Kṛṣṇa stato Dvārakos tvirtovę

Žuvus Kaṁsai, dvi jo žmonos liko našlėmis. Vedų kultūroje moteris negali būti palikta pati sau. Moters gyvenimą sudaro trys periodai: vaikystėje ji gyvena globojama tėvo, jaunystėje ją globoja jaunas vyras, o jeigu jis miršta, ją globoja arba suaugę vaikai, arba, jeigu jų nėra, ji grįžta pas tėvą ir našlauja, globojama jo. Matyt, Kaṁsa suaugusių sūnų neturėjo. Jo žmonos, tapusios našlėmis, sugrįžo į tėvo namus. Kaṁsa turėjo dvi karalienes – Asti ir Prāpti, kurios buvo karaliaus Jarāsandhos dukros. Jarāsandha valdė Biharo provinciją (tais laikais vadintą Magadharāja). Grįžusios namo jos pasiskundė savo liūdna padėtimi po Kaṁsos mirties. Magadhos karalius Jarāsandha pasijuto baisiausiai pažemintas, išgirdęs apie savo dukrų likimą. Sužinojęs apie Kaṁsos mirtį, Jarāsandha čia pat nusprendė nušluoti Yadu giminę nuo žemės paviršiaus. Jis nutarė, kad jeigu Kṛṣṇa užmušė Kaṁsą, visa Yadu giminė turi mirti.

Jis ėmė ruoštis Mathuros karalystės užpuolimui su milžiniška kariuomene, kurią sudarė daugybė tūkstančių vežimų, arklių, dramblių bei pėstininkų. Jarāsandha suformavo trylika pulkų ir ketino atkeršyti už Kaṁsos mirtį. Sutraukęs visas savo jėgas, jis apsupo Yadu karalių sostinę Mathurą ir pradėjo puolimą. Śrī Kṛṣṇa, kuris apsireiškė paprastu žmogumi, matė neaprėpiamas Jarāsandhos pajėgas, kurios atrodė lyg vandenynas, tuoj išsiveršiantis iš krantų. Jis taip pat matė, kad Mathuros gyventojus apėmė baimė. Kṛṣṇa ėmė galvoti apie Savo, kaip inkarnacijos, misiją ir apie tai, ko Jis turėjo griebtis susiklosčiusiomis aplinkybėmis. Jis nužengė, kad sumažintų žemę slėgusią naštą – išnaikintų nusidėjėlius, todėl pasinaudojo proga ir stojo į kovą su milžiniška kariauna, kuri traukė vežimais, ant žirgų ir dramblių. Jarāsandhos pajėgos dabar stovėjo prieš Kṛṣṇą, ir Jis nutarė jas sunaikinti, kad Jarāsandha grįžtų namo ir surinktų naujas jėgas.

Viešpačiui Kṛṣṇai šitaip mąstant, dvejetas puikių karo vežimų su vežėjais, ginklais, vėliavomis bei kitais karo atributais tiesiai iš dangaus nusileido priešais Jį. Pamatęs karo vežimus, Kṛṣṇa kreipėsi į šalia stovintį vyresnįjį brolį Balarāmą, kurį dar vadina Saṅkarṣaṇa: „Brangus vyresnysis brolau, geriausias iš arijų, Tu esi visatos Viešpats, bet pirmiausia – Yadu giminės globėjas. Yadu giminės nariai nesijaučia saugūs, matydami Jarāsandhos karius, ir labai nerimauja. Štai Tavo karo vežimas su visais ginklais, Tu gali juos apginti. Sėsk į vežimą ir sunaikink tuos karius – sutriuškink visą priešo karinę galią. Juk Mes atėjome į šią žemę būtent tam, kad sunaikintumėm netikusias karo pajėgas ir apgintumėm dorybingus bhaktus. Štai proga Mūsų misijai įvykdyti. Pasinaudokime ja.“ Taip Kṛṣṇa ir Balarāma, Daśārhos ainiai, nusprendė sunaikinti trylika Jarāsandhos kariuomenės pulkų.

