Uddhava aplanko Vṛndāvaną

Nanda Mahārāja sugrįžo į Vṛndāvaną be Kṛṣṇos ir Balarāmos. Jį lydėjo tik piemenukai ir piemenys. Gopes, motiną Yaśodą, Śrīmatī Rādhārāṇī ir visus Vṛndāvanos gyventojus tai, žinoma, labai nuliūdino. Daugelis bhaktų bandė aiškintis, kodėl Kṛṣṇa išvyko iš Vṛndāvanos, nes, išminčių nuomone, Kṛṣṇa, pirmapradis Aukščiausiasis Dievo Asmuo, niekada nepalieka Vṛndāvanos. Jis visada Vṛndāvanoje. Išmanantys bhaktai teigia, kad Kṛṣṇa iš Vṛndāvanos niekur nepasitraukė, o, kaip ir žadėjo, grįžo kartu su Nanda Mahārāja.

Kai Akrūra vežė Kṛṣṇą į Mathurą, ir gopės užtvėrė vežimui kelią, Kṛṣṇa joms pažadėjo, kad sugrįš, kai tik pabaigs Savo reikalus. Jis paprašė jų neliūdėti ir šitaip jas nuramino. Tačiau kai su Nanda Mahārāja Jis negrįžo, galėtume pamanyti, kad Jis arba jas apgavo, arba netesėjo Savo pažado. Išmanantys bhaktai vis dėlto nutarė, kad Kṛṣṇa nėra nei apgavikas, nei žodžio laužytojas. Kṛṣṇa grįžo kartu su Nanda Mahārāja Savo pirmapradžiu pavidalu ir gyveno su gopėmis bei motina Yaśoda Savo bhavos ekspansija. Mathuroje gi Kṛṣṇa ir Balarāma gyveno ne pirmapradžiu pavidalu, o kaip Vāsudevos ir Saṅkarṣaṇos ekspansijos. Tikrieji Kṛṣṇa ir Balarāma egzistavo Vṛndāvanoje Savo bhavos apraiška, o Mathuroje Jie apsireiškė prabhavos ir vaibhavos ekspansijomis. Taip mano išmanantys, dvasios tobulumo pasiekę Kṛṣṇos bhaktai. Kai Nanda Mahārāja ruošėsi grįžti į Vṛndāvaną, jis kalbėjo su Kṛṣṇa ir Balarāma, kaipgi Jie gyvens išsiskyrę su Nanda. Ir vis dėlto visi nutarė gyventi atskirai.

Vasudeva ir Devakī buvo tikrieji Kṛṣṇos ir Balarāmos tėvai ir dabar, kai žuvo Kaṁsa, norėjo, kad Kṛṣṇa ir Balarāma paviešėtų pas juos. Kol Kaṁsa buvo gyvas, Kṛṣṇa ir Balarāma gyveno Vṛndāvanoje ir Juos augino Nanda Mahārāja. Dabar, suprantama, Kṛṣṇos ir Balarāmos tėvas bei motina norėjo, kad Jie pasiliktų pas juos, ir visų pirma todėl, kad jie galėtų atlikti apvalomąsias šventosios virvelės įteikimo apeigas. Be to, jie norėjo duoti Jiems gerą išsilavinimą, nes tai yra tėvų pareiga. Svarbus dalykas buvo ir tas, kad Kaṁsos draugai iš kitų šalies sričių ruošėsi užpulti miestą. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl taip reikėjo, kad Kṛṣṇa pasiliktų. Jis nenorėjo, kad Vṛndāvanos ramybę drumstų jos priešai – Dantavakra ir Jarāsandha. Grįžus Kṛṣṇai į Vṛndāvaną, priešai pultų ne tik Mathurą, bet ir Vṛndāvaną, sukeldami pavojų jos taikiems gyventojams. Todėl Kṛṣṇa ir nusprendė pasilikti Mathuroje, o Nanda Mahārāja sugrįžo į Vṛndāvaną. Nors Vṛndāvanos gyventojai labai ilgėjosi Kṛṣṇos, tačiau Jis visada buvo su jais per Savo līlas, arba žaidimus, ir tai sukeldavo jiems džiaugsmą.

