Mucukundos išvadavimas

Kai Kṛṣṇa išėjo iš miesto, niekada anksčiau Jo neregėjęs Kālayavana pamatė, kad geltonais rūbais vilkintis Kṛṣṇa nepaprastai gražus. Kai Kṛṣṇa žengė pro Savo karių pulką, Jis atrodė lyg mėnulis, plaukiantis dangumi tarp debesų. Kālayavanai teko laimė išvysti Śrīvatsos linijas – ypatingą ženklą ant Śrī Kṛṣṇos krūtinės ir Jį puošiantį Kaustubhos brangakmenį. Tačiau Kālayavana Kṛṣṇą regėjo Viṣṇu pavidalu – nepaprastai gražaus kūno, keturiomis rankomis ir panašiomis į ką tik išsiskleidusio lotoso lapelius akimis. Kṛṣṇos kakta buvo daili ir aukšta. Žaviam veide švietė šypsena, virš spindinčių akių puikavosi žaismingi antakiai, o švytuojantys auskarai teikė Jo išorei palaimos. Prieš susitikdamas su Kṛṣṇa, Kālayavana buvo girdėjęs apie Jį iš Nārados, ir Nārados apibūdinimas pasitvirtino. Jis pastebėjo ypatingus Kṛṣṇos ženklus, brangakmenius ant krūtinės, nuostabią girliandą iš lotoso žiedų, į lotosą panašias akis ir kitus nuostabius bruožus. Jis nutarė, kad toji įstabi asmenybė, ko gero, ir bus Vāsudeva, nes Kṛṣṇa atitiko visus apibūdinimus, kuriuos jis girdėjo iš Nārados. Kālayavana labai suglumo, matydamas, kad Kṛṣṇa pro Savo kariuomenės gretas ne važiuoja vežimu, o tiesiog eina, rankose neturėdamas jokio ginklo. Kālayavana atvyko kautis su Kṛṣṇa, tačiau jam pakako kario garbės nesigriebti ginklo. Jis nutarė su Kṛṣṇa susiremti plikomis rankomis ir pasiruošė imtynėms.

Tačiau Kṛṣṇa praėjo pro Kālayavaną net nepažvelgęs į jį, ir tasai pasileido paskui, norėdamas Jį sugriebti. Ir nors Kālayavana bėgo kiek įkabindamas, Kṛṣṇos pasivyti negalėjo. Kṛṣṇos neįmanoma pagauti net lekiant minties greičiu, kaip tai daro didieji yogai. Jį galima sugauti tik atsidavimo tarnyste, tačiau Kālayavanai atsidavimo tarnystė buvo nežinoma. Jis norėjo sučiupti Kṛṣṇą, bet, nepajėgdamas to padaryti, tik bėgo Jam iš paskos.

Kālayavana pasileido labai greitai bėgti, manydamas: „Aš jau priartėjau, tuoj Jį sučiupsiu“, bet jam nieko neišeidavo. Kṛṣṇa nuviliojo jį labai toli ir įsmuko į kalnų olą. Kālayavana pamanė, kad Kṛṣṇa bando išvengti kovos ir todėl pasislėpė oloje, tad ėmė koneveikti Jį: „Girdėjau, jog Tu, Kṛṣṇa, esi didžiausias didvyris, gimęs Yadu giminėje, tačiau dabar Tu sprunki nuo kovos kaip tikras bailys! Toks poelgis nevertas Tavo gero vardo ir šeimos tradicijų.“ Kālayavana bėgo paskui Kṛṣṇą iš visų jėgų, tačiau niekaip negalėjo Jo pagauti, nes jam trukdė nešvari nuodėmingo gyvenimo našta.

Vedų kultūroje tas, kuris nesilaiko reguliatyviųjų principų, skirtų aukštesnėms kastoms – brāhmaṇams, kṣatriyams, vaiśyams ir netgi darbininkams, vadinasi mleccha arba yavana. Vedų visuomenė taip sutvarkyta, kad žmonės, kurie laikomi śūdromis, keldami savo civilizuotumo lygį per saṁskārą, arba apsivalymą, palengva gali tapti brāhmaṇais. Vedų šventraščiai skelbia, kad negimstama nei brāhmaṇas, nei mleccha – visi gimsta śūdromis.Žmogus turi pasiekti brāhmaṇai lygį per apsivalymą. Jeigu jis to nedaro ir degraduoja, tada jį vadina mleccha ar yavana. Kālayavana priklausė mlecchų ir yavanų klasei. Nuodėmių suterštas, jis negalėjo prisiartinti prie Kṛṣṇos. Veiksmai, nuo kurių susilaiko aukštesniųjų klasių žmonės, būtent: neleistinas lytinis gyvenimas, mėsos valgymas, azartiniai žaidimai ir svaigalų vartojimas – yra neatskiriama mlecchų ir yavanų gyvenimo dalis. Tokių nuodėmingų poelgių supančiotas, žmogus negali tobulėti ir pažinti Dievo. „Bhagavad-gītā“ patvirtina, kad tik visiškai nuo savo nuodėmingų poelgių naštos išsivadavęs žmogus gali atsidėti atsidavimo tarnystei, arba Kṛṣṇos sąmonei.

