STIH 13
TEXT 13
Tekst
Tekstas
kaumāraṁ yauvanaṁ jarā
tathā dehāntara-prāptir
dhīras tatra na muhyati
kaumāraṁ yauvanaṁ jarā
tathā dehāntara-prāptir
dhīras tatra na muhyati
Synonyms
Synonyms
dehinaḥ – utjelovljenog; asmin – u ovom; yathā – kao što; dehe – u tijelu; kaumāram – djetinjstvo; yauvanam – mladost; jarā – starost; tathā – slično tome; deha-antara – promjene tijela; prāptiḥ – stjecanje; dhīraḥ – razborit; tatra – time; na – nikada; muhyati – obmanut.
Translation
Translation
Kao što utjelovljena duša u ovom tijelu prolazi kroz dječaštvo, mladost i starost, tako u trenutku smrti prelazi u drugo tijelo. Razboritu osobu ne zbunjuje takva promjena.
Kaip įkūnytoji siela, būdama dar šiame kūne, visą laiką keliauja iš vaikystės į jaunystę ir senatvę, taip ir po mirties ji pereina į naują kūną. Tokie pokyčiai blaiviai mąstančio žmogaus neklaidina.
Purport
Purport
SMISAO: Svako živo biće, kao osobna duša, mijenja svoje tijelo u svakom trenutku, poprimajući ponekad oblik djeteta, ponekad oblik mladića, a ponekad oblik starca. Unatoč tome, u tijelu je prisutna ista duhovna duša, koja ne podliježe nikakvoj promjeni. Ta individualna duša na kraju, u trenutku smrti, mijenja tijelo i prelazi u drugo tijelo. Budući da duša u idućem životu sigurno dobiva drugo tijelo, materijalno ili duhovno, Arjuna nije imao razloga za žaljenje zbog smrti Bhīṣme ili Droṇe, za koje se toliko brinuo. Naprotiv, trebao se radovati što će promijeniti svoje tijelo i umjesto staroga dobiti novo tijelo, te tako obnoviti svoju energiju. Takve promjene tijela uzrok su raznih užitaka i patnji, ovisno o djelima koja je osoba počinila u životu. Bhīṣma i Droṇa bili su plemenite duše i u sljedećem bi životu sigurno dobili duhovna tijela ili, u najmanju ruku, rajska tijela namijenjena uživanju u višem standardu materijalnog postojanja. Tako ni u kom slučaju nije bilo razloga za žaljenje.
KOMENTARAS: Kiekviena gyvoji esybė – individuali siela, todėl kas akimirką ji vis keičia savo kūną: įgyja tai vaiko, tai jaunuolio, tai senio išorę. Bet pati dvasinė siela nesikeičia. Ši individuali siela mirties akimirką galutinai nusimeta turimą kūną ir pereina į kitą. Kadangi dar kartą gimusi ji gaus kitą kūną – materialų arba dvasinį – Arjunai nebuvo pagrindo sielvartauti nei dėl Bhīṣmos, nei dėl Droṇos mirties. O dėl jų Arjuna labai krimtosi. Veikiausiai jis galėjo tik pasidžiaugti, kad jie, pakeitę senus kūnus naujais, gaus naujų jėgų. Įgydami naują kūną, mes iš naujo gauname kuo plačiausias galimybes džiaugtis arba kentėti, priklausomai nuo to, kaip elgėmės ankstesniame gyvenime. Todėl tokios taurios sielos, kaip Bhīṣma ir Droṇa, kitą gyvenimą greičiausiai gaus dvasinius kūnus, o blogiausiu atveju – galimybę gyventi dangiškais kūnais ir patirti pačius aukščiausius materialios būties malonumus. Taigi, šiaip ar taip, nebuvo jokių priežasčių sielvartauti.
Svaki čovjek koji ima savršeno znanje o naravi osobne duše, Nad-duše i prirode – materijalne i duhovne – naziva se dhīra ili najrazboritiji čovjek. Takav čovjek nikada nije obmanut promjenom tijela.
Kiekvienas žmogus, tobulai išmanantis individualios sielos, Supersielos ir gamtos (tiek materialios, tiek dvasinės) prigimtį, vadinamas dhīra – protingiausiu žmogumi. Tokio žmogaus nesuklaidina nesiliaujanti kūnų kaita.