Kṛṣṇa įlipo į karo vežimą, kurio vadžias laikė Dāruka, ir lydimas negausios kariuomenės, gaudžiant kriauklėms, išvažiavo iš Mathuros miesto. Įdomu tai, kad vos išgirdus Kṛṣṇos kriauklės gaudimą, priešininkų širdys sudrebėjo, nors jų karinės pajėgos buvo daug galingesnės. Kai Jarāsandha pamatė Kṛṣṇą ir Balarāmą, jam tarsi pagailo savo vaikaičių. Į Kṛṣṇą jis kreipėsi vardu „Puruṣādhama“ – „žemiausias iš žmonių.“ Iš tikrųjų visuose Vedų raštuose Kṛṣṇa vadinamas Puruṣottama – „aukščiausiu iš žmonių.“ Jarāsandha nė neketino pavadinti Kṛṣṇą Puruṣottama, tačiau didieji raštų žinovai nustatė, kad tikroji žodžio puruṣādhama reikšmė – „tasai, prieš kurį nublanksta kiekvienas.“ Iš esmės niekas negali prilygti Aukščiausiajam Dievo Asmeniui arba Jį pranokti.

Jarāsandha pasakė: „Būtų negarbinga kautis su Kṛṣṇa ir Balarāma, nes Jie dar vaikai.“ Kadangi Kṛṣṇa užmušė Kaṁsą, Jarāsandha pavadino Jį Savo giminaičių žudiku. O į tai, kad Kaṁsa nužudė daugybę savo sūnėnų, Jarāsandha neatkreipė dėmesio. Kṛṣṇai gi užteko užmušti Savo dėdę iš motinos pusės, Kaṁsą, ir Jarāsandha tuoj Jį pasmerkė. Demonai visada taip elgiasi. Jie nenori matyti savo ydų, bet ieško jų kituose. Jarāsandha prikišo Kṛṣṇai, kad tas net nėra kṣatriyas. Išaugęs Mahārājos Nandos namuose, Kṛṣṇa buvo ne kṣatriyas, o vaiśyas. Vaiśyus paprastai vadina guptomis, o šis žodis dar gali reikšti „paslėptas.“ Taigi Kṛṣṇą slėpė ir auklėjo Nanda Mahārāja. Jarāsandha Kṛṣṇai prikišo trigubą kaltę: tai, kad Jis užmušė dėdę iš motinos pusės, kad vaikystėje Jis buvo paslėptas ir kad Jis net nebuvo kṣatriyas. Štai kodėl Jarāsandha gėdinosi su Juo kautis.

Paskui jis atsigręžė į Balarāmą, sakydamas: „O Tu, Balarāma, jei nori, gali kautis Jo pusėje, ir jei esi kantrus, gali palaukti, kol mano strėlės nukaus Tave. Tada galėsi eiti į dangų.“ „Bhagavad-gītoje“ pasakyta, kad kovoje kṣatriyas arba laimi, arba žūva, ir abu atvejai jam naudingi. Laimėjęs kautynes jis džiaugiasi pergalės vaisiais, o žuvęs eina į dangaus karalystę.

Išklausęs Jarāsandhos žodžius, Kṛṣṇa atsakė: „Brangus karaliau Jarāsandha, didvyriai daug nešneka. Jie parodo savo šaunumą veiksmais. Tu tiek daug kalbi, kad, matyt, neabejoji, jog žūsi šiose kautynėse. Mes nenorime ilgai tavęs klausytis, nes beprasmiška klausytis to, kurio dienos suskaičiuotos, arba to, kurį ištiko didelė bėda.“ Jarāsandha pasiruošė kovai su Kṛṣṇa ir iš visų pusių apsupo Viešpatį galinga kariauna. Kaip kad debesys ir dulkės užstoja saulę, taip Kṛṣṇą – aukščiausiąją saulę užstojo Jarāsandhos kariauna. Kṛṣṇos ir Balarāmos karo vežimus puošė Garuḍos ir palmių atvaizdai. Visos Mathuros moterys sulipo ant namų ir rūmų stogų bei vartų, norėdamos išvysti nepaprastą kovą, tačiau kai Kṛṣṇos kovos vežimą apsupo Jarāsandhos kariai, per kurių nugaras nieko nesimatė, moterys taip persigando, kad kai kurios net nualpo. Kṛṣṇa atsidūrė Jarāsandhos kariaunos apsuptyje. Jarāsandha ėmė spausti nedidelį Kṛṣṇos karių pulkelį, ir tada Kṛṣṇa pakėlė Savo Śārṅgos lanką.

