Kaip aukavietėje Kṛṣṇa sulaužė lanką

Išėję iš gėlininko namų, Kṛṣṇa ir Balarāma pamatė jauną kuprotą moterį, nešančią gatve dubenį su sandalmedžio pasta. Kṛṣṇa, visų malonumų šaltinis, panoro iškrėsti išdaigą kupriukei ir pralinksminti Savo draugus. Kṛṣṇa kreipėsi į ją: „O lieknoji mergele, kas tu? Pasakyk Man, kam neši šią sandalmedžio pastą? Man regis, tu turėtum atiduoti ją Man, ir Aš įsitikinęs, kad tu su džiaugsmu tai padarysi.“ Kṛṣṇa yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo ir Jis viską žinojo apie kupriukę. Klausdamas Jis leido suprasti, kad tarnauti demonui beprasmiška. Verčiau tepasitarnauja ji Kṛṣṇai ir Balarāmai – tada tuoj pat galėtų pasidžiaugti savo tarnystės vaisiais.

Moteris atsakė Kṛṣṇai: „Brangusis Śyāmasundara, brangus tamsiaveidi gražuoli, aš esu Kaṁsos tarnaitė. Kasdien aš parūpinu jam sandalmedžio pastos, ir karalius labai manimi patenkintas. Tačiau dabar aš manau, kad sandalmedžio pasta geriausiai pasitarnautų Jums, broliai.“ Sužavėta dailių Kṛṣṇos ir Balarāmos bruožų, Jų kalbų, šypsenų, žvilgsnių ir elgesio, kupriukė su didžiu pasitenkinimu ir meile ėmė tepti Jų kūnus pasta. Transcendentiniai broliai Kṛṣṇa ir Balarāma buvo gražaus gymio, nuostabios odos spalvos ir vilkėjo dailiais įvairiaspalviais rūbais. Jų stuomuo ir taip buvo nepaprastai patrauklus, o kai kupriukė patepė Juos sandalmedžio pasta, Jie atrodė dar gražesni. Kṛṣṇa buvo labai dėkingas už paslaugą ir ėmė svarstyti, kuo jai atsilyginus. Taigi, norėdamas atkreipti Viešpaties dėmesį, įsisąmoninęs Kṛṣṇą bhaktas turi su didele meile ir ištikimybe Jam tarnauti. Kṛṣṇai galima įtikti tik transcendentine meilės tarnyste. Taip besvarstydamas, Viešpats Kṛṣṇa užmynė kupriukei ant kojų ir, pirštais suėmęs jos skruostus, timptelėjo kupriukę aukštyn, kad ji išsitiestų. Ir staiga kupriukė virto gražia, liekna mergina plačiais klubais, liaunu liemeniu ir aukšta, labai patrauklia krūtine. Kadangi Kṛṣṇa buvo patenkintas kupriukės tarnyste ir kadangi ją palytėjo Kṛṣṇos ranka, ji virto nuostabiausia tarp moterų. Tai pavyzdys, kai Kṛṣṇai tarnaujantys bhaktos tuojau pat pasiekia būties tobulumo. Atsidavimo tarnystė tiek galinga, kad visi, kurie ją atlieka, įgyja dieviškas ypatybes. Kupriukė patraukė Kṛṣṇą ne grožiu, o tarnyste. Pasitarnavusi Kṛṣṇai, ji čia pat virto gražiausia iš moterų. Nebūtina, kad Kṛṣṇos sąmonės žmogus būtų gražus ar kažkuo nepaprastas. Išsiugdęs Kṛṣṇos sąmonę ir tarnaudamas Kṛṣṇai, jis visa tai įgyja savaime.

Kai Kṛṣṇos malone kupriukė virto nuostabaus grožio mergina, ji pajuto didelį dėkingumą Kṛṣṇai, o be to, ją sužavėjo Kṛṣṇos grožis. Ilgai nesvarsčiusi, ji įsitvėrė į Kṛṣṇos drabužius ir pradėjo juos glamžyti. Koketiškai šypsodamasi, ji prisipažino, kad ją apėmė geidulys. Ji užmiršo ir kad esanti gatvėje, ir kad šalia stovi Kṛṣṇos vyresnysis brolis bei Jo draugai.

