Sedemnajsta mantra

Septyniolikta mantra

Besedilo

Tekstas

vāyur anilam amṛtam
athedaṁ bhasmāntaṁ śarīram
oṁ krato smara kṛtaṁ smara
krato smara kṛtaṁ smara

Synonyms

vāyuḥ — življenjski zrak; anilam — celoten zrak; amṛtam — neuničljiv; atha — zdaj; idam — to; bhasmāntam — ko se spremeni v pepel; śarīram — telo; oṁ — o Gospod; krato — o uživalec vseh žrtvovanj; smara — prosim, spominjaj se; kṛtam — vse, kar sem storil; smara — prosim, spominjaj se; krato — o vrhovni koristnik; smara — prosim, spominjaj se; kṛtam — vse, kar sem storil Zate; smara — prosim, spominjaj se.

vāyuḥ — gyvybės oras; anilam — į visa apimančią oro talpą; amṛtam — nesunaikinamą; atha — dabar; idam — šį; bhasmāntam — sudeginus iki pelenų; śarīram — kūną; oṁ — o Viešpatie; krato — (o) besimėgaujantis visomis aukomis; smara — prisimink; kṛtam — visa, ką esu padaręs; smara — prisimink; krato — (o) aukščiausiasis aukų objekte; smara — prisimink; kṛtam — visa, ką esu Tau padaręs; smara — prisimink.

Translation

Naj minljivo telo zgori v pepel in naj se dih življenja razblini v zrak! Zdaj, o moj Gospod, se, prosim, spomni vseh mojih žrtvovanj, in ker si vrhovni uživalec, se, prosim, spomni vsega, kar sem storil Zate.

Tegu sudega ir virsta pelenais šis laikinas kūnas ir tegu susilieja su oro visuma gyvybės oras. O Viešpatie, prašau prisiminti visas mano aukas, visa tai, ką esu Tau padaręs, nes Tu esi aukščiausias visų aukų tikslas.

Purport

Minljivo materialno telo je kot vsiljeno oblačilo. Bhagavad-gītā (2.20) jasno pravi, da živo bitje po uničenju snovnega telesa ne preneha obstajati. Živo bitje ni nikoli brez osebnosti ali brezoblično. Ravno nasprotno – brezoblično je materialno oblačilo, ki pa se upodobi po obliki neuničljive osebnosti. Slabo izobraženi ljudje, ki mislijo, da je živo bitje izvorno brez oblike, se motijo. Ta mantra potrjuje dejstvo, da živo bitje obstaja tudi po uničenju materialnega telesa.

Šis laikinas materialaus kūno drabužis mums yra neabejotinai svetimas. „Bhagavad-gītoje“ (2.20) aiškiai pasakyta, kad, materialiam kūnui suirus, gyva esybė niekur neišnyksta ir nepraranda savojo „aš“. Individuali gyvoji esybė nėra beasmenė ar neturinti pavidalo. Atvirkščiai, beformis yra materialus drabužis, nes jis įgauna išvaizdą pagal nesunaikinamos asmenybės formą. Nė viena gyva esybė pirmapradiškai nėra beformė, kaip neteisingai mano menkai apsišvietę žmonės. Ši mantra patvirtina, kad gyva esybė egzistuoja ir išnykus materialiam kūnui.

V materialnem svetu narava mojstrsko ustvari razne vrste teles, ki jih živa bitja dobijo skladno s svojimi željami po čutnem uživanju. Če si želijo okušati iztrebke, dobijo prašičje telo, ki je kot nalašč za ta namen. Kdor se hoče prehranjevati z živalskim mesom in krvjo, lahko dobi tigrsko telo, ki je opremljeno z ustreznimi zobmi in kremplji. Ljudem pa ni namenjeno meso in niti najpreprostejša ljudstva nimajo želje po okušanju iztrebkov. Človeški zobje so oblikovani za žvečenje in mletje sadja in zelenjave, čeprav imamo tudi podočnika, da lahko primitivni ljudje jedo meso, če si to želijo.

