Kṛṣṇa nudžiugina Savo bhaktus

Ištisas dienas Kṛṣṇa klausėsi Uddhavos smulkiai pasakojant apie viešnagę Vṛndāvanoje, apie tai, kaip gyvena Jo motina bei tėvas, apie gopes ir piemenukus. Viešpats Kṛṣṇa buvo patenkintas, kad Uddhava sugebėjo juos paguosti savo pamokymais ir nuvežtąja žinute.

Po to Viešpats nutarė apsilankyti pas kuprę Kubją, kuri įsiteikė Jam padovanojusi sandalmedžio pastos, kai Jis atvyko į Mathuros miestą. „Bhagavad-gītoje“ pasakyta, kad kaip bhaktai stengiasi nudžiuginti Kṛṣṇą, taip ir Kṛṣṇa atsilygina Savo bhaktams. Bhakto širdyje nuolat prisimena Kṛṣṇą, o Kṛṣṇa visad prisimena bhaktus. Kubjā, tapusi gražuole kurtizane, panoro, kad Kṛṣṇa ateitų į jos namus ir ji galėtų sutikti bei pagerbti Jį taip, kaip jai atrodė geriausia. Kurtizanės paprastai stengiasi įtikti svečiams, siūlydamos savo kūno malonumus. Tačiau Kubjā pati degė aistra Kṛṣṇai. Kai Kṛṣṇa panoro apsilankyti Kubjos namuose, Jis negalvojo apie jutiminius džiaugsmus. Kubjā jau patenkino Kṛṣṇos jausmus, dovanodama Jam sandalmedžio pastos. Jis nutarė ją aplankyti, kad paverstų ją tyru bhaktu, o jos noras patenkinti jausmus tebuvo dingstis pas ją užeiti. Kṛṣṇai amžinai tarnauja tūkstančiai sėkmės deivių, todėl, norint patenkinti Savo jausmus, Jam nėra jokio reikalo eiti pas kurtizanę. Bet Jis yra maloningas visiems, todėl nutarė ją aplankyti. Sakoma, mėnulis šviečia ir virš nedorėlio namų. Taigi ir Kṛṣṇa niekada neatsisako suteikti transcendentinės malonės tam, kuris Jam pasitarnauja – nesvarbu, ar žmogų paskatino geismas, pyktis, baimė, ar tyra meilė. „Caitanya-caritāmṛtoje“ pasakyta, kad jeigu žmogus nori tarnauti Kṛṣṇai ir kartu patenkinti savo geidulius, Kṛṣṇa viską pakreipia taip, kad bhaktas pamiršta savo geidulius, visiškai apsivalo ir ima be paliovos tarnauti Viešpačiui.

Tesėdamas Savo pažadą, Kṛṣṇa kartu su Uddhava patraukė į Kubjos namus. Priėjęs juos, Kṛṣṇa pamatė, jog jie išpuošti taip, kad žadintų vyrų geismus. Ko gero, namą puošė daugybė paveikslų, vaizduojančių nuogus kūnus, o virš jų kabojo perlų vėriniais siuvinėti baldakimai bei vėliavos, stovėjo patogios lovos ir minkšti krėslai. Kambariai buvo nukabinėti gėlių girliandomis ir pašlakstyti kvapiuoju vandeniu, rūko puikūs smilkalai ir degė dailūs šviestuvai.

Kai Kubjā pamatė, kad tesėdamas Savo pažadą Viešpats Kṛṣṇa atėjo į jos namus, ji nedelsdama pakilo iš krėslo Jo pasitikti. Gausios draugių palydos apsupta, ji ėmė labai pagarbiai su Juo kalbėti. Patogiai pasodinusi Viešpatį Kṛṣṇą, ji pagarbino Jį, kaip dera jos visuomeninei padėčiai. Kubjā bei jos draugės labai pagarbiai sutiko ir Uddhavą, tačiau jis nebuvo lygus Kṛṣṇai, todėl atsisėdo tiesiai ant grindų.

