Uddhava perduoda gopėms Kṛṣṇos žinią

Kai gopės išvydo Uddhavą, joms pasirodė, kad išvaizda jis beveik nesiskiria nuo Kṛṣṇos, ir suprato, jog jis yra didis Kṛṣṇos bhaktas. Jo rankos buvo labai ilgos, o akys panašios į lotoso žiedlapius. Jis buvo geltonais drabužiais ir pasipuošęs lotoso žiedų girlianda, labai gražaus veido. Uddhava atrodė beveik kaip Kṛṣṇa, nes buvo pasiekęs sārūpyosišsivadavimą ir turėjo tokius pat, kaip Viešpaties, išorės bruožus. Kai Kṛṣṇa išvyko iš Vṛndāvanos, kasdien anksti rytą gopės ateidavo aplankyti motinos Yaśodos. Jos žinojo, kad Nanda Mahārāja ir motina Yaśodā prislėgti sielvarto, ir laikė savo pirmutine pareiga ateiti ir pagerbti šiuos kilniausius tarp vyresniųjų Vṛndāvanos žmonių. Išvydę Kṛṣṇos drauges, Nanda ir Yaśodā prisimindavo Kṛṣṇą ir labai apsidžiaugdavo, o gopėms irgi būdavo malonu susitikti su Nanda ir Yaśoda.

Kai gopės pamatė, jog Uddhava artimas Kṛṣṇai netgi savo išvaizda, jos nusprendė, kad jis – visiškai atsidavusi Aukščiausiajam Dievo Asmeniui siela. Jos ėmė svarstyti: „Kas šis jaunuolis, kuris taip panašus į Kṛṣṇą? Tokios pačios, panašios į lotoso žiedlapius akys, tokia pat tiesi nosis ir dailus veidas, ir netgi šypsena visiškai kaip Jo. Tai nulietas Kṛṣṇa, Śyāmasundara, nuostabus tamsiaveidis jaunuolis. Jis netgi apsirengęs taip, kaip Kṛṣṇa. Iš kur šis vaikinas atvyko? Kas ta laimingoji, kuri gavo jį į vyrus?“ Taip jos kalbėjosi ir labai troško ką nors apie jį sužinoti, o kadangi buvo atviraširdės kaimo mergaitės, tad tuoj apspito Uddhavą.

Sužinojusios, kad Uddhava atvežė žinią nuo Kṛṣṇos, gopės labai apsidžiaugė. Jos norėjo su juo pasišnekėti atvirai, nevaržomos kitų žmonių, tad nusivedė jį į nuošalesnę vietą ir pasisodino. Mandagiai ir labai nuolankiai jį pasveikinusios, jos ėmė kalbėti: „Mes žinome, jog tu artimai bendrauji su Kṛṣṇa, todėl Jis atsiuntė tave į Vṛndāvaną, kad paguostų Savo tėvą bei motiną. Suprantama, šeimyniniai ryšiai labai stiprūs. Netgi didieji pasaulio atsižadėję išminčiai neužmiršta šeimos. Todėl Kṛṣṇa ir siuntė tave pas Savo tėvą bei motiną – kas Jam dar berūpėtų Vṛndāvanoje. Dabar Jis gyvena mieste. Argi Jam rūpi Vṛndāvanos kaimas bei karvių ganyklos? Kṛṣṇai to nebereikia, Jis juk dabar miestietis.

Žinia, kas Jam kiti, kurie nėra Jo šeimos nariai? Žmogus draugauja su ne savo šeimos nariais tol, kol jam tai naudinga. Kodėl gi Jam turėtų rūpėti pašaliečiai, juo labiau ištekėjusios ir kitų vyrų moterys? Kṛṣṇa tesidomi jomis tada, kai geidžia malonumų – tarsi kamanė, kuri dūzgia prie gėlės tol, kol gauna iš jos medaus. Visiškai natūralu, kad paleistuvė nustoja domėtis meilužiu, kai jis lieka be pinigų. Šalies gyventojai, matydami, kad vyriausybė negali dorai jų apginti, bėga iš jos. Mokslus baigęs mokinys nutraukia ryšius su mokykla ir mokytojais. Šventikas, gavęs iš tikinčiojo atlygį, irgi liaujasi juo domėtis. Paukščiai nebetupia į medžius, kai šie nebeturi vaisių. Svečiui pasivaišinus, šeimininkas tampa nebereikalingas. Po miško gaisro, kai nelieka žolės, elniai ir kiti gyvuliai sprunka iš girios. Ir vyras, pasidžiaugęs merginos draugija, ją palieka.“ Taip, netiesiogiai, įvairiais palyginimais gopės kaltino Kṛṣṇą.

Uddhava pamatė, kad Vṛndāvanos gopės galvoja tik apie Kṛṣṇą ir Jo vaikystės žaidimus. Įsikalbėjusios su Uddhava apie Kṛṣṇą, jos visiškai pamiršo apie namuose laukiančius darbus. Jos nieko aplink nebematė, nes galvojo tik apie Kṛṣṇą.

Viena gopė – Śrīmatī Rādhārāṇī, kuri artimiau už kitas bendravo su Kṛṣṇa, taip apsvaigo nuo minčių apie Jį, kad pradėjo kalbėtis su kamane, dūzgiančia aplink Ją ir besitaikančia paliesti Jos lotoso pėdas. Kol kita gopė kalbėjo su Kṛṣṇos pasiuntiniu Uddhava, Śrīmatī Rādhārāṇī, laikydama kamanę Kṛṣṇos pasiuntiniu, ėmė jai kalbėti: „O kamane, tu įpratusi gerti medų iš gėlių, tad nutarei tapti Kṛṣṇos pasiuntiniu, nes Jis toks, kaip ir tu. Ant tavo ūselių Aš pastebėjau raudonus kuṅkumos miltelius, nubirusius nuo kybojusios ant Kṛṣṇos kaklo gėlių girliandos, kai Jis prie krūtinės glaudė kitą merginą – Mano varžovę. Tu labai didžiuojiesi, kad palietei tą girliandą ir kad tavo ūseliai nusidažė rausvai. Tu atlėkei, atnešdama žinutę Man ir karštai geisdama paliesti Mano pėdas. Tačiau brangioji kamane, įspėju tave – nesiliesk prie Manęs! Man nebereikia jokios žinios nuo tavo nepatikimo šeimininko. Tu – nepatikimas nepatikimo šeimininko tarnas.“

Tikriausiai Śrīmatī Rādhārāṇī tyčia taip aštriai kalbėjo kamanei, kad įgeltų Kṛṣṇos pasiuntiniui Uddhavai.
Uddhava Jai atrodė ne tik panašus į Kṛṣṇą, bet ir tam tikra prasme lygus Jam. Taip Ji norėjo pasakyti, kad Uddhava toks pat nepatikimas, kaip ir Kṛṣṇa. Śrīmatī Rādhārāṇī norėjo paaiškinti, kodėl Ji nepatenkinta Kṛṣṇa bei Jo pasiuntiniu.

