Kaṁsos mirtis

Kai tik Kaṁsos imtynininkai pareiškė norą kautis, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Madhu nugalėtojas, stojo priešais Cāṇūrą, o Viešpats Balarāma, Rohiṇī sūnus, – priešais Muṣṭiką. Kṛṣṇa ir Cāṇūra, o paskui Balarāma ir Muṣṭika, susikibo rankomis bei kojomis ir stengėsi pargriauti vienas kitą ant žemės. Jų delnai, keliai, galvos bei krūtinės tarsi suaugo. Susikibę jie blaškėsi ant pakylos, ir kova darėsi vis aršesnė. Vienas iš besigalynėjančių apglėbdavo priešininką ir pakėlęs tėkšdavo žemėn, o kitas, užbėgęs iš priekio, bandydavo kuo tvirčiau nutverti savąjį priešininką. Kova dar labiau aršėjo. Imtynininkai kilnojo vienas kitą, vilko paskui save ir stumdė, o jų kojos bei rankos tai susipindavo, tai atsipalaiduodavo. Ir vieni, ir kiti stengėsi nugalėti priešininką ir bekovodami įrodė, jog visi labai gerai išmano imtynių meną.

Tačiau grumtynes stebintys žiūrovai reiškė nepasitenkinimą, nes varžovų jėgos atrodė nelygios. Jų nuomone, Kṛṣṇa ir Balarāma, lyginant su tvirtais tarsi uolos galiūnais Cāṇūra ir Muṣṭika, tebuvo vaikai. Iš užuojautos ir meilės Kṛṣṇai bei Balarāmai daugelis žiūrovų ėmė kalbėtis: „Brangūs bičiuliai, juk tai pavojinga.“ Kiti stebėjosi: „Karalius mato šią nelygią kovą. Kodėl jis nenutraukia jos?“ Kova žiūrovams nebeteikė jokio džiaugsmo. Jie negalėjo pritarti grumtynėms tarp stipraus ir silpno. „Muṣṭika ir Cāṇūra lyg žaibo kirtis, jie tvirti kaip uolos, o Kṛṣṇa ir Balarāma tėra trapūs paaugliai. Šioje aikštėje pamirštas teisingumas. Tie, kurie žino, kas yra teisingumas civilizuotoje visuomenėje, neturėtų pakęsti tokios negarbingos kovos. Žmonių, kurie sėdi šioje aikštėje, nederėtų laikyti kilniadvasiais. Ar jie kalbėtų, ar tylėtų – ant jų galvų kris nuodėmingų poelgių pasekmės.“

„Tačiau mieli bičiuliai, – prašneko kitas, – pažvelkite į Kṛṣṇą. Grumiantis su priešininku, Jo veidą išmušė prakaito lašeliai, ir dabar Jis panašus į lotoso žiedą, nusėtą vandens kruopelyčių.

Aure, kaip išgražėjo Viešpats Balarāma! Atkakliai besigrumiant su Muṣṭika, Jo baltas veidas išraudo.“

Tarp žiūrovų esančios moterys kalbėjo: „Mielos draugės, įsivaizduokite, kaip pasisekė Vṛndāvanos žemei, kurioje gyvena Patsai Aukščiausiasis Dievo Asmuo, visada pasipuošęs gėlių girliandomis ir kartu su Savo broliu Viešpačiu Balarāma ganantis karves. Jį visad lydi Jo bičiuliai piemenukai, o Jis groja transcendentine fleita. Kokie laimingi Vṛndāvanos gyventojai – jie gali nuolatos regėti Kṛṣṇos ir Balarāmos lotoso pėdas, kurias garbina net didieji pusdieviai – Viešpats Śiva ir Brahmā bei sėkmės deivė. Net neįsivaizduojame, kiek dorybingų poelgių reikėjo atlikti Vrajabhūmio mergelėms, kad galėtų taip artimai draugauti su Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu ir gėrėtis neprilygstamu Jo transcendentinio kūno grožiu. Viešpaties grožis su niekuo nepalyginamas. Niekas nepranoksta ir net neprilygsta Jam veido grožiu ir kūno spindėjimu. Kṛṣṇa ir Balarāma yra visų vertybių – turto, jėgos, grožio, šlovės, žinojimo bei atsižadėjimo – šaltinis. Gopėms teko laimė regėti Kṛṣṇą ir mąstyti apie Jį visą parą – nuo pat ankstyvo ryto, kai melžia karves, aižo ryžius ar muša sviestą. Ir tvarkant namus, ir plaunant grindis jų mintys visada sutelktos į Kṛṣṇą.“

