Paprastai jnaniai ir yogai yra impersonalistai, ir nors jie pasiekia laikiną išsivadavimą susiliedami su beasmeniu švytėjimu, dvasiniu dangumi, jų pažinimas, anot „Śrīmad-Bhāgavatam“, nėra tyras. Per nuodėmių išpirkimą, askezę ir meditaciją jie pakyla iki Aukščiausiojo Absoliuto lygmens, bet, kaip jau buvo aiškinta, vėl puola į materialų pasaulį, nes deramai neįvertino Kṛṣṇos asmeninių savybių. Kas negarbina Kṛṣṇos lotoso pėdų, tam vėl teks nusileisti į materialų lygmenį. „Aš esu amžinas tarnas. Prašau leisk man kokiu nors būdu Tau tarnauti“, – tokia turėtų būti mūsų nuostata. Kṛṣṇa vadinamas ajitaḥ – nenugalimuoju, nes niekas negali Kṛṣṇos įveikti, tačiau, pasak „Śrīmad- Bhāgavatam“, tokios nuostatos besilaikanti gyvoji būtybė kaip mat pavergia Jo širdį. Taip pat „Śrīmad-Bhāgavatam“ pataria liautis bandžius ieškoti Aukščiausiojo ribų. Mes negalime išmatuoti visatos, ką jau kalbėti apie Aukščiausiąjį. Mūsų ribotos žinios neleidžia mums aprėpti Kṛṣṇos, ir šitai suvokusį Vedos vadina išmintingu žmogumi. Mes turime nuolankiai suprasti, kad esame visatos dulkės. Reikia liautis, turint ribotas žinias, bandyti pažinti Aukščiausiąjį per filosofinę spekuliaciją, tapti nuolankiems ir klausytis apie Viešpatį iš dvasiškai susivokusios sielos lūpų ar iš tokių autoritetingų šaltinių, kaip „Bhagavad-gītā“.

„Bhagavad-gītoje“ Arjuna sužino apie Dievą iš paties Kṛṣṇos lūpų. Taip jis parodo pavyzdį, kad pažinti Aukščiausiąjį reikia nuolankiai klausant. Mes turime klausytis „Bhagavad-gītos“ iš Arjunos ar jo autoritetingo atstovo – dvasinio mokytojo, o išklausę vadovautis įgytomis žiniomis kasdieniniame gyvenime. „O mano Viešpatie, Tu esi nenugalimas“, – meldžiasi bhaktas, –„Tačiau šis kelias, klausymasis, padeda Tave nugalėti.“ Dievas yra nenugalimas, tačiau Viešpaties bhaktas, atmetęs bet kokias filosofines spekuliacijas ir klausydamasis, ką sako autoritetingi šaltiniai, lengvai pavergia Jo širdį.

„Brahma-saṁhitoje“ sakoma, kad yra du pažinimo būdai: aukštyneigis ir žemyneigis. Pasirinkęs aukštyneigį metodą žmogus skinasi kelią į pažinimą pats. „Man nė motais autoritetai ar knygos. Aš pats pažinsiu Dievą per meditaciją ir filosofiją,“ – mano jis. Kitas metodas – žemyneigis reiškia, kad žinios įgyjamos iš autoritetingo šaltinio. „Brahma-saṁhitoje“ sakoma, kad jei žmogus pasirenka aukštyneigį pažinimo kelią, net jei jis keliauja minties ar vėjo greičiu milijonus metų, jis vis tiek nepažins Dievo. Jam Dievo klausimas taip ir liks nesuvokiama paslaptis. Tačiau „Bhagavad-gītā“ siūlo paprastą Dievo pažinimo metodą: ananya-cetāḥ satataṁ yo māṁ smarati nityaśaḥ. Kṛṣṇa „Bhagavad-gītoje“ ragina medituoti į Jį neiškrypstant iš dvasinės tarnystės kelio, visiškai nusilenkus Viešpačiui. Tam, kuris Jį šitaip garbina, tasyāhaṁ sulabhaḥ: „Aš tampu lengvai pasiekiamas.“ Štai toks yra pažinimo kelias: kas darbuojasi dėl Kṛṣṇos dvidešimt keturias valandas per parą, to Kṛṣṇa neužmiršta. Dievo dėmesį patraukia nuolankumas. Mano guru Mahārāja Bhaktisiddhānta Sarasvatīs sakydavo: „Nesistenkite pamatyti Dievo. Nejau Dievas turi ateiti ir atsistoti prieš mus tarsi tarnas, vien todėl, kad mes norime Jį pamatyti? Tai nėra nuolankumas. Mes turime elgtis taip, kad Jis Pats panorėtų tai padaryti dėl mūsų meilės ir tarnystės.“

Pavyzdį, kaip siekti Kṛṣṇos, žmonijai parodė Viešpats Caitanya Mahāprabhu, ir pirmasis Mahāprabhu mokinys Rūpa Gosvāmis jį labai brangino. Rūpa Gosvāmis ėjo ministro pareigas tuometinėje musulmonų vyriausybėje, tačiau jis viską metė ir tapo Caitanyos Mahāprabhu mokiniu. Pirmą sykį pamatęs Viešpatį, Rūpa kreipėsi į Jį šiuo posmu:

„Su pagarba lenkiuosi Aukščiausiajam Viešpačiui Śrī Kṛṣṇai Caitanyai, dosniausiam iš visų avatārų, dosnesniam už patį Kṛṣṇą, nes Jis visiems nemokamai dalija tai, ko niekas niekada nėra dalijęs – tyrą meilę Kṛṣṇai.“

Kṛṣṇa dovanoja Save tam, kuris išsiugdo tyrą meilę Jam. Rūpa Gosvāmīs vadino Caitanyą Mahāprabhu „pačia dosniausia, pačia geraširdiškiausia asmenybe“, nes Jis visiems žemiausia kaina dalijo didžiausią vertybę – meilę Kṛṣṇai. Mes visi trokštame ir ieškome Kṛṣṇos, nes Jis yra pats patraukliausias, gražiausias, turtingiausias, galingiausias ir labiausiai išprusęs. Jis – visų mūsų paieškų objektas. Mes trokštame grožio, galios, žinių, turtų. Kṛṣṇa yra visų šių vertybių šaltinis; taigi mums tereikia nukreipti į Jį savo dėmesį, ir turėsime viską – viską, ko trokštame. Kṛṣṇos sąmonė yra troškimų išsipildymo kelias.

Kaip jau kalbėta anksčiau, tam, kuris įsisąmonino Kṛṣṇą, kelias į aukščiausiąją buveinę, kurioje viešpatauja Kṛṣṇa, užtikrintas. Paklausite, kokia iš to nauda? Pats Kṛṣṇa „Bhagavad- gītoje“ į tai atsako:

„Pas Mane atėjusios didžios sielos, Man atsidavę yogai, niekada nebegrįžta į laikiną, kančių perpildytą pasaulį, nes jie pasiekė aukščiausią tobulumą [„Bhagavad-gītā“ 8.15].“

Šis materialusis pasaulis, Śrī Kṛṣṇos – Kūrėjo žodžiais, yra duḥkhālayam – kupinas kančių. Ar mes galime jame jaustis patogiai? Ar vadinamoji mokslo pažanga gali padaryti jį jaukų? Ne, tai neįmanoma. Todėl mes net nenorime žinoti, kokios tai kančios. O jos, kaip jau minėta, yra gimimas, senatvė, ligos ir mirtis. Kadangi mes nežinome, kaip apsisaugoti nuo jų, „pašluojame jas po kilimu“. Mokslas bejėgis apsaugoti mus nuo šių kančių, o jos visada mus persekioja. Todėl mokslininkai bando nukreipti nuo jų dėmesį ir savo pastangas sutelkia į erdvėlaivių ir branduolinių ginklų kūrimą.

Tačiau „Bhagavad-gīta“ siūlo šių problemų sprendimą: kas pasiekia Kṛṣṇos lygmenį, tas nebegrįžta į šį gimimų ir mirčių pasaulį. Turime suprasti, kad šis pasaulis – tai kančių vieta. Tam reikalingas šioks toks sąmonės išsivystymo lygis. Katės, šunys ir kiaulės nesupranta, kad kenčia. Žmogus vadinamas mąstančiu gyvūnu, bet užuot ieškojęs kelio, kaip išsivaduoti iš kančių, šį savo gebėjimą jis panaudoja gyvuliškiems polinkiams skatinti. Šiame posme Kṛṣṇa aiškiai sako, kad tas, kuris pas Jį ateina, niekada nebegims ir nepatirs kančių. Pas Jį atėjusios didžiosios sielos pasiekia aukščiausią gyvenimo tobulumą, kuris išvaduoja iš sąlygotos būties kančių.

Vienas iš skirtumų tarp paprastos būtybės ir Kṛṣṇos yra tas, kad paprasta gyvoji būtybė tuo pačiu metu gali būti tik viename erdvės taške, o Kṛṣṇa gali būti kiekviename visatos kampelyje ir sykiu viešpatauti savo buveinėje. Kṛṣṇos buveinė transcendentiniame pasaulyje vadinama Goloka Vṛndāvana. Vṛndāvana Indijoje – tai ta pati dvasinio pasaulio Vṛndāvana, apreikšta Žemėje. Kai Kṛṣṇa Savo vidinių galių padedamas nužengia į materialųjį pasaulį, drauge su Juo materialiame pasaulyje apsireiškia ir Jo dhāma (buveinė). Kitaip sakant, Jis nužengia į Žemę su Savo valda. Tačiau tuo pačiu metu Kṛṣṇos buveinė amžinai lieka transcendencijos sferoje – Vaikuṇṭhose. Šiame posme Kṛṣṇa skelbia, kad tas, kuris įžengia į Jo buveinę Vaikuṇṭhose, niekada nebegimsta materialiame pasaulyje. Toks žmogus vadinamas mahātmā. Žodis mahātmā Vakaruose dažnai siejamas su Mahatma Gandžiu, tačiau mahātmā nėra politiko titulas. Atvirkščiai, mahātmā – tai žmogus, pasiekęs aukščiausią Kṛṣṇos sąmonės lygmenį ir pelnęs teisę patekti į Kṛṣṇos buveinę. Tobulybė mahātmai – tai pasinaudoti jam suteikta žmogaus gyvybės forma ir gamtos ištekliais siekiant išsilaisvinti iš gimimų ir mirčių rato.