Ji kreipėsi į kamanę: „Tavo šeimininkas Kṛṣṇa toks, kaip tu. Tu nutupi ant žiedo, o išgėrusi iš jo visą nektarą skrendi ieškoti kito žiedo. Tu niekuo negeresnė už savo šeimininką Kṛṣṇą. Jis tik kartą leido Man pajusti Savo lūpų skonį, o po to visai mus paliko. Aš žinau, kad sėkmės deivė Lakṣmī, nuolat esanti pačiame lotoso žiedo viduryje, nepaliaujamai tarnauja Kṛṣṇai. Tačiau niekaip negaliu suprasti, kuo Kṛṣṇa ją taip pavergė, ir kodėl ji, žinodama tikrąjį Jo būdą, taip prie Jo prisirišo. Mes protingesnės už sėkmės deivę, ir mūsų nebeapgaus Kṛṣṇa bei Jo pasiuntiniai.“

Žinovų nuomone, sėkmės deivė Lakṣmī yra pavaldi Śrīmatī Rādhārāṇī ekspansija. Kaip Kṛṣṇa pasireiškia daugybe viṣṇu-mūrti ekspansijų, taip ir Jo malonumo galia Rādhārāṇī pasireiškia nesuskaičiuojama daugybe sėkmės deivių ekspansijų. Todėl sėkmės deivė Lakṣmījī visada trokšta prilygti gopėms.

Śrīmatī Rādhārāṇī tęsė: „Kvaila kamane, tu stengiesi Man įtikti ir patirti malonę, šlovindama Kṛṣṇą, tačiau tavo pastangos bergždžios. Mes praradome viską, ką turėjome. Mes palikome savo namus ir šeimas. Ir mes viską žinome apie Kṛṣṇą. Žinome netgi daugiau už tave. Taigi mes žinome ir tai, ką tu gali papasakoti apie Jį. Kṛṣṇa dabar gyvena mieste ir garsėja kaip Arjunos draugas. Jis turi daugybę naujų draugių, kurios, aišku, su Juo labai laimingos. Kṛṣṇa numaldė jų krūtines audrinusį geidulį, ir dabar jos laimingos. Galbūt, jei tu nulėksi pas jas ir joms pašlovinsi Kṛṣṇą, jos su malonumu tave apdovanos. Savo elgesiu Tu stengiesi įtikti Man ir pataikaudama kiši galvą po Mano pėdomis. Bet Aš matau, kokį pokštą ketini Man iškrėsti. Žinau, jog esi didžiojo pokštininko Kṛṣṇos pasiuntinys, todėl verčiau skrisk šalin.

Aš matau, kad moki sutaikyti besipykstančias puses, bet žinok, kad Aš negaliu pasitikėti tavimi, kaip ir tavo šeimininku Kṛṣṇa. Dėl Kṛṣṇos mes palikome šeimas, vyrus, vaikus, giminaičius, o Jis neturi jokio pareigos jausmo. Jis paliko mus likimo valiai. Gal tu manai, kad vėl Juo patikėsime? Mes žinome, kad Kṛṣṇa ilgai neištvers be jaunų moterų. Tokia jau Jo prigimtis. Mathuroje Jam nelengva, nes Mathura – ne kaimas, ir jos moterys – ne naivuolės piemenaitės. Dabar Jis priklauso aukštuomenei, ir, ko gero, Jam ne taip lengva megzti pažintis su jaunomis merginomis. Tu tikriausiai atskridai čia Jam tarpininkauti arba pasiimti mūsų. Tačiau kodėl Kṛṣṇa tikisi, kad ten vyksime? Jam vieni juokai suvedžioti ne tik Vṛndāvanos ar Mathuros, bet ir visos visatos mergeles. Jo vylinga šypsena tokia kerinti, o antakių judesiai tokie nuostabūs, kad Jis gali pavilioti bet kurią tiek rojaus, tiek vidurio, tiek pragaro planetų moterį. Patarnauti Jam karštai trokšta pati Mahā-Lakṣmī – sėkmės deivių deivė. Kas mes, lyginant su žymiausiomis visatos moterimis? Mes esame niekas.

Kṛṣṇa dedasi kilniaširdis, ir didieji šventieji šlovina Jį. Teparodo Jis Savo kilnumą ir suteikia malonę mums, kurias Jis sutrypė ir paniekino. O vargšas pasiuntiny, esi tik kvailas Jo tarnas. Tu ne ką težinai apie Kṛṣṇą – toks nedėkingas ir kietaširdis Jis buvo ne tik šį, bet ir ankstesnį gyvenimą. Mums apie tai papasakojo mūsų senelė Paurṇamāsī. Ji sakė, kad ankstesnį gyvenimą Kṛṣṇa buvo gimęs kṣatriyo šeimoje, ir Jo vardas buvo Rāmacandra. Tą gyvenimą, užuot nukovęs Vālį, Savo priešo draugą, kaip ir dera kṣatriyui, Jis užmušė jį tarsi medžiotojas. Medžiotojas puola žvėrį iš pasalų. Viešpats Rāmacandra – kṣatriyas ir privalėjo stoti į atvirą kovą su Vāliu, tačiau, Savo draugo pakurstytas, Jis nužudė jį pasislėpęs už medžio. Jis nusižengė religiniams kṣatriyų principams. Maža to, Sītos grožis taip aptemdė Jo protą, kad Jis subjaurojo Rāvaṇos seserį Śūrpaṇakhą, nupjovęs jai nosį ir ausis. Śūrpaṇakhā pasiūlė Jam su ja suartėti, ir Jis, kaip dera kṣatriyui, privalėjo ją patenkinti, tačiau Jis buvo po žmonos padu ir, nesugebėdamas užmiršti Sītos-devī, subjaurojo Śūrpaṇakhą. O dar anksčiau Jis buvo gimęs berniuku brāhmaṇas, vardu Vāmanadeva, ir kartą paprašė Bali Mahārājos išmaldos. Bali Mahārāja buvo tiek didžiadvasis, kad atidavė Jam visą savo turtą. Ir vis dėlto nedėkingasis Kṛṣṇa – Vāmanadeva – čiupo jį it kokį varną ir nugramzdino žemyn į Pātālos karalystę. Mes viską žinome apie Kṛṣṇą ir Jo nedėkingumą. Bet štai bėda: nors Jis toks žiaurus ir beširdis, mes negalime liautis apie Jį kalbėjusios. Ir ne tik mes – apie Jį nuolatos kalba didieji išminčiai bei šventieji. Mes, Vṛndāvanos gopės, nebenorime draugauti su šiuo tamsiaveidžiu jaunuoliu, tačiau nežinome, ar pajėgsime Jį pamiršti ir nustoti kalbėjusios apie Jo darbus.“