Kai Kṛṣṇa nėrė į kalnų olą, Kālayavana nusekė įkandin, šiurkščiai Jį plūsdamas. Kṛṣṇai staiga pranykus iš akių, Kālayavana irgi žengė į olą. Pirmiausia, kas jam krito į akis, buvo miegantis žmogus. Kālayavana taip veržėsi susikauti su Kṛṣṇa, jog pamatęs miegantį žmogų palaikė jį Pačiu Kṛṣṇa. Jis labai didžiavosi savo jėga ir, nutaręs, kad Kṛṣṇa bando išvengti susirėmimo, smarkiai spyrė miegančiam žmogui, manydamas, kad tai Kṛṣṇa. O tas žmogus miegojo oloje jau labai ilgą laiką. Kālayavanos spyrio pažadintas, jis iškart atsimerkė ir ėmė dairytis. Pagaliau jis pamatė greta stovintį Kālayavaną. Pažadintas anksčiau laiko, jis baisiai įtūžo. Kai jis piktai pažvelgė į Kālayavaną, iš jo akių švystelėjo ugnies stulpai ir Kālayavana akimirksniu virto pelenų krūva.

Išgirdęs pasakojimą apie tai, kaip sudegė Kālayavana, Mahārāja Parīkṣitas paklausė Śukadevos Gosvāmio: „Kas buvo tasai žmogus? Kodėl jis ten miegojo? Iš kur jis gavo tiek jėgos, kad vienu žvilgsniu sudegino Kālayavaną? Kas atsitiko, kad jis ilsėjosi kalnų oloje?“ Mahārāja Parīkṣitas pateikė daug klausimų, ir Śukadeva Gosvāmis jam atsakė:

„Brangusis karaliau, tas miegantis žmogus priklausė garsiajai karaliaus Ikṣvāku giminei, kurioje gimė ir Viešpats Rāmacandra. Jis buvo galingo karaliaus Māndhātos sūnus. Tai buvo didi siela, žmonės jį vadino Mucukunda. Karalius Mucukunda griežtai laikėsi vediškosios brāhmaṇų kultūros principų ir visad tesėjo savo žodį. Jis buvo toks galingas, kad net tokie pusdieviai, kaip Indra, kovodami su demonais kreipdavosi į jį pagalbos, ir jis dažnai kovėsi su demonais, gindamas pusdievius.“

Vyriausias pusdievių karo vadas Kārttikeya buvo patenkintas karaliumi Mucukunda kaip kariu, tačiau kartą jis paprašė, kad karalius, kuriam teko patirti šitiek kautynių su demonais, pailsėtų. Jis kreipėsi į karalių Mucukundą: „Brangus karaliau, tu viską paaukojai pusdievių labui. Tu turėjai puikią karalystę, kuriai nekėlė grėsmės joks priešas. Tačiau tu palikai ją, užmiršai savo turtą, valdas ir niekada neturėjai asmeninių siekių. Tu ilgai nebuvai savo karalystėje, ir kol koveisi prieš demonus pusdievių pusėje, tavo karalienė, vaikai, visi giminės ir patarėjai paliko šį pasaulį. Laikas mirtingųjų nelaukia. Jei tu dabar ir sugrįši į namus, nieko gyvo ten neberasi. Laikas nepermaldaujamas – išmušus jų valandai visi tavo giminaičiai paliko šį pasaulį. Laikas labai galingas, nes per jį reiškiasi Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Jis stipresnis už stipriausiąjį. Laikas labai lengvai pakeičia pačius subtiliausius dalykus. Ir niekas negali jo sustabdyti. Kaip žvėrių tramdytojas išmoko žvėris paklusti savo valiai, taip ir laikas savo valia prasismelkia į visus daiktus. Niekas negali pakeisti to, ką lemia aukščiausiasis laikas.“