„Aš nenoriu kentėti, bet esu priverstas. Kodėl?“ – klausia savęs išmintingas žmogus. Kaip jau kalbėjome, mūsų egzistencija neatsiejama nuo kančios: mus kankina protas, kūnas, gamta, kitos gyvosios būtybės. Mus visada lydi vienokios ar kitokios kančios. Materialus pasaulis skirtas kentėti; jei čia nebūtų kančios, mes negalėtume išsiugdyti Kṛṣṇos sąmonės. Iš tiesų kančia – tai akstinas ir pagalba mums, kad pakiltume iki Kṛṣṇos sąmonės lygmens. Deja, šiuolaikinėje civilizacijoje žmonės patys renkasi kančią, kurią vėliau slopina svaigalais. Tačiau kai tik svaiginamųjų medžiagų poveikis baigiasi, kančia sugrįžta. Svaiginimasis nenatūraliomis priemonėmis nepadės išspręsti gyvenimo kančios problemos. Problemos sprendimas yra Kṛṣṇos sąmonė.

Kṛṣṇos bhaktai stengiasi patekti į Kṛṣṇos planetą, o visiems kitiems rūpi Mėnulis. Ar patekti į Mėnulį yra tobulybė? Noras nukeliauti į kitas planetas yra natūralus gyvajai būtybei. Vienas iš gyvosios būtybės vardų yra sarva-gata – „tas, kuris nori visur nukeliauti“. Keliavimas yra prigimtinė gyvosios būtybės savybė. Troškimas nukeliauti į Mėnulį nėra kažkas nauja. Yogai taip pat nori patekti į aukštesniąsias planetas, tačiau Kṛṣṇa „Bhagavad-gītoje“ [8.16] sako, kad tai beprasmiška.

„Visos materialaus pasaulio planetos nuo aukščiausios iki žemiausios – tai kančių kraštas, kuriame kartojasi gimimas ir mirtis. Tačiau tas, kuris įžengia į Mano buveinę, o Kunti sūnau, niekada daugiau nebegimsta.“

Materialusis pasaulis sudarytas iš aukštesniųjų, viduriniųjų ir žemesniųjų planetų sistemų. Žemė priskiriama viduriniųjų planetų sistemai. Kṛṣṇa pabrėžia, kad net pasiekus aukščiausiąją materialaus pasaulio planetą – Brahmaloką iš gimimų ir mirčių rato neišsivaduojama. Kitose materialaus pasaulio planetose taip pat gyvena gyvosios būtybės. Klystate, jei manote, kad gyvybė egzistuoja tik Žemėje, o visos kitos planetos yra neapgyvendintos. Juk žinome, kad Žemėje nėra vietų, kuriose negyventų jokios gyvos būtybės. Kasdami žemę joje pamatysite įvairiausių kirminų, pasinėrę į vandenį pamatysite įvairiausių rūšių vandens gyvūnų, danguje skraido daugybė rūšių paukščių. Kas mus verčia manyti, kad kitose planetose nėra gyvųjų būtybių? Tačiau Kṛṣṇa sako, kad, net jei mes pateksime į planetas, kuriose viešpatauja iškilūs pusdieviai, vis tiek neišvengiamai turėsime mirti. Posme Kṛṣṇa pakartoja, kad tas, kuris įžengia į Jo planetą, daugiau nebegimsta.

Mes turėtume labai rimtai mąstyti apie tai, kaip pasiekti amžiną, kupiną palaimos ir žinojimo gyvenimą. Mes užmiršome, kad tai ir yra mūsų gyvenimo tikslas, kad už jį nėra nieko svarbiau. Kodėl mes tai užmiršome? Mes tiesiog pakliuvome į materijos blizgesio pinkles – mus užbūrė dangoraižiai, milžiniškos gamyklos, politiniai žaidimai, nors mes puikiai žinome, jog kad ir kokį aukštą dangoraižį pastatytume, negalėsime jame gyventi amžinai. Neprotinga švaistyti energiją be paliovos stiprinant pramonę ir statant didesnius miestus, nes taip tik dar labiau įsipainiojame į materialios gamtos pinkles. Mes turime skirti savo energiją Kṛṣṇos sąmonei puoselėti, kad palikę esamą, gautume dvasinį kūną ir įžengtume į dvasinę Kṛṣṇos planetą. Kṛṣṇos sąmonė nėra religinė dogma ar dvasinė rekreacijos forma; tai svarbiausias dalykas mūsų gyvenime.