ieškojimai neatnešė jokių rezultatų, jis sugalvojo Jiems mirtinus spąstus – padegti kalną. Jis papylė aplink kalną aliejaus ir padegė. Liepsnai vis labiau plečiantis, Kṛṣṇa ir Balarāma nušoko žemyn nuo aštuoniasdešimt aštuonių mylių aukščio viršukalnės. Taigi, kol viršukalnė liepsnojo, Kṛṣṇa ir Balarāma paspruko Jarāsandhos nepastebėti. Jarāsandha padarė išvadą, kad abu broliai sudegė ir kautis nebėra prasmės. Manydamas, kad pagaliau jam pasisekė, jis pasitraukė nuo Mathuros miesto ir sugrįžo namo į Magadhos karalystę. O Kṛṣṇa ir Balarāma netrukus pasiekė jūros apsuptą Dvārakos miestą.

Netrukus Śrī Balarāma vedė Revatī, kurios tėvas karalius Raivata valdė Ānartos provinciją. Apie tai pasakoja devintoji „Śrīmad-Bhāgavatam“ giesmė. Po Baladevos vedybų įvyko Kṛṣṇos ir Rukmiṇī vedybos. Rukmiṇī buvo karaliaus Bhīṣmakos, Vidarbhos provincijos valdovo, dukra. Kṛṣṇa yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Vāsudeva, o Rukmiṇī – vyriausioji sėkmės deivė, Mahā-Lakṣmī. „Caitanya-caritāmṛta“ autoritetingai paaiškina, kad Kṛṣṇa ir Śrīmatī Rādhārāṇī išskleidžia Savo ekspansijas tuo pat metu. Kṛṣṇa išsiskleidžia įvairiais Savo viṣṇu-tattvos pavidalais, o Śrīmatī Rādhārāṇī Savo vidine galia išsiskleidžia įvairiais śakti-tattvospavidalais, arba begalybe sėkmės deivių.

Pagal Vedų papročius, vedybos būna aštuonių rūšių. Pagal pirmos rūšies vedybų tvarką, nuotakos bei jaunikio tėvai nustato vestuvių dieną, paskui su karališkomis iškilmėmis jaunikis atvyksta į nuotakos namus, ir brāhmaṇų, žynių bei giminaičių akivaizdoje nuotaka atiduodama jaunikiui į žmonas. Yra ir kitos vedybų rūšys – tai gandharvų ir rākṣasų vedybos. Rukmiṇī ištekėjo už Kṛṣṇos pagal rākṣasų papročius, nes Jis pagrobė ją Savo varžovų – Śiśupālos, Jarāsandhos bei Śālvos – akivaizdoje. Rukmiṇī jau buvo žadėta į žmonas Śiśupālai, tačiau Kṛṣṇa ją išsivežė tiesiai iš vestuvių, kaip kad Garuḍa pagrobė iš demonų indą su nektaru. Vienintelė karaliaus Bhīṣmakos duktė Rukmiṇī buvo nepaprastai graži. Ji buvo vardu Rucirānanā – „ta, kurios dailus veidas žydi tarsi lotosas.“

Kṛṣṇos bhaktai visada trokšta klausytis pasakojimų apie transcendentinius Kṛṣṇos darbus. Bhaktai su transcendentiniu susidomėjimu klausosi apie tai, kaip Jis kaunasi, ką nors pagrobia ar bėga iš mūšio lauko, nes visi Jo žygiai yra absoliutūs ir transcendentiški. Tyram bhaktui visi Kṛṣṇos žaidimai vienodai įdomūs: nėra tokių, apie kuriuos jis nenorėtų klausytis. Tačiau yra kategorija tariamų bhaktų (juos vadina prakṛta-sahajiyomis), kurie labai mėgsta klausytis pasakojimų apie Kṛṣṇos ir gopių rāsa-līlą, o pasakojimai apie tai, kaip Jis kovėsi su priešais, jiems visai neįdomūs. Jie nežino, kad ir Jo karo žygiai, ir draugystė su gopėmis vienodai transcendentiški, nes ir vieni, ir kiti – absoliutūs. Tyri bhaktai nuolankiai klausosi pasakojimų apie transcendentinius Kṛṣṇos žaidimus, kuriuos aprašo „Śrīmad-Bhāgavatam“, ir jiems šitai teikia malonumą. Jie neatmeta nė vieno iš jų.

