Skip to main content
Library » Bhagavad-gītā kakva jest » DRUGO POGLAVLJE

STIH 28

TEXT 28

Tekst

Tekstas

avyaktādīni bhūtāni
vyakta-madhyāni bhārata
avyakta-nidhanāny eva
tatra kā paridevanā
avyaktādīni bhūtāni
vyakta-madhyāni bhārata
avyakta-nidhanāny eva
tatra kā paridevanā

Synonyms

Synonyms

avyakta-ādīni – u početku neočitovano; bhūtāni – sve što je stvoreno; vyakta – očitovano; madhyāni – u sredini; bhārata – o potomče Bharate; avyakta – neočitovano; nidhanāni – nakon uništenja; eva – sve je tako; tatra – stoga; kā – zašto; paridevanā – žalio.

avyakta-ādīni — pradžioje neišreikšta; bhūtāni — visa, kas yra sukurta; vyakta — išreikšta; madhyāni — viduryje; bhāratā — o Bharatos aini; avyakta — neišreikšta; nidhanāni — po sunaikinimo; eva — taip yra; tatra — todėl; kā — koks; paridevanā — sielvartas.

Translation

Translation

Sva su stvorena bića u početku neočitovana, u srednjem stadiju očitovana i nakon uništenja ponovno neočitovana. Zašto bi onda žalio?

Pradžioje visos sukurtos būtybės esti neišreikštos, tarpiniame būvyje jos įgyja išreikštą pavidalą, o po naikinimo vėl tampa neišreikštos. Tad ar yra dėl ko sielotis?

Purport

Purport

SMISAO: Ako prihvatimo da postoje dvije vrste filozofa, jedni koji vjeruju u postojanje duše i drugi koji ne vjeruju u njezino postojanje, ni u kom slučaju nema razloga za žaljenje. One koji ne vjeruju u postojanje duše sljedbenici vedske mudrosti nazivaju ateistima. No čak i ako rasprave radi prihvatimo ateističku teoriju, nema razloga za žaljenje. Neovisno o postojanju duše materijalni su elementi prije stvaranja neočitovani. Iz toga suptilnoga neočitovanog stanja nastaje pojavni svijet, kao što iz etera nastaje zrak, iz zraka vatra, iz vatre voda, a iz vode zemlja. Iz zemlje nastaje mnoštvo različitih pojava. Uzmimo na primjer veliki neboder, koji nastaje iz zemlje. Kada se sruši, ta pojava ponovno postaje neočitovana i na kraju ostaje u obliku atoma. Zakon o održanju energije vrijedi, ali stvari s vremenom bivaju očitovane i neočitovane – u tome je razlika. Zašto bismo onda žalili, u očitovanom ili neočitovanom stadiju? Na neki način, ništa se ne gubi niti u neočitovanom stadiju. I na početku i na kraju svi su elementi neočitovani; očitovani su samo u srednjem stadiju, i stoga tu nema nikakve stvarne materijalne razlike.

KOMENTARAS: Jeigu teigsime, kad egzistuoja dviejų rūšių filosofai – tikintys esant sielą ir netikintys, tai ir vieni, ir kiti sielvartauti neturi jokio pagrindo. Tuos, kurie netiki sielos egzistavimu, Vedų išminties pasekėjai vadina ateistais. Tarkime, jog mes pripažįstame ateistinę teoriją – net ir šiuo atveju pergyventi nėra dėl ko. Net ir nepaisant to, kad siela egzistuoja atskirai, turime suvokti, kad prieš visatos sukūrimą materijos pradmenys esti dar neišreikšti. Kaip iš eterio atsiranda oras, iš oro – ugnis, iš ugnies – vanduo, o iš vandens – žemė, taip iš subtilaus neišreikšto būvio randasi išreikšti daiktai. Iš žemės sudaromi patys įvairiausi daiktai. Imkime, pavyzdžiui, daugiaaukštį dangoraižį, pastatytą iš žemės. Kai dangoraižis sugriaunamas, jis vėl praranda išreikštą būvį ir egzistuoja atomų pavidalu kaip buvo iš pradžių. Energijos tvermės dėsnis galioja kaip galiojęs, tiktai skirtumas toks, kad bėgant laikui daiktai įgauna išreikštą arba neišreikštą pavidalą. Tad ar verta sielvartauti dėl kokio daikto – ar jis būtų išreikšto pavidalo, ar būtų neišreikštas? Šiaip ar taip, net ir tai, kas neišreikšta, niekur neišnyksta. Pradmenys būna neišreikšti ir pradžioje, ir pabaigoje; jie įgyja išreikštą pavidalą tiktai tarpiniame būvyje ir materialia prasme tai nesudaro esminio skirtumo.

Ako prihvatimo vedski zaključak izložen u Bhagavad-gīti da ova materijalna tijela s vremenom bivaju uništena (antavanta ime dehāḥ), ali da je duša vječna (nityasyoktāḥ śarīriṇaḥ), uvijek moramo imati na umu da je tijelo neka vrst odjeće. Zašto bismo žalili za promjenom odjeće? U odnosu na vječnu dušu materijalno tijelo nema stvarna postojanja. Ono je poput sna. U snu možemo misliti da letimo nebom ili sjedimo na kočiji kao kralj, ali kada se probudimo možemo vidjeti da nismo ni na nebu ni na kočiji. Vedska mudrost potiče samospoznaju na temelju nepostojanja materijalnog tijela. Stoga, bez obzira na to vjerujemo li ili ne vjerujemo u postojanje duše, nemamo razloga za žaljenje nad gubitkom tijela.

O jeigu mes pripažįstame „Bhagavad-gītoje“ pateiktą Vedų teiginį, kuris skelbia, kad materialūs kūnai ilgainiui suyra (antavanta ime dehāḥ) ir tik siela išlieka amžinai (nityasyoktāḥ śarīriṇaḥ), mes turime visada atminti, jog kūnas – tai drabužis, tad ar verta sielotis keičiant rūbą? Amžinos sielos požiūriu materialus kūnas faktiškai neegzistuoja, jo būtis – tarytum sapnas. Sapne mes galime skraidyti padebesiais ar sėdėti karietoje kaip karaliai, bet nubudę matome, kad mes nei danguje, nei karietoje. Vedų išmintis skatina pažinti save remiantis tuo principu, kad materialus kūnas neegzistuoja. Taigi ar tikime sielos buvimu, ar ne – abiem atvejais nėra priežasties sielvartauti dėl prarasto kūno.