Skip to main content

Sedma mantra

Septinta mantra

Besedilo

Tekstas

yasmin sarvāṇi bhūtāny
ātmaivābhūd vijānataḥ
tatra ko mohaḥ kaḥ śoka
ekatvam anupaśyataḥ
yasmin sarvāṇi bhūtāny
ātmaivābhūd vijānataḥ
tatra ko mohaḥ kaḥ śoka
ekatvam anupaśyataḥ

Synonyms

Synonyms

yasmin — v okoliščinah; sarvāṇi — vsa; bhūtāni — živa bitja; ātmā — cit-kaṇa ali duhovna iskra; eva — le; abhūt — obstaja kot; vijānataḥ — tistega, ki ve; tatra — tukaj; kaḥ — kaj; mohaḥ — slepilo; kaḥ — kaj; śokaḥ — tesnoba; ekatvam — enost po lastnostih; anupaśyataḥ — tistega, ki vidi po verodostojnem učitelju ali vedno tako vidi.

yasmin — tomis aplinkybėmis; sarvāṇi — visose; bhūtāni — gyvosiose esybėse; ātmā — cit-kaṇa, arba dvasinė kibirkštis; eva — tiktai; abhūt — egzistuoja kaip; vijānataḥ — žinančio; tatra — ten; kaḥ — kokia; mohaḥ — iliuzija; kaḥ — koks; śokaḥ — nerimas; ekatvam — kokybinę tapatybę; anupaśyataḥ — to, kuris mato, remdamasis autoritetu, arba tam, kuris nuolat šitaip mato daiktus.

Translation

Translation

Kdor vsa živa bitja vedno vidi kot duhovne iskre, po lastnostih enake Gospodu, si pridobi resnično znanje. Kaj bi ga potem lahko zaslepilo ali mu povzročilo skrbi?

Kas visada mato gyvas esybes kaip dvasines kibirkštis, kokybiškai tapačias Viešpačiui, tas teisingai pažįsta visų dalykų esmę. Kas tuomet jam iliuzija ar nerimas?

Purport

Purport

Razen madhyama-adhikārījev in uttama-adhikārījev, o katerih smo govorili pri razlagi prejšnje mantre, nihče ne more pravilno videti duhovnega položaja živih bitij. Ta so po lastnostih eno z Vsevišnjim Gospodom, kot so iskre eno z ognjem. Toda iskre in ogenj se količinsko razlikujejo, saj toplota in svetloba iskre količinsko nista enaki tistima, ki se širita od ognja. Mahā-bhāgavata, velik bhakta, vidi enost tako, da se zaveda, da je vse energija Vsevišnjega Gospoda. Ker ni razlike med energijo in njenim virom, lahko rečemo, da sta eno. Z analitičnega stališča se sicer toplota in svetloba razlikujeta od ognja, vendar ta ne obstaja brez njiju. V celostnem smislu so toplota, svetloba in ogenj eno.

Išskyrus madhyama-adhikārį ir uttama-adhikārį, apie kuriuos buvo kalbėta anksčiau, niekas teisingai nesupranta gyvos būtybės dvasinės esmės. Gyvosios esybės yra kokybiškai tapačios Aukščiausiajam Viešpačiui, kaip kad laužo kibirkštys tapačios liepsnai. Tačiau kiekybės prasme kibirkštys toli gražu neprilygsta laužui, nes jų skleidžiamas šilumos ir šviesos kiekis daug mažesnis. Kai sakoma, kad mahā-bhāgavata, didis bhaktas, regi visų daiktų vienovę, tai reiškia, kad viską jis suvokia kaip Aukščiausiojo Viešpaties energiją. Energija nesiskiria nuo energijos šaltinio, tuo ir pasireiškia ši vienovė. Nors šiluma ir šviesa analitiniu požiūriu skiriasi nuo ugnies, be šilumos ir šviesos žodis „ugnis“ neturėtų prasmės. Todėl, apskritai kalbant, šiluma, šviesa ir ugnis yra viena ir tas pat.

