Piktavalis Dhṛtarāṣṭra

Aukščiausiojo Dievo Asmens Śrī Kṛṣṇos siųstas, Akrūra nuvyko į Hastināpurą. Manoma, jog ten, kur buvo Hastināpura, dabar stūkso Nju Delis. Dalį Nju Delio, kuri iki šiol vadinama Indraprastha, žmonės laiko senąja Pāṇḍavų sostine. Jau patsai Hastināpuros pavadinimas nurodo, kad mieste laikyta daug hastī – dramblių. Pāṇḍavos savo sostinėje laikė daugybę dramblių, todėl ji ir vadinosi Hastināpura. Dramblių laikymas labai brangiai kainuoja, todėl valstybė, kuri laiko daug dramblių, turi būti labai turtinga, o Hastināpuroje, kaip įsitikino Akrūra, privažiavęs miestą, buvo gausybė dramblių, žirgų, vežimų ir kitų turtų. Hastināpuros karalius vadino viso pasaulio valdovais. Jų šlovė sklido po visą šalį, ir jie valdė, klausydamiesi teisingų mokytų brāhmaṇų patarimų.

Apžiūrėjęs turtingą sostinę, Akrūra aplankė karalių Dhṛtarāṣṭrą. Šalia jo sėdėjo ir senolis Bhīṣma. Pabuvojęs pas juos, jis susitiko su Vidura, o po to su Viduros seserimi Kuntī. Jis paeiliui susitiko ir su Bāhlīkos karaliaus Somadattos sūnumi, Droṇācārya, Kṛpācārya, Karṇa ir Suyodhana. (Suyodhana – kitas Duryodhanos vardas.) Po to jis aplankė Droṇācāryos sūnų Aśvatthāmą ir penkis brolius Pāṇḍavas bei kitus draugus ir gimines, kurie gyveno mieste. Akrūra buvo garsus Gāndinī sūnus, taigi visur buvo laukiamas svečias. Sutikę svečią, jie patogiai jį pasodindavo, o jis klausinėdavo apie savo giminių gerovę bei darbus.

Tai, kad Viešpats Kṛṣṇa į Hastināpurą siuntė būtent Akrūrą, rodo, jog Akrūra labai gerai išmanė diplomatijos dalykus. Po valdovo Pāṇḍu mirties, nors jis ir turėjo sūnų, Dhṛtarāṣṭra neteisėtai užgrobė sostą. Akrūra norėjo paviešėti Hastināpuroje ir susipažinti su padėtimi. Jis puikiai suprato, kad piktavalis Dhṛtarāṣṭra palaikė savo sūnų pusę. Iš esmės Dhṛtarāṣṭra jau buvo užgrobęs šalį ir dabar svarstė, kaip atsikračius penkių brolių Pāṇḍavų. Akrūra žinojo, kad visi Dhṛtarāṣṭros sūnūs, kuriems vadovavo Duryodhana, – nesąžiningi politikai. Užuot klausęs teisingų Bhīṣmos ir Viduros patarimų, Dhṛtarāṣṭra vadovavosi niekšingais Karṇos ir Śakunio pamokymais. Akrūra nusprendė apsistoti Hastināpuroje keletui mėnesių ir gerai ištirti įvykių eigą.

Greitai iš Kuntī ir Viduros Akrūra sužinojo, kad Dhṛtarāṣṭra negali pakęsti penkių brolių Pāṇḍavų, pavydėdamas jiems nepaprastų karvedybos žinių bei didžiulės fizinės jėgos. Broliai elgėsi kaip dera riteriams, pasižymėjo visomis geriausiomis kṣatriyų ypatybėmis ir buvo labai sąžiningi karaliaus vaikai, nuolatos besirūpinantys šalies piliečių gerove. Be to, Akrūra sužinojo, kad pagiežos graužiamas Dhṛtarāṣṭra susimokė su savo sūnumis ir, niekšingų patarimų sugundytas, bandė Pāṇḍavas nunuodyti.