Kadangi Kṛṣṇa absoliutus, vadinamieji negeri Jo darbai teikia tokią pačią palaimą, kaip ir geri. Šventieji ir tokie didūs bhaktai, kaip gopės, niekada ir jokiomis aplinkybėmis negali išsižadėti Kṛṣṇos. Todėl Viešpats Caitanya Savo maldoje sakė: „Kṛṣṇa, Tu visiškai laisvas ir nepriklausomas. Tu gali Mane apkabinti arba sutrypti – Tavo valia. Tu gali sudraskyti Mano širdį, neapsireikšdamas Man visą gyvenimą, ir vis dėlto Tu – vienintelis Mano mylimasis.“

„Aš manau, – tęsė Śrīmatī Rādhārāṇī, – nevertėtų klausytis pasakojimų apie Kṛṣṇą, nes tereikia vieno Jo transcendentinių darbų nektaro lašo, kuris pateks į žmogaus ausį, ir jis iškart pakils virš potraukio ir pasibjaurėjimo priešybių. Nebesaistomas materialių prisirišimų, žmogus nutraukia ryšius su materialiu pasauliu, šeima, namais, žmona, vaikais ir viskuo, kas taip brangintina materialiąja prasme. Netekęs materialaus turto, žmogus ne tik pats tampa nelaimingas, bet nelaimę užtraukia ir giminėms. Ar žmogaus, ar kurios kitos gyvybės rūšies – netgi paukščio – kūnu jis klajoja ieškodamas Kṛṣṇos ir laisva valia pasirinkęs duoneliavimą. Iš tiesų labai sunku pažinti Kṛṣṇą, Jo vardą, ypatybes, pavidalą, žaidimus, atributus ir aplinką.“

„Nebekalbėkime daugiau apie Kṛṣṇą, – tęsdama pokalbį pasakė juodajam Kṛṣṇos pasiuntiniui Śrīmatī Rādhārāṇī, – verčiau pašnekėkime apie kitką. Mes jau pasmerktos tarsi dėmėtosios miško stirnos, kurias užbūrė melodingos medžiotojo vilionės. Ir mus taip pakerėjo meilūs Kṛṣṇos žodžiai, kad mes vis nesiliaujame galvoti apie spindinčius Jo kojų nagus. Mes vis karščiau geidžiame su Juo bendrauti, tad nebekalbėkime apie Kṛṣṇą.“

Šis Rādhārāṇī pokalbis su pasiuntiniu kamane, Jos kaltinimai Kṛṣṇai ir kartu negalėjimas apie Jį nekalbėti – tai aukščiausios transcendentinės ekstazės, vadinamos mahā-bhāva, požymiai. Mahā-bhāvos ekstazės būsena būdinga tiktai Rādhārāṇī ir Jos palydovėms. Didieji ācāryos – Śrīla Rūpa Gosvāmis ir Viśvanātha Cakravartis Ṭhākura gvildeno Śrīmatī Rādhārāṇī žodžius mahā-bhāvos būsenoje ir aprašė įvairiausius jausmų pasireiškimus – udghūrṇą (pasimetimą) ir jalpa-pratijalpą (nusišnekėjimą). Rādhārāṇī elgesyje matyti ujjvalos, arba tyriausio meilės Dievui brangakmenio, požymių.

Kol Rādhārāṇī kalbėjosi su kamane, ši skraidė ratais, tačiau ūmai dingo Jai iš akių. Rādhārāṇī liūdėjo išsiskyrusi su Kṛṣṇa, o nuo kalbų su kamane Ją apėmė ekstazė. Tačiau kai kamanė nuskrido, Ji vos neprarado proto, pamaniusi, kad pasiuntinys kamanė grįžo pas Kṛṣṇą, kad praneštų, kaip Ji negražiai kalba apie Jį. „Kṛṣṇa turbūt nusimins, tai išgirdęs“, – galvojo Ji, ir čia Ją apėmė kitokia ekstazė.

Tačiau ratu lekiojanti kamanė vėl atskrido. Śrīmatī Rādhārāṇī pagalvojo: „Kṛṣṇa vis dar Man geras. Nors pasiuntinys parnešė Jam žinutę, kuri galėjo Mus sukiršinti, tačiau Jis toks geras, kad vėl pasiuntė kamanę Manęs parsivesti.“ Šį kartą Śrīmatī Rādhārāṇī buvo labai atsargi ir nieko blogo apie Kṛṣṇą nebekalbėjo. „Sveika miela drauge, – tarė Ji. – Kṛṣṇa toks maloningas, kad vėl atsiuntė tave. Kṛṣṇa Man toks geras ir švelnus, kad, didžiam Mano džiaugsmui, sugrąžino tave, nors tu ir pranešei Jam, kaip Aš Jį bariau. Brangi drauge, prašyk Manęs ko nori. Už tavo gerumą atiduosiu viską, ko panorėsi. Tu atėjai pasiimti Manęs pas Kṛṣṇą, nes Jis negali čia atvažiuoti. Mathuroje Jis yra naujų draugių būryje. Bet tu tokia mažytė, kaip tu Mane nuneši? Kaipgi tu padėsi Man susitikti su Kṛṣṇa, jei Jis ten ilsisi su sėkmės deive, glausdamas ją prie krūtinės? Tiek to. Pamirškime Mano ar tavo kelionę į Mathurą. Papasakok geriau, kaip Mathuroje gyvena Kṛṣṇa. Pasakyk Man, ar Jis dar prisimena Savo įtėvį Nandą Mahārāją ir mylimą motiną Yaśodą, Savo bičiulius piemenukus ir nelaimingas drauges gopes. Esu tikra, kad retkarčiais Jis dainuoja apie mus. Mes be jokio atpildo tarnavome Jam. Ar Kṛṣṇa begrįš ir apkabins mus? Nuo Jo rankų visada sklinda aguru aromatas. Paklausk apie tai Kṛṣṇos.“

Uddhava stovėjo šalia ir girdėjo, kaip kalbėjo Rādhārāṇī, pamišusi dėl Kṛṣṇos. Nuolatinės gopių mintys apie Kṛṣṇą, patiriant aukščiausią mahā-bhāvos meilės ekstazę, jį be galo stebino. Jis atvežė Kṛṣṇos laišką ir dabar norėjo atiduoti jį gopėms, kad jas nuramintų. Uddhava tarė: „Mielosios gopės, jūs puikiausiai įvykdėte tai, kas skirta žmogui. Jūs – nuostabūs Aukščiausiojo Dievo Asmens bhaktai ir esate vertos visuotinės pagarbos. Jus garbina visi trys pasauliai, stebėdamiesi jūsų sugebėjimu mintimis būti kartu su Vāsudeva, Kṛṣṇa. Jis yra dorybingų darbų ir apeigų tikslas, Jo garbei dalinamos aukos, griežtai laikomasi asketiškų įžadų, atgailaujama, kuriama aukurų ugnis, giedamos įvairios mantros, skaitomos Vedos, valdomi jausmai ir medituojant sutelkiamos mintys. Tai tik keli iš daugelio metodų, skirtų pažinti save ir pasiekti gyvenimo tobulumą. Tačiau vienintelė ir tikroji šios veiklos paskirtis – suvokti Kṛṣṇą ir atsidėti transcendentinei meilės tarnystei Aukščiausiajam Dievo Asmeniui.“ Tai atitinka ir svarbiausiąjį „Bhagavad-gītos“ nurodymą. „Bhagavad-gītoje“ aprašyti įvairūs savęs pažinimo metodai, tačiau galų gale Kṛṣṇa pataria visko atsisakyti ir tiesiog atsiduoti Jam. Visi kiti metodai skirti išmokyti žmogų, kad jis ilgainiui atsiduotų Kṛṣṇos lotoso pėdoms. Be to, „Bhagavad-gītā“ sako, kad jeigu žmogus, kuris nuoširdžiai stengiasi pažinti save, eina išminties ir asketizmo keliu, po daugybės gyvenimų jis atsiduos Kṛṣṇai.