Po šių žodžių pusdieviai pasiūlė suteikti Mucukundai bet kurį palaiminimą, išskyrus išsivadavimą. Jokia gyvoji būtybė, išskyrus Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, Viṣṇu, negali dovanoti išsivadavimo. Todėl kitas Viešpaties Viṣṇu, arba Kṛṣṇos, vardas – Mukunda, „tas, kuris gali suteikti išvadavimą.“

Karalius Mucukunda daug metų nemiegojo. Jis sąžiningai vykdė savo kario pareigą ir smarkiai nuvargo. Ir kai pusdieviai pasiūlė jam paprašyti palaiminimo, Mucukunda galvojo tik apie miegą. Jis atsakė šitaip: „Brangusis Kārttikeya, geriausiasis iš pusdievių, dabar aš noriu miego, todėl prašau suteikti man galią žvilgsniu sudeginti kiekvieną, kuris sutrikdys mano miegą ir ne laiku mane pažadins. Dovanok tokį palaiminimą.“ Pusdievis sutiko ir dar pažadėjo Mucukundai, kad jis galės puikiausiai išsimiegoti. Tada karalius Mucukunda patraukė į kalnų olą.

Taigi Kārttikeyos palaiminimo galia Mucukunda vienu žvilgsniu pavertė Kālayavaną pelenais. Po šio įvykio priešais Mucukundą pasirodė Kṛṣṇa. Iš tikrųjų Kṛṣṇa įžengė į olą išvaduoti karalių Mucukundą iš tos askezės, tačiau Jis pasirodė ne iš karto. Kṛṣṇa sutvarkė viską taip, kad pirmasis prieš Mucukundos akis stotų Kālayavana. Štai kaip veikia Aukščiausiasis Dievo Asmuo – vienu žingsniu Jis pasiekia daug tikslų. Jis norėjo išvaduoti karalių Mucukundą, miegojusį oloje, ir kartu – užmušti Kālayavaną, kuris užpuolė Mathurą. Kaip sakoma, vienu šūviu Jis nušovė du zuikius.

Viešpats Kṛṣṇa apsireiškė Mucukundai geltonais rūbais su Śrīvatsos ženklu ant krūtinės, Jo kaklą puošė Kaustubhos maṇi. Kṛṣṇa apsireiškė jam viṣṇu-mūrti pavidalu, keturiomis rankomis, su vaijayantī girlianda ant kaklo, siekiančia kelius. Jis visas švytėjo ir nuostabiai šypsojosi, o Jo ausis puošė puikūs auskarai su brangakmeniais. Kṛṣṇos grožis pranoko žmogaus vaizduotę. Jis pervėrė Mucukundą didingu žvilgsniu, pavergdamas karaliaus sielą. Nors Aukščiausiasis Dievo Asmuo yra visų seniausias, Jis atrodė kaip jaunuolis ir Jo judesiai buvo lengvi tarsi elnio. Kṛṣṇa atrodė nepaprastai stiprus. Jo beribė galia yra tokia didi, kad kiekvienam žmogui derėtų Jo bijoti.

Išvydęs Kṛṣṇą visoje Jo didybėje, karalius Mucukunda panoro sužinoti, kas Jis toks, ir be galo nuolankiai paklausė: „Viešpatie, ar galėčiau sužinoti, kaip Tu atsiradai šioje kalnų oloje? Kas Tu? Matau, jog Tavo pėdos švelnios lyg lotoso žiedlapiai. Kaip Tu perėjai mišką, kuriame pilna dyglių ir brūzgynų? Tai mane stebina! Ar tik nebūsi Aukščiausiasis Dievo Asmuo, galingiausias tarp galingiausių? Ar ne Tu pirmapradis ugnies bei šviesos šaltinis? O gal Tave laikyti vienu iš didžiųjų pusdievių, tokių, kaip saulės ar mėnulio dievai arba dangaus valdovas Indra? O gal Tu esi viešpataujanti kokios planetos dievybė?“