Akrūra buvo Kuntī pusbrolis, todėl jį sutikusi Kuntī pradėjo teirautis apie savo gimines iš tėvo pusės. Prisiminusi gimtinę, susijaudinusi Kuntī paklausė Akrūros, ar tėvas, motina, broliai, seserys ir draugai ją dar atsimena. Ypač ji domėjosi šlovingaisiais savo sūnėnais – Kṛṣṇa ir Balarāma. Ji paklausė: „Ar Kṛṣṇa, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, kuris taip myli Savo bhaktus, dar atsimena mano sūnus? Ar mus prisimena Balarāma?“ Širdyje Kuntī jautėsi tarsi tigrų apsupta stirnaitė, ir jos padėtis iš tiesų buvo tokia. Mirus vyrui, karaliui Pāṇḍu, jai teko vienai rūpintis penkeriais savo sūnumis Pāṇḍavomis, kuriuos Dhṛtarāṣṭra nuolatos kėsinosi nužudyti. Ji gyveno tarsi vargšas nekaltas padarėlis tarp daugybės plėšrūnų. Būdama Viešpaties Kṛṣṇos bhaktu, ji nuolatos mąstė apie Jį ir vylėsi, jog Kṛṣṇa kartą ateis ir išgelbės juos iš nuolatinių pavojų. Ji paklausė Akrūros, ar Kṛṣṇa neketinąs atvykti ir patarti tėvo netekusiems Pāṇḍavoms, kaip išsigelbėti iš Dhṛtarāṣṭros bei jo sūnų pinklių. Šnekėdama apie visa tai su Akrūra, ji pajuto savo bejėgiškumą ir sušuko: „Brangusis Kṛṣṇa, brangusis Kṛṣṇa! Tu – aukščiausias mistikas, visatos Supersiela. Tu iš tiesų trokšti gero visai visatai. Brangusis Govinda, dabar Tu toli, bet vis dėlto meldžiu, kad leistum atsiduoti Tavo lotoso pėdoms. Aš likau viena su penkiais tėvo netekusiais sūnumis, ir mane palaužė neviltis. Aš gerai suprantu, kad vienintelis mano prieglobstis – Tavo lotoso pėdos. Tavo lotoso pėdos galėtų išgelbėti sielvarto palaužtas sielas, nes Tu – Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Tik Tavo malone galima ištrūkti iš pasikartojančių gimimų ir mirčių gniaužtų. Brangusis Kṛṣṇa, Tu – visų aukščiausias ir tyriausias, Tu – Supersiela ir visų yogų valdovas. Ką dar galiu Tau pasakyti? Tegaliu pagarbiai Tau nusilenkti ir prašyti, kad laikytum mane visiškai atsidavusia Tau siela.“

Nors Kṛṣṇos šalia ir nebuvo, Kuntī šlovino Jį maldomis, tarsi matytų Jį stovint. Ir tai įmanoma kiekvienam, kuris paseks Kuntī pavyzdžiu. Visai nebūtina, kad Kṛṣṇa visur betarpiškai apsireikštų. Savo dvasine galia Jis yra visur – tereikia nuoširdžiai Jam atsiduoti.

Su giliu jausmu melsdamasi Kṛṣṇai, Kuntī nesusivaldė ir Akrūros akivaizdoje ėmė garsiai raudoti. Vidura taip pat buvo greta, ir jie abu pajuto gilią užuojautą Pāṇḍavų motinai. Jie guodė ją, šlovindami jos sūnus – Yudhiṣṭhirą, Arjuną ir Bhīmą, ir ramino, sakydami, kad jos sūnūs nepaprastai galingi ir kad jai nėra ko nerimauti, nes juos pradėjo didieji pusdieviai – Yamarāja, Indra ir Vāyu.

Akrūra nutarė grįžti ir pranešti apie padėtį, kurioje atsidūrė Kuntī ir penki jos sūnūs. Tačiau iš pradžių jis norėjo duoti gerą patarimą Dhṛtarāṣṭrai, kuris buvo labai palankus savo sūnums ir priešiškas Pāṇḍavoms. Karalius Dhṛtarāṣṭra ir Kuntī sėdėjo tarp draugų bei giminių, ir Akrūra kreipėsi į Dhṛtarāṣṭrą, pavadindamas jį „Vārcitravīrya.“ Vārcitravīrya reiškia „Vicitravīryos sūnus.“ Vicitravīrya – Dhṛtarāṣṭros tėvo vardas, bet iš tiesų jį pradėjo ne Vicitravīrya, o Vyāsadeva. Senovėje, pagal tradiciją, jei vyras negalėjo tapti tėvu, kūdikį jo žmonai pradėdavo jo brolis. Kali amžiuje tai uždrausta. Akrūros kreipinys „Vārcitravīrya“ nuskambėjo kandžiai, nes iš tikrųjų Dhṛtarāṣṭrą pradėjo ne jo tėvas. Jis buvo Vyāsadevos sūnus. Jeigu žmona pastojo nuo savo vyro brolio, vaikas priklausė jos vyrui, nors ir buvo ne jo pradėtas. Savo kandžia pastaba Akrūra pažymėjo, jog paveldėjimo teise grindžiamos Dhṛtarāṣṭros pretenzijos į sostą tuščios. Pāṇḍu buvo teisėtas karalius, ir kol jo sūnūs gyvi, Dhṛtarāṣṭra neturėjo teisės užimti sostą.