Gopės parodė tobulo asketizmo pavyzdį, ir Uddhava, matydamas jų transcendentinę didybę, pajuto didžiulį džiaugsmą. Jis tęsė: „Mielosios gopės, sąmonės būsena, kurią jūs išsiugdėte bendraudamos su Kṛṣṇa, sunkiai pasiekiama net didiesiems išminčiams bei šventiesiems. Jūs pasiekėte aukščiausiąjį gyvenimo tobulumą. Jūsų laimė, kad jums pavyko sutelkti mintis į Kṛṣṇą, kad nusprendėte turėti vien Jį ir kad dėl Aukščiausiojo Asmens jūs atsisakėte savo šeimų, namų, giminių, vyrų bei vaikų. Dabar visos jūsų mintys su Kṛṣṇa, Supersiela, todėl jūsų meilė aprėpia viską. Koks aš laimingas, kad jūsų malone išvydau visą jūsų didybę.“

Kai Uddhava pasakė turįs žinutę nuo Kṛṣṇos, gopės norėjo tuojau pat ją išgirsti. Laiškas joms rūpėjo kur kas labiau negu kalbos apie jas pačias. Gopėms nelabai patiko būti šlovinamoms, ir buvo matyti, kad jos nekantrauja išgirsti žinią nuo Kṛṣṇos. Uddhava tarė: „Brangiosios gopės, aš buvau įgaliotas perduoti jums, didžioms ir romioms Viešpaties bhaktams, žinią. Kṛṣṇa pasiuntė mane pas jus neatsitiktinai, nes esu artimas Jo tarnas.“

Uddhava neatidavė Kṛṣṇos laiško gopėms į rankas, o pats jį perskaitė. Laiškas buvo labai rimtas, toks, kad ne tik gopės, bet ir visi filosofai empirikai galėtų suprasti, kaip tyra meilė Dievui savo prigimtimi yra susijusi su įvairiomis Aukščiausiojo Viešpaties galiomis. Vedos teigia, jog Aukščiausiasis Viešpats turi daugybę galių: parāsya śaktir vividhaiva śrūyate. Be to, gopės buvo tokios artimos Kṛṣṇos draugės, kad susijaudinęs Jis negalėjo parašyti jo įskaitomai. Uddhava, Bṛhaspačio mokinys, buvo aštraus proto, tad, užuot atidavęs laišką gopėms, nusprendė verčiau pats jį perskaitys ir išaiškins.

Po to Uddhava perdavė Aukščiausiojo Dievo Asmens žodžius: „Mielosios gopės, mielosios Mano draugės, žinokite – mes niekada neišsiskirsime. Niekada, niekur ir jokiomis aplinkybėmis, nes Aš esu visa persmelkiantis.“

Kṛṣṇos sugebėjimas viską persmelkti aiškinamas septintame ir devintame „Bhagavad-gītos“ skyriuose. Kṛṣṇa persmelkia viską Savo beasmeniu aspektu; viskas Jame glūdi, tačiau asmeniškai Jis nedalyvauja visur. Septintame skyriuje dar sakoma, kad penki grubūs pradai (žemė, vanduo, ugnis, oras ir dangus) bei trys subtilūs pradai (protas, intelektas ir ego) yra žemesniosios Jo galios. Tačiau egzistuoja dar ir kita, aukštesnioji galia, kuri pasireiškia per gyvąsias būtybes. Gyvosios būtybės yra neatsiejama Paties Kṛṣṇos dalis. Todėl Kṛṣṇa – ir materialios, ir dvasinės galių šaltinis. Jis įsiterpia į visus daiktus kaip pasekmė ir priežastis. Ir ne tik gopės, bet ir visos gyvosios būtybės visada, bet kuriomis aplinkybėmis, neatskiriamai susijusios su Kṛṣṇa. Tačiau gopės tą ryšį su Kṛṣṇa suvokia tobulai, o gyvosios būtybės, užburtos māyos, pamiršta Kṛṣṇą ir mano esą atskiri, su Juo nesusiję individai.

Meilė Kṛṣṇai, arba Kṛṣṇos sąmonė, – tai tobulas ir tikras žinojimas, kuris leidžia suprasti viską taip, kaip yra iš tiesų. Iš tikrųjų mūsų protas nėra tuščias. Jis nuolatos apie ką nors mąsto, ir tų minčių objektas neišvengiamai yra aštuoni Kṛṣṇos galios pradai. Tasai, kuris suvokia šį filosofinį mąstymo aspektą, tikrai yra išmintingas ir atsiduoda Kṛṣṇai. Gopės įkūnija šį tobulą žinojimą. Jos nėra kažkokie abstraktūs mąstytojai. Jų protai visad sutelkti į Kṛṣṇą. Protas yra ne kas nors, o Kṛṣṇos galia. Joks mąstantis, jaučiantis, veikiantis ir trokštantis žmogus negali būti atskirtas nuo Kṛṣṇos. O pakopa, kai jis suvokia amžinąjį savo ryšį su Kṛṣṇa, vadinasi Kṛṣṇos sąmonė. Liguista būklė, kurioje neįmanoma suvokti amžinųjų savo santykių su Kṛṣṇa – tai susiteršimo būklė, arba māyā. Gopės egzistuoja tyro transcendentinio žinojimo lygiu, todėl jų sąmonėje gyvena Kṛṣṇa. Antai, kaip neatskiriami oras ir ugnis, taip negalima atskirti vienas nuo kito Kṛṣṇos ir gyvųjų būtybių. Kai gyvosios būtybės pamiršta Kṛṣṇą, jų būklė tampa nenormali. O gopės nuolatos galvoja apie Kṛṣṇą, todėl jos yra pasiekusios absoliutų tobulo žinojimo lygį. Vadinamieji filosofai empirikai kartais mano, kad bhakti kelias skirtas menkesnės nuovokos žmonėms, bet jeigu vadinamasis eruditas nepasiekia bhakti lygio, tai jo žinojimas tikrai nėra nei tyras, nei tobulas. Iš tikrųjų būvis, kuriame amžini gyvosios būtybės santykiai su Kṛṣṇa tobulai atsiskleidžia, yra meilė išsiskyrus. Tačiau ir tai iliuzija, nes jokio išsiskyrimo nėra. Gopės nebuvo šioje iliuzinėje būsenoje, todėl net filosofiniu požiūriu joms išsiskyrimas neegzistavo.