Materialiajame pasaulyje, kurdama gyvoms būtybėms įvairių tipų kūnus pagal jų polinkį tenkinti jausmus, gamta demonstruoja įstabų meistriškumą. Gyva esybė, kuriai patinka išmatų skonis, gauna išmatoms ėsti geriausiai pritaikytą kūną – kiaulės kūną. Analogiškai tie, kurie nori valgyti kitų gyvūnų mėsą ir mėgautis jų krauju, gauna tigro kūną, kuris turi tam skirtus dantis bei nagus. Tačiau žmogui neskirta valgyti mėsą, ir net pats primityviausias laukinis žmogus neturi polinkio valgyti išmatas. Žmogaus dantys pritaikyti kąsti ir kramtyti vaisius bei daržoves. Kita vertus, yra ir du iltiniai dantys, kad primityvūs žmonės, to panorėję, galėtų valgyti mėsą.

V vsakem primeru pa je materialno telo, naj bo živalsko ali človeško, živemu bitju tuje. Spreminja se skladno z našo željo po zadovoljevanju čutov. V razvojnem krogu živo bitje menja telo za telesom. Ko je bil svet poln vode, se je utelesilo v povodni živalski obliki. Nato je prešlo v rastlinsko življenje, postalo črv, ptica, sesalec in končno človek. Človeška oblika, kadar je opremljena s popolnim razumevanjem duhovnega znanja, predstavlja vrhunec razvoja. Ta mantra opisuje najvišjo razvojno stopnjo duhovnega zavedanja: opustiti bi morali materialno telo, ki se bo spremenilo v pepel, in pustiti dihu življenja, da se razblini v večno zajetje zraka. Gibanje več vrst zraka v telesu, ki so skupaj znane kot prāṇa-vāyu, živemu bitju omogoča delovanje telesa. Jogiji se večinoma učijo nadzorovati telesni zrak. Duša naj bi se dvigovala iz enega zračnega vrtinca do drugega, dokler se ne dvigne do najvišjega, brahma-randhre. Od tod se lahko popolni jogi prenese, na kateri koli planet želi. Najprej mora opustiti eno vrsto telesa in nato vstopiti v drugo. Najvišjo popolnost pa dosežemo, če smo zmožni dokončno opustiti materialno telo, kot predlaga ta mantra, in vstopiti v duhovno ozračje, kjer lahko razvijemo povsem drugo vrsto telesa – duhovno, ki je neumrljivo in nespremenljivo.

Materialus kūnas – tiek gyvulio, tiek ir žmogaus – svetimas gyvai esybei. Gyva esybė gauna vienokį ar kitokį kūną priklausomai nuo to, kokių ji nori jausminių malonumų. Evoliucionuodama gyva esybė keičia kūnus vieną po kito. Kai pasaulį buvo apsėmęs vanduo, gyva esybė buvo įgavus vandens gyvio pavidalą. Po to ji transmigravo ir iš augalo gyvybės formos virto kirmėle, iš kirmėlės – paukščiu, iš paukščio – gyvuliu, iš gyvulio – žmogumi. Tobuliausioji gyvybės forma – tai žmogus, kuris turi dvasinių žinių ir iki galo pažino tiesą. Iš šios mantros ryškėja tobulos dvasinės sąmonės požymiai: žmogus nusimeta materialųjį kūną, kuris virsta pelenais, ir jo gyvybės oras įsilieja į amžiną oro visumą. Gyvos būtybės organizmas funkcionuoja, cirkuliuojant jame įvairių rūšių oro srovėms, kurios vadinamos bendru prāṇa-vāyu vardu. Yogai mokosi valdyti kūne judančias oro sroves. Šios praktikos dėka siela turėtų pakilti iš vieno oro ciklo į kitą, kol pasiektų brahma-randhrą, aukščiausiąjį ciklą. Pasiekęs jį, tobulas yogas gali persikelti į bet kurią norimą planetą. Šio proceso metu paliekamas vienas materialus kūnas ir pereinama į kitą. Tačiau didžiausias laimėjimas – kalbama šioje mantroje – yra gyvos esybės sugebėjimas visiškai atsikratyti materialaus kūno. Tada gyva esybė įeina į dvasinę atmosferą, kur susiformuoja visiškai kitokio tipo kūnas – dvasinis, nemarus, nekintamas.

