Kṛṣṇa grąžina Savo mokytojui sūnų

Kṛṣṇa, matydamas didžią Vasudevos ir Devakī pagarbą Jam, nedelsdamas išskleidė Savo yogamāyą, kad jie galėtų bendrauti su Kṛṣṇa ir Balarāma kaip su savo vaikais. Tėvų ir vaikų santykiai tarp įvairių gyvųjų būtybių materialiame pasaulyje užsimezga veikiami iliuzijos galios. Lygiai taip, veikiant yogamāyai,užsimezga bhakto santykiai su Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu tarsi su savo vaiku. Yogamāyos galia šitaip viską patvarkęs, Kṛṣṇa, kuris su vyresniuoju broliu Balarāma apsireiškė kaip įžymiausias Sātvatų giminės ainis, priėjo prie Vasudevos bei Devakī ir kreipėsi į juos pagarbiais ir nuolankiais žodžiais: „Brangūs tėve ir motina, jūs visada stengėtės Mus globoti, tačiau nepatyrėte tėvų laimės, kai Mes buvome kūdikiai, ir jums neteko auginti Mūsų ir patirti džiaugsmo, kai tapome paaugliais.“ Kṛṣṇa netiesiogiai šlovino Savo tėvus Nandą Mahārāją ir Yaśodą, mat nors Jie su Balarāma ir nebuvo tikrieji Nandos bei Yaśodos sūnūs, tačiau jiems, Nandai Mahārājai ir Yaśodai, teko laimė matyti Jų vaikiškus žaidimus. Taip jau gamtos sutvarkyta, kad gyvųjų būtybių vaikystė jų tėvams teikia džiaugsmą. Prieraišumas savo jaunikliams būdingas net gyvuliams. Iš meilės vaikams tėvai rūpinasi, kad jiems visada visko pakaktų. Vasudeva ir Devakī nuolat nerimavo dėl savo sūnų Kṛṣṇos ir Balarāmos saugumo. Todėl, Kṛṣṇai gimus, Jis tuoj pat buvo perneštas į kitus namus. Balarāma gi buvo perkeltas iš Devakī į Rohiṇī įsčias.

Vasudeva ir Devakī labai rūpinosi Kṛṣṇos ir Balarāmos gerove ir jiems neteko džiaugtis Jų vaikystės žaidimais. Kṛṣṇa pasakė: „Deja, taip buvo lemta, kad Mūsų gimdytojai negalėjo Mūsų auklėti ir Mes praleidome Savo vaikystę ne Savo namuose. Brangūs tėve ir motina, neįmanoma grąžinti skolos savo gimdytojams, kurie suteikia šitą kūną, dovanojantį visus materialios būties džiaugsmus. Pasak Vedų, žmogaus pavidalas suteikia galimybę atlikti įvairią religinę veiklą ir leidžia įgyvendinti savo norus bei sukaupti turto. Tik turint žmogaus pavidalą galima ištrūkti iš materialaus pasaulio. Mūsų kūnas atsiranda bendromis tėvo ir motinos pastangomis. Kiekvienas žmogus turėtų jaustis skolingas savo tėvams ir suprasti, kad niekada nepajėgs grąžinti šios skolos. Jeigu suaugęs sūnus nesistengia savo elgesiu patenkinti tėvų arba materialiai jų aprūpinti, po mirties jo laukia mirties dievo bausmė – jam teks valgyti savo paties kūną. Žmogus, kuris nesirūpina savo senais tėvais, vaikais, ištikima žmona, dvasiniu mokytoju, brāhmaṇais ir kitais nuo jo priklausomais žmonėmis ir kuris galėdamas juos apginti to nedaro, yra miręs, nors, atrodytų, ir kvėpuoja. Brangūs tėve ir motina, jūs nuolat baiminotės dėl Mūsų, tačiau Mes, deja, niekuo negalėjome jums pasitarnauti. Iki šiol Mes tuščiai gaišom laiką. Aplinkybės, kurios buvo ne Mūsų valioj, neleido tarnauti jums. Motina ir tėve, nuolankiai prašome atleisti Mums šią nuodėmę.“

Kai Aukščiausiasis Dievo Asmuo prakalbo taip švelniai tarsi nekaltas kūdikis, Vasudevą ir Devakī užliejo tėviškos meilės banga, ir jie ėmė džiaugsmingai Jį glėbesčiuoti. Jie taip susijaudino, kad negalėjo nei patys žodžio ištarti, nei atsakyti į Kṛṣṇos žodžius, ir sklidinomis ašarų akimis tylėdami su meile glaudė Kṛṣṇą ir Balarāmą prie savęs.