Kosminis pasaulis irgi neatsietas nuo Kṛṣṇos. „Niekas neatskirta nuo Manęs. Aš palaikau visą kosminį pasaulį, kuris nėra atskiras nuo Manęs. Aš egzistavau ir prieš sukūrimą.“ Šią mintį patvirtina Vedų raštai: prieš pasaulio sukūrimą buvo tik Nārāyaṇa. Nebuvo nei Brahmos, nei Śivos: eko nārāyaṇa āsīn na brahmā na īśānaḥ. Visą kosminį pasaulį valdo trys materialiosios gamtos guṇos. Pasakyta, kad šią visatą sukūrė Brahmā, aistros guṇos inkarnacija, tačiau jis tėra antrinis kūrėjas, o pirminis kūrėjas – Nārāyaṇa. Tai patvirtina ir Śaṅkarācārya: nārāyaṇaḥ paro ’vyaktāt. Nārāyaṇa transcendentalus, Jis egzistuoja aukščiau šio kosminio pasaulio.

Kṛṣṇa kuria, palaiko ir sunaikina visą kosminį pasaulį išsiskleisdamas įvairiomis inkarnacijomis. Viskas yra Kṛṣṇa, ir Jis yra visa ko pagrindas, tačiau Jis nejuntamas, kai pasireiškia materiali galia, kuri vadinasi māyā, arba iliuzija. Tuo tarpu pasireiškus dvasinei galiai Kṛṣṇa juntamas kiekvieną akimirką bet kuriomis aplinkybėmis. Gopės ir įkūnija šį tobulą pažinimą. Kaip Kṛṣṇa visad yra nuošaly kosminio pasaulio, nors pastarasis nuo Jo visiškai priklausomas, taip ir gyvoji būtybė yra nuošaly materialaus, sąlygoto gyvenimo, nors materialus kūnas ir išaugo iš dvasinės esybės. „Bhagavad-gītoje“ visas kosminis pasaulis vadinamas gyvųjų būtybių motina, o Kṛṣṇa – tėvu. Tėvas apvaisina motiną, įdėdamas į jos įsčias gyvąją būtybę, taip ir Kṛṣṇa siunčia visas gyvąsias būtybes į materialios gamtos įsčias, ir jos gimsta su įvairiais kūnais, priklausomai nuo to, kokia buvo jų karminė veikla. Tačiau gyvoji būtybė bet kuriomis aplinkybėmis yra nuošaly savo materialios, sąlygotos būties.

Patyrinėję savo kūnus įsitikinsime, kad gyvoji būtybė egzistuoja atskirai nuo jos kūniškojo narvo. Kiekvieną kūno judesį sukelia trijų materialiosios gamtos guṇų sąveika. Akivaizdu, kad kūnas kas akimirką kinta, tačiau dvasinės sielos šie pokyčiai neveikia. Materialiosios gamtos vyksmo neįmanoma nei sukurti, nei sunaikinti, nei sutrikdyti. Materialus kūnas laiko gyvąją esybę savo spąstuose, ir ji yra sąlygota visuose trijuose būviuose – kai budi, miega ir yra be sąmonės. Protas visuose trijuose būviuose aktyvus: miegodama gyvoji esybė kažką regi ir tai laiko realybe, o kai pabunda, suvokia, kad tai, kas regėta, nerealu. Taigi apibendrinant galima sakyti, kad vienu atveju ji kažką laiko realybe, o kitu atveju tas pats dalykas jai atrodo nerealus. Šie klausimai yra filosofų empirikų ar sāṅkhya-yogų tyrinėjimo objektas. Siekdami teisingų išvadų, sāṅkhya-yogai atlieka griežtas askezes ir atgailauja. Jie mokosi atsižadėti ir valdyti jutimus.

Visi šie būdai suvokti galutinį gyvenimo tikslą lyginami su upėmis. Kṛṣṇa tarsi vandenynas. Kaip visos upės suteka į vandenyną, taip ir visos pažinimo pastangos sueina į Kṛṣṇą. Kai po ilgų ieškojimų, trukusių daugybę gyvenimų, žmogus iš tikrųjų ateina pas Kṛṣṇą, jis pasiekia tobulumą. „Bhagavad-gītoje“ Kṛṣṇa sako: „Visi pažinimo keliai veda į Mane, tačiau kelias be bhakti yra labai sunkus.“ Kleśo ’dhikataras teṣām – nepasiekus bhakti, Kṛṣṇos pažinti neįmanoma.

„Gītā“ nurodo tris kelius: karma-yogą, jñāna-yogą ir bhakti-yogą. Tiems, kurie negali gyventi be karminės veiklos, patariama atlikti veiksmus, kurie priartintų juos prie bhakti. Tiems, kuriuos žavi bevaisė empirinė filosofija, vedanti į nusivylimą, irgi patariama veikti taip, kad būtų galima patirti bhakti. Karma-yoga ir jñāna-yoga skiriasi nuo įprastos karmos ir jñānos. Ir pagaliau, pasak Viešpaties žodžių „Bhagavad-gītoje“: bhaktyā mām abhijānāti – Kṛṣṇą galima suprasti tik ištikimai Jam tarnaujant. Gopės pasiekė atsidavimo tarnystės tobulumą, nes joms rūpėjo tik Kṛṣṇa. Vedos tai patvirtina: yasmin eva vijñāte sarvam eva vijñātaṁ bhavati. Taigi, pažinęs Kṛṣṇą, žmogus visa kita ima pažinti savaime.

Kṛṣṇa tęsė: „Transcendentinės žinios apie Absoliutą jums daugiau nereikalingos. Jūs pamilote Mane nuo pat gimimo.“ Žinių apie Absoliučią Tiesą reikia tiems, kurie trokšta išsivaduoti iš materialios būties. O žmogus, pamilęs Kṛṣṇą, jau išsivadavo. „Bhagavad-gītoje“ teigiama, kad kiekvieną, kuris su beatodairišku atsidavimu tarnauja Viešpačiui, derėtų laikyti pasiekusiu transcendentinį išsivadavimo lygį. Iš tiesų gopės nejautė materialios būties kančių, tačiau patyrė išsiskyrimo su Kṛṣṇa skausmą. Todėl Kṛṣṇa pasakė: „Mielosios gopės, Aš išsiskyriau su jumis tyčia, kad jūsų meilė Man dar labiau įsiliepsnotų. Aš norėjau, kad galvotumėt apie Mane be perstojo.“

Gopės tobulai meditavo. Yogai paprastai labiau linkę medituoti negu su atsidavimu tarnauti Viešpačiui, tačiau jie nesupranta, kad atsidavimo Viešpačiui pakopa ir yra yogos tobulumas. „Bhagavad-gītoje“ patvirtinama, kad nuolatinis gopių mąstymas apie Kṛṣṇą yra visų aukščiausioji yoga. Kṛṣṇa puikiai pažino moters būdą. Kai mylimasis toli, moteris apie jį galvoja labiau negu jam esant šalia. Gopių pavyzdžiu Kṛṣṇa norėjo parodyti, kad tasai, kuris, kaip ir gopės, bus nuolatos paniręs į transą, tikrai pasieks Kṛṣṇos lotoso pėdas.