Kṛṣṇai išvykus iš Vṛndāvanos į Mathurą, visi Vṛndāvanos gyventojai, o ypač motina Yaśodā, Nanda Mahārāja, Śrīmatī Rādhārāṇī, gopės ir piemenukai, kad ir ką darytų, galvojo apie Kṛṣṇą. „Štai taip Kṛṣṇa žaidė. Taip Jis grojo fleita. Jis su mumis juokavo ir glėbesčiavo mus.“ Tai vadinasi līlā-smaraṇa. Didieji bhaktai siūlo taip bendrauti su Kṛṣṇa. Netgi Viešpats Caitanya, kai gyveno Purio mieste, līlā-smaraṇos būdu bendravo su Kṛṣṇa. Žmogus, pasiekęs tobulos atsidavimo tarnystės lygį, patyręs aukščiausią ekstazę, visada gali būti su Kṛṣṇa, prisimindamas Jo žaidimus. Śrīla Viśvanātha Cakravartis Ṭhākura padovanojo mums transcendentinę knygą – „Kṛṣṇa-bhāvanāmṛtą“, kurioje aprašo Kṛṣṇos žaidimus. Skaitydami tokias knygas, bhaktai gali nuolat skendėti mintyse apie Kṛṣṇą. Bet kokia knyga apie kṛṣṇa-līlą, kad ir ši, kurią jūs skaitote dabar, arba mūsų „Viešpaties Caitanyos mokymas“ – tikra paguoda bhaktams, kurie kenčia išsiskyrimo su Kṛṣṇa ilgesį.

Kṛṣṇos ir Balarāmos negrįžimą į Vṛndāvaną galėtume paaiškinti šitaip: pažado sugrįžti į Vṛndāvaną Kṛṣṇa ir Balarāma nesulaužė. Jie buvo Vṛndāvanoje, tačiau privalėjo būti ir Mathuroje.

Tuo tarpu pasimatyti su Kṛṣṇa iš Dvārakos atvyko Kṛṣṇos pusbrolis Uddhava. Jis buvo Vasudevos brolio sūnus, galima sakyti, Kṛṣṇos bendraamžis ir savo išvaizda beveik nesiskyrė nuo Jo. Grįžęs iš mokytojo namų ir išvydęs brangiausią Savo draugą Uddhavą, Kṛṣṇa labai apsidžiaugė. Jis ketino siųsti jį į Vṛndāvaną, kad šis perduotų gyventojams žinią, turėjusią numaldyti išsiskyrimo kančias.

„Bhagavad-gītoje“ pasakyta: ye yathā māṁ prapadyante – Kṛṣṇa atsiliepia į gyvosios būtybės meilę. Ir kuo ištikimiau bhaktas Jam tarnauja, tuo labiau Jis atsiliepia. Išsiskyrusios su Kṛṣṇa, gopės mąstė apie Jį ištisą parą. Kṛṣṇa irgi nuolat galvodavo apie gopes, motiną Yaśodą, Nandą Mahārāją ir Vṛndāvanos gyventojus. Nors, atrodytų, Kṛṣṇa buvo toli nuo jų, Jis juto transcendentinį liūdesį ir norėjo tuojau pat nusiųsti pas juos Uddhavą su paguodos žinia.