Nuraminęs tėvą ir motiną, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, mylimasis Devakī sūnus, priėjo prie Savo senelio Ugrasenos ir visiems girdint pasakė, kad nuo šiol Yadu karalystę valdys Ugrasena. Kaṁsa prievarta ją užgrobė, nors jo tėvas, kurį jis uždarė į kalėjimą, tebebuvo gyvas. Po Kaṁsos mirties Ugrasena buvo išlaisvintas ir paskelbtas Yadu karalystės valdovu. Iš visko sprendžiant, anais laikais vakarinėje Indijos dalyje buvo daug nedidelių karalysčių, kurias valdė Yadu, Andhakos, Vṛṣṇi ir Bhojos giminės. Mahārāja Ugrasena priklausė Bhojos giminei, todėl Kṛṣṇa netiesiogiai pasakė, kad Bhojos giminės karalius valdys ir visas kitas mažas karalystes. Jis Pats prašė, kad Mahārāja Ugrasena taptų jų valdovu, nes jie buvo jo valdiniai. Žodis prajā reiškia ir palikuonis, ir piliečius, taigi Kṛṣṇa priklausė prajoms ir kaip Mahārājos Ugrasenos anūkas, ir kaip Yadu giminės narys. Todėl Jis laisva valia sutiko tapti Mahārājos Ugrasenos valdiniu. Jis pasakė Ugrasenai: „Yayāčio prakeikti Yadu giminės karaliai nesukils prieš sostą. Mums malonu būti tavo tarnais. Mes visapusiškai tau padėsime, ir tai iškels tave kitų akyse bei laiduos dar didesnį saugumą, o kitų giminių valdovai patys skubės mokėti tau duoklę. Tave, Mūsų globotinį, gerbs netgi dangaus planetų pusdieviai. Brangusis seneli, karaliai, priklausantys Yadu, Vṛṣṇi, Andhakos, Madhu, Daśārhos ir Kukuros giminėms, bijojo Mano velionio dėdės Kaṁsos ir niekada neturėjo ramybės. Dabar tu gali visus juos nuraminti ir pasirūpinti jų saugumu. Šalyje įsiviešpataus taika.

“ Bijodami Kaṁsos, visi kaimyninių karalysčių valdovai buvo išsisklaidę ir gyveno tolimiausiuose šalies kampeliuose. Dabar, kai Kaṁsos nebebuvo ir į sostą sugrįžo Ugrasena, aplinkinių sričių karaliai sulaukė paramos ir buvo gausiai apdovanoti. Jie sugrįžo namo. Po šio išmintingo politinio sprendimo visi Mathuros gyventojai pasijuto laimingi, nes buvo ginami tvirtos Kṛṣṇos ir Balarāmos rankos. Kai Kṛṣṇa ir Balarāma gyveno Mathuroje, ji buvo gerai valdoma, buvo tenkinami visi materialūs jos gyventojų norai ir poreikiai, o kadangi žmonės kasdien savo akimis matė Kṛṣṇą ir Balarāmą, jie netrukus visiškai pamiršo materialius vargus. Tereikėdavo išvysti išeinančius į gatvę Kṛṣṇą ir Balarāmą, kurie buvo dailiai pasipuošę ir šypsodamiesi žvalgėsi į šalis, ir visus užplūsdavo meilės ekstazė – juk šalia buvo Pats Mukunda. Mukunda – tai tas, kuris gali dovanoti išlaisvinimą ir transcendentinę palaimą. Kṛṣṇos buvimas veikė tarsi gyvybės vanduo, ir ne tik jaunimas, bet ir Mathuros seniai, nuolat matydami Mukundą, tapo tvirti, trykštantys jaunatviška galia.