Negaišdamas laiko, kaip ir įprasta tokiais atvejais, Kṛṣṇa įžengė į Kubjos miegamąjį. Tuo tarpu ji išsimaudė ir pasitepė kūną sandalmedžio pasta, pasipuošė puikiais rūbais, brangenybėmis bei gėlių girliandomis. Pakramčiusi betelio riešutų bei kitų svaiginančių medžiagų ir pasišlaksčiusi kvepalais, Kubjā atėjo pas Kṛṣṇą. Grakšti ji stovėjo priešais Viešpatį Kṛṣṇą, Mādhavą, sėkmės deivės vyrą, o jos besišypsančios akys bei žaismingi antakiai buvo kupini moteriško drovumo. Pastebėjęs, jog Kubjā nesiryžta prieiti, Kṛṣṇa vikriai paėmė ją už apyrankėmis papuoštos rankos ir, labai meiliai patraukęs prie Savęs, pasisodino šalia. Kubjā dovanojo Aukščiausiajam Viešpačiui Kṛṣṇai sandalmedžio pastos ir už tai išsivadavo nuo nuodėmių pasekmių ir gavo galimybę būti greta Kṛṣṇos. Ant savo krūtinės, kurią degino geismo liepsna, ji užsidėjo Kṛṣṇos lotoso pėdas. O kai Kubjā įkvėpė Kṛṣṇos lotoso pėdų aromato, ji iškart apsivalė nuo visų geidulių. Ji gavo progą apglėbti Kṛṣṇą abiem rankom ir patenkinti ilgai puoselėtą troškimą sutikti Jį kaip svečią savo namuose.

„Bhagavad-gītoje“ pasakyta, kad su transcendentine meile tarnauti Viešpačiui žmogus gali tik išsivadavęs nuo visų materialių nuodėmių pasekmių. Šią dovaną Kubjā gavo vien už tai, kad pasiūlė Kṛṣṇai sandalmedžio pastos. Ji norėjo patenkinti Kṛṣṇą savo amatu, nes kitaip Jo garbinti nemokėjo. „Bhagavad-gītoje“ patvirtinama, kad Viešpatį galima garbinti ir atliekant savo įprastą darbą, tereikia nuoširdžiai stengtis juo patenkinti Viešpatį. Kubjā tarė Kṛṣṇai: „Brangusis drauge, būk geras ir pasilik pasilinksminti su manimi bent kelias dienas. Mielas lotosaaki, aš negaliu taip staiga su Tavimi išsiskirti. Patenkink mano prašymą.“

Vedų raštai nurodo, kad Aukščiausiasis Dievo Asmuo turi daugybę galių. Žinovų nuomone, Kubjā įkūnija Kṛṣṇos puruṣa-śakti galią, o Śrīmatī Rādhārāṇī – Jo cit-śakti galią. Kubjā prašė, kad Kṛṣṇa pabūtų su ja kelias dienas, tačiau Kṛṣṇa mandagiai leido jai suprasti, jog tai neįmanoma. Į materialų pasaulį Kṛṣṇa ateina tik retkarčiais, o su dvasiniu pasauliu Jo ryšiai amžini. Kṛṣṇa amžinai egzistuoja arba Vaikuṇṭhos planetose, arba Goloka Vṛndāvanoje. Jo buvimas dvasiniame pasaulyje apibūdinamas specialiu žodžiu prakaṭa-līlā.

Maloniais žodžiais nuraminęs Kubją, Kṛṣṇa kartu su Uddhava grįžo namo. „Śrīmad-Bhāgavatam“ perspėja, kad garbinti Kṛṣṇą nėra paprasta, nes Jis – Aukščiausiasis Dievo Asmuo, svarbiausias iš visų viṣṇu-tattvų. Garbinti Kṛṣṇą ar būti drauge su Juo nėra labai paprasta. Ypač atsargiems reikėtų būti bhaktams, kurie laiko Kṛṣṇą mylimuoju. Tiesiogiai bendraudami su Kṛṣṇa, jie neturėtų trokšti patenkinti savo jausmus. Jausmų tenkinimas – materiali veikla. Dvasiniame pasaulyje meilė taip pat išreiškiama bučiniais ir glamonėmis, tačiau dvasiniam pasauliui, priešingai negu materialiam, nebūdingas jausmų tenkinimas. Šis perspėjimas pirmiausia skirtas vadinamiesiems sahajiyoms, kurie net neabejoja, kad Kṛṣṇa yra paprastas žmogus. Jie nori patirti su Kṛṣṇa lytinį džiaugsmą, tačiau šis jų troškimas iškreiptas. Dvasiniuose santykiuose jausmų tenkinimas tampa nebesvarbus. Tas, kuris trokšta iškreiptų jutiminio pasitenkinimo santykių su Kṛṣṇa, laikytinas žemesnio intelekto žmogumi. Ir jis turi keisti savo mąstyseną.

