Kaip Kṛṣṇa užmušė dramblį Kuvalayāpīḍą

Išsimaudę ir atlikę kitas rytmetines pareigas, Kṛṣṇa ir Balarāma išgirdo litaurų garsus, sklindančius iš imtynių aikštės. Jie skubiai susiruošė ir patraukė ten, norėdami pasižiūrėti imtynių. Kai Kṛṣṇa ir Balarāma priėjo rungtynių aikštės vartus, Jie išvydo didžiulį dramblį Kuvalayāpīḍą ir jo varovą. Varovas tyčia užtvėrė Jiems kelią, išvaręs dramblį priešais vartus. Kṛṣṇa perprato jo kėslus ir stipriau susiveržė juostą, ruošdamasis susikauti su drambliu. Grėsmingu balsu, lyg griaudėjantis debesis, Jis tarė: „Niekšingasis dramblių varove, pasitrauk iš kelio ir leisk įeiti pro vartus! Jei nepasitrauksi, Aš nusiųsiu tave kartu su tavo drambliu įsikūnijusiai mirčiai į nagus.“

Kṛṣṇos žodžių įžeistas, varovas įtūžo ir, mesdamas Kṛṣṇai iššūkį, kaip ir buvo sumanyta, paragino dramblį Jį pulti. Dramblys žengė link Kṛṣṇos tarsi neišvengiama mirtis. Jis puolė Kṛṣṇą ir, rodės, tuoj sugriebs Jį straubliu, tačiau Kṛṣṇa vikriai pasislėpė už dramblio nugaros. Nematydamas toliau savo nosies, dramblys negalėjo pastebėti Kṛṣṇos, pasislėpusio už jo kojų, tad taikėsi Jį sugriebti straubliu. Kṛṣṇa vėl mikliai išsilenkė, užbėgo drambliui už nugaros ir įsikibo į uodegą. Su begaline jėga Jis ėmė tempti dramblį už uodegos ir nuvilko jį mažiausiai dvidešimt penkis žingsnius – tarsi Garuḍa mažytę gyvatę. Kṛṣṇa tąsė dramblį iš vienos pusės į kitą, iš dešinės į kairę, kaip vaikystėje tampydavo už uodegos veršelius. Paskui Kṛṣṇa užėjo drambliui iš priekio ir sudavė jam smarkų smūgį. Sudavęs vėl spruko jam už nugaros, kad tas Jo nepamatytų, ir iš ten šoko jam po kojų. Dramblys suklupo ir pargriuvo. Kṛṣṇa pašoko, tačiau drambliui pasirodė, kad Kṛṣṇa tebeguli ant žemės, ir taikėsi iltimi nudurti Kṛṣṇą, tačiau ji įsmigo į žemę. Dramblys buvo suirzęs ir piktas, o jam ant galvos sėdintis varovas dar ir be perstojo jį siundė. Siundomas dramblys tarsi pasiutęs puolė Kṛṣṇą. Tačiau kai tik dramblys priartėjo, Kṛṣṇa stvėrė jį už straublio ir truktelėjo. Dramblys su varovu nuvirto, ir Kṛṣṇa, užšokęs ant dramblio nugaros, sulaužė jam stuburą ir užmušė varovą. Nudobęs dramblį, Kṛṣṇa užsimetė ant peties iltį. Kṛṣṇą išmušė smulkūs prakaito lašeliai, ir nuo to Jis tik dar labiau pagražėjo. Aptaškytas dramblio krauju, džiūgaudamas Kṛṣṇa patraukė į rungtynių vietą. Viešpats Balarāma ant peties užsivertė kitą iltį. Savo bičiulių piemenukų lydimi, Jie įžengė į aikštę.

Kai Kṛṣṇa, Balarāma ir Jų draugai pasirodė imtynių aikštėje, susirinkusieji žmonės matė Jį skirtingai, pagal savo santykių su Juo (rasų) pobūdį. Kṛṣṇa – visų malonumų ir visų rasų – tiek gerų, tiek blogų šaltinis. Imtynininkams Jis atrodė lyg žaibas. Paprastiems žmonėms Jis buvo gražuolis. Moterims – labai patrauklus vyras, pats Kupidonas, ir jos užsiplieskė aistra. Tarp žiūrovų esantiems piemenims Kṛṣṇa buvo jų giminaitis, kilęs iš to paties Vṛndāvanos kaimo. Karaliams kṣatriyams Jis apsireiškė visų galingiausiu valdovu. Tėvams Nandai ir Yaśodai Jis buvo pats meiliausias sūnus. Kaṁsa, Bhojos giminės karalius, Jame pamatė įsikūnijusią mirtį. Kvailiams Jis niekuo neišsiskyrė iš kitų. Yogai Jame matė Supersielą. Vṛṣṇi giminės nariams Jis buvo pats žymiausias jų gentainis. Toks skirtingas įvairiems žmonėms, Kṛṣṇa kartu su Balarāma ir draugais piemenukais įžengė į imtynių aikštę. Sužinojęs, kad Kṛṣṇa jau užmušė dramblį Kuvalayāpīḍą, Kaṁsa suprato, kad Kṛṣṇa iš tiesų pavojingas, ir baisiai Jo išsigando. Kṛṣṇos ir Balarāmos rankos buvo labai ilgos. Jie vilkėjo puikiais rūbais ir žavėjo susirinkusius žiūrovus. Broliai buvo išsipuošę, tarsi ruoštųsi vaidinti scenoje, ir visų akys nukrypo į Juos.

