KOMENTARAS: „Bhagavad-gītoje“ teigiama, kad nugalėti nepermaldaujamus materialios gamtos dėsnius galima paprasčiausiai atsidavus Aukščiausiojo Dievo Asmens Kṛṣṇos lotosinėms pėdoms. Tačiau tuoj iškyla klausimas: o kodėl išprusę filosofai, mokslininkai, verslininkai, valdininkai bei paprastų žmonių lyderiai neatsiduoda Śrī Kṛṣṇos, visagalio Dievo Asmens, lotosinėms pėdoms? Daugybę metų ir gyvenimų žmonijos vadovai, kurdami grandiozinius planus, įvairiausiais būdais atkakliai siekia mukti, arba išsivadavimo iš materialios gamtos dėsnių. Jei išsivaduoti galima tiesiog atsidavus Aukščiausiojo Dievo Asmens lotosinėms pėdoms, kodėl tuomet šie išmintingi ir intensyviai dirbantys lyderiai nepasinaudoja tokiu paprastu metodu?

Gīta atvirai atsako į šį klausimą. Šviesūs visuomenės vadovai – Brahmā, Śiva, Kapila, Kumārai, Manu, Vyāsa, Devala, Asita, Janaka, Prahlāda, Balis, vėliau – Madhvācārya, Ramānujācārya, Śrī Caitanya ir daugelis kitų – tikrieji filosofai, politikai, švietėjai, mokslininkai etc. atsiduoda Aukščiausiojo Asmens lotosinėms pėdoms, Jo visagalei valdžiai. Tačiau tie filosofai, mokslininkai, švietėjai, valdininkai etc., kurie tokiais dedasi tik dėl materialios naudos, nepripažįsta Aukščiausiojo Viešpaties nurodyto kelio, Jo plano. Jie nieko nenutuokia apie Dievą – vien kuria savo žemiškus planus ir, bergždžiai stengdamiesi išspręsti materialios būties problemas, jas dar labiau sukomplikuoja. Materiali energija (gamta) tokia galinga, kad gali pasipriešinti savavališkiems ateistų planams ir pasirūpinti, kad „planavimo komisijos“ atsidurtų aklavietėje.

Ateistiški planų kūrėjai charakterizuojami žodžiu duṣkṛtinaḥ – „nenaudėliai“. Kṛti – tai žmogus, padaręs vertą pagyrimo darbą. Planus kuriantis ateistas kartais irgi gali parodyti išminties ir būti vertas pagyrimo, nes kiekvienam grandioziniam planui – ar jis būtų geras, ar blogas – įgyvendinti reikia intelekto. Tačiau planus kuriantis ateistas protu naudojasi neteisingai, priešingai Aukščiausiojo Viešpaties planui, todėl jis vadinamas duṣkṛti. Tas žodis nurodo, kad jo intelektas ir pastangos nukreipti neteisinga linkme.

Gītoje aiškiai pasakyta, kad materialios energijos veiklą reguliuoja Aukščiausiasis Viešpats. Pati ji neturi valdžios. Materialios energijos veikla yra nelyginant šešėlis, atkartojantis objekto judesius. Bet vis dėlto materiali energija labai galinga, ir ateistas, skatinamas savo bedieviško būdo, negali suprasti, kaip ji veikia, ir nežino, ką sumanė Aukščiausiasis Viešpats. Veikiant iliuzijai, aistros ir neišmanymo guṇoms, žlunga visi jo planai, – taip sužlugo Hiraṇyakaśipu bei Rāvaṇos planai, nors materialiu požiūriu jie buvo išsilavinę mokslininkai, filosofai, valdytojai bei švietėjai. Duṣkṛtinos, t.y. nenaudėliai, skiriami į keturias kategorijas, kurios čia ir aprašytos.

(1) Mūḍhos. Tai didžiausi kvailiai, panašūs į sunkiai dirbančius nešulinius gyvulius. Jie nori patys džiaugtis savo darbo vaisiais, niekuo nesidalyti su Aukščiausiuoju. Tipiškas nešulinio gyvulio pavyzdys – asilas. Šeimininkas šį paklusnų gyvulį verčia sunkiai dirbti, o tas netgi dorai nežino, vardan ko šitaip vargsta dieną ir naktį. Asilą visiškai patenkina žolės kuokštas, kuriuo jis prikemša skrandį, kelios valandos neramaus miego, baiminantis šeimininko lazdos, lytinio alkio numalšinimas, rizikuojant būti dar ir partnerės apspardytam. Kartais asilas gieda eiles ir net filosofuoja, tačiau jo bliovimas tik suerzina aplinkinius. Taip pat gyvena ir kvailys darbštuolis, dirbantis vien dėl rezultatų ir nenutuokiantis, vardan ko jis tai turėtų daryti. Jis nežino, kad karma (veiksmas) yra skirta yajñai (aukojimui) atlikti.