Viešpats Caitanya visus žmones mokė vipralambha-sevos. Tai būdas tarnauti Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, jaučiant išsiskyrimą su Juo. Šeši Gosvāmiai irgi mokė garbinti Kṛṣṇą, patiriant išsiskyrimo su Kṛṣṇa jausmą, kurį jautė gopės. Śrīnivāsācāryos maldos apie Gosvāmius labai gerai paaiškina šiuos dalykus. Śrīnivāsācārya sakė, kad Gosvāmiai buvo nuolatos panirę į transcendentinių jausmų, kuriuos jautė gopės, vandenyną. Gyvendami Vṛndāvanoje, jie visur ieškojo Kṛṣṇos, šaukdami: „Kur Kṛṣṇa? Kur gopės? Kur Tu, Śrīmatī Rādhārāṇī?“ Jie niekada nesakė: „Mes matėme Rādhą ir Kṛṣṇą, todėl jaučiamės įgyvendinę savo pašaukimą.“ Tačiau jų pašaukimas liko neįgyvendintas: jie niekada nesutiko Rādhos ir Kṛṣṇos.

Rāsa-līlos metu gopės, negalėjusios įsijungti į rāsos šokį su Kṛṣṇa, taip paskendo mintyse apie Kṛṣṇą, kad paliko savo kūnus. Pasinėrimas į Kṛṣṇos sąmonę patiriant išsiskyrimo jausmą – greičiausia priemonė pasiekti Kṛṣṇos lotoso pėdas. Išgirdusios Paties Kṛṣṇos žodžius, gopės patikėjo išsiskyrimo jausmo galia. Jos iš tiesų patyrė, koks veiksmingas šis nepaprastas būdas garbinti Kṛṣṇą, ir supratusios, kad Kṛṣṇa jų nepaliko ir visad yra su jomis, pajuto didelį palengvėjimą.

Todėl gopės labai nudžiugo, kad jas aplankė Uddhava, ir ėmė viena kitą pertraukdamos šnekėti: „Mes girdėjome, kad karalius Kaṁsa – Yadu giminės nelaimių kaltininkas – jau nebegyvas. Tai labai gera žinia. Mes tikimės, kad Yadu giminės nariai laimingi, būdami kartu su Kṛṣṇa, kuris gali patenkinti visus Savo bhaktų troškimus. Brangusis Uddhava, pasakyk, ar ten, Mathuroje, apsuptas išsilavinusių laisvo elgesio merginų, Kṛṣṇa nors retsykiais prisimena mus? Žinoma, Mathuros moterys bei merginos – ne kaimietės. Jos protingos ir gražios. Jų drovūs šypsniai, žvilgsniai ir kiti moteriški bruožai Kṛṣṇai turbūt labai prie širdies. Mes gerai žinome, kad Kṛṣṇai visada patiko gražios moterys. Taigi Jis tikriausiai pakliuvo į Mathuros moterų pinkles. Brangusis Uddhava, pasakyki, ar ten, tarp moterų, Kṛṣṇa dar kartais prisimena mus?“

Kita gopė paklausė: „Ar Jis atsimena tą naktį tarp kumudos žiedų ir mėnulio šviesos, kai Vṛndāvanoje buvo taip gražu? Kṛṣṇa šoko su mumis, ir ore skambėjo varpelių, parištų ant kojų, garsas. Kaip maloniai mes tą naktį šnekučiavomės su Juo! Ar Jis atmena tą naktį? Mes ją atmename, ir mus kankina išsiskyrimo jausmas. Išsiskyrusios su Kṛṣṇa, mes blaškomės, tarsi mumyse degtų ugnis. Ar neketina Jis sugrįžti į Vṛndāvaną ir užgesinti tą ugnį tarsi lietaus debesis, atskrendantis sutramdyti miško gaisrą?“

Dar kita gopė sakė: „Kṛṣṇa nukovė Savo priešą ir Jam, kaip nugalėtojui, atiteko Kaṁsos karalystė. Galbūt Jis jau vedė karaliaus dukterį ir laimingai gyvena tarp giminių bei draugų. Ko Jam važiuoti į tą Vṛndāvanos kaimą?“

O kita pridūrė: „Kṛṣṇa – Aukščiausiasis Dievo Asmuo, sėkmės deivės vyras, Jis Pats Sau pakankamas. Jam nereikia nei mūsų, Vṛndāvanos miško mergaičių, nei Mathuros miesto merginų. Jis – didžioji Supersiela, Jis neturi nieko bendra nė su viena iš mūsų tiek Vṛndāvanoje, tiek Mathuroje.“

„Neprotinga būtų tikėtis, kad Kṛṣṇa sugrįš į Vṛndāvaną, – įsiterpė kita. – Verčiau ieškokime laimės nevilty. Netgi Piṅgalā, didžioji paleistuvė, sakė, kad neviltis – didžiausias malonumas. Mes tai žinome, tačiau labai sunku išsižadėti vilties, kad Kṛṣṇa sugrįš. Kas pamirš tuos slaptus pašnekesius su Kṛṣṇa, nuo kurio krūtinės nesitraukia sėkmės deivė, nors Jis jos ir negeidžia? Brangusis Uddhava, Vṛndāvana – upių, miškų ir karvių kraštas. Čia skambėjo fleitos garsai, ir, ganydami karves, Kṛṣṇa bei vyresnysis Jo brolis Śrī Balarāma skersai ir išilgai kartu su mumis išvaikščiojo šį kraštą, mėgaudamiesi jo grožiu. Viskas Vṛndāvanoje mums nuolat primena Kṛṣṇą ir Balarāmą. Kṛṣṇos pėdų žymės liko Vṛndāvanos žemėje, kurioje gyvena sėkmės deivė, ir tie pėdsakai nuolat mums primena Jį.“

Gopės kalbėjo, kad materialia prasme Vṛndāvanos turtai bei sėkmė nė kiek nesumažėjo – Vṛndāvanoje visko tebėra, tačiau nors šių gėrybių ir nestokoja, jos negali pamiršti Kṛṣṇos ir Balarāmos.