Gopės yra tobulas pavyzdys, kaip praktikuoti Kṛṣṇos sąmonę netgi atliekant įvairius materialius darbus. Tiems, kurių mintys nuolatos sutelktos į Kṛṣṇą, materialių darbų nešvarumo pavojus negresia. Taigi gopėsnuolat skendi transe, samādhi, o tai aukščiausioji tobula mistinių sugebėjimų pakopa. Tai patvirtina „Bhagavad-gītā“, kurioje pasakyta, kad nuolatos apie Kṛṣṇą mąstantis žmogus yra aukščiausias iš visų yogų.„Mielosios draugės, – kalbėjo moterys, – gopių elgesį mes turėtume laikyti tobuliausiu dorybės pasireiškimu, nes argi jos galėtų regėti Kṛṣṇą, rytą traukiantį su karvėmis bei bičiuliais piemenukais į ganyklą, o vakare grįžtantį namo. Dažnai jų draugijoje Kṛṣṇa groja fleita ir meiliai šypsosi.“

Viešpats Kṛṣṇa, visų gyvųjų būtybių Supersiela, pastebėjęs, kad susirinkusios moterys dėl Jo jaudinasi, nusprendė užmušti varžovus ir baigti kovą. Kṛṣṇos ir Balarāmos tėvai – Nanda Mahārāja, Yaśodā, Vasudeva bei Devakī irgi labai nerimavo, nes nesuvokė begalinės savo vaikų jėgos. Viešpats Balarāma galynėjosi su Muṣṭika, o Kṛṣṇa, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, – su Cāṇūra. Viešpats Kṛṣṇa nė kiek negailėjo Cāṇūros ir triskart trenkė jam kumščiu. Žiūrovai, matydami, kad didysis imtynininkas susvyravo, apstulbo. Cāṇūra iš paskutiniųjų tarsi vanagas vanagą puolė Kṛṣṇą. Sugniaužęs kumščius, jis ėmė daužyti Kṛṣṇos krūtinę, tačiau Viešpačiui jo smūgiai tebuvo vieni niekai – tarsi drambliui, mušamam gėlių girlianda. Kṛṣṇa netikėtai stvėrė Cāṇūrą už rankų ir pradėjo sukti aplink Save. To tereikėjo, ir Cāṇūra išleido paskutinį kvapą. Tada Kṛṣṇa trenkė jį žemėn. Cāṇūra nuvirto tarsi Indros vėliava, o jo brangieji papuošalai pažiro aplinkui.

Muṣṭika tuo tarpu smogė Balarāmai, tačiau Balarāma atsivedėjęs kirto jam atgal. Muṣṭika susverdėjo, ir iš jo burnos pliūptelėjo kraujas ir vėmalai. Gyvybės jėga jį apleido, ir jis virto ant žemės kaip audros išrautas medis.

Kai abu su broliais besigrūmę imtynininkai krito negyvi, į priekį žengė dar vienas, vardu Kūṭa. Viešpats Balarāma čiupo jį kaire ranka ir ilgai nemąstydamas užmušė. Galynėtis pasišovė galiūnas, vardu Śala, tačiau Kṛṣṇa vienu kojos spyriu pramušė jam galvą. Po to į areną išėjo galiūnas Tośala, bet ir tas nuo tokio pat spyrio krito negyvas. Šitaip Kṛṣṇa ir Balarāma išmušė visus žymiausius imtynininkus, o tie, kurie liko gyvi, pabūgę dėl savo kailio spruko iš aikštės. Kṛṣṇos ir Balarāmos draugai piemenukai pribėgę džiaugsmingai puolė Juos sveikinti. Gaudė būgnai, berniukai kalbėjo apie pergalę, o ant Kṛṣṇos ir Balarāmos kojų skambėjo varpeliai.