Mucukunda puikiai žinojo, kad kiekvienoje aukštesniųjų planetų sistemoje viešpatauja tam tikra dievybė. Jis nebuvo toks tamsuolis, kaip šių laikų žmonės, kurie mano, jog tik ši Žemės planeta apgyvendinta gyvomis būtybėmis, o kitos planetos negyvenamos. Mucukundos klausimas, ar Kṛṣṇa kartais nebūsiąs kokios jam nežinomos planetos viešpataujanti dievybė, šiuo atveju buvo visiškai teisingas. Kaip tyras Viešpaties bhaktas, karalius Mucukunda iškart suprato, kad jam apsireiškęs didysis Viešpats Kṛṣṇa negalėjo būti materialioje planetoje viešpataujanti dievybė. Jis turėjo būti Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Kṛṣṇa, apsireiškęs vienu iš daugybės Savo Viṣṇu pavidalų. Todėl Mucukunda palaikė Jį Puruṣottama, Viešpačiu Viṣṇu. Be to, jis savo akimis matė, kaip pasirodžius Viešpačiui išsisklaidė tiršta migla, gaubusi olą. Taigi Jis negalėjo būti niekas kitas, kaip Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Mucukunda puikiai žinojo, kad ten, kur apsireiškia Patsai Viešpats – ar per transcendentinį vardą, ar per ypatybes, ar pavidalą ir pan., – nelieka neišmanymo patamsių. Viešpats – tarsi žiburys, kuris iškart apšviečia tamsią vietą.

Karaliui Mucukundai parūpo sužinoti, kas toks Viešpats Kṛṣṇa, ir jis paklausė: „O geriausias iš žmonių, jei manai, kad esu vertas sužinoti, kas Tu, pasakyk man. Kokiai giminei Tu priklausai? Ką tu veiki ir kokios Tavo šeimos tradicijos?“ Vis dėlto karalius Mucukunda nutarė pirmiau pats prisistatyti Viešpačiui, antraip kokią teisę jis turi kamantinėti Viešpatį. Žemesnio luomo žmogui etiketas draudžia klausti aukštesniojo luomo žmogaus, kas jis toks, neprisistačius pačiam. Todėl karalius Mucukunda Viešpačiui Kṛṣṇai pasakė: „Viešpatie, aš turiu pasakyti, kas esu. Aš priklausau garsiajai karaliaus Ikṣvāku giminei, tačiau nesu toks didis, kaip mano protėvis. Mano vardas Mucukunda. Mano tėvas vadinosi Māndhātā, o mano senelis, didis valdovas, buvo vardu Yuvanāśva. Aš labai pavargau, nes daug tūkstančių metų negavau pailsėti. Mano rankos ir kojos visai nusilpo, ir aš jų beveik nevaldžiau. Norėdamas atgauti jėgas, priguliau šioje nuošalioje oloje pailsėti, tačiau mane pažadino nepažįstamas žmogus. Jis prieš mano norą pažadino mane. Už tokį akiplėšiškumą aš sudeginau jį savo žvilgsniu. Bet laimė, dabar Tu stovi priešais mane visu Savo grožiu ir didybe. Aš manau, kad mano priešas žuvo Tavo dėka. Viešpatie, prisipažinsiu, kad per Tavo kūno akinamą švytėjimą aš dorai nematau Tavęs. Tai Tavo švytėjimas atima man jėgas, ir man aišku, kad Tu vertas visų gyvųjų būtybių garbinimo.“