Nanda Mahārāja ir Yaśodā kurį laiką taip pat gyveno Mathuroje, nes čia buvo Kṛṣṇa su Balarāma, tačiau netrukus jie pareiškė norį grįžti į Vṛndāvaną. Kṛṣṇa ir Balarāma priėję prie jų labai meiliai juos apkabino. Tada Kṛṣṇa prabilo: „Brangūs tėve ir motina, nors Aš gimiau Vasudevai ir Devakī, tikrieji Mūsų tėvai esate jūs. Nuo pat gimimo, visą vaikystę Mes augome pas jus ir patyrėme jūsų rūpestį. Jūsų švelni meilė Mums stipresnė už visų tėvų meilę savo vaikams. Jūs – tikrieji Mūsų tėvai, nes auginote Mus tarsi savo vaikus, o Mes buvome lyg našlaičiai. Dėl tam tikrų priežasčių tėvai Mūsų atsisakė, ir Mus globojote jūs. Brangūs tėve ir motina, žinau, kad sugrįžus į Vṛndāvaną vieniems, be Mūsų, jus kankins išsiskyrimo su Mumis ilgesys, bet patikėkit – Aš sugrįšiu į Vṛndāvaną, kai tik tikrieji Mano tėvai – Vasudeva ir Devakī, Mano senelis bei kiti šeimos nariai pasidžiaugs Manimi.“ Švelnūs Kṛṣṇos ir Balarāmos žodžiai bei dovanos – audiniai, papuošalai ir puikūs indai – nuramino Nandą ir Yaśodą. Kṛṣṇa ir Balarāma kiek galėdami stengėsi įtikti jiems, jų draugams bei kaimynams, kartu atvykusiems iš Vṛndāvanos į Mathurą. Nandą Mahārāją užplūdo tokie stiprūs tėviški jausmai Kṛṣṇai ir Balarāmai, kad jo akyse pasirodė ašaros. Atsisveikindamas jis apkabino sūnus ir kartu su piemenimis išvyko į Vṛndāvaną.

Po to Vasudeva savo sūnums surengė įšventinimo apeigas, ir Jie gavo šventąją virvelę, žyminčią antrąjį gimimą, kuris aukštesniesiems žmonių visuomenės sluoksniams labai svarbus. Vasudeva pakvietė savo šeimos šventiką bei mokytus brāhmaṇus, ir Kṛṣṇai bei Balarāmai pagal visus reikalavimus buvo atliktos šventosios virvelės suteikimo apeigos. Apeigų metu Vasudeva gausiai apdovanojo brāhmaṇus papuošalais ir karvėmis, išpuoštomis šilkais bei auksu. Vasudeva jau anksčiau, Kṛṣṇai ir Balarāmai tik gimus, norėjo dovanoti brāhmaṇams karves, tačiau jis buvo uždarytas Kaṁsos kalėjime ir galėjo tai padaryti tik mintyse. Mirus Kaṁsai, jis iš tikrųjų paaukojo brāhmaṇams karves. Taigi Balarāmai ir Kṛṣṇai buvo atliktos šventosios virvelės suteikimo apeigos, kaip to reikalauja Vedos, ir Jie pradėjo kartoti Gāyatrī mantrą. Ši mantrapasakoma mokiniams šventosios virvelės suteikimo apeigoms pasibaigus. Balarāma ir Kṛṣṇa atliko visas su šios mantros kartojimu susijusias pareigas. Kiekvienas, kartojantis šią mantrą, privalo tvirtai laikytis tam tikrų principų ir įžadų. Nors ir Balarāma, ir Kṛṣṇa yra transcendentinės asmenybės, Jie griežtai laikėsi reguliatyviųjų principų. Juos abu įšventino šeimos šventikas Gargācārya, dažnai vadinamas Gargamuniu, Yadu giminės ācārya. Pagal Vedų kultūros tradicijas, kiekviena garbinga šeima turi ācāryą, arba dvasinį mokytoją. Žmogaus negalima laikyti kultūringu, jeigu jis negavo ācāryos įšventinimo ir nesimokė pas jį. Todėl pasakyta, kad tas, kuris prašo ācāryos, kad jį įšventintų, išties turi tobulas žinias. Viešpats Kṛṣṇa ir Balarāma yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo – viso išsilavinimo ir pažinimo Viešpats. Dvasinio mokytojo, ācāryos, jiems visai nereikėjo, tačiau jie kreipėsi į dvasinį mokytoją, suteikiantį dvasines žinias, kad parodytų pavyzdį paprastiems žmonėms.