Štai kaip aprašoma Kṛṣṇos ir Rukmiṇī vedybų istorija. Vidarbhos karalius Mahārāja Bhīṣmaka buvo puikaus būdo ir pamaldus. Jis turėjo penkis sūnus ir tik vieną dukrą. Pirmasis sūnus buvo vardu Rukmis, antrasis – Rukmaratha, trečiasis – Rukmabāhu, ketvirtasis – Rukmakeśa, o penktasis – Rukmamālis. Broliai turėjo vieną jaunėlę seserį Rukmiṇī. Ji buvo graži ir skaisti ir buvo verta Viešpaties Kṛṣṇos rankos. Karaliaus Bhīṣmakos dvarą lankė daugybė tokių šventųjų bei išminčių, kaip Nārada Munis. Suprantama, Rukmiṇī turėjo progos su jais pasikalbėti, ir šitaip ji išgirdo apie Kṛṣṇą. Ji sužinojo apie šešias Kṛṣṇos vertingas ypatybes ir paprasčiausiai klausydamasi apie Jį panoro atsiduoti Jo lotoso pėdoms ir tapti Jo žmona. Kṛṣṇa irgi girdėjo apie Rukmiṇī. Ji buvo išmintinga, kilnios dvasios, nepaprastai graži ir dora, taigi pasižymėjo visomis transcendentinėmis savybėmis. Todėl Kṛṣṇa nutarė, kad ji tinka Jam į žmonas. Visi karaliaus Bhīṣmakos giminaičiai nutarė, kad Rukmiṇī reikia atiduoti Kṛṣṇai. Tačiau vyresnysis jos brolis Rukmis, nepaisydamas kitų pageidavimo, pažadėjo ją Śiśupālai – nesutaikomam Kṛṣṇos priešui. Kai gražuolė juodaakė Rukmiṇī išgirdo apie tą susitarimą, ją apėmė didelis sielvartas. Tačiau ji buvo karaliaus duktė ir šiek tiek nutuokė apie politikos ir diplomatijos dalykus, todėl nutarė, kad liūdėti sudėjus rankas beprasmiška. Reikėjo skubiai kažką daryti. Kiek pagalvojusi, ji nutarė pasiųsti žinutę Kṛṣṇai. Bijodama būti apgauta, savo pasiuntiniu ji pasirinko garbingą brāhmaṇą. Toks brāhmaṇas visada teisingas, nes jis – Viṣṇu bhaktas. Ir ji nedelsdama nusiuntė brāhmaṇą į Dvāraką.

Pasiekęs Dvārakos vartus, brāhmaṇas pranešė sargybiniui apie savo atvykimą, ir tasai nuvedė jį į menę, kur aukso soste sėdėjo Kṛṣṇa. Kaip Rukmiṇī pasiuntiniui, brāhmaṇui teko laimė pamatyti Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, Kṛṣṇą, pirminę visų priežasčių priežastį. Brāhmaṇas laikomas visų visuomenės sluoksnių dvasiniu mokytoju. Norėdamas visus pamokyti, kaip pagal Vedų etiketą reikia pagerbti brāhmaṇus, Viešpats Śrī Kṛṣṇa tuoj pat atsistojo ir pasiūlė jam Savo sostą. Kai brāhmaṇas atsisėdo į aukso sostą, Viešpats Śrī Kṛṣṇa pagarbino jį lygiai taip, kaip pusdieviai garbina Kṛṣṇą. Tuo Jis visiems parodė, kad garbinti Jo bhaktus svarbiau negu Jį Patį.