Netrukus Kṛṣṇa ištesėjo ir Savo pažadą apsilankyti Akrūros namuose. Akrūrą su Kṛṣṇa siejo tarno ir šeimininko santykiai, ir Kṛṣṇa norėjo, kad Akrūra Jam pasitarnautų. Jis nuvyko pas Akrūrą, lydimas Viešpaties Balarāmos ir Uddhavos. Kai Kṛṣṇa su Balarāma ir Uddhava priėjo Akrūros namus, Akrūra, pasitikęs juos, apkabino Uddhavą, o Kṛṣṇai ir Balarāmai pagarbiai nusilenkė. Kṛṣṇa, Balarāma ir Uddhava savo ruožtu nusilenkė jam ir atsisėdo į jų padėtį atitinkančias vietas. Visiems susėdus, Akrūra nuplovė jiems kojas ir tuo vandeniu apšlakstė savo galvą. Paskui, kaip to reikalauja garbinimo tvarka, dovanojo jiems puikius audinius, gėles ir sandalmedžio pastą. Pagarbiu Akrūros elgesiu visi trys buvo labai patenkinti. Akrūra nusilenkė Kṛṣṇai, galva liesdamas žemę, paskui užsidėjo Kṛṣṇos lotoso pėdas sau ant kelių ir ėmė švelniai jas masažuoti. Kai, būdamas greta Kṛṣṇos ir Balarāmos, Akrūra patyrė tobulą džiaugsmą, iš meilės Kṛṣṇai jo akys pritvinko ašarų, ir jis pradėjo melstis:

„Brangusis Viešpatie Kṛṣṇa, Tu parodei didžiulę malonę, užmušęs Kaṁsą ir jo bendrininkus. Tu išvadavai Yadu giminę nuo baisiausių negandų. Yadavos visad atsimins, kaip Tu išgelbėjai didžią jų giminę. Brangus Viešpatie Kṛṣṇa ir Balarāma, Judu esate pirmapradė asmenybė, iš kurios viskas kilo, pirminė visų priežasčių priežastis. Jūsų galia nesuvokiama, Jūs persmelkiate viską. Išskyrus Jus, nėra kitos priežasties ir pasekmės – grubios ar subtilios. Jūs – Aukščiausiasis Brahmanas, kurį galima suvokti studijuojant Vedas. Jūsų nesuvokiama galia dabar aš regiu Jus. Savo galiomis Jūs sukuriate šį kosminį pasaulį ir Patys į jį įeinate. Kaip penki materialūs pradai – žemė, vanduo, ugnis, oras ir dangus – pasklinda visuose apreikštuose daiktuose per įvairius kūnus, taip ir Jūs vieni įeinate į įvairius Jūsų galia sukurtus kūnus. Jūs esate kūnuose kaip individualioji siela ir kaip nepriklausoma Supersiela. Materialus kūnas yra žemesniosios Jūsų galios kūrinys. Gyvosios esybės, individualios sielos – neatsiejamos Jūsų dalelės, o Supersiela – lokalizuotas Jūsų pasireiškimas. Šis materialusis kūnas, gyvoji esybė ir Supersiela sudaro individualią gyvąją būtybę, tačiau savo esme visi jie yra įvairios vieno Aukščiausiojo Viešpaties galios.

Materialiame pasaulyje, per trijų ypatybių (dorybės, aistros ir neišmanymo) tarpusavio sąveiką Jūs kuriate, palaikote ir naikinate visa tai, kas turėjo išraišką. Tačiau Jūs neįsipainiojate į tų materialių ypatybių veikimą, nes tobulo Jūsų žinojimo, skirtingai nuo individualios gyvosios būtybės žinojimo, sutriuškinti neįmanoma.“