Pamatę Kṛṣṇą, Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, Mathuros gyventojai neapsakomai apsidžiaugė ir neatitraukdami akių žvelgė į Jo veidą, tarsi gertų dangiškąjį nektarą. Žiūrėdami į Kṛṣṇą, jie juto tokią palaimą, jog, rodės, jie ne tik žvilgsniu gėrė Jo veido nektarą, bet ir alsavo Jo aromatu, ragavo Jo kūno skonį ir spaudė Kṛṣṇą bei Balarāmą savo glėbyje. Visi jie ėmė kalbėtis apie du transcendentinius brolius. Jie daug girdėjo apie Kṛṣṇos ir Balarāmos grožį bei darbus, o dabar pamatė Juos savo akimis. Jiems kilo mintis, kad Kṛṣṇa ir Balarāma – tai dvi visiškos Aukščiausiojo Dievo Asmens, Nārāyaṇos, inkarnacijos, kurios apsireiškė Vṛndāvanoje.

Mathuros gyventojai ėmė prisiminti Kṛṣṇos žaidimus – kaip Jis gimė Vasudevai ir kaip pateko į Gokulą, Nandos Mahārājos bei jo žmonos globą, šnekėjo apie įvykius, kurie atvedė Jį į Mathurą, prisiminė raganos Pūtanos bei viesulu atlėkusio demono Tṛṇāvartos mirtį. Dar jie prisiminė, kaip buvo išvaduoti broliai dvyniai, paversti yamala-arjunos medžiais. Mathuros gyventojai kalbėjosi: „Kṛṣṇa ir Balarāma Vṛndāvanoje užmušė Śaṅkhāsurą, Keśį, Dhenukāsurą ir daugybę kitų demonų. Be to, išgelbėjo Vṛndāvanos piemenis nuo didžiulio gaisro. Jis nubaudė Yamunoje apsigyvenusį slibiną Kāliyą ir sutramdė tuščią dangaus valdovo Indros puikybę. Kṛṣṇa net septynias dienas viena ranka laikė didžiulę Govardhanos kalvą ir taip išgelbėjo Gokulos gyventojus nuo nepaliaujamų liūčių, viesulų ir audrų.“ Jie prisiminė ir kitus stebinančius Jo žygius: „Vṛndāvanos mergelės taip džiaugėsi, galėdamos gėrėtis Kṛṣṇos grožiu ir dalyvauti Jo žaidimuose, kad net pamiršo gyvenimo materialiame pasaulyje paskirtį. Žvelgdamos į Kṛṣṇą ir apie Jį galvodamos, jos visiškai užmiršo materialų nuovargį.“ Mathuros gyventojai gyrė Yadu giminę, sakydami, kad Yadu visada bus pati garsiausia visatos giminė, nes joje apsireiškė Kṛṣṇa. Po to Mathuros gyventojai ėmė kalbėtis apie Balarāmą. Jie žavėjosi nuostabiomis tarsi lotoso žiedlapiai Jo akimis, prisiminė, kad šis berniukas užmušė demoną Pralambą ir daugybę kitų demonų. Jiems bekalbant apie Kṛṣṇos ir Balarāmos žygius, aplink suskambo muzika, skelbianti imtynių pradžią.

Įžymus imtynininkas Cāṇūra kreipėsi į Kṛṣṇą ir Balarāmą: „Brangieji Kṛṣṇa ir Balarāma, – tarė jis, – mes girdėjome apie Jūsų žygius. Jūs – tikri didvyriai, todėl karalius ir pakvietė Jus. Mes daug girdėjome apie tvirtas Jūsų rankas. Karalius ir visi susirinkusieji norėtų pamatyti, kaip Jūs galynėjatės. Valdiniai privalo paklusti ir įtikti valdovui. Kai valdiniai klusnūs, juos lydi visokeriopa sėkmė, o tas, kuris nepaklūsta valdovui, patiria jo rūstybę. Mes girdėjome, kad Jūs, piemenukai, ganydami miške karves noriai eidavote imčių. Todėl mes pageidautume, kad visų čia susirinkusių ir paties karaliaus džiaugsmui Jūs kartu su mumis dalyvautumėte šiose rungtynėse.“

Kṛṣṇa tuoj pat suprato, ko savo kalbomis siekė Cāṇūra, ir pasirengė su juo kautis. Tačiau, įvertindamas laiką ir aplinkybes, Jis tarė: „Tu esi Bhojos karaliaus valdinys ir gyveni džiunglėse. Netiesiogiai ir Mes esame jo valdiniai, tad pasistengsime kiek galėdami jam įtikti. Pasiūlymas galynėtis – didelis karaliaus palankumo ženklas, tačiau Mes tesame vaikai. Kartais Vṛndāvanos miške Mes žaidžiame imtynes su Savo bendraamžiais. Manytume, kad kautis su Savo amžiaus ir panašaus stiprumo vaikais Mums tik į naudą, bet jeigu susikausime su tokiais garsiais imtynininkais, kaip jūs, žiūrovams nepatiks. Tai prieštaraus jų religijos nuostatoms.“ Šitaip Kṛṣṇa leido suprasti, kad įžymiems ir stipriems imtynininkams nederėtų Kṛṣṇą ir Balarāmą kviesti į kovą.

Atsakydamas Cāṇūra tarė: „Brangus Kṛṣṇa, Tu – ne vaikas ir ne jaunuolis. Tu ir Tavo vyresnysis brolis Balarāma viskam transcendentalūs. Tu užmušei dramblį Kuvalayāpīḍą, kuris galėjo nugalėti tūkstančius kitų dramblių, ir padarei tai meistriškai. Tu labai galingas ir esi vertas stipriausių mūsų imtynininkų. Tad aš norėčiau pasigalynėti su Tavimi, o Tavo vyresnysis brolis Balarāma tegu eina imtynių su Muṣṭika.“