Mokinys, gavęs Gāyatrī mantros įšventinimą, paprastai kurį laiką gyvena ne su tėvais, o ācāryos namuose ir mokosi dvasinio gyvenimo. Tuo laikotarpiu jam tenka būti paprasčiausiu dvasinio mokytojo tarnu. Globojamas ācāryos, brahmacāris privalo laikytis daugybės taisyklių bei nurodymų. Mokydamiesi pas Sāndīpanį Munį jo namuose šiaurės Indijoje, Viešpats Kṛṣṇa ir Balarāma visų šių taisyklių griežtai laikėsi. Šventraščiai nurodo, kad dvasinį mokytoją reikia gerbti ir elgtis su juo kaip su Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu. Ir Kṛṣṇa, ir Balarāma labai tvirtai laikėsi šių nurodymų bei brahmacaryos nuostatų, ir Jų dvasinis mokytojas, kuris perteikė Jiems Vedų žinias, buvo labai patenkintas. Džiaugdamasis savo mokiniais, Sāndīpanis Munis atskleidė Jiems visas Vedų išminties subtilybes ir paaiškino kitus papildomus šventraščius – Upaniṣadas. Kadangi Kṛṣṇa ir Balarāma buvo kṣatriyai, Jie mokėsi ir specialių karybos, politikos bei etikos mokslų. Politikos meną sudaro šešios žinių sritys: kaip sudaryti taiką, kaip kautis, kaip nuraminti, kaip skaldyti bei valdyti, kaip suteikti prieglobstį ir kt. Visi šie dalykai buvo išsamiai išdėstyti ir išaiškinti Kṛṣṇai bei Balarāmai.

Upės gauna vandenį iš vandenyno. Debesys irgi atsiranda iš vandenyno, kurio vanduo garuoja, lietumi krinta ant žemės, o po to upėmis vėl grįžta į vandenyną. Taip ir Kṛṣṇos bei Balarāmos, Aukščiausiojo Dievo Asmens, atveju – Jie yra visų žinių šaltinis, tačiau Juodu, atlikdami paprastų berniukų vaidmenį, rodė pavyzdį, kaip semtis žinių iš teisingo šaltinio. Todėl Jie ir sutiko, kad žinias Jiems suteiktų dvasinis mokytojas.

Kṛṣṇa ir Balarāma perprato visus menus bei mokslus, išgirdę apie tai iš mokytojo tik vieną kartą. Per šešiasdešimt keturias dienas ir šešiasdešimt keturias naktis Jie išmoko visus menus bei mokslus, kurių reikia žmonėms. Dieną mokytojas dėstydavo Jiems naują dalyką, o sutemus Jie jau būdavo tikri tos mokslo srities žinovai.