Ji atvirai pasiūlė Kṛṣṇai: „Brangusis didvyri, aš negaliu taip staiga išsiskirti su Tavimi. Tu turi ateiti pas mane į namus. Mane gundo Tavo grožis ir Tu esi puikiausias iš visų vyrų, tad privalau gražiai Tave priimti. Ir Tu turėtumei būti man geras.“ Ji nedviprasmiškai pasiūlė Kṛṣṇai užsukti pas ją į namus ir patenkinti jos geidulius. Kṛṣṇa, žinoma, kiek suglumo, nes šalia stovėjo vyresnysis brolis Balarāma, tačiau Jis žinojo, kad mergina yra nuoširdi ir iš tiesų jaučia Jam potraukį, tad Jam teliko nusišypsoti. Žiūrėdamas į Savo draugus piemenukus, Jis atsakė merginai: „Mieloji gražuole, Man labai malonu, kad pakvietei Mane. Atlikęs kitus Savo reikalus, Aš būtinai aplankysiu tave. Tokia gražuolė, kaip tu, – Man didžiulė paguoda, nes Aš toli nuo namų ir neturiu žmonos. Mes neturime tikros draugės, ir tu, be abejonės, gali padėti Mums numaldyti neramų protą.“ Maloniais žodžiais Kṛṣṇa nuramino merginą ir palikęs ją patraukė turgaus gatve, kur miesto gyventojai ruošėsi sutikti Jį su įvairiomis dovanomis. Ypač daug ten buvo betelio riešutų, gėlių ir sandalmedžio pastos.

Turguje prekijai su didžia pagarba lenkėsi Kṛṣṇai ir Balarāmai. Kai Jis ėjo gatve, iš aplinkinių namų Jo pažiūrėti subėgo visos moterys, o kai kurios, jaunesnės, pakerėtos Jo grožio, beveik alpo. Jų plaukai išsitaršė, atsipalaidavo glaudžiai prigludę rūbai, ir jos pamiršo, kur esančios.

Paskui Kṛṣṇa paklausė miestelėnų, kur bus atnašaujamos aukos. Kaṁsa rengė Dhanur-yajños auką ir šalia aukuro padėjo šios aukos simbolį – milžinišką lanką. Lankas buvo nepaprastai didelis ir dailus tarsi vaivorykštė danguje. Jį saugojo daugybė į aukavietę susirinkusių tvarkos prižiūrėtojų bei sargybinių, kuriuos pasamdė karalius Kaṁsa. Kai Kṛṣṇa ir Balarāma priėjo prie lanko, Juos perspėjo, kad toliau nebeitų, tačiau Kṛṣṇa į perspėjimą nekreipė jokio dėmesio. Jis prasibrovė prie milžiniško lanko ir čiupo jį kairiąja ranka. Minios akivaizdoje Jis įtempė templę ir perlaužė lanką perpus, tarsi dramblys laukuose perlaužia cukranendrę. Visi susirinkusieji žavėjosi Kṛṣṇos jėga. Lūžtančio lanko trenksmas nusirito dangumi ir žeme ir pasiekė Kaṁsą. Sužinojęs, kas atsitiko, Kaṁsa išsigando dėl savo gyvybės. Prižiūrėtojas, saugojęs lanką ir viską matęs, baisiai įniršo. Jis liepė savo žmonėms griebti ginklus ir puolė Kṛṣṇą, šaukdamas: „Čiupkite Jį! Čiupkite Jį! Užmuškite Jį! Užmuškite Jį!“ Kṛṣṇa ir Balarāma buvo apsupti. Grasinantys sargybinių mostai užrūstino Kṛṣṇą ir Balarāmą, ir Jie, stvėrę po sulaužyto lanko pusę, ėmė talžyti sargybinio padėjėjus. Kol vyko susirėmimas, Kaṁsa į pagalbą sargybiniams atsiuntė nedidelį būrį kareivių, tačiau Kṛṣṇa ir Balarāma nukovė ir juos.

Nugalėjęs Kaṁsos karius, Kṛṣṇa jau nebėjo į aukavietę, o pasuko už vartų ir patraukė į Savo stovyklą. Pakeliui su didžiu malonumu Jis aplankė įvairias Mathuros vietas. Matydami Kṛṣṇos darbus ir nepaprastą šaunumą, visi Mathuros gyventojai ėmė manyti, jog broliai yra pusdieviai, kurie nusileido į jų miestą, ir labai Jais stebėjosi. O broliai nerūpestingai vaikštinėjo gatvėmis, nesukdami galvos dėl Kaṁsos įstatymų ir įsakymų.