Matydamas, kad karalius Mucukunda nekantrauja sužinoti, kas Jis, Viešpats Kṛṣṇa šypsodamasis atsakė: „Brangusis karaliau, kaip Aš gimstu, apsireiškiu žemėje ir iš jos išeinu, kokius darbus Aš atlieku, beveik neįmanoma apsakyti. Tu turbūt žinai, kad Mano Anantadevos inkarnacija turi begalybę burnų ir nuo amžių mėgina apsakyti Mano vardus, šlovę, ypatybes, darbus, apsireiškimą, išėjimą bei inkarnacijas, bet tam ir galo nesimato. Mano vardų ir pavidalų skaičiaus tiksliai sužinoti neįmanoma. Galbūt mokslininkams materialistams ir pavyks suskaičiuoti atomus, kurie sudaro mūsų Žemės planetą, tačiau suskaičiuoti Mano vardų, pavidalų bei darbų jie nesugebės, nes jų – begalybė. Daugybė didžių išminčių bei šventųjų stengiasi išvardinti įvairius Mano pavidalus bei žygius, tačiau visko ir jiems nepavyksta suminėti. Bet jei tu taip trokšti sužinoti apie Mane, galiu pasakyti, jog šį kartą apsireiškiau šioje planetoje tenorėdamas išginti demoniškus principus, įsiviešpatavusius tarp žmonių, ir atkurti religijos principus, kuriuos nurodo Vedos. Šito Manęs prašė Brahmā, valdančioji šios visatos dievybė, ir Aš apsireiškiau Yadu giminėje, tapęs jos nariu. Aš gimiau Yadu giminėje kaip Vasudevos sūnus, todėl žmonės Mane vadina Vāsudeva, Vasudevos sūnumi. Dar žinok, jog Aš nužudžiau Kaṁsą, kuris ankstesniame gyvenime vadinosi Kālanemis, užmušiau Pralambāsurą bei daugybę kitų demonų. Jie buvo Mano priešai, ir Aš juos nužudžiau. Demonas, kurį tu matei, taip pat buvo Mano priešas, ir tu buvai toks maloningas, kad sudeginai jį savo žvilgsniu. Brangusis karaliau Mucukunda, tu – didis Mano bhaktas. Aš atėjau į šią olą, tenorėdamas apreikšti tau nepriežastinę Savo malonę. Aš labai myliu Savo bhaktus, o tu ankstesnįjį gyvenimą, prieš atsidurdamas čia, buvai didis Mano bhaktas ir prašei, kad Aš dovanočiau tau nepriežastinę malonę. Todėl Aš atėjau patenkinti tavo noro. Dabar gali žvelgti į Mane kiek širdis trokšta. Brangusis karaliau, prašyk Manęs, ko tiktai nori. Aš pasiruošęs patenkinti bet kurį tavo troškimą. Jeigu žmogus kreipiasi į Mane prieglobsčio, iš Savo malonės Aš patenkinu visus jo norus ir visada laikausi šios taisyklės.“

Kai Viešpats Kṛṣṇa paliepė karaliui Mucukundai prašyti iš Jo palaiminimo, karalius labai nudžiugo ir iškart atsiminė seną Gargamunio pranašystę, kad dvidešimt aštuntojoje Vaivasvatos Manu epochoje šioje planetoje gims Viešpats Kṛṣṇa. Atsiminus pranašystę, jam tapo aišku, kad Viešpaties Kṛṣṇos pavidalu priešais save jis mato Aukščiausiąjį Asmenį, Nārāyaṇą, ir tuojau puolė prie Jo lotoso pėdų ir ėmė melstis:

„Brangus Viešpatie, Aukščiausioji Dievo Asmenybe, aš suprantu, jog visos šios planetos gyvosios būtybės yra Tavo iliuzinės, išorinės galios valdžioje ir kad jas yra užbūręs iliuzinis džiaugsmas, kurį teikia jutiminiai malonumai. Paskendusios iliuzinėje veikloje, jos nenori garbinti Tavo lotoso pėdų, todėl jas, nežinančias, ką teikia atsidavimas Tavo lotoso pėdoms, kamuoja materialios būties kančios. Iš kvailumo jos prisiriša prie vadinamosios visuomenės, draugystės bei meilės, o tai suteikia tik kančias. Tavo išorinės galios paklaidinti, visi žmonės, vyrai bei moterys prisiriša prie materialaus pasaulio ir nuolat apgaudinėja vienas kitą šioje didžiulėje apgavikų bei apgautųjų visuomenėje. Tie kvailiai nežino, kaip jiems pasisekė, kad gavo žmogaus kūną, ir nenori garbinti Tavo lotoso pėdų. Išorinės Tavo galios paveikti, jie – tarsi gyvuliai, per savo kvailumą įkritę į šulinį, – susižavi materialios veiklos blizgesiu, prisiriša prie vadinamosios visuomenės, draugystės ir meilės.“ Palyginimas su tamsiu šuliniu čia pateiktas todėl, kad laukuose yra daug šulinių, kurie metų metais nenaudojami apauga žole, ir vargšai gyvuliai, nežinodami apie juos, įkrenta ten ir, niekam neatėjus į pagalbą, žūsta. Jie žūsta pavilioti kuokštelio žolės. Taip lygiai kvailiai, nenutuokdami apie žmogaus gyvenimo svarbą, iššvaisto savo gyvenimą tenkindami jausmus ir miršta beprasmiškai nugyvenę amžių.