Uddhava apibūdinamas kaip tobuliausias Vṛṣṇi giminės atstovas, beveik lygus Kṛṣṇai. Jis buvo geras Kṛṣṇos draugas. Mokydamasis pas Bṛhaspatį – dangaus planetų mokytoją bei šventiką, jis tapo labai sumanus ir pasižymėjo giliu protu bei greitais sprendimais. Kṛṣṇa, kuris labai mylėjo Uddhavą, siuntė jį į Vṛndāvaną, kad iš jos gyventojų šis pasimokytų, kaip atlikti tobulą ekstatinę atsidavimo tarnystę. Net jeigu žmogus, įgijęs gerą materialų išsilavinimą, ir buvo paties Bṛhaspačio mokinys, visgi jam vertėjo pasimokyti iš gopių bei Vṛndāvanos gyventojų, kaip beatodairiškai mylėti Kṛṣṇą. Siųsdamas Uddhavą į Vṛndāvaną su žinia, kuri turėjo nuraminti jos gyventojus, Kṛṣṇa suteikė jam ypatingą malonę.

Vienas iš Viešpaties Kṛṣṇos vardų yra Hari – „tasai, kuris pašalina visas atsidavusių sielų kančias.“ Viešpats Caitanya pažymi, kad niekas niekada nesugebės taip tobulai garbinti Viešpaties, kaip Jį garbino gopės. Gopių sielvartas labai jaudino Kṛṣṇą, ir Jis kreipėsi į Uddhavą, mandagiai prašydamas jį nuvykti į Vṛndāvaną. Laikydamas delnuose Uddhavos ranką, Jis kalbėjo: „Brangusis, gerasis drauge Uddhava, važiuok į Vṛndāvaną ir pasistenk nuraminti Mano tėvą Nandą Mahārāją, motiną Yaśodā-devī ir gopes, kuriuos tarsi baisi liga graužia širdgėla. Važiuok ir perduok jiems Mano žinią. Tikiuosi taip nors šiek tiek palengvinti jų kančias. Gopės visada skendi mintyse apie Mane. Jos paaukojo Man savo kūną, troškimus, gyvenimą bei sielą. Man rūpi ne tik gopės, bet ir kiekvienas, kuris dėl Manęs paaukojo visuomenę, draugystę, meilę ir savo patogumus. Mano pareiga – ginti šiuos tobulus bhaktus. Gopės Man pačios brangiausios. Jos visada galvoja apie Mane ir išsiskyrusios su Manimi iš sielvarto vos ne mirtimi vaduojasi. Jos gyvena viena mintimi, kad Aš netrukus sugrįšiu.“

Viešpačiui Kṛṣṇai paprašius, Uddhava nedelsdamas sėdo į vežimą ir išvyko į Gokulą. Vṛndāvaną jis pasiekė besileidžiant saulei, kai iš ganyklų namo grįžo karvės. Uddhava ir jo vežimas pakliuvo į dulkių debesį, kurį sukėlė karvių kanopos. Jis stebėjo, kaip jaučiai gainiojasi karves, trokšdami numalšinti savo lytinį potraukį, o karvės pritvinkusiais tešmenimis bėga iš paskos savo veršeliams, norėdamos juos pamaitinti. Visa Vṛndāvanos žemė, kiek užmatė Uddhavos akys, baltavo nuo karvių ir veršelių. Karvės laigė po visą Gokulą, ir jis girdėjo, kaip jas melžė. Visi Vṛndāvanos namai buvo išpuošti, buvo pasiruošta garbinti saulės bei ugnies dievus, sutikti svečius, karves, brāhmaṇus ir pusdievius. Prie namų rūko smilkalai, degė ugnis. Visa Vṛndāvana skendo nuostabiuose gėlynuose, kuriuose dūzgė bitės ir čiulbėjo paukščiai. Ežerai žydėjo lotoso žiedais, ir juose plaukiojo antys bei gulbės.