V materialnem svetu nas narava prisili, da zaradi raznovrstnih želja po zadovoljevanju čutov menjamo telo. Živo bitje izpolnjuje svoje želje v raznih življenjskih vrstah – od klic do najpopolnejših materialnih teles, kot jih imajo Brahmā in polbogovi. Vse te vrste teles so zgrajene iz različno upodobljene snovi. Moder človek ne vidi enosti v raznovrstnosti teles, temveč v duhovni naravi. Duhovna iskra, delec Vsevišnjega Gospoda, je ista, ne glede na to, ali se utelesi kot prašič ali polbog. Telo dobimo skladno s svojimi pobožnimi in grešnimi dejanji. Človeško telo je izjemno razvito in ima polno zavest. Bhagavad-gītā (7.19) pravi, da se najpopolnejši človek preda Gospodu šele po številnih življenjih, ki jih je posvetil razvijanju znanja. Znanje doseže vrhunec, ko se predamo Vsevišnjemu Gospodu, Vāsudevi. Drugače smo spet prisiljeni pasti na materialno raven, tudi če spoznamo svojo duhovno naravo, saj nismo dojeli, da so vsa živa bitja večni delci celote in da sama nikoli ne morejo postati celota. Pasti moramo, tudi če postanemo eno z brahmajyotijem.

Materialiame pasaulyje materiali gamta verčia gyvąsias esybes keisti kūnus, nes jos nori įvairiausiais būdais tenkinti jausmus. Tie norai būdingi visoms gyvybės rūšims – nuo mikrobų iki pačius tobuliausius materialius kūnus turinčių gyvų esybių – Brahmos ir pusdievių. Visos gyvos esybės turi iš materijos sudarytus skirtingos išvaizdos kūnus. Išmintingam žmogui vienovė – tai ne kūnų įvairovė, o dvasios tapatumas. Dvasinė kibirkštis – Aukščiausiojo Viešpaties neatsiejama dalelė – vienoda ir kiaulės, ir pusdievio kūne. Gyvosios esybės gauna skirtingus kūnus pagal gerus ar blogus savo darbus. Žmogaus kūnas yra palyginti tobulas ir turi aukščiausio lygio sąmonę. Pasak „Bhagavad-gītos“ (7.19), tobuliausias yra tas žmogus, kuris daugelį gyvenimų paaukojo filosofiniam pasaulio pažinimui ir galų gale atsidavė Viešpačiui. Pažinimas pasiekia kulminaciją, kai tas, kuris siekia pažinimo, prieina prie išvados, kad reikia atsiduoti Aukščiausiajam Viešpačiui, Vāsudevai. Ir jei žmogus sužino apie savo dvasinę esmę, bet nesupranta, kad gyvosios esybės tėra amžinos neatsiejamos visumos dalelės ir negali pačios tapti visuma, jis vėl nupuola į materialią atmosferą. Jis puola net ir tuo atveju, jeigu buvo susiliejęs su brahmajyoti.

Iz prejšnjih manter smo izvedeli, da je brahmajyoti, ki izhaja iz Gospodovega transcendentalnega telesa, poln duhovnih isker oziroma posameznih živih bitij, ki se v polnosti zavedajo svojega obstoja. Ta bitja hočejo včasih uživati s čutili, zato morajo v materialni svet, kjer si domišljajo, da so gospodarji, v resnici pa so sužnji svojih čutov. Želja po gospodovanju je materialna bolezen, saj se moramo pod urokom čutnega uživanja seliti iz ene vrste telesa, ki je na voljo, v drugo. Če postanemo eno z brahmajyotijem, še ne pomeni, da imamo zrelo znanje. Stanje najvišje popolnosti dosežemo šele, ko se povsem predamo Gospodu in razvijemo čut za duhovno služenje.

