Bg. 1.1

KOMENTARAS: „Bhagavad-gītā“ – tai plačiai skaitomas teistinio mokslo tekstas, apibendrintas „Gitā-māhātmyoje“ („Gītos pašlovinime“). Šis kūrinys „Bhagavad-gītą“ pataria skaityti labai atidžiai, padedant Śrī Kṛṣṇos bhaktui ir mėginant suvokti ją be subjektyvių interpretacijų. Beje, pačioje „Bhagavad-gītoje“ parodyta, kaip teisingai suvokti ją Arjunos, kuris Gītą išgirdo iš Paties Viešpaties, pavyzdžiu. Kam pavyks suvokti „Bhagavad- gītą“ tokia mokinių sekos dvasia, savaip jos neinterpretuojant, tas patirs daug daugiau, negu išstudijavęs visą Vedų išmintį ir visus pasaulio šventraščius. „Bhagavad-gītoje“ galima rasti viską, kas yra kituose šventraščiuose, ir ne tik tai; skaitytojas aptiks joje ir tas žinias, kurių niekur kitur nėra. Tai specifinis Gītos bruožas. Teistinis mokslas, kurį ji perteikia, yra tobulas, nes jį Savo lūpomis ištarė Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Viešpats Śrī Kṛṣṇa.

Dhṛtarāṣṭros ir Sañjayos dialogas „Mahābhāratoje“ sudaro šios didžios filosofijos branduolį. Ji išaiškinta Kurukṣetros mūšio lauke, kuris vediškoje visuomenėje nuo neatmenų laikų laikytas šventa vieta. Ją išsakė Viešpats, nužengęs mūsų planeton grąžinti žmoniją į doros kelią.

Žodis dharma-kṣetra (vieta, kurioje atliekamos religinės apeigos) reikšmingas tuo, kad Kurukṣetros mūšio lauke Aukščiausiasis Dievo Asmuo buvo Arjunos pusėje. Dhṛtarāṣtra, Kauravų tėvas, labai abejojo savo sūnų galimybe laimėti. Dvejodamas jis teiraujasi savo patarėjo Sañjayos: „Ką jie veikia?“ Jis įsitikinęs, kad ir jo, ir jaunesniojo brolio Pāṇḍu sūnūs susirinko į Kurukṣetros mūšio lauką nusiteikę kautis. Ir vis dėlto jo klausimas yra daug reiškiantis. Jis nepageidauja jokio kompromiso tarp pusbrolių ir brolių, nori aiškiai žinoti, kas lemta jo sūnums mūšio lauke. Kadangi kautynėms buvo pasirinktas Kurukṣetros laukas, kurį Vedos vadina garbinimo vieta, verta net ir dangaus gyventojų, Dhṛtarāṣṭṛa labai baiminosi dėl galimos šventos vietos įtakos kautynių baigčiai. Jisai neabejojo, kad Arjunai ir Pāṇḍu sūnums ši aplinkybė turės teigiamos įtakos, nes jie doro būdo. Sañjaya – Vyāsos mokinys, todėl, Vyāsos malone, Sañjaya galėjo regėti Kurukṣetros mūšio lauką iš Dhṛtarāṣṭros menių. Tai žinodamas Dhṛtarāṣṭra klausia jo apie padėtį mūšio lauke.

Dhṛtarāṣṭros klausimas atskleidžia jo kėslus, mat, tiek Pāṇḍavai, tiek ir Dhṛtarāṣtros sūnūs yra iš tos pačios giminės, o jis sąmoningai Kuru ainiais pavadina tiktai savo sūnus, tuo atskirdamas Pāṇdu sūnus nuo giminės paveldo. Tad išaiškėja ypatinga Dhṛtarāṣṭros pozicija, kurią jis buvo užėmęs santykiuose su savo sūnėnais, Pāṇdu sūnumis. Taigi, jau nuo pasakojimo pradžios juntama, kad šventame Kurukṣetros lauke, dalyvaujant pačiam religijos tėvui Śrī Kṛṣṇai, it piktžolės ryžių lauke su šaknimis bus išrauti kenksmingi augalai – tokie, kaip Dhṛtarāṣṭros sūnus Duryodhana bei kiti į jį panašūs, ir Viešpačiui padedant jų vietą užims tikrai religingi žmonės su Yudhiṣṭhira priešakyje. Tokia žodžių dharma-kṣetre bei kuru-kṣetre svarba, nenagrinėjant jų reikšmės istorijos ir vediškosios kultūros atžvilgiu.