Uddhava įžengė į Nandos Mahārājos namus, kur jį sutiko kaip Vāsudevos pasiuntinį. Nanda Mahārāja pasiūlė jam atsisėsti ir pats prisėdo šalia, norėdamas išklausinėti apie Kṛṣṇą, Balarāmą ir kitus Mathuroje gyvenančius šeimos narius. Jis žinojo, kad Uddhava – labai artimas Kṛṣṇos draugas, tad tikėjosi jį atnešus gerų žinių. „Brangusis Uddhava, – prabilo Nanda Mahārāja, – kaip gyvena mano draugas Vasudeva? Jis jau išvaduotas iš Kaṁsos kalėjimo ir gyvena su savo draugais bei vaikais Kṛṣṇa ir Balarāma. Turbūt jis labai laimingas? Papasakok, ką jis veikia. Mes, kaip ir jūs, labai džiaugiamės, kad tas didysis nusidėjėlis demonas Kaṁsa pagaliau nebegyvas. Jis visada griežė dantį ir ant Yadu šeimos, ir ant savo draugų bei giminaičių. Dabar jis gavo galą už savo nuodėmes ir kartu su broliais išsidangino iš šio pasaulio.

Pasakyk, ar Kṛṣṇa dar prisimena Vṛndāvanoje pasilikusius Savo tėvus, draugus ir palydovus? Ar Jam malonu prisiminti Savo karves, gopes, Govardhanos kalvą ir ganyklas Vṛndāvanoje? O gal Jis viską pamiršo? Ar sugrįš Jis pas draugus ir gimines, ar mes vėl regėsime nuostabų Jo veidą su dailia nosim ir gražiomis tarsi lotosas akimis? Mes atmename, kaip Jis išgelbėjo mus nuo miško gaisro, nuo didžiulio slibino Kāliyos, kuris tūnojo Yamunos upėje, kaip apgynė nuo daugybės kitų demonų, ir vis galvojame, kiek daug mes Jam skolingi už tai, kad apsaugojo mus nuo įvairiausių pavojų. Brangusis Uddhava, kai pagalvojame apie nuostabų Kṛṣṇos veidą, Jo akis ir įvairius žaidimus čia, Vṛndāvanoje, jaudulys pakerta rankas ir kojas. Mes temąstome apie Kṛṣṇą – Jo šypseną ir žvilgsnį. Eidami prie Yamunos arba Vṛndāvanos ežerų, pro Govardhanos kalvą ar į ganyklas, iki šiol dar regime Kṛṣṇos pėdų žymes. Mes prisimename, kaip Jis ten žaidė ir leido laiką. Iškilus prieš mūsų akis Jo paveikslui, mes tuoj pat paskęstame mintyse apie Jį.

Mums dingtelėjo mintis, ar Kṛṣṇa ir Balarāma, ko gero, nebus svarbiausieji dangaus pusdieviai, apsireiškę mums paprastais berniukais, kad žemėje atliktų tai, kas Jiems skirta? Taip išpranašavo Gargamunis, sudaręs Kṛṣṇos horoskopą. Jeigu Kṛṣṇa nebūtų didi asmenybė, ar galėtų Jis užmušti Kaṁsą, kuris buvo galingas tarsi dešimt tūkstančių dramblių? Be Kaṁsos ten buvo ir stiprūs imtynininkai, be to, milžinas dramblys Kuvalayāpīḍa. Ir visus tuos žvėris ir demonus Kṛṣṇa sudorojo taip lengvai tarsi liūtas menkus žvėrelius. Argi ne stebuklas, kad Kṛṣṇa viena ranka pakėlė didžiulį sunkų lanką, surištą iš trijų palmių, ir akimirksniu jį sulaužė? Argi ne stebuklas, kad net septynias dienas viena ranka Jis laikė pakėlęs Govardhanos kalvą? Argi ne stebuklas, kad Jis užmušė demonus Pralambāsurą, Dhenukāsurą, Ariṣṭāsurą, Tṛṇāvartą ir Bakāsurą? Jie buvo tokie galingi, kad prieš juos drebėjo netgi dangaus planetų pusdieviai, o Kṛṣṇa užmušė juos be jokio vargo.“

