Skip to main content

Bg. 4.7

Devanagari

यदा यदा हि धर्मस्य ग्लानिर्भवति भारत ।
अभ्युत्थानमधर्मस्य तदात्मानं सृजाम्यहम् ॥ ४.७ ॥

Tekstas

yadā yadā hi dharmasya
glānir bhavati bhārata
abhyutthānam adharmasya
tadātmānaṁ sṛjāmy aham

Synonyms

yadā yadā — kai tik kur; hi — tikrai; dharmasya — religijos; glāniḥ — nukrypimai; bhavati — pasireiškia; bhārata — o Bharatos aini; abhyutthānam — vyravimas; adharmasya — bedievybės; tadā — tada; ātmānam — savo „aš“; sṛjāmi — parodau; aham — Aš.

Translation

Kai tik religija kur nors ima nykti ir įsivyrauja bedievybė, Aš nužengiu Pats, o Bharatos aini.

Purport

KOMENTARAS: Posme didelė reikšmė tenka žodžiui sṛjāmi. Sṛjāmi negali būti vartojamas reikšme „kūrimas“, nes ankstesnis posmas nurodo, kad Viešpaties pavidalas, t.y. kūnas, nėra kuriamas ir kad visi Jo pavidalai egzistuoja amžinai. Todėl sṛjāmi nurodo, kad Viešpats apsireiškia toks, koks Jis yra. Nors Viešpats nužengia į žemę numatytu laiku, kartą į Brahmos dieną, septintojo Manu dvidešimt aštuntą epochą, Dvāpara- yugos pabaigoje, Jis neįpareigotas laikytis šių taisyklių, nes yra visiškai laisvas ir gali elgtis kaip tinkamas. Tad Jis pasirodo Savo Paties valia, kai tik pasaulyje įsivyrauja bedievybė ir nyksta tikroji religija. Religijos principus nustato Vedos, ir Vedų taisyklių deramai nesilaikantis žmogus tampa bedieviu. Bhāgavatam tvirtinama, jog religijos principai – tai Viešpaties įstatymai. Tiktai Viešpats gali sukurti religijos sistemą. Be to laikoma, kad kūrimo pradžioje Pats Viešpats perdavė Vedas Brahmai per širdį. Vadinasi dharmos, arba religijos, principai – tai tiesioginiai Aukščiausiojo Dievo Asmens nurodymai (dharmaṁ tu sākṣād bhagavat-praṇitām). Šie principai labai aiškiai apibūdinti „Bhagavad-gītoje“. Vedų tikslas – įgyvendinti Aukščiausiojo Viešpaties nurodytus principus, o Jis Pats Gītos pabaigoje liepia atsiduoti tiktai Jam ir niekam kitam, nes toks yra aukščiausiasis religijos principas. Vedų principai skatina visiškai atsiduoti Viešpačiui; kai juos įgyvendinti kliudo demoniški asmenys, apsireiškia Viešpats. Iš Bhāgavatam sužinome, jog Viešpats Buddha – tai Kṛṣṇos inkarnacija, kuri pasirodė tuo metu, kai pasaulyje sparčiai plito materializmas ir kai materialistai siekė savo tikslų dangstydamiesi Vedų autoritetu. Nors Vedų taisyklės ribojo gyvulių aukojimą, tačiau demoniškų polinkių žmonės, juos aukodami, nesilaikė draudimų. Viešpats Buddha nužengė, kad sustabdytų tuos beprotiškus veiksmus ir įgyvendintų Vedose nurodytą prievartos nenaudojimo principą. Todėl kiekviena be išimties avatāra, Viešpaties inkarnacija, turi savo misiją. Visos avatāros apibūdintos apreikštuose raštuose, todėl niekam nevalia vadintis avatāra, jeigu jo nepripažįsta šventraščiai. Neteisinga manyti, jog Viešpats nužengia tik į Indiją. Jis gali pasirodyti bet kur ir bet kada, kai tik to panori. Nužengęs Jis kiekvienąsyk kalba religijos klausimais tiek, kiek tomis aplinkybėmis pajėgia suvokti to meto žmonės. Bet Jo misijos tikslas visada vienas – vesti žmones į Dievo sąmonę, mokyti juos paklusnumo religijos principams. Kartais Jis nužengia Pats, o kartais atsiunčia Savo bona fide atstovą kaip Savo sūnų ar tarną, arba pasirodo Pats, prisidengęs kokiu nors pavidalu.

„Bhagavad-gītos“ tiesos buvo išdėstytos Arjunai, o per jį – kitoms iškilnioms asmenybėms, nes dvasiškai Arjuna buvo toliau pažengęs už įprastus žmones, gyvenančius kitose pasaulio dalyse. Du plius du lygu keturi – veiksmas teisingas ir aritmetikoje, ir aukštojoje matematikoje. Vis dėlto egzistuoja ne tik paprasta aritmetika, bet ir aukštoji matematika. Todėl visomis Savo inkarnacijomis Viešpats moko tų pačių tiesų, bet, pagal aplinkybes, jos būna pateikiamos aukštesniu arba žemesniu lygiu. Toliau bus paaiškinta, kad aukštesnių religijos principų pradedama laikytis įvedus socialinio gyvenimo keturių luomų ir keturių statusų sistemą. Tikrasis visų inkarnacijų tikslas – visur atgaivinti Kṛṣṇos sąmonę. O ar ta sąmonė pasireikš, ar nepasireikš – priklausys tik nuo aplinkybių.