Akrūra tarė: „Brangusis Vicitravīryos sūnau, tu neteisėtai užgrobei Pāṇḍavų sostą. Tačiau kad ir kaip ten būtų, dabar valdai tu, todėl paklausyk mano patarimo – valdyk karalystę, vadovaudamasis doros ir gėrio įstatymais. Jeigu taip elgsiesi pats ir taip elgtis mokysi pavaldinius, tavo šlovė ir vardas išliks per amžius.“ Taip Akrūra priminė, kad Dhṛtarāṣṭra skriaudė savo sūnėnus Pāṇḍavas, kurie dabar buvo jo pavaldiniai. „Netgi jei tu elgiesi su jais taip, tarsi jiems sostas nepriklausytų, t.  y. kaip su savo pavaldiniais, tu privalai būti nešališkas ir rūpintis jų gerove, tarsi jie būtų tikri tavo sūnūs. Tačiau jeigu šia nuostata nesivadovausi ir elgsiesi atvirkščiai, pavaldiniai tavęs nemėgs, o kitą gyvenimą tu eisi į pragarą. Tad tikiuosi, kad tiek su savo, tiek su Pāṇḍu sūnumis elgsiesi vienodai.“ Akrūra leido suprasti, kad jeigu Dhṛtarāṣṭra su Pāṇḍavomis ir savo sūnumis elgsis nevienodai, tarp pusbrolių, suskilusių į dvi stovyklas, įsiliepsnos karas. Kadangi tiesa yra Pāṇḍavų pusėje, jie laimės, o Dhṛtarāṣṭros sūnūs žus. Tai Akrūra išpranašavo Dhṛtarāṣṭrai.

Jis dar patarė Dhṛtarāṣṭrai: „Materialiame pasaulyje jokia draugystė nėra amžina. Per atsitiktinumą mes susiburiame į šeimą, visuomenę, bendruomenę ar tautą, bet galiausiai turime išsiskirti, nes kiekvienam tenka palikti savo kūną. Todėl nevertėtų prisirišti prie šeimos narių labiau nei būtina.“ Dhṛtarāṣṭros prieraišumas buvo nusikalstamas ir rodė, kad karalius nepasižymi dideliu protu. Žodžiu, Akrūra leido Dhṛtarāṣṭrai suprasti, kad dėl neišmanymo ir aklumo moralės nuostatoms karalių stipriai supančiojo šeimos saitai. Nors atrodytų, kad mes esame šeima, visuomenė arba tauta, tačiau visų mūsų likimas yra individualus. Kiekvieno gimimą nulemia ankstesni asmeniški jo darbai. Todėl kiekvienas atskirai kenčia nuo savo karmos vaisiaus ar džiaugiasi juo. Netgi gyvendami bendrai žmonės negali pakeisti likimo. Būna atvejų, kai tėvas neteisėtai sukaupia turtus, o sūnus pasiglemžia tėvo sunkiai uždirbtus pinigus tarsi mažytė vandenyno žuvelė, kuri suėda didelės senos žuvies materialų kūną. Iš tikrųjų mes negalime suteikti laimės šeimai, visuomenei, bendruomenei ar tautai, sukaupę turtus neteisėtais būdais. Didžiosios imperijos, kurios kadaise klestėjo ir vėliau žlugo, nes jų turtus iššvaistė palikuonys, gali būti puikus pavyzdys. Tą, kuris neišmano šio subtilaus karminės veiklos dėsnio ir nepaiso doros ir gėrio įstatymų, vis labiau slegia nuodėmingų darbų našta. Neteisėtai įgytus turtus ir nuosavybę pasiglemžia kiti, o jis patsai keliauja į tamsiausią pragarą. Todėl jam nedera kaupti daugiau negu skyrė likimas, antraip jis tik pakenks sau. Užuot veikęs savo paties naudai, jis elgsis priešingai ir galų gale patirs nuopuolį.