Brāhmaṇas išsimaudė, pavalgė ir prigulė pailsėti į minkštais šilkais išklotą lovą. Kol jis ilsėjosi, Viešpats Śrī Kṛṣṇa tylutėliai priėjo prie jo ir su didžia pagarba užsikėlęs jo kojas ant kelių, ėmė jas masažuoti. Šitaip brāhmaṇui patarnavęs, Kṛṣṇa tarė: „Brangusis brāhmaṇe, tikiuosi, kad tau nesunku laikytis religinių principų ir kad tavo protas visada ramus.“ Įvairių visuomenės sluoksnių pareigos skiriasi, ir klausiant žmogaus, kaip jam klojasi, reikia turėti galvoje jo užsiėmimą. Todėl domintis brāhmaṇo gyvenimu, reikėtų užduoti klausimą, atitinkantį jo gyvenimo sąlygas, kad be reikalo jo netrikdyti. Ramus protas yra teisingumo, švaros, pusiausvyros, susivaldymo ir pakantumo pagrindas. Taigi turintis žinių žmogus ir mokantis jas praktiškai taikyti gyvenime įsitikina Absoliučios Tiesos buvimu. Brāhmaṇas žinojo, kad Kṛṣṇa – Aukščiausiasis Dievo Asmuo, bet vis dėlto, laikydamasis Vedų visuomenės tradicijų, neatsisakė pagarbaus Jo patarnavimo. Viešpats Śrī Kṛṣṇa dėjosi paprastu žmogumi. Jis priklausė kṣatriyų klasei ir buvo jaunas, todėl privalėjo rodyti pagarbą tikram brāhmaṇui.

Viešpats Kṛṣṇa tęsė: „O geriausias iš brāhmaṇų, tu visad turėtum būti laimingas, nes jeigu brāhmaṇas randa savyje laimę, jis visad vykdys nurodytas pareigas. Jeigu žmogus, o ypač brāhmaṇas, ištikimai vykdo savo nurodytas pareigas, visi jo troškimai išsipildo. O jeigu žmogus neranda pasitenkinimo, net jeigu valdo tokius turtus, kaip dangaus karalius Indra, jis neišvengiamai blaškysis iš vienos planetos į kitą. Toksai žmogus niekada ir jokiomis aplinkybėmis nebus laimingas. Bet jeigu žmogaus protas patenkintas, tai netgi praradęs visą savo turtą jis visur jausis laimingas.“

Šis Kṛṣṇos pamokymas labai reikšmingas. Jo esmė ta, kad tikras brāhmaṇas jokiomis aplinkybėmis neturi prarasti ramybės. Šiame Kali-yugos amžiuje vadinamieji brāhmaṇai yra ne aukštesnio lygio už śūdras, jeigu dar ne žemesnio, tačiau nori būti gerbiami kaip tikri brāhmaṇai. Tikras brāhmaṇas visad vykdo savo pareigas ir niekada nesikiša į śūdros arba dar žemesnio visuomenės sluoksnio žmogaus reikalus. Autoritetingi raštai teigia, kad ypatingomis aplinkybėmis brāhmaṇas gali imtis kṣatriyo ir net vaiśyo pareigų, tačiau jokiu būdu ne śūdros.Viešpats Kṛṣṇa pareiškė, kad jeigu brāhmaṇas sąžiningai ir tvirtai laikosi religijos principų, jo neturėtų jaudinti jokios nepalankios aplinkybės. Baigdamas Viešpats Śrī Kṛṣṇa pasakė: „Aš su pagarba lenkiuosi brāhmaṇams ir vaiṣṇavams, nes brāhmaṇai visad laimingi vidujai, o vaiṣṇavai visad darbuojasi žmonijos labui. Brāhmaṇai ir vaiṣṇavai – geriausi žmogaus draugai. Jie neturi netikro ego, ir jų protas visada ramus.“

Paskui Viešpats Kṛṣṇa panoro sužinoti apie karalystės, kurioje brāhmaṇas gyveno, valdovus (kṣatriyus), todėl paklausė, ar visi tos karalystės piliečiai laimingi. Apie karaliaus bruožus galima spręsti pagal jo karalystės žmonių nuotaikas. Jeigu jie visais atžvilgiais laimingi, vadinasi, karalius doras ir teisingai vykdo savo pareigas. Kṛṣṇa pasakė, kad karalius, kurio pavaldiniai laimingi, Jam labai brangus. Žinoma, Kṛṣṇa žinojo, kad brāhmaṇas atnešė Jam slaptą žinutę, todėl tarė: „Jeigu tu nieko prieš, papasakok, kokiu tikslu atvykai.“