Teorija māyāvāde o jedinstvu duhovne duše ne može se prihvatiti, jer se duhovna duša ne može isjeći na komadiće. Kad bi se Gospodin mogao podijeliti na različite osobne duše, to bi značilo da nije nepodvojiv ili nepromjenjiv, što se protivi načelu nepromjenjivosti Vrhovne Duše. Kao što je potvrđeno u Gīti, sićušni djelići Svevišnjega postoje vječno (sanātana) i zovu se kṣara, što znači da su skloni padu u materijalni svijet. Ti sićušni djelići vječno su sićušni djelići. Čak i nakon oslobođenja osobna duša ostaje ista – sićušna. Ali kad se jednom oslobodi, živi vječno u blaženstvu i znanju sa Svevišnjom Božanskom Osobom. Teorija odraza može se primijeniti na Nad-dušu, koja prebiva u svakom tijelu i koja je poznata kao Paramātmā. Nad-duša se razlikuje od osobnog živog bića. Kad se nebo odražava u vodi, odrazi predstavljaju Sunce, Mjesec i zvijezde. Zvijezde se mogu usporediti sa živim bićima, a Sunce i Mjesec sa Svevišnjim Gospodinom. Sićušnu osobnu dušu predstavlja Arjuna, a Vrhovna je Duša Božanska Osoba Śrī Kṛṣṇa. Oni nisu na istoj razini, kao što ćemo jasno vidjeti na početku četvrtoga poglavlja. Kad bi Arjuna bio na istoj razini kao Kṛṣṇa, a Kṛṣṇa ne bi bio viši od Arjune, onda bi njihov odnos postao besmislen. Kad bi obojica bila obmanuta iluzornom energijom (māyom), ne bi bilo potrebno da jedan bude učitelj, a drugi učenik. Takvo bi poučavanje bilo beskorisno, jer u okovima māye nitko ne može biti vjerodostojan učitelj. Stoga možemo zaključiti da je Gospodin Kṛṣṇa Svevišnji Gospodin i da je Njegov položaj viši od položaja živog bića, Arjune, koji je zaboravna duša obmanuta māyom.
Māyāvādžių mokymas apie dvasinės sielos vienovę yra nepriimtinas, nes dvasinė siela nedaloma į fragmentines daleles. Aukščiausiojo skaidymas į skirtingas individualias sielas padarytų Jį dalomą ir kintamą, kas prieštarauja Aukščiausiosios Sielos nekintamumo principui. Gītos tvirtinimu, fragmentinės Aukščiausiojo dalelės egzistuoja amžinai (sanātana) ir vadinasi kṣara, kitaip sakant, jos linkusios nupulti į materialią gamtą. Fragmentinės dalelės yra amžinos, ir netgi išsivadavusi siela nekinta – ji lieka fragmentinė dalelė. Bet sykį išsivadavusi, ji amžinai gyvena kupiną palaimos bei išminties gyvenimą kartu su Dievo Asmeniu. Pasitelkę atspindžio teoriją galime paaiškinti Supersielą, Paramātmą, kuri glūdi kiekviename individualiame kūne ir skiriasi nuo individualios gyvosios esybės. Vandenyje, kuris atspindi dangų, matomi saulė, mėnuo bei žvaigždės. Žvaigždes galima palyginti su gyvosiomis esybėmis, o saulę arba mėnulį – su Aukščiausiuoju Viešpačiu. Individuali fragmentinė dvasinė siela – tai Arjuna, o Aukščiausia Siela – Dievo Asmuo Śrī Kṛṣṇa. Ketvirtojo skyriaus pradžia rodo, kad jie skirtingo lygio. Jeigu Arjuna būtų to paties lygio kaip ir Kṛṣṇa, o Kṛṣṇa nebūtų pranašesnis už Arjuną, tai mokytojo ir mokinio santykiai, kurie juos sieja, prarastų prasmę. Jeigu jie abu būtų suklaidinti iliuzinės energijos (māyos), tada nebūtų jokios prasmės vienam mokyti, o kitam – mokytis. Toksai mokymas būtų bevertis, nes autoritetingu mokytoju negali būti tas, kuris yra māyos gniaužtuose. Todėl reikia pripažinti, kad Viešpats Kṛṣṇa – Aukščiausiasis Viešpats, pagal Savo padėtį aukštesnis už gyvąją esybę, Arjuną, užmaršią māyos suklaidintą sielą.