Žmogus nuo gyvulio skiriasi tuo, kad jam tenka žymiai didesnė atsakomybė. Tie, kurie suvokia savo atsakomybę ir ja grindžia savo veiklą, vadinami surais (dievotais žmonėmis), o tie, kurie užmiršta apie atsakomybę, tekusią jiems gimus žmonėmis, arba nieko apie ją nežino, vadinami asurais (demonais). Šie du žmonių tipai sutinkami visoje visatoje. „Ṛg Vedoje“ tvirtinama, kad surai visada siekia Aukščiausiojo Viešpaties Viṣṇu lotoso pėdų, ir tai atsispindi jų veikloje. Jų keliai šviesūs kaip saulės takas.

Išmintingi žmonės turi nuolat atminti, kad dabartinė žmogaus kūno forma įgyjama po milijonus metų trukusios evoliucijos, praėjus ilgą sielos transmigracijos kelią. Materialus pasaulis kitąsyk lyginamas su vandenynu, o žmogaus kūnas – su tvirtu laivu, specialiai pastatytu šiam vandenynui perplaukti. Vedų raštai ir ācāryos, šventieji mokytojai, yra tarsi patyrę kapitonai, o žmogaus kūno galimybės – tarsi palankūs brizai, padedantys laivui be kliūčių pasiekti tikslą. Jei turėdamas visas šias palankias sąlygas, žmogus gyvena ne tam, kad pažintų savąjį „aš“, jį reikia laikyti ātma-hā – sielos žudiku. „Śrī Īśopaniṣada“ be užuolankų perspėja, kad sielos žudikui lemta atsidurti tamsiausiose neišmanymo srityse ir amžinai kentėti.

Kiaulėms, šunims, kupranugariams, asilams ir kitiems gyvuliams jų gyvybiniai poreikiai tiek pat svarbūs, kaip ir mums, tačiau jų ekonominės problemos sprendžiamos pasibjaurėtinomis sąlygomis. Gamtos dėsniai žmogui suteikia visas sąlygas gyventi patogiai, nes žmogaus gyvybės forma daug reikšmingesnė ir vertingesnė negu gyvulio. Kodėl žmogus gyvena geriau už kiaulę bei kitus gyvulius? Kodėl aukšto rango tarnautojui suteikiamos geresnės sąlygos negu eiliniam klerkui? Esmė ta, kad aukšto rango pareigūnas eina atsakingesnes pareigas. Analogiškai ir žmogaus pareigos atsakingesnės už gyvulio, kuriam terūpi prikimšti savo alkaną pilvą. Šiuolaikinė sielą žudanti civilizacija tik paaštrino alkano pilvo problemas. Jeigu mes kreiptumės į rafinuotą gyvulį, turintį šiuolaikinio civilizuoto žmogaus išvaizdą, ir pasiūlytume jam daugiau dėmesio skirti savęs pažinimui, jis atsakytų, kad tenorįs pasirūpinti savo pilvu ir kad alkanam savęs pažinimas nerūpi. Tačiau gamtos dėsniai negailestingi, ir, nepaisant to, kad žmogus neigia poreikį pažinti save ir pasiryžęs lieti prakaitą dėl sotaus pilvo, virš jo galvos nuolat pakibus nedarbo grėsmė.

Žmogaus gyvybės forma mums suteikta ne tam, kad sunkiai dirbtume kaip asilai ar kiaulės, bet tam, kad pasiektume aukščiausią gyvenimo tobulumą. Jeigu pro pirštus žiūrėsime į savęs suvokimą, gamtos dėsniai privers mus lieti devynis prakaitus, net jei to ir nenorėsime. Mūsų amžiuje žmonės priversti dirbti išsijuosę tarsi įkinkyti asilai ar jaučiai. Šiame „Śrī Īśopaniṣados“ posme aprašytos kai kurios sritys, į kurias siunčiami dirbti asurai. Tas, kuris neatlieka savo, kaip žmogaus, priedermės, yra priverstas transmigruoti į asuryos planetas, kur viešpatauja tamsa bei neišmanymas, ir gimti tarp žemiausių gyvybės formų, kad dieną naktį išsijuosęs dirbtų.

„Bhagavad-gītoje“ (6.41–43) pasakyta, kad žmogui, kuris stojo į savęs pažinimo kelią, tačiau, nepaisant nuoširdžių pastangų, nepasiekė tikslo, sudaroma galimybė gimti śuci arba śrīmat šeimoje. Žodis śuci nurodo dvasiškai pažengusį brāhmaṇą, o śrīmat – vaiśyą, prekijų luomo narį. Tai ženklas, kad už nuoširdžias pastangas, siekiant suvokti savo santykius su Dievu ankstesniuose gyvenimuose, jam suteikiamos geresnės galimybės tęsti savęs pažinimą. Jeigu net puolusiam kandidatui sudaroma galimybė gimti gerbiamoje ir kilmingoje šeimoje, tai ar galima įsivaizduoti padėtį to, kuris patyrė sėkmę. Vien pastangos pažinti Dievą laiduoja gimimą turtingoje ar kilmingoje šeimoje. Tačiau tas, kuris nededa jokių pastangų ir nori gyventi su iliuzijos aptemdyta sąmone, kitaip tariant, yra perdėm materialistiškas ir negali atsisakyti materialių malonumų, eis į tamsiausias pragaro sritis. Taip tvirtina visi Vedų raštai. Tokie materialistai asurai kitąsyk dedasi religingais, tačiau svarbiausia jiems – materiali gerovė. „Bhagavad-gītā“ (16.17–18) smerkia šiuos žmones, vadindama juos ātma-sambhāvitā, nes gerą vardą jie pelnė apgaulės būdu, o valdžią – neišmanėlių balsais ir savo materialiais turtais. Žmonės, kurie nesidomi savęs pažinimu ir neturi žinių apie īśāvāsyą, Viešpatį, yra asurai ir patenka į tamsiausias visatos sritis.

Taigi žmogaus uždavinys – ne spręsti ekonomikos problemas, atsirėmus į netvirtą pagrindą, o išsivaduoti iš visų materialios būties problemų, kurias mums lemia gamtos dėsniai.