Kṛṣṇa įžengia į Mathurą

Kol Akrūra meldėsi Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, Viešpats išnyko iš upės tarytum įgudęs teatro aktorius, kuris persirengia rūbus ir vėl lieka kuo buvęs. Kai viṣṇu-mūrti nebeliko, Akrūra išbrido iš vandens. Jis atliko visas apeigas ir stebėdamasis grįžo prie Balarāmos ir Kṛṣṇos vežimo. Kṛṣṇa paklausė, ar nematė jis kokio stebuklo vandenyje ar danguje. Akrūra atsakė: „Brangus Viešpatie, visi šio pasaulio stebuklai, nesvarbu, kur jie vyktų – danguje, vandenyje ar ant žemės, iš tiesų vyksta Tavajame visatos pavidale. Aš regėjau Tave, tad ar gali mane dar kas nors stebinti?“ Šie žodžiai patvirtina Vedų teiginį, kad tas, kuris pažino Kṛṣṇą, žino viską, o kas Jį regėjo – regėjo viską, net pačius didžiausius stebuklus. „Brangusis Viešpatie, – tęsė Akrūra, – nėra didesnio stebuklo už transcendentinį Tavo pavidalą. Po to, kai išvydau transcendentinį Tavo pavidalą, ar yra dar kas, ko būčiau nematęs?“

Tai pasakęs, Akrūra paragino arklius. Vakarop vežimas pasiekė Mathuros apylinkes. Kelyje iš Vṛndāvanos į Mathurą visi keliaujantieji neištverdavo ir keliskart atsigrįždavo, kad pažvelgtų į Kṛṣṇą ir Balarāmą. Tuo tarpu Vṛndāvanos gyventojai, kuriuos vedė Nanda ir Upananda, per miškus bei upes pasiekė Mathurą ir laukė atvykstant Balarāmos su Kṛṣṇa. Privažiavę Mathuros vartus, Kṛṣṇa ir Balarāma iššoko iš vežimo ir paspaudė Akrūrai ranką. Kṛṣṇa tarė Akrūrai: „Dabar gali keliauti namo. Mes įžengsime į Mathurą vėliau, kartu su Savo palydovais.“ Akrūra atsakė: „Brangus Viešpatie, aš negaliu palikti Tavęs ir vienas grįžti į Mathurą. Aš – Tavo ištikimas tarnas. Neatstumk manęs. Aš kviečiu Tave, Tavo vyresnįjį brolį ir Tavo bičiulius piemenukus eiti su manimi. Palaiminkite mano namus Savo apsilankymu. Brangus Viešpatie, peržengęs mano namų slenkstį, Tu palaiminsi juos Savo lotoso pėdų dulkėmis. Gangos upė, prakaitu išsiliejanti iš Tavo lotoso pėdų, apvalo viską – protėvius, ugnies dievą ir pusdievius. Bali Mahārāja išgarsėjo apiplovęs Tavo lotoso pėdas, o visi jo giminaičiai pasiekė dangaus planetas, nes jis palytėjo Gangos vandenį. Bali Mahārāja valdė visus įmanomus materialius turtus, o ilgainiui patyrė aukščiausios rūšies išsivadavimą. Gangos vanduo pašventina ne tik tris pasaulius, jis srūva ir per Viešpaties Śivos galvą. O Aukščiausiasis visų valdovų Viešpatie! O visatos valdove! Su pagarba Tau lenkiuosi!“

Išklausęs jo žodžius, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Kṛṣṇa, atsakė: „Akrūra, Aš ir vyresnysis brolis Balarāma būtinai užeisime į tavo namus, bet tik tada, kai užmušiu Yadu giminei priešiškus demonus. Tai suteiks džiaugsmo visai mano giminei.“ Akrūrą šiek tiek nuliūdino tokie Aukščiausiojo Dievo Asmens žodžiai, tačiau jis negalėjo nepaklusti įsakymui. Todėl jis vienas įžengė į Mathurą, kad praneštų Kaṁsai apie Kṛṣṇos atvykimą, ir grįžo namo.

