Bg. 18.1

KOMENTARAS: Iš esmės „Bhagavad-gītā“ baigiasi septynioliktu skyriumi. Aštuonioliktas skyrius – tai papildoma visų aptartų temų apžvalga. Kiekviename „Bhagavad-gītos“ skyriuje Viešpats Kṛṣṇa pabrėžia, kad pasiaukojimo tarnystė Aukščiausiajam Dievo Asmeniui yra galutinis gyvenimo tikslas. Pasiaukojimo tarnystė, slaptingiausias pažinimo kelias, glaustai aptariama aštuonioliktame skyriuje. Pirmuose šešiuose Gītos skyriuose didžiausias dėmesys buvo skirtas pasiaukojimo tarnystei: yoginām api sarveṣām . . . „Iš visų yogų ar transcendentalistų geriausias yra tas, kuris savo širdyje nuolat galvoja apie Mane.“ Kituose šešiuose skyriuose aptariami tyros pasiaukojimo tarnystės, jos esmės ir veiklos klausimai. Paskutiniuose šešiuose skyriuose aprašytas žinojimas, atsižadėjimas, materialios ir transcendentinės gamtos veikla bei pasiaukojimo tarnystė. Buvo padaryta išvada, kad visa veikla sietina su Aukščiausiuoju Viešpačiu, kuriam atstovauja žodžiai oṁ sat tat, nurodantys Viṣṇu – Aukščiausiąjį Asmenį. Trečioje „Bhagavad-gītos“ dalyje, pasiremiant praeities acaryų, o taip pat „Brahma-sūtros“, ar „Vedānta-sūtros“ citatomis, parodoma, kad tik pasiaukojimo tarnystė Aukščiausiajam Viešpačiui yra galutinis gyvenimo tikslas. Kai kurie impersonalistai mano turį „Vedānta-sūtros“ supratimo monopolį, tačiau iš tikrųjų „Vedānta-sūtra“ skirta pasiaukojimo tarnystei suprasti, nes „Vedāntą-sūtrą“ sudarė Patsai Viešpats ir Jis yra jos žinovas. Apie tai rašoma penkioliktame skyriuje. Visi šventraščiai, visos Vedos rodo į pasiaukojimo tarnystę. Tai paaiškinta „Bhagavad-gītoje“.

„Bhagavad-gītos“ antrame skyriuje apžvelgtas jos turinys, o aštuonioliktame pateikta jos mokymo santrauka. Jame nurodoma, kad gyvenimo tikslas – atsižadėti ir pasiekti transcendentinę padėtį anapus trijų materialios gamtos guṇų. Arjuna nori išsiaiškinti dvi svarbias „Bhagavad-gītos“ temas: atsižadėjimą (tyāgą) ir gyvenimą atsižadėjus (sannyāsą). Todėl jis klausia, ką reiškia šie du žodžiai.

Posme pavartoti du svarbūs žodžiai, kuriais kreipiamasi į Aukščiausiąjį Viešpatį: „Hṛṣīkeśa“ ir „Keśi-niṣūdana“. „Hṛṣīkeśa“ – tai Kṛṣṇa, visų juslių valdovas, kuris visada gali mums padėti įgyti proto nesudrumsčiamumą. Arjuna prašo Viešpaties apibendrinti visus Savo žodžius taip, kad jis neprarastų dvasios pusiausvyros. Tačiau jis dar abejoja, o abejonės – tarsi demonai. Todėl jis kreipiasi į Kṛṣṇą, pavadindamas Jį Keśi-niṣūdana. Keśis buvo vienas grėsmingiausių Viešpaties užmuštų demonų. Dabar Arjuna tikisi, kad Kṛṣṇa susidoros su jo dvejonių demonu.