„Mes nuolatos prisimename kerinčius nuostabiojo Kṛṣṇos bruožus – Jo eiseną, šypsnį, linksmus žodžius. Kṛṣṇa mus pražudė – mes nebegalime Jo pamiršti ir vis šaukiamės: „Brangusis Viešpatie, brangusis sėkmės deivės vyre, mielasis Vṛndāvanos valdove ir kenčiančių bhaktų gelbėtojau! Mes skęstame kančių vandenyne. Sugrįžk į Vṛndāvaną ir išgelbėk mus.“

Uddhava atidžiai stebėjo transcendentinį gopių pamišimą, kurį sukėlė išsiskyrimas su Kṛṣṇa, ir išmintingai nutarė nesustodamas pasakoti joms apie Śrī Kṛṣṇos žaidimus. Materialistai dega materialiųjų kančių liepsnose. O gopės degė transcendentinėje išsiskyrimo su Kṛṣṇa liepsnoje. Tačiau liepsnos, kuriose kankinosi gopės, skiriasi nuo materialaus pasaulio gaisro liepsnų. Gopės nuolatos trokšta būti drauge su Kṛṣṇa, o materialistai visada ieško materialių patogumų.

Viśvanātha Cakravartis Ṭhākura pažymi, kad Kṛṣṇa akimoju išgelbėjo Savo draugus iš miško gaisro liepsnų, kol jie buvo užsimerkę. Todėl Uddhava gopėms patarė užsimerkti ir prisiminti visus Kṛṣṇos žygius nuo pat jų pažinties pradžios – tai apsaugos jas nuo išsiskyrimo liepsnų. Uddhavos pasakojimai buvo išorinis akstinas, gopėms prieš akis pagimdęs Kṛṣṇos žaidimų vaizdus, o širdyje jos pačios prisiminė Jo žaidimus. Uddhavos pamokymai padėjo gopėms suprasti, kad Kṛṣṇa neišsiskyrė su jomis. Jos nuolat galvojo apie Kṛṣṇą, o Kṛṣṇa, gyvendamas Mathuroje, nuolat galvojo apie jas.

Uddhavos atvežta žinutė ir pamokymai išgelbėjo gopes nuo joms grėsusios mirties, ir jos parodė jam dėkingumą už suteiktą malonę. Iš esmės Uddhava elgėsi tarsi dvasinis gopių vadovas ir mokytojas, todėl jos pagarbino jį taip, kaip būtų garbinusios Kṛṣṇą. Autoritetingi šventraščiai nurodo garbinti dvasinį mokytoją, tarytum jis būtų Aukščiausiasis Dievo Asmuo, nes jis yra artimiausias Viešpaties tarnas. Didžiųjų autoritetų nuomone, dvasinis mokytojas yra išorinis Kṛṣṇos pasireiškimas. Kai gopės suvokė, jog Kṛṣṇa buvo su jomis, jas deginusi transcendentinė liepsna aprimo. Vidujai, savo širdyje, jos prisiminė, kaip bendravo su Juo, o iš išorės Uddhava savo išmintingais pamokymais joms padėjo suprasti Kṛṣṇą.

Šventraščiai Aukščiausiąjį Dievo Asmenį apibūdina žodžiu adhokṣaja – „tas, kuris yra už materialaus jutiminio patyrimo ribų.“ Jis nepasiekiamas materialiais jutimais. Jis glūdi visų širdyse ir tuo pačiu metu Savo visa persmelkiančiu Brahmano aspektu yra visur. Visus tris transcendentinius Absoliučios Tiesos aspektus (Bhagavāną, Dievo Asmenybę;Paramātmą, lokalizuotą Supersielą, ir visa persmelkiantį Brahmaną) galima suvokti paprasčiausiai tyrinėjant gopių būklę joms susitikus su Uddhava, apie kurią rašoma „Śrīmad-Bhāgavatam.“

Śrīnivāsācārya pažymi, kad šeši Gosvāmiai nuolat mąstė apie gopes. Caitanya Mahāprabhu Savo ruožtu patarė garbinti Aukščiausiąjį Dievo Asmenį taip, kaip tai darė gopės, ir laikė, jog jų garbinimo būdas visų tobuliausias. Śrīlos Śukadevos Gosvāmio nuomone, kiekvienas, kuris iš patikimo šaltinio klausysis pasakojimų apie gopių santykius su Kṛṣṇa ir vykdys Vedų nurodymus, pasieks aukščiausią atsidavimo tarnybos pakopą ir pajėgs įveikti materialių džiaugsmų geismą.

Uddhavos pamokymai paguodė gopes, ir jos paprašė jį dar keletą dienų pasisvečiuoti Vṛndāvanoje. Uddhava sutiko ir viešėjo ten ne keletą dienų, o kelis mėnesius. Uddhavai padedant, gopės skendėjo mintyse apie transcendentinį Kṛṣṇos laišką bei Jo žaidimus, ir joms atrodė, tarsi jos bendrautų su Pačiu Kṛṣṇa. Uddhavos viešnage Vṛndāvanoje džiaugėsi visi Vṛndāvanos gyventojai. Jie kalbėjosi apie Kṛṣṇos darbus, ir dienos skriete skriejo. Vṛndāvanos gamta – Yamunos upė, puikūs sodai su svyrančiomis nuo vaisių šakomis, Govardhanos kalva, olos, žydinčios gėlės – visa tai įkvėpdavo Uddhavą pasakoti apie Kṛṣṇos žaidimus. Vṛndāvanos gyventojams su Uddhava buvo taip pat gera, kaip ir su Kṛṣṇa.

Uddhavą žavėjo gopių meilė Kṛṣṇai, nes jos mylėjo Kṛṣṇą visa širdimi, ir jų rūpestis dėl Kṛṣṇos teikė jam įkvėpimą. Jis reiškė joms savo pagarbą ir kūrė dainas, šlovinančias transcendentines jų ypatybes: „Iš visų gyvųjų esybių, kurios yra gavusios žmogaus gyvybės pavidalą, savo gyvenimo paskirtį sėkmingiausiai vykdo gopės. Tuo jos yra neprilygstamos. Jų mintyse amžinai spindi Kṛṣṇos lotoso pėdos. Kṛṣṇos, Mukundos (to, kuris suteikia išvadavimą), lotoso pėdas stengiasi susikaupę medituoti ir didieji išminčiai bei šventieji. Tačiau gopės prisimena Kṛṣṇos lotoso pėdas be jokių pastangų, ir jokių yogos pratybų joms nereikia. Taigi pasiekusiam gopių tobulumą nebūtina gimti Viešpačiu Brahma ar brāhmaṇų šeimoje, nereikia jam ir įšventinimo į brāhmaṇus.“