Akrūrai nuėjus, Viešpats Kṛṣṇa, Balarāma ir piemenukai taip pat įžengė į Mathurą, norėdami apžiūrėti miestą. Jie atkreipė dėmesį į puikaus darbo, iš geriausio marmuro iškaltus Mathuros vartus gryno aukso durimis. Visur, kur pažvelgsi, žaliavo nuostabūs sodai bei parkai, o miestą juosė patrankų eilė, kad priešas lengvai neįsibrautų. Jie matė auksu išdabintas kryžkeles, daugybę išmoningai tarsi vieno architekto statytų turtuolių namų. Namai buvo nusagstyti brangakmeniais, aplinkui vešėjo puikūs vaismedžių ir gėlių sodai. Namų koridorius bei verandas puošė šilkai, siuvinėti brangakmeniais bei perlais audiniai. Priešais balkonų langus burkuodami tupinėjo balandžiai ir povai. Visos miesto grūdų krautuvėlės buvo išpuoštos įvairiausiomis gėlėmis bei girliandomis, jauna žole ir nuostabiais narcizų bei rožių žiedais. Prie pagrindinių kiekvieno namo durų stovėjo ąsočiai su vandeniu, o aplink įėjimą buvo pašlakstyta vandens, jogurto, sandalmedžio pastos bei žiedlapių mišinio. Virš durų, papuoštų degančiais įvairaus dydžio šviestuvais, kabojo jaunų mango lapų vainikai ir šilko juostos. Šitaip išdabintos buvo visos durys.

Kai mieste pasklido žinia, kad Kṛṣṇa ir Balarāma su piemenukais atvyko į Mathurą, visi miesto gyventojai išėjo į gatves, o moterys bei merginos užkopė ant stogų, kad galėtų Juos pamatyti. Jos labai susijaudinusios laukė atvykstančių Kṛṣṇos ir Balarāmos ir taip nekantravo Juos pamatyti, kad netgi nespėjo dorai apsirengti. Kai kurios išvirkščiai apsivilko drabužius, kitos tepasidažė vieną akį, dar kai kurios pasirišo varpelius tik ant vienos kojos, o auskarus įsisegė tik į vieną ausį. Taip smarkiai besiskubindamos, kad net tinkamai nepasipuošė, jos sulipo ant stogų, kad pamatytų Kṛṣṇą. Kai Kṛṣṇa ir Balarāma atvyko, kai kurios iš jų valgė, tačiau vos išgirdusios, kad Jie jau mieste, viską paliko ir puolė ant stogų. Kitos maudėsi, tačiau nebaigusios išbėgo pasitikti Kṛṣṇos ir Balarāmos. Kai kurios iš moterų krūtimi maitino savo vaikus, tačiau ir tos, palikusios juos, išbėgo pamatyti Kṛṣṇos ir Balarāmos. Viešpats Kṛṣṇa ėjo lėtai, šypsodamasis ir tuoj pat pakerėjo moterų širdis. Sėkmės deivės vyras žengė gatve tarsi dramblys. Jau seniai Mathuros moterys girdėjo pasakojimus apie Kṛṣṇą ir Balarāmą bei nepaprastas Jų ypatybes. Iš pasakojimų joms labai patiko broliai, ir jos nekantravo Juos pamatyti. Dabar, kai moterys pačios išvydo Kṛṣṇą ir Balarāmą, einančius gatve ir viliojančiai besišypsančius, jos netvėrė džiaugsmu. Išvydus Kṛṣṇą ir Balarāmą, jų krūtinėse užkaito jausmai ir širdyse jos ėmė glausti Juos prie savęs. Iš neapsakomos ekstazės joms pasišiaušė plaukai. Jos jau girdėjo apie Kṛṣṇą, tačiau niekada nebuvo Jo mačiusios, ir štai pagaliau jų didis troškimas išsipildė. Džiaugsmu švytinčiais veidais ant Mathuros rūmų stogų besibūriuojančios moterys bėrė ant Kṛṣṇos ir Balarāmos gėles. Broliams žingsniuojant gatvėmis, visi aplinkui gyvenantys brāhmaṇai irgi išėjo į gatves su sandalmedžio vandeniu bei gėlėmis ir pagarbiai sveikino Juos, įžengusius į miestą. Miestelėnai kalbėjo apie Vṛndāvanos gyventojų kilnius ir dorovingus darbus. „Kokius didžius darbus turėjo nuveikti Vṛndāvanos piemenys ankstesniuose savo gyvenimuose, kad dabar kasdieną regėtų piemenukus Kṛṣṇą ir Balarāmą“, – negalėjo atsistebėti jie.