Jis traukė iš dėklo strėles, vieną po kitos dėjo jas ant templės ir laidė į priešą. Jos lėkė taip taikliai, kad greitai išguldė visus Jarāsandhos dramblius, arklius ir pėstininkus. Nenutrūkstamas Kṛṣṇos leidžiamų strėlių srautas buvo panašus į ugninį viesulą, nusiaubusį visas Jarāsandhos karines pajėgas. Kṛṣṇai laidant strėles, vienas po kito nukirstomis galvomis krito drambliai, griuvo nukapotomis kojomis žirgai, virto vežimai su vėliavomis, kariais bei vežėjais. Kautynių lauke nukirstomis galvomis, rankomis bei kojomis gulėjo beveik visi pėstininkai. Šitaip krito daug tūkstančių dramblių bei žirgų, o jų kraujas sruvo tarsi upės vilnys. Šioje upėje nukirstos vyrų rankos atrodė lyg gyvatės, o galvos – tarsi vėžliai. Negyvi dramblių kūnai buvo panašūs į nedideles salas, o žuvę arkliai – į ryklius. Aukščiausiąja valia mūšio lauku tekėjo didžiulė kraujo upė, ir ko tik joje nebuvo. Pėstininkų rankos ir kojos plaukė upe lyg žuvys, karių plaukai atrodė it jūržolės ir dumbliai, o plūduriuojantys lankai – tarsi upės bangos. Brangūs papuošalai, puošę karių bei karvedžių kūnus, atrodė kaip kraujo upės nešamas žvirgždas.

Viešpats Balarāma, kurį dar vadina Saṅkarṣaṇa, taip ryžtingai svaidėsi Savo vėzdu, kad Kṛṣṇos sukurtoji kraujo upė išsiliejo iš krantų. Bailiai, regėdami tą siaubingą vaizdą, persigando, o didvyriai susižavėję kalbėjo apie dviejų brolių šaunumą. Jarāsandhos kariuomenė buvo neaprėpiama tarsi vandenynas, tačiau prieš ją kovojo Viešpats Kṛṣṇa su Balarāma, ir kova virto tikromis žudynėmis, kurioms negalėjo prilygti joks mūšis. Protu neįmanoma suvokti, kaip galėjo šitaip atsitikti, bet, vertinant tokius įvykius kaip Aukščiausiojo Dievo Asmens žaidimą, o Jo valia visagalė, jie tampa suprantami. Aukščiausiasis Dievo Asmuo sukuria, palaiko ir sunaikina kosminį pasaulį tiesiog to panorėjęs. Taigi Jam visai nesunku sukelti priešo gretose tokią niokojimo sceną. Ir vis dėlto Kṛṣṇos ir Balarāmos žygis atrodė nepaprastas, nes Jie kovėsi su Jarāsandha tarytum būtų paprasti žmonės.

Kai žuvo visi Jarāsandhos kariai ir liko gyvas vienintelis Jarāsandha, jis, suprantama, puolė į neviltį. Śrī Balarāma tuoj čiupo jį, kaip galingas liūtas jėga griebia kitą liūtą. Kol Viešpats Balarāma pančiojo Jarāsandhą Varuṇos virve ir paprastomis virvėmis, Viešpats Kṛṣṇa, turėdamas Savo ketinimų, paprašė Viešpaties Balarāmos jį paleisti. Kṛṣṇa tąsyk išlaisvino Jarāsandhą. Jarāsandha buvo didis karžygys, ir toks Kṛṣṇos poelgis jam darė didelę gėdą. Jis nusprendė atsisakyti karaliaus vardo ir sosto ir išeiti į mišką medituoti, griežtai tramdyti kūną ir atgailauti.