   Besedi ekatvam anupaśyataḥ v tej mantri nakazujeta, da bi morali videti enotnost vseh živih bitij z očmi razodetih svetih spisov. Posamezne iskre vrhovne celote (Vsevišnjega Gospoda) imajo skoraj osemdeset odstotkov njenih znanih lastnosti, nimajo pa jih v enaki količini, temveč v neskončno majhnem deležu, saj so njeni neznatni delci. To lahko predstavimo tudi s količino soli v kapljici morske vode, ki je ne moremo primerjati s količino soli v celem oceanu, čeprav je kemična sestava soli v kapljici in oceanu enaka. Če bi bilo posamezno živo bitje tako po lastnostih kot količinsko enako Vsevišnjemu Gospodu, ne bi bilo pod vplivom materialne energije. V prejšnjih mantrah smo že govorili o tem, da nobeno živo bitje – niti mogočni polbogovi – ne more v ničemer prekositi Vrhovnega Bitja. Ekatvam zato ne pomeni, da je živo bitje povsem enako Vsevišnjemu Gospodu, temveč nakazuje, da v širšem smislu težita k skupnemu cilju, tako kot si za skupno dobro prizadevajo vsi družinski člani in kot država skrbi za javni blagor vseh vrst državljanov. Ker smo vsa živa bitja člani ene vrhovne družine, si z Vrhovnim Bitjem delimo skupni cilj, saj smo vsi Njegovi otroci. Bhagavad-gītā (7.5) pravi, da vsa živa bitja v vesolju – ptice, plazilci, mravlje, ribe, drevesa itd. – izviramo iz mejne energije Vsevišnjega Gospoda, zato vsa pripadamo Njegovi družini. Naše koristi se tako med seboj ne križajo.

Sanskrito žodžiai ekatvam anupaśyataḥ pažymi, kad visų gyvų esybių vienovė turėtų būti suprantama apreikštųjų raštų požiūriu. Individualios aukščiausiosios visumos (Viešpaties) kibirkštys turi beveik aštuoniasdešimt procentų žinomų visumos ypatybių, tačiau kiekybės prasme Aukščiausiajam Viešpačiui jos netolygios. Šios ypatybės menkai teišreikštos, nes gyvos esybės tėra mikroskopinės aukščiausiosios visumos dalelės. Galima pasitelkti kitą palyginimą: druskos kiekis vandens laše toli gražu nelygus druskos kiekiui, esančiam visame vandenyne, nors kokybiškai, savo chemine sudėtimi druska, esanti vandens laše, nesiskiria nuo druskos, esančios vandenyne. Jei individuali gyva būtybė prilygtų Aukščiausiajam Viešpačiui ne tik kokybiškai, bet ir kiekybiškai, materiali energija neturėtų jai galios. Ankstesnėse mantrose jau buvo kalbėta, kad jokia gyva būtybė (net galingieji pusdieviai) niekuo negali pranokti Aukščiausiosios Būtybės. Todėl žodis ekatvam nereiškia, kad gyva būtybė visais atžvilgiais prilygsta Aukščiausiajam Viešpačiui. Iš tikrųjų šis žodis pažymi, kad juos vienija interesų bendrumas, lygiai kaip šeimos narius ar valstybės piliečius vienija bendri šeimos ar nacionaliniai interesai, nors visi šalies piliečiai yra individualios asmenybės. Kadangi visos gyvosios esybės yra tos pačios aukščiausios šeimos nariai, jų interesai nesiskiria nuo Aukščiausiosios Būtybės interesų. Visos gyvos būtybės yra Aukščiausiosios Būtybės vaikai. „Bhagavad-gītā“ (7.5) teigia, kad visos gyvos būtybės visatoje – tarp jų paukščiai, ropliai, vabzdžiai, vandens gyviai, medžiai ir pan. – yra Aukščiausiojo Viešpaties paribio energijos kūriniai. Todėl visi jie priklauso Aukščiausiosios Būtybės šeimai, ir jų interesai nesikerta.