„Brangus Viešpatie, aš nesu materialiame pasaulyje viešpataujančios taisyklės išimtis. Aš vienas iš tų kvailių, kurie perniek iššvaistė savo laiką, ir mano padėtis labai kebli. Aš priklausau karališkajam luomui, todėl buvau išdidesnis už kitus. Paprastas žmogus laiko save kūno ar šeimos šeimininku, bet mano troškimai siekė toliau. Aš norėjau tapti viso pasaulio šeimininku, mintys apie jausminį pasitenkinimą kaitino mano išdidumą, ir aš vis labiau grimzdau į kūniškąją būties sampratą. Mano prisirišimas prie namų, žmonos, vaikų bei pinigų ir noras viešpatauti pasaulyje vis stiprėjo – jam nebuvo nei galo, nei krašto. Todėl aš nuolatos mąsčiau apie materialias gyvenimo sąlygas.

Todėl, garbusis Viešpatie, aš veltui iššvaisčiau daug brangaus savo gyvenimo laiko. Klaidinga gyvenimo samprata užvaldė visas mano mintis, ir šį materialų kūną – mėsos bei kaulų maišą ėmiau laikyti svarbiausiu dalyku, o tuštybės apimtas pamaniau esąs žmonių karalius. Šitaip klaidingai – kūniškai suvokdamas gyvenimą, aš keliavau po visą pasaulį, lydimas savo kariuomenės – kareivių, vežimų, dramblių ir arklių. Karvedžių būryje, savo galybės apakintas, aš nemačiau Tavo Šviesybės, kuris visada esi mano širdyje kaip pats artimiausias draugas. Tu nerūpėjai man, ir tai yra didžiausia vadinamosios aukštos materialios padėties yda. Manau, kad panašiai elgiasi visos gyvosios būtybės – jos nesidomi dvasiniu tobulėjimu ir jas nuolat kankina nerimas: „Ką reiktų padaryti? Kas bus vėliau?“ Materialių troškimų tvirčiausiai supančioti, mes nebegalime pagyti nuo beprotystės.

Nepermaldaujamas laikas – tai vienas iš Tavo pavidalų, visada rūpestingai vykdantis savo pareigas. Jis nepaiso, kad mes paskendę materialiose mintyse. Kai pasibaigia mums skirtos dienos, Tavo Šviesybė tuoj pažadina mus iš materialių sapnų. Tu esi laiko veiksnys ir nutrauki mūsų veiklą, tarsi alkana juodoji gyvatė vienu ypu be gailesčio praryja nedidelę žiurkę. Veikiant negailestingam laikui, karaliaus kūnas, kuris, jam gyvam esant, buvo puošiamas auksu, vežiojamas puikiais žirgais kinkytu iškilmių vežimu arba sėdėdavo ant auksu papuoštos dramblio nugaros ir buvo garsiai vadinamas žmonių visuomenės valdovu, dabar neišvengiamo laiko veikiamas suyra ir tetinka kirmėlėms bei vabzdžiams misti, o kitąsyk virsta pelenais arba gyvulio išmatomis. Kol tame nuostabiame kūne dega gyvybė, žmonės laiko jį karaliumi, tačiau po mirties net ir karaliaus kūną sudoroja gyvuliai, ir jis virsta išmatomis. Kartais jis kremuojamas ir virsta pelenais arba atsiduria kapo duobėje, ir jame ima veistis įvairūs kirminai bei vabzdžiai.

Brangus Viešpatie, mes esame visiškoje nenugalimo laiko valioje ne tik mirties momentu, bet ir būdami gyvi, tik kiek kitaip. Antai tegu aš esu galingiausias karalius, tačiau kai užkariavęs visą pasaulį grįžtu namo, tampu materialių sąlygų vergu. Kai sugrįžtu su pergale, visi pavaldūs karaliai reiškia man pagarbą, bet vos įžengiu į vidinius rūmų kambarius – tampu žaisliuku karalienių rankose, ir jutiminio pasitenkinimo troškimas priverčia mane pulti moterims po kojų. Materialus gyvenimas toks sudėtingas, kad norint iš jo gauti džiaugsmą reikia taip sunkiai dirbti, jog juo pasidžiaugti nelieka ir galimybių. O norint įgyti visas materialias gėrybes, reikia praktikuoti griežtas askezes, atgailauti ir taip pasikelti į dangaus planetas. Net ir tuo atveju, jeigu pavyksta gimti labai turtingoje ar karališkoje šeimoje, žmogus visą laiką rūpinasi, kaip išlaikyti esamą padėtį ir pasiruošti kitam gyvenimui, atnašaujant aukas bei dalinant išmaldą. Net karaliaus gyvenimas kupinas rūpesčių. Juos sukelia ne tik valstybės valdymas, bet ir troškimas patekti į dangaus planetas.