Tačiau kai su keletu karališko luomo draugų Jarāsandha traukė namo, jie patarė jam ne atsisakyti sosto, o surinkti kariuomenę ir vėl susikauti su Kṛṣṇa. Jarāsandhos draugai karalaičiai sakė jam, kad įprastomis aplinkybėmis Yadu karaliai nesugebėtų jo įveikti – šįsyk jam tiesiog nepasisekė. Karaliai kurstė Jarāsandhą, sakydami, jog tasai kovojo tikrai didvyriškai ir neturėtų pernelyg krimstis dėl pralaimėjimo, nes dėl to kaltos tik praeities klaidos. Galų gale jis kovėsi nepriekaištingai.

Taigi Jarāsandhai, Magadhos provincijos karaliui, kuris prarado visą kariauną ir dar buvo pažemintas, nes priešai pasigailėjo jo ir paleido į laisvę, neliko nieko kito, kaip tik grįžti į savo karalystę. Šitaip Viešpats Kṛṣṇa nugalėjo Jarāsandhos karius. Nors, palyginus su Jarāsandhos jėgomis, Kṛṣṇos kariuomenė buvo menka, ji išliko sveikutėlė, o Jarāsandha neteko visų karių.

Patenkinti dangaus gyventojai reiškė savo pagarbą, šlovindami Viešpatį giesmėmis ir berdami gėles. Jie nepaprastai džiaugėsi pergale. Jarāsandha grįžo į savo karalystę, ir Mathuros miestas buvo išgelbėtas nuo pakibusios virš jo grėsmės. Mathuros gyventojai sukvietė profesionalius dainininkus – sūtas ir māgadhas,bei poetus, kuriančius puikias giesmes, kurie ėmė šlovinti Viešpaties Kṛṣṇos pergalę. Kai Jis nugalėtoju įžengė į miestą, pasigirdo dūdų, kriauklių bei litaurų garsai. Sutikimo proga darniai ir melodingai užgrojo įvairūs muzikos instrumentai – bherī, tūrya, vīṇā, fleitos ir mṛdaṅgos. Kṛṣṇai įvažiuojant, visas miestas buvo išvalytas, gatvės ir keliai pašlakstyti vandeniu, o savo namus, gatveles ir krautuvėles džiūgaujantys miestelėnai papuošė vėliavomis bei girliandomis. Daug kur brāhmaṇai giedojo Vedų mantras. Miesto gyventojai išpuošė sankryžas, vartus, takus bei gatves. Kai Viešpats Kṛṣṇa žengė į nuostabiai išpuoštą miestą, kuriame viešpatavo šventiškos nuotaikos, Mathuros moterys bei merginos pasitiko Jį su įvairiausių gėlių girliandomis, kad ceremonija būtų dar šventiškesnė. Pagal Vedų papročius, jos sumaišė jogurtą su žalia žole ir tą mišinį šlakstė visur, kad pergalės šventė būtų dar iškilnesnė. Kai Kṛṣṇa žengė gatvėmis, moterys žvelgė į Jį spindinčiomis, meilės kupinomis akimis. Kṛṣṇa ir Balarāma nešėsi papuošalus, brangenybes bei kitus kautynių lauke surinktus lobius, kuriuos jie dovanojo karaliui Ugrasenai. Šitaip Kṛṣṇa išreiškė pagarbą Savo seneliui, kadangi Ugrasena tuo metu buvo karūnuotas Yadu giminės karalius.

Magadhos karalius Jarāsandha buvo apsupęs Mathuros miestą ne vieną, o septyniolika kartų. Ir kaskart jis puolė tokio pat dydžio pulkais ir vis pralaimėdavo. Kṛṣṇa išguldydavo visus jo karius, ir jis nevilties apimtas grįždavo namo. Kaskart Yadu giminės karalaičiai paimdavo jį į nelaisvę ir vėl žeminamai paleisdavo, ir kaskart, užmiršęs gėdą, Jarāsandha sugrįždavo į savo karalystę.