Tada brāhmaṇas, džiaugdamasis savo transcendentiniu nuotykiu su Viešpačiu, papasakojo apie gautą užduotį pasimatyti su Kṛṣṇa. Jis ištraukė laišką, kurį Rukmiṇī parašė Kṛṣṇai, ir perskaitė karalaitės žodžius: „O neklystantis, nuostabus Kṛṣṇa, kiekvienas žmogus, kuris išgirsta apie Tavo transcendentinį pavidalą ir žaidimus, įsisąmonina per klausą Tavo vardą, šlovę bei ypatybes. Kai jis išgirsta apie Tave, jo materialios kančios išnyksta, o Tavo pavidalas giliai įsirėžia jam į atmintį. Transcendentinė meilė Tau padeda jam visad regėti Tave širdyje, ir šitaip visi jo troškimai išsipildo. Aš irgi išgirdau apie transcendentines Tavo ypatybes. Galbūt aš praradau gėdos jausmą, kad šitaip tiesiai kalbu, tačiau Tu pavergei mane – pagrobei mano širdį. Tu gal nepatikėsi manimi – jauna, netekėjusia mergina, ir suabejosi, ar aš pastovaus būdo, tačiau, brangusis Mukunda, juk Tu – liūtas tarp žmonių, aukščiausias asmuo tarp kitų asmenybių. Kiekviena mergina, dar nepalikusi tėvų namų, ir netgi kiekviena dorybinga moteris norėtų tapti Tavo žmona, nes visas jas žavi Tavo būdas, žinios, turtai bei didybė, kuriems nėra lygių. Aš žinau, jog Tu – sėkmės deivės vyras ir esi labai geras Savo bhaktams, todėl nutariau amžinai būti Tavo tarnaitė. Brangus Viešpatie, savo gyvybę ir sielą atiduodu Tavo lotoso pėdoms. Aš pasirinkau Tavo Šviesybę savo vyru ir prašau, kad paimtum mane į žmonas. Tavo rankose aukščiausia valdžia, o lotosaaki. Dabar aš priklausau Tau. Negerai, kai liūtui skirtą dalį nusineša šakalas, todėl prašau Tavęs pasirūpinti manimi, kol manęs dar neišsivežė Śiśupāla ar kiti į jį panašūs karalaičiai. Brangus Viešpatie, gal ankstesniuose savo gyvenimuose aš pasitarnavau visuomenės labui, kasdama šulinius ir sodindama medžius, o gal dorai vykdžiau apeigas, atnašavau aukas ir tarnavau vyresniesiems – dvasiniam mokytojui, brāhmaṇams ir vaiṣṇavams. Galbūt Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Nārāyaṇa, buvo manimi patenkintas. Jei taip, aš norėčiau, kad Tu, Viešpatie Kṛṣṇa, Viešpaties Balarāmos broli, atvyktum ir paimtum mane į žmonas, kad Śiśupāla su savo svita prie manęs neprisiliestų.“

Dėl Rukmiṇī ir Śiśupālos vedybų viskas jau buvo sutarta, todėl ji pasiūlė Kṛṣṇai pagrobti ją ir šitokiu būdu joms sutrukdyti. Vedybos, kai mergina pagrobiama jėga, laikomos rākṣasų vedybomis ir dažniausia pasitaiko tarp kṣatriyų – valdingo, karingo būdo žmonių. Kadangi jau buvo nutarta, kad Rukmiṇī vestuvės vyks kitą dieną, ji patarė Kṛṣṇai atvykti slapta ir ją pagrobti, o paskui susikauti su Śiśupāla bei tokiais jo sąjungininkais, kaip Magadhos karalius. Žinodama, kad Kṛṣṇos niekas neįveiks ir kad Jis būtinai laimės kovą, ji kreipėsi į Jį, vadindama Ajita – nenugalimuoju.