Visi susirinkusieji neapsakomo džiaugsmo pagauti plojo delnais, ir jų džiūgavimui nebuvo ribų. Buvę aikštėje brāhmaṇai netverdami džiaugsmu ėmė šlovinti Kṛṣṇą ir Balarāmą. Tik Kaṁsa sėdėjo niūrus. Jis neplojo ir negyrė Kṛṣṇos. Būgnų, skelbiančių Kṛṣṇos pergalę, tratėjimas varė Kaṁsą į pasiutimą, ir jį apėmė apmaudas dėl imtynininkų mirties ir dėl to, kad kiti kovotojai patys pabėgo iš aikštės. Neištvėręs Jis liepė tučtuojau liautis mušus būgnus ir įsakė savo pakalikams: „Nedelsiant išvykite iš Mathuros abu Vasudevos sūnus. Atimkite Juos lydėjusių piemenų turtą. Nandą Mahārāją tuoj pat suimkite ir užmuškite už klastą. Tučtuojau užmuškite ir niekšą Vasudevą. Mirties nusipelnė ir mano tėvas Ugrasena, kuris visada rėmė mano priešus ir ėjo prieš mano valią.“

Ištarus Kaṁsai šiuos žodžius, Viešpats Kṛṣṇa labai įtūžo ir akimirksniu, peršokęs per aukštų karaliaus sargybinių galvas, atsidūrė šalia Kaṁsos. Kaṁsa laukė Kṛṣṇos puolimo, nes seniai žinojo, kad Kṛṣṇa bus jo mirties kaltininkas. Jis išsitraukė iš makščių kardą ir pasiruošė skydu bei kardu atremti Kṛṣṇos puolimą. Kaṁsai įnirtingai į visas puses besišvaistant kardu, Viešpats Kṛṣṇa, visagalis Aukščiausiasis Viešpats, stvėrė jį su begaline jėga. Aukščiausiasis Dievo Asmuo, visos kūrinijos, kuri randasi iš Jo lotoso bambos, prieglobstis, vienu kirčiu nuo Kaṁsos galvos numušė karūną ir čiupo jį už ilgų plaukų. Po to nuvilko Kaṁsą ant imtynių pakylos, partrenkė ir apžergęs krūtinę ėmė įnirtingai talžyti jį. Nuo Kṛṣṇos kumščių smūgių Kaṁsą apleido gyvybės jėga.

Kad tėvai įsitikintų, jog Kaṁsa užmuštas, Viešpats Kṛṣṇa ėmė vilkti jį, tarsi liūtas vilktų negyvą dramblį. Aplinkui pasklido šūksmai. Vieni žiūrovai šaukė iš džiaugsmo, kiti – iš sielvarto. Kaṁsa, kai tik sužinojo, kad jį užmuš aštuntasis Devakī sūnus, nuolatos galvojo apie Kṛṣṇą – tą, kuris laiko rankoje diską. Kaṁsa labai bijojo mirties – valgydamas, vaikščiodamas ir kvėpuodamas jis tik ir tegalvojo apie ją. Taigi visiškai suprantama, kad jis pelnė malonę būti išvaduotas. „Bhagavad-gītoje“ pasakyta: sadā tad-bhāva-bhāvitaḥ – „Kitas žmogaus gyvenimas bus toks, kokios buvo jo mintys šį gyvenimą.“ Kaṁsa visada mąstė apie Kṛṣṇą, kaip tą, kuris laiko rankoje diską, tai yra Nārāyaṇą. Nārāyaṇos rankose yra diskas, kriauklė, lotoso žiedas ir vėzdas.

Žinovų nuomone, po mirties Kaṁsa pasiekė sārūpya-mukti – įgijo tokį patį, kaip Nārāyaṇos (Viṣṇu), pavidalą. Savo išore į Nārāyaṇą panašūs visi Vaikuṇṭhos planetų gyventojai. Po mirties Kaṁsa pelnė išsivadavimą ir pasikėlė į Vaikuṇṭhaloką. Tai pavyzdys, kuris rodo, kad net ir tas, kuris galvoja apie Aukščiausiąjį Dievo Asmenį kaip apie priešą, pelni išsivadavimą arba patenka į kurią nors iš Vaikuṇṭhos planetų. O ką bekalbėti apie tyrus bhaktus, kurie visada geranoriškai mąsto apie Kṛṣṇą? Netgi Kṛṣṇos nužudytasis priešas gauna išsivadavimą ir patenka į beasmenį brahmajyoti. Kadangi Aukščiausiasis Dievo Asmuo yra tobulas gėris, kiekvienas, kuris mąsto apie Jį – ir kaip apie priešą, ir kaip apie draugą, – pasiekia išsivadavimą. Tačiau bhakto pelnytasis išsivadavimas ir išsivadavimas, kuris tenka Kṛṣṇos priešui, nėra tas pat. Kṛṣṇos priešai paprastai tegauna sāyujyos, o kartais sārūpyos išsivadavimą.