Kai Jarāsandha rengėsi pulti miestą aštuonioliktąjį kartą, miestą užpuolė ir trokštantis Yadu giminės turtų yavanų karalius, kuris gyveno į pietus nuo Mathuros. Sakoma, kad yavanų karalių, vardu Kālayavana, sukurstė Nārada. Ši istorija pasakojama „Viṣṇu Purāṇoje.“ Sykį Gargamunio svainis pasišaipė iš Gargamunio, Yadu giminės šventiko. Išgirdę tą pokštą, iš jo pasijuokė ir Yadu giminės karaliai, ir Gargamunis ant jų užsirūstino. Jis nutarė išleisti į pasaulį palikuonį, kuris keltų Yadu giminei siaubą. Gargamunis pamalonino Viešpatį Śivą ir gavo palaiminimą, kad jam gims sūnus. Yavanų karaliaus žmona pagimdė sūnų, vardu Kālayavana. Kālayavana Nārados paklausė: „Kokie karaliai pasaulyje galingiausi?“ Nārada atsakė, jog visų galingiausi yra Yadu karaliai. Tai išgirdęs, Kālayavana užpuolė Mathuros miestą, ir tai atsitiko kaip tik tada, kai Jarāsandha ruošėsi pulti aštuonioliktąjį kartą. Kālayavana karštai troško paskelbti karą pasaulio valdovui, kuris būtų jo vertas priešininkas, bet niekur tokio nerado. Ir štai, išgirdęs iš Nārados apie Mathurą, jis nutarė, kad būtų gerai užpulti tą miestą trisdešimties milijonų yavanų karių pajėgomis.

Kai Kālayavana apgulė Mathurą, Viešpats Śrī Kṛṣṇa kartu su Baladeva ėmė svarstyti, ar didelį pavojų Yadu giminei kelia du grėsmingi priešai – Jarāsandha ir Kālayavana. Laikas buvo brangus. Kālayavana iš visų pusių supo Mathurą, o po dienos turėjo atžygiuoti ir Jarāsandha su tiek pat karinių dalinių, kaip ir per ankstesnius septyniolika puolimų. Kṛṣṇa buvo įsitikinęs, kad Jarāsandha pasinaudos proga užgrobti Mathurą, kai ją apsupo Kālayavana. Tada Jis pagalvojo, kad reikėtų imtis atsargumo priemonių dviem strateginiams Mathuros punktams apginti. Jeigu Kṛṣṇa ir Balarāma susikautų su Kālayavana vienoje vietoje, Jarāsandha galėtų pulti kitą ir atkeršyti visai Yadu giminei. Jarāsandha buvo labai galingas ir septyniolika kartų pralaimėjęs iš keršto galėjo išžudyti arba paimti į nelaisvę ir išvaryti į savo karalystę visą Yadu giminę. Todėl Kṛṣṇa nutarė pastatyti neįveikiamą tvirtovę, į kurią negalėtų patekti jokia dvikojė būtybė – nei žmogus, nei demonas. Jis nutarė apgyvendinti joje Savo giminaičius, kad Pats galėtų laisvai kautis su priešu. Pasirodo, tais laikais Dvārakā irgi priklausė Mathuros karalystei, nes „Śrīmad-Bhāgavatam“ pasakyta, kad Kṛṣṇa pastatė tvirtovę jūroje. Jo pastatytos tvirtovės griuvėsiai Dvārakos įlankoje stūkso ligi šiol.

Pirmiausia jūroje Kṛṣṇa pastatė galingą sieną, kuri apjuosė devyniasdešimt šešių kvadratinių mylių plotą. Šitą nepaprastą statinį sumanė ir pastatė Viśvakarmā. Tokios tvirtovės jūroje negalėtų pastatyti joks architektas, tačiau Viśvakarmā, pusdievių inžinierius, galėjo parodyti tokį meistriškumą bet kurioje visatos dalyje. Jeigu Aukščiausiojo Dievo Asmens valia kosminėje erdvėje plauko milžiniškos planetos, tarsi būtų besvorės, tai jūroje iškilusi devyniasdešimt šešių kvadratinių mylių ploto tvirtovė nėra jau toks didelis stebuklas.