Bepasakodamas Uddhavai apie nepaprastus Kṛṣṇos žygius, Nanda Mahārāja susijaudino ir neteko žado. Motina Yaśodā, sėdėdama šalia vyro, tylomis klausėsi apie Kṛṣṇos žaidimus ir be perstojo verkė, o iš jos krūtų tekėjo pienas. Kai Uddhava pamatė, kad Nanda Mahārāja ir Yaśodā visiškai paskendo mintyse apie Kṛṣṇą, Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, ir kai patyrė nepaprastą Nandos Mahārājos ir Yaśodos meilę Kṛṣṇai, jis pats susijaudino ir tarė: „Brangieji Yaśoda ir Nanda Mahārāja, jūs esate verti didžiausios visų pagarbos, nes niekas negalėtų panirti į tokią transcendentinę meditacijos ekstazę.“

Uddhava tęsė: „Ir Balarāma, ir Kṛṣṇa – pirmapradės Dievo Asmenybės, iš kurių randasi kosminis pasaulis. Jie svarbiausi iš visų asmenybių. Jie – veikiančioji šios materialios kūrinijos priežastis. Materialią gamtą valdo puruṣosinkarnacijos, o jas savo ruožtu valdo Kṛṣṇa ir Balarāma. Daliniu Savo pasireiškimu Jie prasiskverbia į kiekvienos gyvosios būtybės širdį. Jie – viso žinojimo ir visos užmaršties šaltinis.“ Tai patvirtina ir penkioliktasis „Bhagavad-gītos“ skyrius: „Aš esu visų širdyse ir Aš esu žmogaus atminties bei užmaršties priežastis. Aš – pirmasis „Vedāntos“ sudarytojas ir tikrasis Vedų žinovas.“ Uddhava tęsė: „Jeigu mirdamas žmogus nors akimirkai gali sutelkti savo tyras mintis į Kṛṣṇą, jis vertas palikti materialųjį kūną ir įgyti savo pirmapradį dvasinį kūną – tarsi patekanti saulė. Taip, atsisveikinęs su gyvenimu, jis tuoj pat patenka į dvasinę karalystę, Vaikuṇṭhą.“

Tokia Kṛṣṇos sąmonės veiklos baigtis. Jeigu dabartiniame kūne, kol esame sveiki ir kol blaivi mūsų galva, mes gyvename Kṛṣṇos sąmone, kartodami šventąją Hare Kṛṣṇa mahā-mantrą, mirštant mums tikrai pavyks sutelkti mintis į Kṛṣṇą. Jeigu tai pavyktų, mūsų gyvenimas būtų sėkmingas. Tačiau jeigu mūsų protą valdys mintys apie karminę veiklą, kurios tikslas – materialus pasitenkinimas, žinia, mes ir mirdami galvosime apie šią veiklą, todėl mums vėl teks materialus, sąlygotas kūnas ir vėl būsim pasmerkti trejopoms materialios būties kančioms. Todėl Vṛndāvanos gyventojai – Nanda Mahārāja, Yaśodā ir gopės buvo nuolatos panirę į Kṛṣṇos sąmonę. Jeigu stengsimės nors šiek tiek sekti jų pavyzdžiu, mūsų gyvenimas tikrai bus sėkmingas ir mes įžengsime į dvasinę karalystę, Vaikuṇṭhą.

„Brangūs motina Yaśoda ir Nanda Mahārāja, – tęsė Uddhava, – visos jūsų mintys sutelktos į transcendentinį Aukščiausiojo Dievo Asmens, Nārāyaṇos, pavidalą, kuris yra beasmenio Brahmano priežastis. Brahmano švytėjimas tėra spinduliai, sklindantys iš Nārāyaṇos kūno, ir kadangi jūs nuolat įkvėpti minčių apie Kṛṣṇą ir Balarāmą, ar reikia jums dar ką nors daryti? Aš atnešiau Kṛṣṇos žinią, kad Jis greitai sugrįš į Vṛndāvaną ir būdamas šalia paguos jus. Kṛṣṇa pažadėjo, kad Jis grįš į Vṛndāvaną, kai baigs reikalus Mathuroje. Ir Savo pažadą Jis neabejotinai ištesės. Todėl, o laimingiausi iš laimingiausių, neliūdėkite, kad Kṛṣṇos nėra greta.