Vakare Kṛṣṇa ir Balarāma su bičiuliais piemenukais grįžo į miesto pakraštį, kur stovėjo jų vežimai. Taip Kṛṣṇa ir Balarāma perspėjo Kaṁsą apie Savo atvykimą ir priminė, koks didelis pavojus laukia jo kitą dieną aukavietėje.

Dar Kṛṣṇai ir Balarāmai besiruošiant keliauti iš Vṛndāvanos į Mathurą, Vṛndāvanos gyventojai įsivaizdavo, kokia didžiulė laimė teks Mathuros gyventojams – jie galės gėrėtis nepaprastu Kṛṣṇos, kurį garbina tyri Jo bhaktai ir sėkmės deivė, grožiu. Vṛndāvanos gyventojų svajonės išsipildė, nes išvydę Kṛṣṇą Mathuros gyventojai išties patyrė didžiulę laimę.

Kai Kṛṣṇa sugrįžo į stovyklavietę, tarnai puolė Juo rūpintis, nuplovė Jo lotoso pėdas, patogiai pasodino, atnešė pieno bei įvairių gardžių valgių. Pavakarieniavęs ir apgalvojęs, ką veiks kitą dieną, Jis kuo ramiausiai užmigo ir taip prabėgo naktis.

O Kaṁsa, sužinojęs, kad Kṛṣṇa sulaužė nuostabųjį jo lanką ir užmušė sargybinį bei išžudė karius, pajuto Aukščiausiojo Dievo Asmens galybę. Jis suprato, kad aštuntasis Devakī sūnus pagaliau apsireiškė ir jo, Kaṁsos, laukia neišvengiama mirtis. Galvodamas apie artėjančią mirtį, jis visą naktį nesumerkė akių. Jį kamavo negeri regėjimai ir jis suprato, kad Kṛṣṇa ir Balarāma, atsiradę miesto apylinkėse, – tai jo mirties pranašai. Kaṁsai rodėsi įvairiausi blogi ženklai ir sapne, ir tikrovėje. Žiūrėdamas į save veidrodyje, jis nematė savo galvos, nors ji ir buvo savo vietoje. Dangaus šviesuliai jo akyse dvejinosi, nors iš tiesų jų tebuvo po vieną. Savo šešėlyje jis matė skyles, ausyse spengė. Visi medžiai jam atrodė auksiniai, jis nebematė savo pėdų žymių nei dulkėse, nei purve. Sapnuose jį lankė įvairios šmėklos asilais kinkytame vežime. Be to, jis sapnavo, kad kažkas duoda jam nuodų ir jis juos geria. Dar sapnavo, kad eina visiškai nuogas, su gėlių girlianda ir tepasi kūną aliejumi. Taigi iš sapnų ir įvairių pranašingų ženklų Kaṁsa suprato, kad mirtis neišvengiama. Nerimo kankinamas, jis visą naktį nesudėjo nė bluosto ir išaušus rytui ėmė skubiai ruoštis imtynininkų rungtynėms.

Imtynių aikštė buvo švariai išvalyta ir papuošta vėliavomis, juostomis bei gėlėmis. Litaurų dūžiai skelbė rungtynių pradžią. Kaspinais bei vėliavomis išdabinta pakyla atrodė nenusakomai puiki. Garbingiems svečiams – karaliams, brāhmaṇams bei kṣatriyams – buvo įrengtos galerijos. Karaliams buvo skirti sostai, kitiems svečiams paruoštos vietos atsisėsti. Pagaliau patarėjų lydimas atvyko Kaṁsa. Jis užlipo ant jam įrengtos pakylos ir nors sėdėjo tarp kitų valdovų, iš baimės prieš mirtį jo širdis krūtinėje virpėte virpėjo. Žiauriajai mirčiai, žinia, nerūpi, kad ji susitiks su tokiu didžiūnu, kaip Kaṁsa. Ji nekreipia dėmesio į savo aukos padėtį.

Kai viskas buvo paruošta, į aikštę atvyko imtynininkai, kad parodytų susirinkusiems žmonėms savo sugebėjimus. Jie buvo pasidabinę puikiais rūbais ir papuošalais. Čia buvo įžymieji Cāṇūra, Muṣṭika, Śala, Kūṭa ir Tośala. Skambant iškilmingai muzikai, jie žvaliai įžengė aikštėn. Po to Kaṁsa pasveikino garbingus Vṛndāvanos piemenis, kuriems vadovavo Nanda. Įteikę Kaṁsai atsivežtus pieno gaminius, piemenys susėdo į jiems skirtas vietas pakyloje šalia karaliaus.