Taigi išbristi iš materijos liūno be galo sunku, tačiau jeigu vienokiu ar kitokiu būdu gyvoji būtybė pelnys Tavo palankumą, Tavo malone ji gaus progą susitikti su tyru bhaktu. Tai išsivadavimo iš materialaus, sąlygotojo gyvenimo liūno pradžia. Brangus Viešpatie, tik bendraujant su tyrais bhaktais galima priartėti prie Tavo Šviesybės, prie to, kuris valdo materialų ir dvasinį pasaulius. Tu – galutinis tikslas visų tyrų bhaktų, su kuriais bendraujant nubunda mumyse snaudžianti meilė Tau. Taigi Kṛṣṇos sąmonės ugdymas bendraujant su tyrais bhaktais ir yra išsivadavimo iš materialios nelaisvės priežastis.

Brangus Viešpatie, Tu toks maloningas, kad net nepaisydamas mano nenoro bendrauti su didžiais Tavo bhaktais, parodei Savo nepaprastą malonę vien dėl to, kad turėjau progos šiek tiek pabendrauti su tyru bhaktu Gargamuniu. Per nepriežastinę Tavo malonę aš praradau visus materialius turtus, karalystę bei šeimą. Vargu ar būčiau galėjęs nusimesti tuos pančius, jeigu nebūtum apreiškęs nepriežastinės Savo malonės. Norėdami pamiršti karališką gyvenimą, karaliai bei imperatoriai kartais savo noru pasirinkdavo asketišką gyvenimą, tačiau ypatinga, nepriežastine Tavo malone aš atsikračiau karalystės. Kiti karaliai, stengdamiesi išsivaduoti iš karalystės bei šeimos pančių, turi pereiti per visus atsižadėjimo sunkumus, tačiau Tavo malone man nereikėjo tapti elgeta ir gyventi visko atsižadėjus.

Todėl, brangus Viešpatie, prašau tik vieno – kad galėčiau su transcendentine meile tarnauti Tavo lotoso pėdoms. To siekia tyri bhaktai, kurių jau nebeteršia materija. Tu – Aukščiausiasis Dievo Asmuo ir gali man suteikti viską, ko panorėsiu, – net ir patį išvadavimą. Tačiau ar atsirastų toks kvailys, kuris, suteikęs Tau džiaugsmo, prašys to, kas sulaikytų jį materialiame pasaulyje? Manau, kad joks sveiko proto žmogus neprašys Tavęs tokio palaiminimo. Todėl aš atsiduodu Tau, nes Tu – Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Tu – Supersiela, glūdinti visų širdyse, Tu – beasmenio Brahmano šviesa. Tu esi ir šis materialus pasaulis, nes materialus pasaulis tėra išorinės Tavo galios pasireiškimas. Todėl, kad ir kaip žvelgsime, Tu – galutinis visų mūsų prieglobstis. Kiekvienas žmogus, nesvarbu, ar jis egzistuoja materialiu, ar dvasiniu lygiu, turi ieškoti prieglobsčio prie Tavo lotoso pėdų. Todėl lenkiuosi Tau, brangus Viešpatie.

Daug gyvenimų mane draskė trejopos materialios būties kančios ir aš labai pavargau. Jutimai nedavė man ramybės, ir aš niekad neradau pasitenkinimo. Todėl dabar prašau prieglobsčio prie Tavo lotoso pėdų, kurios yra ramaus gyvenimo šaltinis ir kurios nuveja sielvartą, kilusį dėl susiteršimo materija. Brangus Viešpatie, Tu – visų mūsų Supersiela ir viską supranti. Aš jau nusiploviau materialių troškimų purvą ir nebenoriu mėgautis šiuo materialiu pasauliu. Aš nenoriu nei įsilieti į Tavo dvasinę šviesą, nei medituoti į Paramātmą, lokalizuotą Tavo aspektą, nes žinau, kad paprašęs Tavo prieglobsčio, įgysiu visišką taiką ir ramybę.“

Išgirdęs tokius karaliaus Mucukundos žodžius, Viešpats Kṛṣṇa atsakė: „Brangus karaliau, Man labai patinka tavo žodžiai. Tu buvai visų šios planetos žemių karalius, ir Aš stebiuosi, matydamas, kad dabar tavo minčių visiškai nebeteršia materija. Dabar tu sugebėsi atsidavęs Man tarnauti. Bet labiausiai džiaugiuosi tuo, kad, turėdamas progą prašyti bet kokio palaiminimo, tu nepasinaudojai ja ir neprašei materialių gėrybių. Matau, kad tavo protas dabar visiškai sutelktas į Mane, ir jo nebetrikdo jokie materialūs trūkumai.