Rukmiṇī prašė Kṛṣṇos nesirūpinti dėl to, kad daugelis jos šeimos narių, net moterys, galėtų būti sužeisti ar netgi žūti, jeigu kautynės kils rūmuose. Būdama karaliaus duktė, Rukmiṇī tarsi koks karalius, apgalvojantis diplomatinius kelius tikslui pasiekti, diplomatiškai patarė Kṛṣṇai, kaip išvengti nereikalingų ir nepageidautinų žudynių.


Ji paaiškino, kad jos šeima laikėsi papročio prieš vestuves aplankyti deivės Durgos – jų šeimos dievybės šventyklą. (Karaliai kṣatriyai paprastai būdavo ištikimi vaiṣṇavai, kurie garbino Viešpatį Viṣṇu Rādhā-Kṛṣṇos arba Lakṣmī-Nārāyaṇos pavidalu. Tačiau trokšdami materialios gerovės jie garbino dar ir deivę Durgą. Vis dėlto jie niekada nedarė klaidos, būdingos ne itin išmintingiems žmonėms, kurie laiko pusdievius Aukščiausiuoju Viešpačiu ir gretina juos su viṣṇu-tattva.) Nenorėdama, kad be reikalo žūtų jos artimieji, Rukmiṇī pasiūlė pagrobti ją tada, kai ji iš rūmų vyks į šventyklą arba atgal – taip būtų lengviausia.

Be to, Rukmiṇī paaiškino Kṛṣṇai, kodėl ji taip trokšta už Jo ištekėti, nors jos ranka buvo pažadėta Śiśupālai – didžio karaliaus sūnui, tinkamam jaunikiui. Rukmiṇī sakė, kad, jos nuomone, Kṛṣṇos nepranoksta niekas, netgi Viešpats Śiva, kurį vadina Mahādeva, aukščiausiuoju iš pusdievių. Norėdamas išsivaduoti iš materialaus pasaulio neišmanymo pančių, Viešpats Śiva irgi stengiasi nudžiuginti Viešpatį Kṛṣṇą. Nors Viešpats Śiva – didžiausioji iš visų didžiųjų sielų, mahātmų, jis padeda savo galvą po apvalančiais Gangos vandenimis, tekančiais į šią materialią visatą per Viešpaties Viṣṇu piršto prakirstą angą. Viešpats Śiva atsakingas už materialią neišmanymo ypatybę ir tam, kad išliktų transcendencijoje, jis visad mąsto apie Viešpatį Viṣṇu. Todėl Rukmiṇī puikiai suprato, kad įgyti Kṛṣṇos prielankumą nelengva. Jeigu net Viešpats Śiva, kad pelnytų Jo prielankumą, turi apsivalyti, tuo labiau tai bus sunku padaryti Rukmiṇī – paprastai karaliaus kṣatriyo dukrai. Todėl ji nutarė savo gyvenimą skirti griežtoms askezėms ir atgailoms – pasninkauti ir atsisakyti savo kūno patogumų. Jeigu tokiu elgesiu šį gyvenimą ir nepavyktų užsitarnauti Kṛṣṇos prielankumo, ji buvo pasirengusi griežtiems išbandymams gyvenimas po gyvenimo. „Bhagavad-gītoje“ pasakyta, kad tyri Viešpaties bhaktai tarnauja Jam su didžiu ryžtu. Ryžtas, kurį parodė Rukmiṇī-devī, – vienintelis mokestis, už kurį įgyjamas Kṛṣṇos palankumas. Kṛṣṇos sąmonėje reikalingas tvirtumas ir ryžtas. Tik tuomet galima pasiekti sėkmę Kṛṣṇos sąmonėje.

Perdavęs Kṛṣṇai Rukmiṇī-devī žodžius, brāhmaṇas pasakė: „Brangus Kṛṣṇa, Yadu giminės valdove, štai tokią slaptą žinutę aš atnešiau Tau nuo Rukmiṇī. Dabar spręsk, ką daryti. Tu gali elgtis kaip tinkamas, tačiau jei ketini imtis kokių nors veiksmų, turi paskubėti. Laiko liko labai nedaug.“