Akrūra tęsė: „Brangus Dhṛtarāṣṭra, išklausyk mano patarimo. Atsimerk ir pažvelk materialaus gyvenimo tikrovei į akis. Į materijos sąlygotą gyvenimą, jo keliamas kančias ar laimę reikia žvelgti kaip į sapną. Žmogus turėtų stengtis suvaldyti savo protą bei jutimus ir pasiekęs ramybę dvasiškai tobulėti Kṛṣṇos sąmonėje.“ „Caitanya-caritāmṛtoje“ pasakyta, kad žmonės, kurie neįsisąmonino Kṛṣṇos, nepatiria dvasios ramybės, ir juos kamuoja nuolatinis nerimas. Dvasios ramybės negali įgyti netgi tie, kurie nori išsivaduoti, t.  y. įsilieti į Brahmano švytėjimą, ar yogai, mėginantys pasiekti tobulumą ir įvaldyti mistines jėgas. Tyri Kṛṣṇos bhaktai nieko nereikalauja iš Kṛṣṇos. Jie džiaugiasi paprasčiausiai tarnaudami Jam. Tikrąją ramybę ir proto rimtį galima pasiekti tiktai tobuloje Kṛṣṇos sąmonėje.

Išklausęs Akrūros doros pamokymų, Dhṛtarāṣṭra atsakė: „Brangus Akrūra, nors tu dosniai teiki gerus patarimus, deja, man jie netinka. Žmogui, kuriam lemta mirti, nepadės net nemirtingumo nektaras. Aš suprantu, kad tavo pamokymai vertingi, deja, jie pradingsta mano besiblaškančiame prote tarsi tas žaibas, kuris blyksteli debesyse ir išnyksta. Manau, sustabdyti aukščiausios valios veikimo jau neįmanoma. Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Kṛṣṇa, atėjo į Yadu giminę, kad palengvintų sunkią šios žemės naštą.“

Dhṛtarāṣṭra leido Akrūrai suprasti, jog visiškai tiki Kṛṣṇa, Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu. Tačiau kartu jis buvo labai šališkas savo šeimos nariams. Labai greitai Kṛṣṇa sunaikins visus jo šeimos narius, ir tada bejėgis Dhṛtarāṣṭra atras prieglobstį prie Kṛṣṇos lotoso pėdų. Parodydamas ypatingą malonę Savo bhaktui, Kṛṣṇa paprastai atima iš jo visus materialaus prisirišimo objektus, šitaip įstumdamas bhaktą į materialiu atžvilgiu beviltišką padėtį. Tada bhaktui nebelieka nieko kito, kaip atrasti prieglobstį prie Kṛṣṇos lotoso pėdų. Taip atsitiko ir Dhṛtarāṣṭrai po Kurukṣetros mūšio.

Dhṛtarāṣṭra suvokė, kad čia susidūrė dvi priešiškos jėgos. Jis suprato, jog Kṛṣṇa atėjo į žemę nuimti nuo jos pečių nepakeliamą ir nereikalingą naštą. Jo sūnūs ir buvo ta našta, tad jis nujautė, kad jie žus. Iš kitos pusės, jis negalėjo atsikratyti nusikalstamo prieraišumo sūnums. Suvokdamas, kad yra dviejų priešiškų jėgų akivaizdoje, jis išreiškė pagarbą Aukščiausiajam Dievo Asmeniui: „Sunku perprasti materialios būties prieštaringumus. Tai tegalima pavadinti nesuvokiamu Aukščiausiojo sumanymo vyksmu. Aukščiausiasis Savo nesuvokiama galia kuria materialų pasaulį, Pats įžengia į jį ir paleidžia į darbą tris gamtos guṇas. Sukūręs pasaulį, Jis įeina į kiekvieną gyvąją būtybę ir net į patį mažiausią atomą. Niekas nepajėgus suvokti Aukščiausiojo Viešpaties sumanymų.“

Išgirdęs tuos žodžius, Akrūra aiškiai suprato, kad Dhṛtarāṣṭra net nemano liautis skriaudęs Pāṇḍavas ir pataikavęs savo sūnums. Nieko nelaukdamas, Akrūra atsisveikino su savo draugais Hastināpuroje ir išvyko namo, į Yadu karalystę. Sugrįžęs smulkiai papasakojo Viešpačiui Kṛṣṇai ir Balarāmai, kas dedasi Hastināpuroje, ir atskleidė Dhṛtarāṣṭros kėslus. Kṛṣṇa siuntė Akrūrą į Hastināpurą įvertinti aplinkybių. Viešpaties malone Akrūra įvykdė jam skirtą užduotį ir pranešė Kṛṣṇai, kaip klostosi įvykiai.