Pirmiausia Jie išmoko dainuoti, kurti dainas ir pažinti įvairias melodijas. Besimokydami Jie sužinojo, kur kokius kirčius ir metrus taikyti, išmoko dainuoti pagal įvairias melodijas bei ritmus bei pritarti dainai įvairiais būgnais. Jie išmoko šokti pagal įvairius ritmus, melodijas ir dainas; išmoko rašyti dramas ir piešti – pradedant paprastu kaimo stiliumi ir baigiant tobulais paveikslais. Be to, Jie išmoko žymėti veidą tilaka ir piešti taškus ant kaktos bei skruostų. Dar Jie išmoko piešti ant grindų skysta ryžių bei miltų pasta – tokie paveikslai labai dažnai piešiami per įvairias palankias apeigas tiek namuose, tiek šventykloje. Jie išmoko įrengti iš gėlių vietą poilsiui ir spalvingais piešiniais puošti audinius bei lapus. Dar jie išmoko inkrustacijos brangiaisiais akmenimis meno. Jie sužinojo ir kaip skambinama vandens ąsočiais. Jeigu į ąsočius pripilame skirtingą kiekį vandens, užgauti jie skamba skirtingai, ir, bedaužant keletą tokių ąsočių, galima išgauti melodiją. Jie dar išmoko, kaip taškytis vandeniu su draugais upėse ir ežeruose. Jie išmoko puošybos gėlėmis meno. Vasarą įvairiose Vṛndāvanos šventyklose dar ir dabar galima pamatyti, kaip tai daroma. Puošybos gėlėmis menas vadinasi phulla-bāḍi. Pakyla, sostas, sienos ir lubos – viskas išdabinama gėlėmis, o viduryje įrengiamas nedidelis kvapus gėlių fontanas. Gausybė gėlių, jomis puošiant patalpas, atgaivina vasaros karščių išsekintus žmones.

Kṛṣṇa ir Balarāma išmoko įvairiai susišukuoti plaukus ir dėvėti šalmą. Dar Jie išmoko įrengti teatro sceną, puošti aktorius įvairiais audiniais bei gėlėmis, užkišti gėles už ausų, šlakstyti sandalmedžio pastą su vandeniu, kad aplink viskas kvepėtų. Jie pažino ir magijos meną. Magijoje yra bahu-rūpī menas, kurį išmanydamas žmogus gali apsirengti taip, kad net draugas jo nebepažins. Be to, Kṛṣṇa ir Balarāma išmoko paruošti įvairioms progoms gėrimus, sužinojo, kokių esama sirupų, jų skonių ir apie svaiginantį jų veikimą. Jie išmoko siūti ir siuvinėti, valdyti lėles – šokdinti timpčiojant jas už siūlų. Išmoko jie ir derinti styginius instrumentus – vīṇą, sitarą, esarają ir tanbūrą, išgauti iš jų melodingus garsus. Be to, Jie išmoko sudarinėti ir spręsti galvosūkius. Jie išmoko knygų skaitymo meno, kuris netgi negudriam žmogui padeda greitai išmokti abėcėlę bei skaityti raštą. Jie išmoko repetuoti ir vaidinti pjeses. Dar Jie išmoko kryžiažodžių sprendimo meno, kaip užpildyti tuščius tarpus ir sudaryti ištisus žodžius.

Be to, Jie išmoko rašyti ir skaityti piktografinius rašmenis. Kai kuriose pasaulio šalyse šie rašmenys vartojami iki šiol. Pasakojimai pagal šį raštą perteikiami paveiksliukais. Pavyzdžiui, norint pavaizduoti namo grįžtantį žmogų, piešiamas žmogus ir namas. Kṛṣṇa ir Balarāma dar išmoko architektūros meno – statyti gyvenamuosius pastatus. Jie sužinojo, kaip iš spindesio bei spalvos atskirti brangiuosius akmenis, kaip aptaisyti juos auksu bei sidabru. Jie išmoko tirti žemę ir atrasti mineralus. Žemės paviršiaus tyrinėjimas dabar labai siaura mokslo sritis, tačiau anuomet joje nusimanė netgi paprasti žmonės. Kṛṣṇa ir Balarāma išmoko pažinti žoles bei augalus ir iš jų išskirti gydomąsias medžiagas. Tirdami įvairias augalų bei medžių rūšis, Jie sužinojo, kaip jas sukryžminti ir sukurti įvairių vaisių. Jie sužinojo, kaip mokomi avinukai ir gaidžiai, o paskui pramogai sukiršinami kovai, kaip išmokyti papūgas kalbėti ir atsakinėti į žmonių klausimus.