Śrī Uddhava patvirtino Viešpaties Kṛṣṇos žodžius „Bhagavad-gītoje“: tasai, kuris trokšdamas tikrojo tikslo prašys Viešpaties prieglobsčio, net jei jis śūdra ar dar menkesnis, pasieks aukščiausiąjį gyvenimo tikslą. Gopės parodė atsidavimo pavyzdį visam pasauliui. Sekdamas gopių pavyzdžiu ir nuolatos mąstydamas apie Kṛṣṇą, žmogus gali pasiekti aukščiausią dvasinio gyvenimo tobulumą. Gopės gimė ne kokiose labai apsišvietusiose, o paprastose piemenų šeimose, bet vis dėlto išsiugdė tobulą meilę Kṛṣṇai. Norint pažinti save ir Dievą, aukšta kilmė nebūtina. Vienintelis būtinas dalykas – išsiugdyti ekstatinę meilę Dievui. Vienintelė sąlyga Kṛṣṇos sąmonės tobulumui pasiekti – nepaliaujama meilės tarnystė Kṛṣṇai, kuris yra saldžiausias nektaras, palaimos versmė. Tas, kuris pradeda eiti Kṛṣṇos sąmonės keliu, tarsi ragauja nektarą. Sąmoningai žmogus tai daro ar ne, jis būtinai patirs Kṛṣṇos sąmonės poveikį. Aktyvusis Kṛṣṇos sąmonės poveikis vienodai reiškiasi, nepriklausomai nuo gimimo vietos ir aplinkybių. Kṛṣṇa suteiks Savo palaiminimą kiekvienam, kuris priims Kṛṣṇos sąmonę, – tai neabejotina.

Aukščiausias palaiminimas, kurį pelnė netgi piemenų šeimose gimusios gopės, niekada nebuvo suteiktas net pačiai sėkmės deivei, o dangaus gyventojams, nors jų kūnai skleidžia lotoso žiedų aromatą, jis juo labiau nepasiekiamas. Gopėms teko tokia laimė, kad jas glėbesčiavo ir bučiavo per rāsa-līlos šokį Patsai Kṛṣṇa. Be abejo, išskyrus gopes, to nepatyrė jokios visų trijų pasaulių moterys.

Uddhava suvokė gopių didybę ir norėjo pulti prieš jas ant žemės, trokšdamas dulkių nuo jų lotoso pėdų palaiminimo. Tačiau dulkių nuo jų pėdų prašyti neišdrįso – ko gero, jos nesutiktų. Ir jis panoro tapti žolės kuokšteliu ar menku augalėliu Vṛndāvanos žemėje, kad dulkės nuo gopių pėdų byrėtų ant jo galvos joms to nežinant.

Gopės taip troško Kṛṣṇos, kad vos išgirdusios Jo fleitos garsus, užmiršusios šeimą, vaikus, garbę ir moterišką drovumą jos išbėgo iš namų ir nuskubėjo pas Kṛṣṇą. Gopėms nerūpėjo, ar jos eina keliu, ar braunasi per džiungles, o dulkės nuo jų pėdų nepastebimai byrėjo ant Vṛndāvanos žolės. Nedrįsdamas šį gyvenimą galva paliesti dulkių nuo gopių pėdų, Uddhava troško kitąsyk gimti žolės kuokšteliu Vṛndāvanoje. Tada ant jo užkristų dulkės nuo gopių pėdų.

Uddhava suvokė, kad gopėms teko nepaprasta sėkmė, nes jos ant savo aukštų dailių krūtinių užsikėlė Kṛṣṇos lotoso pėdas ir taip apsivalė nuo visų materijos nešvarybių. Kṛṣṇos lotoso pėdas garbina ne tik sėkmės deivė, bet ir didieji pusdieviai Brahmā bei Viešpats Śiva, be to, jas savo širdyse medituoja didieji yogai. Uddhava troško, kad galėtų nuolatos melsti palaiminimo, kurį suteikia dulkės nuo gopių lotoso pėdų. Gopių giesmės apie transcendentinius Viešpaties Kṛṣṇos žaidimus garsėja visuose trijuose pasauliuose.

Po kurio laiko Uddhava panoro sugrįžti pas Kṛṣṇą ir paprašė Nandos Mahārājos bei Yaśodos leidimo išvykti. Atėjęs atsisveikinti su gopėmis ir paprašęs, kad ir jos leistų iškeliauti, Jis sėdo į vežimą, ketindamas vykti į Mathurą.

Kai Uddhava jau rengėsi važiuoti, Vṛndāvanos gyventojai su Mahārāja Nanda bei Yaśoda priešaky atėjo palinkėti jam laimingos kelionės ir atnešė brangių Vṛndāvanos dovanų. Jie kalbėjo su ašaromis akyse – taip stipriai jie mylėjo Kṛṣṇą. Visi norėjo, kad Uddhava juos palaimintų. Jie troško nuolat prisiminti šlovingus Kṛṣṇos žygius ir norėjo, kad jų mintys visad būtų sutelktos į Jo lotoso pėdas, kad jų žodžiai visada šlovintų Kṛṣṇą, kad jų kūnai nuolat lenktųsi Jam ir kad jie nuolat galvotų apie Jį. Ši Vṛndāvanos gyventojų malda yra neprilygstamas dvasinio tobulumo pavyzdys. Vṛndāvanos gyventojų būdas tarnauti Viešpačiui labai paprastas: visada galvoti apie Kṛṣṇos lotoso pėdas, visada kalbėti apie Kṛṣṇą, nenukrypstant į kitus dalykus, ir kūnu nuolatos tarnauti Kṛṣṇai. Visą savo gyvenimą, lėšas, žodžius ir intelektą mes turime skirti Viešpaties tarnystei ir padaryti tai turime dar šį gyvenimą, kai gavome žmogaus kūną. Tik tokia veikla padės žmogui pasiekti aukščiausiąjį tobulumą. Tai visų autoritetų nuomonė.

Vṛndāvanos gyventojai kalbėjo: „Aukščiausiojo valdovo valia ir priklausomai nuo mūsų veiklos, mums teks kažkur gimti. Tačiau nesvarbu, kur mes gimsime, – vieno teprašome, kad visada galėtumėm gyventi Kṛṣṇos sąmonėje.“ Tyras Viešpaties Kṛṣṇos bhaktas niekada nesiekia pasikelti į rojaus planetas ir netgi į Vaikuṇṭhą ar Goloką Vṛndāvaną, nes jis netrokšta pasitenkinimo sau. Tyram bhaktui pragaras nesiskiria nuo rojaus. Rojus be Kṛṣṇos jam pragaras, o su Kṛṣṇa net ir pragaras jam rojus.

Pagerbęs tyrą Vṛndāvanos gyventojų atsidavimą, Uddhava sugrįžo į Mathurą pas savo šeimininką Kṛṣṇą. Pagarbiai nusilenkęs Viešpačiui Kṛṣṇai ir Balarāmai, jis ėmė pasakoti apie Vṛndāvanos žmonių gyvenimą, kupiną nepaprastos meilės Viešpačiui. Visas Vṛndāvanos gyventojų dovanas jis atidavė Kṛṣṇos tėvui Vasudevai ir Kṛṣṇos seneliui Ugrasenai.