Bet dažniausiai žmonės, kurie išsijuosę dirba ir dieną, ir naktį, norėdami įvykdyti pačių sau susikurtas pareigas, sako, kad neturi laiko klausytis apie gyvosios būtybės nemirtingumą. Laikini materialūs laimėjimai tokiems mūdhoms – aukščiausias gyvenimo tikslas, nors jie gauna tik menkutę savo darbo vaisių dalelę. Kartais dėl menkiausios naudos jie nemiega ištisas paras. Nors gali susirgti opalige ar virškinimo sutrikimais, jie beveik nieko nevalgo – dieną naktį apsivertę darbais tarnauja iliuzinių šeimininkų labui. Nieko nenutuokdami apie tikrąjį savo šeimininką, kvaili darbštuoliai švaisto brangų laiką tarnaudami mamonai. Deja, jie neatsiduoda aukščiausiajam visų valdovų valdovui ir netgi neatranda laiko klausytis ką sako apie Jį patikimi šaltiniai. Kiaulė, ėdanti išmatas, yra abejinga skanėstams, pagamintiems iš cukraus ir lydyto sviesto. Taip ir kvailys darbštuolis su malonumu klauso naujienų apie šį laikiną pasaulį, tačiau jam neužtenka laiko išklausyti pasakojimų apie amžinąją gyvybės jėgą, kuri išjudina materialųjį pasaulį.

(2) Antroji duṣkṛti (nenaudėlių) kategorija – narādhamos – „žemiausi žmonės“. Nara – „žmogus“, o adhama – „žemiausias“. Iš 8400000 gyvųjų būtybių rūšių 400000 – žmonės, ir nemaža jų dalis yra žemesniosios formos, dažniausiai necivilizuotos. Civilizuoti žmonės yra tie, kurie gyvena pagal reguliuojamus socialinio, politinio bei religinio gyvenimo principus. Žmonės, išprusę socialiai bei politiškai, tačiau nesilaikantys religinių principų, vadinami narādhamomis. Religija be Dievo – jokia religija, nes religiniai principai yra skirti Aukščiausiai Tiesai bei žmogaus santykiui su Ja pažinti. Gītoje Dievo Asmuo aiškiai sako, kad aukštesnio autoriteto už Jį nėra, kad Jis – Aukščiausia Tiesa. Civilizuoto žmogaus gyvenimo tikslas – atgaivinti prarastą sąmonę, t.y. amžiną ryšį su Aukščiausia Tiesa – visagaliu Dievo Asmeniu Śrī Kṛṣṇa. Kas praleidžia šią progą, tas priklauso narādhamų kategorijai. Iš apreikštųjų raštų mes sužinome, kad kūdikis motinos įsčiose (itin nepatogi padėtis) meldžia Dievą jį išvaduoti ir žada, kad ištrūkęs iš ten garbins vien tik Jį. Melstis Dievui sunkią valandą – natūralus kiekvienos gyvosios būtybės poreikis, nes ji amžinai susijusi su Dievu. Tačiau išvydęs dienos šviesą ir veikiamas iliuzinės energijos, māyos, kūdikis užmiršta ir gimimo kančias, ir savo išvaduotoją.

Auklėtojų pareiga – atgaivinti vaikuose snaudžiančią dievišką sąmonę. Manu-smṛti, religinių principų vadovėlyje, nurodyta dešimt apvalomųjų apeigų, kurios skirtos atgaivinti Dievo sąmonę varṇāśramos sistemoje. Tačiau nė viename pasaulio kampelyje dabar niekas griežtai nevykdo nė vienos tų apeigų, todėl 99,9 procento gyventojų – narādhamos.

O kai visi gyventojai narādhamos, visagalė fizinės būties energija, suprantama, pasiglemžia jų tariamąjį išsilavinimą. Pasak Gītos, išsilavinęs žmogus yra tas, kuris lygiai žvelgia į mokytą brahmaną, šunį, karvę, dramblį ir šunėdą. Toks tikro bhakto matymas. Śrī Nityānanda Prabhu – Dievo inkarnacija, apsireiškusi dieviškuoju mokytoju, išvadavo du tipiškus narādhamas – brolius Jagājų ir Mādhājų. Taip Jis parodė, kad tikrasis bhaktas suteikia malonę net žemiausiems žmonėms. Taigi Dievo Asmens pasmerktas narādhama gali vėl atgaivinti savo dvasinę sąmonę tiktai bhakto malone.