Pakeliui Kṛṣṇa ir Balarāma sutiko skalbėją, kuris skalbdavo ir dažydavo drabužius. Nudžiugęs Kṛṣṇa kreipėsi į jį, prašydamas gražaus audinio ir žadėdamas, kad jeigu skalbėjas duos Jam gražiausiai nudažytą audeklą, jis visada bus laimingas ir nuo jo niekada nenusigręš sėkmė. Kṛṣṇa – ne elgeta ir audinio Jam nereikėjo, tačiau šiuo prašymu Jis priminė, kad kiekvienas iš mūsų turėtų būti pasiruošęs atiduoti Jam viską, ko tik Jis panorėtų. Tai ir sudaro Kṛṣṇos sąmonės esmę.

Deja, skalbėjas buvo Kaṁsos tarnas ir Kṛṣṇos, Aukščiausiojo Dievo Asmens, prašymo deramai neįvertino. Štai kaip paveikia bloga aplinka. Jis galėjo nedelsdamas atiduoti medžiagą Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, pažadėjusiam už tai suteikti didžius palaiminimus, tačiau kadangi jis buvo Kaṁsos tarnas, nuodėmingas demonas, tai Kṛṣṇos pasiūlymo nepriėmė. Užuot apsidžiaugęs, jis supyko ir atsisakė patenkinti Viešpaties prašymą, atkirsdamas: „Kaip Tu drįsti prašyti audinio, skirto karaliui?!“ Ir jis ėmė Kṛṣṇai ir Balarāmai pamokslauti: „Mielieji berniukai, nebūkite tokie įžūlūs ir nekaulykite karaliaus daiktų. Antraip karaliaus tarnai Jus nubaus – sučiups Jus ir gerai įkrės. Tada Jums bus riesta. Aš pats patyriau tai savo kailiu. Kiekvienas, besikėsinantis į karaliaus nuosavybę, žiauriai nubaudžiamas.“

Išgirdęs šiuos žodžius, Viešpats Kṛṣṇa, Devakī sūnus, užsirūstino ant skalbėjo ir smogęs plaštaka nukirto jam galvą. Skalbėjas krito ant žemės negyvas. Taip Viešpats Kṛṣṇa patvirtino „Brahma-saṁhitos“ žodžius, kad kiekviena Savo kūno dalimi Jis gali daryti viską, ko panori. Jis nukirto skalbėjui galvą be kardo, plika ranka. Toks Aukščiausiojo Viešpaties visagalybės įrodymas. Jis gali padaryti ką norįs be jokios pagalbos.

Po šio šiurpaus įvykio skalbėjo samdiniai tuoj išsilakstė, palikę visus audeklus. Kṛṣṇa ir Balarāma išsirinko Jiems patikusius ir jais pasipuošė, o likusius audinius atidavė piemenukams, kurie irgi išsipuošė. Likučius Kṛṣṇa ir Balarāma paliko ir patraukė toliau. Tuo tarpu vienas siuvėjas bhaktas pasinaudojo proga Jiems patarnauti ir pasiuvo iš šių audinių puikiausius rūbus. Pasipuošę naujais drabužiais, Kṛṣṇa ir Balarāma atrodė tarsi įvairiaspalvėm medžiagom padabinti drambliai pilnaties arba jaunaties dieną. Kṛṣṇa buvo patenkintas siuvėju ir suteikė jam sārūpya-mukti palaiminimą, o tai reiškė, kad palikęs kūną siuvėjas išsivaduos ir Vaikuṇṭhos planetose gaus tokį pat kūną, kaip keturrankio Nārāyaṇos. Be to, Kṛṣṇa pažadėjo, kad visą gyvenimą jis užsidirbs pakankamai lėšų, kad gyventų nestokodamas malonumų. Čia Kṛṣṇa įrodė, kad Jį įsisąmoninusiems bhaktams netrunka ir materialių jutiminių džiaugsmų. Jie turi pakankamai progų juos patirti, o nugyvenę gyvenimą pasikelia į dvasines planetas – Vaikuṇṭhalokas arba Kṛṣṇaloką, Goloka Vṛndāvaną.