„Śrīmad-Bhāgavatam“ pasakyta, kad šiame naujame, tvirtai suręstame jūros mieste keliai, gatvės bei skersgatviai buvo labai taisyklingai suplanuoti. Taisyklingai ėjo takai, o soduose augo gausybė kalpa-vṛkṣų,arba troškimų medžių. Troškimų medžiai – tai ne paprasti materialaus pasaulio medžiai, jie auga dvasiniame pasaulyje. Aukščiausiąja Kṛṣṇos valia viskas įmanoma, taigi ir troškimų medžiai buvo pasodinti Dvārakoje, Kṛṣṇos sumanytame mieste. Ten dar stūksojo daugybė rūmų bei gopurų – didžiųjų vartų. Gopuras dar ir dabar galima pamatyti kai kuriose didesnėse šventyklose. Šie vartai labai aukšti ir pastatyti nepaprastai meniškai. Rūmuose ir ant vartų stovėjo auksiniai vandens ąsočiai (kalaśos), kurie laikomi geru ženklu.

Beveik visi rūmai siekė debesis. Kiekvieno namo rūsiuose buvo saugomi didžiuliai ąsočiai su auksu, sidabru bei grūdais. Kambariuose stovėjo daugybė auksinių ąsočių vandeniui. Miegamuosius puošė brangenybės, o grindis – brangiųjų marakatos akmenų mozaikos. Viṣṇu Dievybė, kurią garbino Yadu ainiai, stovėjo kiekvienuose miesto namuose. Buvo nustatyta, kad skirtingos kastos – brāhmaṇai, kṣatriyai, vaiśyai ir śūdros turėtų savo gyvenamuosius kvartalus. Tai rodo, jog kastų sistema egzistavo jau tais laikais. Miesto viduryje stūksojo dar vieni rūmai, skirti karaliui Ugrasenai. Jie labiausiai traukė akį.

Kai pusdieviai pamatė, kad Kṛṣṇa pagal Savo skonį statosi miestą, jie dovanojo naujam miestui garsiąją dangaus planetų gėlę pārijātą ir Sudharmą – susirinkimų rūmus. Šie rūmai buvo ypatingi tuo, kad kai juose vykdavo susirinkimas, jo dalyvius apeidavo senatvės ydos. Pusdievis Varuṇa dovanojo baltą juodomis ausimis arklį, kuris lėkdavo minties greičiu. Kuvera, pusdievių iždininkas, dovanojo sugebėjimą įgyti aštuonias materialias tobulybes. Pusdieviai siuntė dovanas pagal savo galimybes. Yra trisdešimt trys milijonai pusdievių, ir kiekvienam jų patikėta tam tikra visatos valdymo sritis. Visi pusdieviai pasinaudojo proga, kad Aukščiausiasis Dievo Asmuo statėsi miestą pagal Savo įgeidžius, ir siuntė dovanas, taigi Dvārakos miestas tapo neprilygstamu visoje visatoje. Tai įrodo, kad egzistuoja didelė daugybė pusdievių, bet visi jie yra Kṛṣṇos valdžioje. „Caitanya-caritāmṛtoje“ pasakyta, kad Kṛṣṇa – Aukščiausiasis Valdovas, o visi kiti – Jo tarnai. Taigi, Kṛṣṇai asmeniškai apsireiškus šioje visatoje, tarnai pasinaudojo proga Jam pasitarnauti. Šiuo pavyzdžiu turėtų sekti visi, o ypač tie, kurie yra Kṛṣṇos sąmonėje. Reikia tarnauti Kṛṣṇai pagal savo galimybes.

Kai naujasis miestas buvo baigtas, Kṛṣṇa perkėlė į jį visus Mathuros gyventojus ir Śrī Balarāmą paskyrė miesto valdovu. Po to Jis pasitarė su Balarāma ir, pasipuošęs lotoso žiedų girlianda, išėjo iš miesto susitikti su Kālayavana, kuris užėmė Mathurą jai net nepasipriešinus.