Aukščiausiasis Viešpats įeina į materialųjį kosmosą, ir tam tikru laiku kosmosas kuriamas, palaikomas ir naikinamas, tuo tarpu gyvoji esybė – neatsiejama Viešpaties dalelė įeina į materialius pradus, ir taip susiformuoja jos materialus kūnas. Gyvoji esybė ir Viešpats skiriasi tuo, kad ji, kaip neatsiejama Aukščiausiojo Viešpaties dalelė, gali paklusti tarpusavyje sąveikaujančių materialių ypatybių (guṇų) įtakai. Kṛṣṇos – Param Brahmano, arba Aukščiausiojo Brahmano, kurio valioj visas žinojimas, – šios ypatybės neveikia. Todėl Kṛṣṇa vadinamas Acyuta – „tas, kuris nepatiria nuopuolio.“ Materijos įtaka negali pakeisti Kṛṣṇos dvasinės savimonės, tuo tarpu mikroskopinės gyvosios esybės, neatsiejamos Viešpaties dalelės, linkusios paklusti materijos įtakai. Individualios gyvos esybės yra amžinos neatsiejamos Dievo dalelės, mikroskopinės pirmapradės ugnies, Kṛṣṇos, kibirkštėlės, tačiau jos turi polinkį gesti.

Akrūra tęsė: „Menkesnės nuovokos žmonės mano, kad Tavo transcendentinis pavidalas irgi materialiosios galios sukurtas. Tačiau tokia samprata Tau visiškai netinka. Iš tikrųjų Tu visas – dvasia, ir nėra jokio skirtumo tarp Tavęs ir Tavo kūno. Todėl kalbant apie Tave visiškai netinka tokios sąvokos, kaip „sąlygotas“, „išsivadavęs.“ Tu amžinai laisvas bet kuriomis gyvenimo aplinkybėmis. „Bhagavad-gītoje“ pasakyta, kad tik kvailiai ir nenaudėliai laiko Tave paprastu žmogumi. Tas, kuris laiko Tavo Šviesybę vienu iš mūsų tarpo, t.  y. materialios gamtos sąlygota būtybe, klysta dėl netobulo išmanymo. Kai žmonės nutolsta nuo pirminių Vedų žinių, paprastas gyvąsias esybes jie ima tapatinti su Tavo Šviesybe, tuo, kurs pirmapradžiu pavidalu apsireiškei žemėje, kad atkurtum tikrąjį mokymą, skelbiantį, jog gyvosios esybės nėra nei tapačios Aukščiausiajam Dievui, nei Jam lygios. Brangus Viešpatie, Tu amžinai egzistuoji nesuterštos dorybės (śuddha-sattvos) lygiu. Tu apsireiški tik tam, kad atkurtumei tikrąjį Vedų mokymą, priešingą bedieviškai filosofijai, įrodinėjančiai, jog Dievas ir gyvoji esybė – viena ir tas pat. Brangusis Viešpatie Kṛṣṇa, šį kartą Tu gimei Vasudevos šeimoje jo sūnumi kartu su visiška Savo ekspansija Śrī Balarāma. Tavo tikslas – sunaikinti visus bedieviškus karalius ir jų galingas karines pajėgas. Tu nužengei palengvinti pasaulį slegiančią naštą ir, vykdydamas šią misiją, atnešei šlovę Yadu giminei, kurios ainiu apsireiškei.

Brangusis Viešpatie, šiandien mano namai tapo šventi, nes juose apsilankei Tu. Dabar aš laimingiausias žmogus pasaulyje. Aukščiausiasis Dievo Asmuo, kurį garbina visi pusdieviai, pitos, karaliai, imperatoriai bei kitos gyvosios esybės, kuris yra Aukščiausioji esaties Siela, aplankė mano namus. Nuo Jo lotoso pėdų srūvantis vanduo apvalo visus tris pasaulius, ir štai Jis mano namuose. Kas iš tikrai mokytų žmonių visuose trijuose pasauliuose neprašys prieglobsčio prie Tavo lotoso pėdų ir Tau neatsiduos? Kas, puikiai žinodamas, jog nėra didesnės meilės už Tavo meilę bhaktams, bus toks kvailas ir atsisakys tapti Tavo bhaktu? Visi Vedų raštai skelbia, kad Tu – brangiausias kiekvienos gyvosios esybės draugas. Tai patvirtina „Bhagavad-gītā“: suhṛdaṁ sarva-bhūtānām. Tu – Aukščiausiasis Dievo Asmuo ir gali patenkinti visus Savo bhaktų troškimus. Tu esi tikras draugas. Pirminė Tavo galia neišsenkama, nors Tu ir dovanoji Save bhaktams. Tavo galios nei mąžta, nei gausėja.