   Narava duhovnih bitij je uživanje. Vedānta-sūtra (1.1.12) pravi: ānanda-mayo 'bhyāsāt. Večni užitek je naravno bistvo vsakega živega bitja, tako Vsevišnjega Gospoda kot vseh Njegovih delcev. Živa bitja, ujeta v materialni tabernakelj, nenehno iščejo užitek, a v napačni smeri. Poleg materialne ravni obstaja namreč tudi duhovna, kjer z neštetimi družabniki uživa Vrhovno Bitje. Ker tam ni sledu materialnih lastnosti (nirguṇa), nikoli ne pride do spora zaradi predmeta uživanja. Ker v materialnem svetu živa bitja ne poznajo pravega središča uživanja, se zmeraj spopadajo. Pravo središče uživanja je namreč Vsevišnji Gospod, ki je tudi središče vzvišenega duhovnega plesa rāse. Smisel vseh živih bitij je, da se Mu pridružimo, uživamo v življenju in se brez prepirov posvetimo skupnemu transcendentalnemu cilju. To je najvišja raven duhovne dobrobiti. Takoj ko spoznamo to popolno enost, se zaslepljenost (moha) in žalost (śoka) razblinita.

Dvasinės esybės yra sukurtos džiaugtis. Taip tvirtina „Vedānta- sūtra“ (1.1.12): ānanda-mayo ’bhyāsāt. Visoms gyvoms būtybėms – ir Aukščiausiajam Viešpačiui, ir kiekvienai neatsiejamai Jo daliai – skirta patirti amžinąją laimę, nes tokia jų prigimties esmė. Gyvos būtybės, surakintos materialiame kiaute, nuolat ieško malonumų, tačiau ieško jų ne ten, kur reikia. Be šio materialaus pasaulio, egzistuoja dar ir dvasinė karalystė, kur nesuskaitomų palydovų draugijoje linksmai leidžia laiką Aukščiausioji Būtybė. Pasiekus tokį lygį, materialių ypatybių nelieka nė žymės, todėl šis lygis vadinasi nirguṇa. Egzistuojant nirguṇos lygiu, nekyla konfliktų dėl džiaugsmo objekto, tuo tarpu čia, materialiame pasaulyje, vyksta nuolatiniai atskirų individų susidūrimai, nes išleidžiamas iš akių tikrasis džiaugsmo šaltinis. Tikrasis džiaugsmo šaltinis – Aukščiausiasis Viešpats, kuris yra kilnaus dvasinio rāsos šokio centrinė figūra. Visi mes sukurti, kad būtume drauge su Juo ir gyventume be jokių kivirčų, turėdami bendrą transcendentinį tikslą. Toks yra aukščiausiasis dvasinių tikslų bendrumo lygis, ir kai mes suvokiame šią tobulą vienovės formą, iliuzija (moha) bei sielvartas (śoka) išnyksta be pėdsakų.

   Brezbožna družba, ki jo podpirajo sodobni politiki, izvira iz zaslepljenosti, zato ljudje trpijo. V taki civilizaciji živimo v nenehni negotovosti, saj se lahko kadar koli sesuje. To je zakon narave. Bhagavad-gītā (7.14) pravi, da se nihče ne more dvigniti nad neizprosne zakone narave, razen tistega, ki se preda Gospodovim lotosovim stopalom. Če se hočemo torej osvoboditi vsakršne zaslepljenosti in skrbi ter ustvariti enotnost vseh raznolikih hotenj, moramo vsa svoja dejanja povezati z Bogom.

Bedievišką civilizaciją pagimdo iliuzija, o tokios civilizacijos pasekmė – sielvartas. Bedieviška civilizacija, kurią remia šiuolaikiniai politikai, visada yra apimta rūpesčių, kadangi ji kiekvieną akimirką gali būti sunaikinta. Toks gamtos dėsnis. „Bhagavad- gītoje“ (7.14) teigiama, kad aukščiau griežtų gamtos dėsnių iškyla tik tie, kurie atsiduoda Aukščiausiojo Viešpaties lotoso pėdoms. Taigi, jei norime atsikratyti visų rūpesčių bei iliuzijų ir suvienyti skirtingiausius interesus, visus savo veiksmus turėtume susieti su Dievu.