Jie išmoko taikomosios psichologijos – veikti kito žmogaus sąmonę ir priversti jį paklusti savo valiai. Kartais tai vadinama hipnoze. Jie išmoko plauti plaukus, dažyti juos įvairiomis spalvomis, įvairių plaukų sukimo būdų. Jie išmoko pasakyti, kas parašyta knygoje, jos nematydami, bei pasakyti, ką žmogus gniaužia kumštyje. Kartais tą meną pamėgdžioja vaikai, nors ir ne labai vykusiai. Gniauždamas kažką kumštyje, vienas iš vaikų klausia kito: „Ar gali atspėti, ką turiu?“, o tas bando spėti, nors tikrai atsakyti negali. Tačiau yra toks menas, kuris žmogui padeda tiksliai atspėti, kas laikoma kumštyje.

Kṛṣṇa ir Balarāma išmoko suprasti įvairių šalių kalbas ir jomis kalbėti. Jie išmoko ne tik žmonių kalbų – Kṛṣṇa galėjo susikalbėti netgi su gyvuliais bei paukščiais. Tai patvirtina vaiṣṇavų knygos, kurias sudarė šeši Gosvāmiai. Jie dar išmoko iš gėlių daryti vežimus bei orlaivius. „Rāmāyaṇoje“ sakoma, jog Rāmacandra, nugalėjęs Rāvaṇą, iš Laṅkos į Bhārata-varṣą nuskrido gėlių orlaiviu, kuris vadinosi puṣpa-ratha. Dar Kṛṣṇa išmoko pranašauti pagal įvairius ženklus. Knygoje, kuri vadinasi „Khanārvacana“, aprašyti įvairūs pranašingi ženklai. Sutikti išėjus iš namų žmogų, nešantį pilną kibirą vandens, – labai geras ženklas. Jei sutinkame žmogų, kuris neša tuščią kibirą, – tai negeras ženklas. Geras ženklas, kai šalia melžiamos karvės yra veršiukas. Supratus šiuos ženklus, galima nuspėti ateitį, ir Kṛṣṇa išmoko šio meno. Kṛṣṇa susipažino ir su mātṛkos sudarymo paslaptimis. Mātṛkā – tai kryžiažodžio dalis, kurios eilutėje yra trys raidės. Trijų eilučių suma visomis kryptimis lygi devyniems. Būna įvairių rūšių ir paskirties mātṛkų.

Kṛṣṇa išmoko brangakmenių, pavyzdžiui, deimantų, gludinimo meno, išmoko klausinėti ir atsakinėti čia pat sukurtomis eilėmis. Jis išsiaiškino medžiagų sąveikos bei kitimo mokslą. Jis išmoko meno suprasti kito žmogaus psichiką ir ją gydyti, taip pat patenkinti troškimus. Patenkinti troškimus labai sunku, bet jeigu žmogus neprotingai geidžia to, kas nepasiekiama, šį jo geismą galima numaldyti, o tai padaryti yra menas. Išmanant šį meną, galima tramdyti lytinius impulsus, o jie kyla net brahmacāriui. Įvaldžius šį meną, priešą galima paversti draugu arba tiesioginį fizinio elemento poveikį nukreipti kitur.

Viešpats Kṛṣṇa ir Balarāma – viso žinojimo šaltinis, parodė, kad tobulai išmano visus minėtuosius menus bei mokslus. Po to Jie pasisiūlė patarnauti Savo mokytojui – padaryti viską, ko jis panorėtų. Tokia mokinio dovana mokytojui arba dvasiniam mokytojui vadinama guru-dakṣiṇa. Labai svarbu, kad mokinys atsidėkotų savo mokytojui už suteiktas žinias – tiek už materialias, tiek už dvasines. Kai Kṛṣṇa ir Balarāma pasisiūlė patarnauti Savo mokytojui Sāndīpaniui Muniui, šis nutarė, kad būtų gerai paprašius ko nors nepaprasto, ko paprastas mokinys nepadarytų. Apie tai jis pasitarė su žmona. Ir jis, ir jo žmona jau pastebėjo nepaprastus Kṛṣṇos ir Balarāmos sugebėjimus ir suprato, kad šie berniukai – tai Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Jie nutarė paprašyti surasti jiems sūnų, kuris paskendo vandenyne šalia Prabhāsa-kṣetros.