Yra trys materialios ypatybės: dorybė, aistra ir neišmanymas. Kai žmogų veikia sumišusios aistros ir neišmanymo ypatybės, nešvara ir geismas verčia jį ieškoti gerovės šiame materialiame pasaulyje. Veikiamas materialios dorybės, jis bando apsivalyti, atgailaudamas ir atlikdamas askezes. Kai žmogus pasiekia tikro brāhmaṇo lygį, jis stengiasi įsilieti į Viešpaties būtį. Tačiau kai jis tetrokšta tarnauti Viešpaties lotoso pėdoms, jis pakyla aukščiau trijų ypatybių. Todėl materialiosios ypatybės neturi galios žmogui, kuris įgijo tyrą Kṛṣṇos sąmonę.

Brangus karaliau, Aš pasiūliau tau palaiminimą, tenorėdamas patikrinti, kiek tu patobulėjai atsidavimo tarnystėje. Dabar matau, kad tu pasiekei tyro bhakto lygį, nes tavo proto nebedrumsčia materialaus pasaulio geismai ir godulys. Yogai, kurie stengiasi tobulėti valdydami jutimus ir medituoja Mane per kvėpavimo pratimų – prāṇāyāmos praktiką, nesugeba taip atsiriboti nuo materialių troškimų, kaip tu. Yra žinoma nemaža atvejų, kai tokie yogai neatsilaikydavo prieš pagundą ir iškart krisdavo į materialų lygį.“

Viśvāmitra Munis – gyvas pavyzdys, patvirtinantis šį teiginį. Jis buvo didis yogas, praktikavęs prāṇāyāmą,kvėpavimo pratimus, tačiau išvydęs Menaką, laisvo elgesio moterį iš dangaus planetų, jis nesutramdė savo jausmų, ir Menakā jam pagimdė dukrą Śakuntalą. Tuo tarpu tyras bhaktas Haridāsa Ṭhākura nepasidavė paleistuvės gundymams.

„Brangus karaliau, – tęsė Viešpats Kṛṣṇa, – todėl Aš suteiksiu tau ypatingą palaiminimą – tu visad mąstysi apie Mane. Tu pereisi šį materialų pasaulį nesuterštas materialių ypatybių.“ Viešpaties žodžiai patvirtina, kad iš tikrųjų įsisąmoninusio Kṛṣṇą žmogaus, kuris su transcendentine meile tarnauja Viešpačiui vadovaujamas dvasinio mokytojo, materialios gamtos ypatybės nesuteršia.

„Brangus karaliau, – kalbėjo Viešpats, – kadangi esi kṣatriyas, tu buvai priverstas daryti nuodėmes – žudyti gyvas būtybes medžioklėje ir atlikdamas valdovo pareigas. Dabar praktikuok bhakti-yogą ir visas savo mintis skirk Man – šitaip tu labai greitai apsivalysi ir išvengsi šių bjaurių poelgių pasekmių.“ Iš šio teiginio paaiškėja, kad nors kṣatriyamsleidžiama medžioklėje žudyti gyvulius, jie vis tiek susitepa žudymo nuodėme. Todėl nesvarbu, ar žmogus kṣatriyas, vaiśyas, ar brāhmaṇas, – gyvenimo gale kiekvienam patariama tapti sannyāsiu, visiškai atsidėti Viešpaties tarnystei ir taip atsikratyti praeities nuodėmių naštos.

Viešpats patikino karalių Mucukundą: „Kitą gyvenimą tu gimsi aukščiausios kategorijos vaiṣṇavu, geriausiu iš brāhmaṇų, ir visą laiką tetarnausi Man.“ Vaiṣṇavai – tai aukščiausios kategorijos brāhmaṇai, nes neįgijus bona fide brāhmaṇo bruožų, negalima pasiekti vaiṣṇavo lygio. Kai žmogus tampa vaiṣṇavu, jis visas savo jėgas skiria visų gyvųjų būtybių labui. Skelbti Kṛṣṇos sąmonę – didžiausias gėris gyvosioms būtybėms. Čia kalbama, kad tie, kuriems Viešpats ypatingai maloningas, gali įgyti absoliučią Kṛṣṇos sąmonę ir pasišvęsti vaiṣṇavų filosofijos pamokslininko darbui.