   Sadove svojih dejanj bi morali nameniti samo služenju Gospodovi volji in ničemur drugemu. Le tako se lahko zavemo, kaj je dobro za ātma-bhūto, ki jo omenja ta mantra. Ātma-bhūta, omenjena v tej mantri, in brahma-bhūta, o kateri govori Bhagavad-gītā (18.54), imata skupen smisel. Vrhovna ātmā oziroma duša je sam Gospod, neznatna ātmā pa je živo bitje. Gospod kot vrhovna ātmā (Paramātmā) sam vzdržuje vsa posamezna neznatna bitja, saj Mu njihova privrženost prinaša zadovoljstvo. Tudi oče vzdržuje svoje otroke, ker ga navdajajo s srečo in želi nanje prenesti svoje poslanstvo. Če otroci ubogajo očetovo voljo, vsi družinski člani delujejo v skupno dobro in živijo v slogi. Enak duh vlada po božanski ureditvi v vseobsegajoči družini Parabrahmana oziroma Vrhovnega Duha.

Mūsų veiklos vaisiai turi tarnauti tik Viešpaties interesams, ir niekam kitam, nes tik tarnaudami Jo interesams galėsime suvokti minėtus ātma-bhūtos tikslus. Šioje mantroje minimas ātma-bhūtos ir „Bhagavad-gītoje“ (18.54) minimas brahma-bhūtos tikslai yra viena ir tas pat. Aukščiausioji ātmā (siela) yra Patsai Viešpats, o mažoji ātmā – tai gyvoji esybė. Aukščiausioji ātmā, Paramātmā, viena palaiko visas mikroskopines individualiąsias gyvąsias būtybes, nes Aukščiausiasis Viešpats nori patirti džiaugsmą, kurį sukelia gyvų būtybių meilė Jam. Tėvas pratęsia save per vaikus ir augina juos, norėdamas patirti malonumą. Jei vaikai paklusnūs tėvams, šeimos reikalai klostosi gerai, visų interesai sutampa ir namuose vyrauja maloni atmosfera. Tas pats transcendentiniu būdu vyksta ir absoliučioje Parabrahmano, aukščiausiosios dvasios, šeimynoje.

   Parabrahman je prav tako oseba kot posamezno živo bitje. Nobeden od njiju ni brezoseben. Takšne transcendentalne osebnosti večno živijo v popolni duhovni blaženosti in vednosti. To je prava duhovna raven, in takoj ko se je v polnosti zavemo, se predamo lotosovim stopalom Vrhovnega Bitja, Śrī Kṛṣṇe. Tak mahātmā (velika duša) pa je zelo redek, saj tovrstno duhovno spoznanje dosežemo šele po številnih rojstvih. Takrat se odrešimo zaslepljenosti, žalosti, nesreče ter rojstev in smrti, ki jih zdaj doživljamo v materialnem svetu. To nam sporoča sedma mantra Śrī Īśopaniṣad.

Parabrahmanas, kaip ir kitos individualios esybės, yra asmuo. Nei Viešpats, nei gyvos esybės nėra beasmeniai. Šios transcendentinės asmenybės yra kupinos transcendentinės palaimos, žinojimo ir gyvena amžinai. Tokia yra tikroji dvasinės būties padėtis, ir kai žmogus iki galo ją įsisąmonina, jis išsyk atsiduoda Aukščiausiosios Būtybės, Śrī Kṛṣṇos, lotoso pėdoms. Tačiau visiškai atsidavusių Viešpačiui mahātmų, didžių sielų, labai reta, nes šitoks transcendentinis supratimas pasiekiamas tik daugelį kartų gimus. Kita vertus, pasiekus tokį suvokimą, žmogui daugiau nebeegzistuoja iliuzija, širdgėla, materialios egzistencijos kančios ir gimimai bei mirtys – niekas, ką mes patiriame dabartiniame savo gyvenime. Štai apie ką kalba ši „Śrī Īśopaniṣados“ mantra.