Sužinoję iš mokytojo apie mirusį sūnų, Kṛṣṇa ir Balarāma sėdo į Savo vežimą ir nukeliavo prie vandenyno. Pasiekę krantą, Jie liepė vandenyną valdančiam dievui atiduoti Jų mokytojo sūnų. Vandenyno dievas nedelsdamas išniro ir su didžiu nuolankumu bei pagarba nusilenkė Viešpačiui.

Viešpats tarė: „Prieš kurį laiką tu paskandinai Mūsų mokytojo sūnų. Aš įsakau jį grąžinti.“

Vandenyno dievas atsakė: „Ne aš pasiėmiau berniuką. Jį pagrobė demonas Pañcajana. Šis piktas demonas paprastai slepiasi vandens gelmėse kriauklės pavidalu. Ko gero, Jūsų mokytojo sūnus šio demono pilve.“

Tai išgirdęs, Kṛṣṇa nėrė į vandens gelmes, surado demoną Pañcajaną ir tuoj pat užmušė. Tačiau demono pilve Savo mokytojo sūnaus Jis nerado, tad, pasiėmęs negyvo demono kūną – kriauklę, grįžo prie Savo vežimo, kuris stovėjo ant vandenyno kranto, netoli Prabhāsa-kṣetros. Iš ten Jis patraukė į Samyamanī – mirties dievo Yamarājos buveinę. Vyresniojo brolio Balarāmos, kuris dar vadinamas Halāyudha, lydimas Kṛṣṇa atvyko į Samyamanī ir ėmė pūsti kriauklę.

Išgirdęs kriauklės garsą, pasirodė Yamarāja. Jis sutiko Śrī Kṛṣṇą, reikšdamas Jam visokeriopą pagarbą. Yamarāja suprato, kas yra Kṛṣṇa ir Balarāma, tad tuoj pat nuolankiai pasisiūlė kuo nors pasitarnauti Viešpačiui. Kṛṣṇa apsireiškė žemėje paprastu žmogumi, bet iš tikrųjų Kṛṣṇa ir Balarāma yra Supersiela, gyvenanti visų gyvų būtybių širdyse. Kṛṣṇa ir Balarāma – tai Patsai Viṣṇu, ir Jie tik žaidė paprastus berniukus. Kai Yamarāja pasiūlė Viešpačiui savo paslaugas, Śrī Kṛṣṇa paprašė grąžinti mokytojo sūnų, kuris papuolė pas Yamarāją dėl savo ankstesnių darbų. „Jeigu tu pripažįsti Mano visagalybę, – tarė Kṛṣṇa, – privalai tuoj pat tai padaryti.“

Yamarāja atidavė berniuką Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, o Kṛṣṇa ir Balarāma nuvežė jį tėvui. Broliai paklausė, ar Jų mokytojas nenorėtų dar ko nors paprašyti, tačiau tasai atsakė: „Brangūs vaikai, Jūs ir taip daug padarėte man. Daugiau man nieko nereikia. Ko dar geistų žmogus, turintis tokius mokinius? Brangūs berniukai, dabar galite grįžti namo. Šlovingus Jūsų žygius amžinai minės visas pasaulis. Jums nereikia jokių palaiminimų, ir vis dėlto Jus palaiminti – mano pareiga. Tad laiminu Jus – te kiekvienas Jūsų ištartas žodis amžinai gyvens, kaip ir Vedų nurodymai. Jūsų pamokymai bus šlovinami ne tik šioje visatoje ir šią epochą, bet visur ir per amžių amžius, nes jie bus vis aktualesni ir svarbesni.“ Kṛṣṇos ir Balarāmos mokytojo palaiminta Viešpaties Kṛṣṇos „Bhagavad-gītā“ kasdien tampa vis svarbesnė ir vis labiau garsėja ne tik šioje visatoje, bet ir visose kitose visatose bei jų planetose.

Savo mokytojo nurodymu Kṛṣṇa ir Balarāma tuoj pat patraukė namo. Jų vežimas lėkė tarsi vėjas ir griaudėjo lyg debesis. Mathuros gyventojai, ilgokai neregėję Kṛṣṇos ir Balarāmos, labai apsidžiaugė vėl Juos pamatę. Jie pasijuto tokie laimingi, kaip žmogus, vėl radęs tai, ką seniai buvo praradęs.