Jis netrukus atvyks, kad pasimatytų su jumis, nors jūs ir taip visą parą jaučiate Jo buvimą. Iš tikrųjų Jis yra visur, visų širdyse, tarsi slypinti medyje ugnis. Kadangi Kṛṣṇa – Supersiela, Jis neturi nei priešų, nei draugų, neturi nei Sau lygių, nei mažesnių ar didesnių už Save. Jis neturi nei tėvo, nei motinos, nei brolių, nei giminaičių. Jam nereikia visuomenės, draugystės ar meilės. Jis neturi materialaus kūno ir Jis negimsta tarsi paprastas žmogus. Jis negimsta tarp aukštesnių ar žemesnių gyvybės rūšių, kaip kad paprastos gyvosios esybės, kurias priverčia gimti jų ankstesni poelgiai. Jis apsireiškia per vidinę Savo energiją tenorėdamas apginti Savo bhaktus. Jo neveikia materialiosios gamtos guṇos,tačiau kai Jis apsireiškia materialiame pasaulyje, atrodo, tarsi Jis elgtųsi kaip paprasta gyvoji būtybė, kurią veikia gamtos guṇų kerai. O iš tikro Jis tvarko šią materialiąją kūriniją, ir materialios gamtos guṇos Jo neveikia. Jis sukuria, palaiko ir sunaikina visą kosminį pasaulį. Galvodami, jog Kṛṣṇa ir Balarāma yra paprasti žmonės, mes klystame tarsi tie, kuriems atrodo, jog aplink juos sukasi visas pasaulis, nors išties jiems tesisuka galvos. Dievo Asmuo niekam nėra sūnus, iš tikrųjų Jis – visų mūsų tėvas, motina ir vyriausiasis valdovas. Tai neabejotina. Visa, ką patiriame, ko nepatiriame, visa, kas egzistuoja, neegzistuoja arba dar egzistuos, visa, kas mažiausia ir didžiausia – be Aukščiausiojo Dievo Asmens neturi jokios būties. Viskas glūdi Jame, tačiau visa, kas apreikšta, Jo neveikia.“

Nanda ir Uddhava praleido visą naktį, bekalbėdami apie Kṛṣṇą. Rytą gopės ėmė ruoštis rytmetiniam ārati – žiebė šviestuvus, šlakstė sviesto ir jogurto mišinį. Po maṅgala-ārati jos ėmė plakti iš jogurto sviestą. Kai gopės plakė sviestą, jų papuošalai, nutvieksti lempų šviesos, dar labiau žėrėjo. Muštuvai jų rankose, auskarai, apyrankės ir krūtys – viskas judėjo, o jų veidai nuo kuṅkumos miltelių švytėjo šafrano spalva tarsi tekanti saulė. Garsiai plakdamos sviestą, jos dainomis šlovino Kṛṣṇą. O jų dainų ir muštuvų skambesys kilo į dangų, užliedamas viską aplinkui šventumu.

Patekėjus saulei gopės kaip visada atėjo pareikšti pagarbą Nandai Mahārājai bei Yaśodai ir, išvydusios prie durų auksinį Uddhavos vežimą, ėmė klausinėti viena kitos, kieno šis vežimas. Jos ėmė spėlioti, ar nebus sugrįžęs Akrūra, kuris išsivežė Kṛṣṇą. Jos buvo nepatenkintos Akrūra, nes jis, vykdydamas savo valdovo Kaṁsos įsakymą, išvežė Kṛṣṇą į Mathuros miestą. Gopės nutarė, kad Akrūra, ko gero, vėl atvažiavo kokiu nors žiauriu tikslu, tačiau pagalvojo: „Dabar, kai tarp mūsų nėra aukščiausiojo mūsų valdovo Kṛṣṇos, mes tapome it negyvi kūnai. Ką jis tiems negyviems kūnams bepadarys?“ Joms bekalbant, Uddhava užbaigė rytmetinį maudymąsi, maldas, mantrų kartojimą ir išėjo susitikti su jomis.