Brangus Viešpatie, netgi didiesiems yogams mistikams ir pusdieviams labai sunku suvokti Tavo darbus arba prie Tavęs priartėti, ir vis dėlto nepriežastine Savo malone Tu teikeisi aplankyti mano namus. Tai šviesiausia akimirka per visą mano materialiosios būties kelionę. Tik Tavo malone aš galiu suprasti, kad mano namai, žmona, vaikai ir žemiški turtai tėra materialiosios būties pančiai. Perkirsk šių pančių mazgą ir ištrauk mane iš visuomenės, draugystės ir meilės iliuzijų pelkės.“

Viešpats Śrī Kṛṣṇa buvo labai patenkintas Akrūros maldomis ir žaviai šypsodamasis ėmė maloniai kalbėti: „Brangus Akrūra, nors tu labai nuolankus, vis dėlto manau, jog tu pranašesnis negu Aš. Tu Man kaip tėvas, mokytojas ar artimiausias draugas. Todėl Mano pareiga garbinti tave, o tu turi Mane globoti ir visada paremti, nes esi Mano dėdė, o Aš – vienas iš tavo vaikų. Net ir tada, kai mes nekreipiame dėmesio į mūsų giminystę, toks kilnus bhaktas, kaip tu, visada vertas visų mūsų garbinimo. Tas, kuris nori, kad likimas būtų jam palankus, turi pagarbiai lenktis tokioms asmenybėms, kaip tu, kurios yra didingesnės už pusdievius. Žmonės garbina pusdievius, norėdami patenkinti jausmus, ir tiems, kurie atsiduoda pusdieviams ir juos garbina, pusdieviai suteikia palaiminimus. Tačiau toks bhaktas, kaip Akrūra, visada pasiruošęs suteikti žmonėms didžiausią palaiminimą. Šventasis arba bhaktas gali dovanoti palaiminimą kiekvienam iš mūsų, o pusdieviai gali laiminti tik tuos, kurie juos pagarbina. Šventoji vieta naudinga žmogui tik tuo atveju, kai jis ten nukeliauja, o garbinant pusdievį ilgai tenka laukti, kol bus įvykdyti troškimai. Tuo tarpu tokie šventi žmonės, kaip tu, brangus Akrūra, gali čia pat patenkinti visus bhaktų norus. Brangusis Akrūra, tu visada draugiškai nusiteikęs ir linki mums gero. Tu visada ir viskam pasiryžęs mūsų labui. Tad būk toks geras, nukeliauk į Hastināpurą ir pažiūrėk, kaip klostosi Pāṇḍavų likimas.“

Kṛṣṇa labai nerimavo dėl Pāṇḍu sūnų, nes jie anksti neteko tėvo. Bhaktų draugas Kṛṣṇa norėjo sužinoti apie Pāṇḍavas, todėl pasiuntė Akrūrą į Hastināpurą, kad šis išsiaiškintų, kas ten vyksta. Kṛṣṇa tęsė: „Girdėjau, kad mirus karaliui Pāṇḍu mažuosius jo sūnus – Yudhiṣṭhirą, Bhīmą, Arjuną, Nakulą ir Sahadevą kartu su našle motina ėmėsi globoti Dhṛtarāṣṭra, ir jo pareiga buvo jais rūpintis. Tačiau girdėjau ir tai, kad aklą nuo gimimo Dhṛtarāṣṭrą dar labiau apakino meilė žiauriajam sūnui Duryodhanai. Penki Pāṇḍavos yra karaliaus Pāṇḍu sūnūs, tačiau Dhṛtarāṣṭra turi savo ketinimų ir į Pāṇḍavas žiūri priešiškai. Būk geras, nukeliauk į Hastināpurą ir pažiūrėk, kaip Dhṛtarāṣṭra elgiasi su Pāṇḍavomis, o Aš, gavęs tavo žinią, nuspręsiu, kaip jiems padėti.“ Taip Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Kṛṣṇa, paliepė Akrūrai vykti į Hastināpurą, o Patsai, Balarāmos ir Uddhavos lydimas, grįžo namo.