Śrī Caitanya Mahāprabhu, propaguodamas bhāgavata-dharmą, t.y. bhaktų veiklą, pataria žmonėms nuolankiai klausytis Dievo Asmens žinios. Tos žinios esmė – „Bhagavad-gītā“. Žemiausieji iš žmonių gali išsivaduoti tik nuolankiai jos klausydamiesi, deja, jie net ir tai atsisako daryti, ką jau kalbėti apie atsidavimą Aukščiausiojo Viešpaties valiai? Narādhamos – žemiausieji iš žmonių, jie pamina pirmiausią žmogaus pareigą.

(3) Māyayāpahṛta-jñānāḥ – trečioji duṣkṛtī kategorija. Tai žmonės, kurių platus žinojimas dėl iliuzinės materialios energijos įtakos prarado bet kokią vertę. Nors dauguma jų labai išsilavinę – garsūs filosofai, poetai, literatai, mokslininkai etc., iliuzinė energija juos supainioja, ir dėl to jie nepaklūsta Aukščiausiajam Viešpačiui.

Dabar māyayāpahṛta-jñānų labai daug, net ir tarp „Bhagavad-gītos“ žinovų. Gītoje aiškiai ir paprastai pasakyta, kad Śrī Kṛṣṇa – Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Niekas Jam neprilygsta ir niekas Jo nepranoksta. Sakoma, kad Jis – Brahmos, pirminio visos žmonijos protėvio, tėvas. Iš tiesų, pasakyta, Śrī Kṛṣṇa – ne tik Brahmos, bet ir visų gyvybės rūšių tėvas. Jis – beasmenio Brahmano ir Paramātmos pradžia. Supersiela, glūdinti kiekvienoje esybėje, yra Jo pilnatviška dalis. Jis – visa ko pirmasis šaltinis, todėl visiems geriausia būtų atsiduoti Jo lotosinėms pėdoms. Nepaisydami tų aiškių teiginių māyayāpahṛta-jñānos išjuokia Aukščiausiojo Viešpaties asmenybę ir telaiko Jį paprastu žmogumi. Jie nežino, kad palaiminta žmogaus gyvybės forma sukurta pagal amžiną transcendentinį Aukščiausiojo Viešpaties pavyzdį.

Māyayāpahṛta-jñānāḥ kategorijos žmonės nepriklauso paramparos sistemai, ir neautorizuotos jų Gītos interpretacijos – didžiausia kliūtis dvasinio pažinimo kelyje. Paklydę interpretuotojai neatsiduoda Śrī Kṛṣṇos lotosinėms pėdoms ir nemoko kitų joms atsiduoti.

(4) Paskutinioji duṣkṛitī kategorija, tai āsuraṁ bhāvam āśritāḥ, demoniškų principų žmonės. Jie – atviri ateistai. Dalis jų įrodinėja, kad Aukščiausiasis Viešpats niekad nenužengia į šį materialų pasaulį, tačiau jie nesugeba rasti jokio svaraus argumento tokiam teiginiui pagrįsti. Atsiranda ir tokių, kurie įrodinėja, kad Jis kyla iš beasmenio aspekto, nors Gītoje pasakyta priešingai. Iš pavydo Aukščiausiajam Dievo Asmeniui ateistas paskelbia inkarnacijomis nemažai žmonių, kurie yra inkarnacijos tik jo vaizduotėje. Tokie žmonės, kurių gyvenimo principas – menkinti Dievo Asmenį, negali atsiduoti Śrī Kṛṣṇos lotosinėms pėdoms.

Śrī Yāmunācārya Albandaru iš Pietų Indijos sako: „O mano Viešpatie, Tu nepažinus žmonėms, gyvenantiems pagal ateistinius principus. Tu nepažinus, nors turi nepaprastas savybes ir bruožus ir Tavo žygiai nepaprasti. Tu jiems nepažinus, nors Tavo asmenybę pripažįsta visi apreikštieji raštai, priklausantys dorybės guṇai. Tu jiems nepažinus, nors Tave pripažįsta įžymūs autoritetai, vertinami už gilų transcendentinio mokslo išmanymą ir dieviškas savybes.“

Taigi aukščiau aprašyti – (1) didžiausi kvailiai, (2) žemiausieji iš žmonių, (3) paklydę spekuliatyvūs mąstytojai ir (4) atviri ateistai – niekada neatsiduoda Dievo Asmens lotosinėms pėdoms, nors tai padaryti pataria ir šventraščiai, ir autoritetai.