Dailiai pasipuošę, Kṛṣṇa ir Balarāma užsuko pas gėlininką, vardu Sudāmā. Kai Jie priėjo prie Sudāmos namo, gėlininkas pasitiko Juos, puldamas kniūbsčias ant žemės ir taip išreikšdamas savo didžią ištikimybę. Patogiai pasodinęs Kṛṣṇą ir Balarāmą, jis paprašė savo pagalbininko atnešti gėlių bei betelio riešutų su candanos pasta. Viešpats gėlininko nuoširdumu buvo labai patenkintas.

Gėlininkas ėmė nuolankiai ir pagarbiai melstis Viešpačiui: „Brangus Viešpatie, aš manau, kad Tau apsilankius mano namuose, liko patenkinti ir gavo išsivadavimą mano protėviai bei visi tie, kuriuos aš garbinu. Brangus Viešpatie, Tu – kosminio pasaulio priežasčių priežastis, tačiau žemės gyventojų labui Tu apsireiškei kartu su Savo pilnaverte dalimi, kad apgintum bhaktus ir sunaikintum demonus. Kadangi Tu – visų gyvųjų būtybių draugas, esi visiems vienodas. Tu – Supersiela ir neišskiri nei draugų, nei priešų. Ir vis dėlto Savo bhaktams Tu su džiaugsmu dovanoji ypatingą malonę už jų atsidavimą. Viešpatie, būk maloningas ir pasakyk, ką aš galėčiau padaryti Tau, nes esu amžinasis Tavo tarnas. Leisdamas kuo nors patarnauti, Tu suteiktum man didžiausią malonę.“ Gėlininkas Sudāmā širdyje labai džiaugėsi, kad jo namuose svečiuojasi Kṛṣṇa ir Balarāma, tad, vykdydamas slapčiausią savo troškimą, iš įvairių gėlių suvėrė dvi stebuklingo grožio girliandas ir dovanojo jas Viešpačiui. Kṛṣṇa ir Balarāma buvo patenkinti nuoširdžiu jo patarnavimu, tad Kṛṣṇa pasveikino gėlininką ir palaimino jį. Kṛṣṇa visada taip elgiasi su Jam atsidavusiomis sielomis. Gavęs palaiminimą, gėlininkas paprašė, kad Viešpats leistų būti amžinu Jo tarnu, ištikimai Jam tarnauti ir kad jo tarnystė būtų naudinga visoms gyvoms būtybėms. Iš šių žodžių matyti, kad Kṛṣṇą įsisąmoninęs Viešpaties bhaktas nepasitenkina vien pats tobulėdamas atsidavimo tarnystėje – jis trokšta dirbti ir kitų gyvų esybių labui. Šiuo principu vadovavosi šeši Vṛndāvanos Gosvāmiai. Todėl jiems skirtoje maldoje yra tokie žodžiai: lokānāṁ hita-kāriṇau – vaiṣṇavai, Viešpaties bhaktai, nėra savanaudžiai. Nors ir kokias malones jie gautų iš Aukščiausiojo Dievo Asmens, jie nori viskuo dalintis su žmonėmis. Štai kas yra tikrasis rūpinimasis žmonijos gerove. Patenkintas gėlininku, Viešpats Kṛṣṇa ne tik suteikė jam trokštamas malones, bet ir materialų turtą, šeimos gerovę, ilgą gyvenimą ir visa, ko tik šiame materialiame pasaulyje galėjo geisti žmogaus širdis.