Kaṁsa turėjo aštuonis jaunesnius brolius, kurių vyriausias buvo Kaṇka. Vyresniajam broliui žuvus, jie baisiai įtūžę drauge puolė Kṛṣṇą, kad užmuštų. Kaṁsa ir jo broliai buvo Kṛṣṇos dėdės iš motinos pusės, nes Kṛṣṇos motina Devakī buvo jų sesuo. Taigi Kṛṣṇa užmušė dėdę iš motinos pusės, o tai prieštarauja Vedų nuostatoms. Nors Vedų nurodymai Kṛṣṇos nesaisto, tačiau Jis pažeidžia juos tik tada, kai nėra kitos išeities. Užmušti Kaṁsos negalėjo niekas, išskyrus Patį Kṛṣṇą, tad Jam ir teko tai padaryti. O susidoroti su aštuoniais Kaṁsos broliais ėmėsi Balarāma. Nors Balarāmos motina Rohiṇī buvo Vasudevos žmona, tačiau ji nebuvo Kaṁsos sesuo, todėl Balarāma ir sutiko užmušti visus aštuonis Kaṁsos brolius. Jis čiupo pirmą po ranka pasitaikiusį ginklą (ko gero, tai buvo Jo atsineštoji dramblio iltis) ir paeiliui nudobė juos, tarsi liūtas išpjautų elnių kaimenę. Šiuo žygiu Kṛṣṇa ir Balarāma patvirtino tai, kad Aukščiausiasis Dievo Asmuo apsireiškia, norėdamas apginti dorybinguosius ir sunaikinti nedorus demonus, amžinuosius pusdievių priešus.

Sveikindami Kṛṣṇą ir Balarāmą, pusdieviai iš aukštesniųjų planetų sistemų ėmė berti gėles. Tarp jų buvo net galingieji pusdieviai Viešpats Brahmā ir Śiva, ir visi kartu jie džiūgavo dėl Kaṁsos mirties. Dundėjo dangaus planetų būgnai, krito gėlių lietus, ir pagautos ekstazės šoko pusdievių žmonos.

Kaṁsos ir aštuonių jo brolių žmonos labai sielojosi dėl staigios savo vyrų mirties, tad daužė sau galvas ir liejo ašarų upes. Apimtos sielvarto, apglėbusios vyrų kūnus, jos garsiai raudojo ir kalbėjo mirusiems: „Brangieji mūsų vyrai, jūs tokie geri, nes ginate jums pavaldžius žmones. Dabar, kai jūs žuvote, negyvos tapome ir mes, ir mūsų namai, ir vaikai. Sėkmė nusigręžė nuo mūsų. Jūsų mirtis aptemdė kilniąsias šventes, tokias, kaip lanko aukojimas. Brangieji vyrai, jūs blogai elgėtės su nekaltaisiais, todėl tai jus pražudė. Tai neišvengiama, nes tą, kuris kankina nekaltą, baudžia gamtos dėsniai. Mes žinome, kad Kṛṣṇa yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Jis – valdovų valdovas ir aukščiausias besimėgaujantis asmuo, todėl tas, kuris nepaisys Jo visagalybės, niekada nepatirs laimės, ir galų gale jam, kaip ir jums, teks mirti.“

Kṛṣṇa mylėjo Savo tetas ir guodė jas kaip tik galėdamas. Jis Pats vadovavo pomirtinėms apeigoms, nes buvo visų mirusiųjų karalaičių sūnėnas. Atlikę Savo žygį, Kṛṣṇa ir Balarāma tuoj pat išlaisvino tėvą bei motiną – Vasudevą ir Devakī, kuriuos Kaṁsa buvo uždaręs į kalėjimą. Kṛṣṇa ir Balarāma puolė prie Savo tėvų kojų ir ėmė šlovinti juos maldomis. Vien dėl to, kad Kṛṣṇa buvo jų sūnus, Vasudevai ir Devakī teko daug prisikentėti nuo Kaṁsos. Devakī ir Vasudeva gerai suvokė Kṛṣṇos, Aukščiausiojo Dievo Asmens, didybę, todėl kai Kṛṣṇa nusilenkė jiems, palytėdamas jų pėdas ir šlovindamas juos maldomis, jie neapkabino Jo, o tik stovėjo ir klausėsi Aukščiausiojo Dievo Asmens žodžių. Nors Kṛṣṇa buvo jų sūnus, Vasudeva ir Devakī visada suvokė, koks Jis didis.