Kaip sako mūsų perskaitytos mantros, transcendentinio Viešpaties kūno skleidžiamas brahmajyoti yra kupinas dvasinių kibirkščių – savo egzistenciją visiškai suvokusių individualiųjų esybių. Kartais šios gyvosios esybės užsimano jausminių malonumų ir vėl patenka į materialų pasaulį, kad taptų netikrais, nuo juslių diktato priklausančiais „viešpačiais“. Troškimas viešpatauti yra gyvosios būtybės liga, sukelta materijos, nes, pasidavusi juslinių malonumų kerams, ji transmigruoja per įvairius materialius kūnus. Noras susilieti su brahmajyoti liudija, kad žmogus dar nėra pasiekęs brandaus pažinimo. Aukščiausiąjį tobulumą pasiekti tegalima visiškai atsidavus Viešpačiui ir išsiugdžius norą dvasiškai Jam tarnauti.

V tej mantri živo bitje prosi, da bi lahko po zapustitvi materialnega telesa in diha vstopilo v Božje duhovno kraljestvo. Bhakta moli k Božanski Osebnosti, naj se spomni njegovih dejanj in žrtvovanj, preden se mu telo spremeni v pepel. To molitev izgovarja v času smrti, pri čemer se popolnoma zaveda svojih preteklih dejanj in končnega cilja. Kdor je popolnoma pod oblastjo materialne narave, se spominja gnusnih dejanj, ki jih je storil v zdajšnjem življenju, zato po smrti dobi novo snovno telo. Bhagavad-gītā (8.6) potrjuje to resnico:

Šioje mantroje gyva esybė meldžiasi, prašydama Viešpaties, kad palikus materialų kūną ir materialią erdvę jai būtų leista įžengti į dvasinę Dievo karalystę. Bhaktas prašo Viešpatį atsiminti jo darbus bei aukas, kurias jis atliko prieš jo materialiam kūnui pavirstant pelenais. Ši malda ištariama mirties valandą, gerai atsimenant praeities darbus ir suvokiant galutinį tikslą. Žmogus, kurį visiškai valdo materiali gamta, prisimena savo blogus darbus, padarytus, kol egzistavo jo materialus kūnas, ir todėl po mirties gauna kitą materialų kūną. „Bhagavad-gītā“ (8.6) patvirtina šią tiesą:

yaṁ yaṁ vāpi smaran bhāvaṁ
tyajaty ante kalevaram
taṁ tam evaiti kaunteya
sadā tad-bhāva-bhāvitaḥ

»Katero koli stanje bivanja ima človek v mislih, ko zapusti telo, o Kuntījin sin, to stanje nedvomno doseže.« Naša nagnjenja um torej prenese v naslednje življenje.

„Kokį būvį žmogus atmena, palikdamas savo kūną, o Kuntī sūnau, tokį, be abejonės, jis ir pasiekia.“ Taigi mirštančios gyvos būtybės polinkiai kartu su sąmone pereina į kitą gyvenimą.

Umirajoči človek se za razliko od preproste živali, ki nima razvitega uma, lahko kot sanj spominja dejanj svojega življenja. Ker ima zato misli vedno polne materialnih želja, ne more razviti duhovnega telesa in vstopiti v Božje kraljestvo. Bhakte pa z vdanim služenjem Gospodu razvijejo ljubezen do Boga, in tudi če se ob smrti svojega služenja ne spominjajo, ga Gospod ne pozabi. Bhakta v tej molitvi prosi Gospoda, naj ne pozabi njegovih žrtvovanj, vendar se Gospod tudi brez take molitve vedno spominja služenja Svojega čistega bhakte.

Skirtingai nuo gyvūnų, kurių sąmonė yra primityvi, mirštantis žmogus atsimena, ką padarė praeityje, ir jo atmintyje tarsi sapnai iškyla įvairūs vaizdiniai. Todėl žmogaus sąmonėje kunkuliuoja materialūs troškimai, ir jis negali įgyti dvasinio kūno bei patekti į dvasinę karalystę. O bhaktai, su atsidavimu tarnaudami Viešpačiui, išsiugdo meilės Dievui jausmą. Jeigu mirties valandą bhaktas ir neatsimena tarnavimo Dievui, Viešpats jo neužmiršta. Šia malda norima priminti Viešpačiui bhakto aukas, tačiau ir be priminimo Viešpats neužmiršta Savo tyro bhakto atsidavimo tarnystės.

V Bhagavad-gīti (9.30–34) Gospod nazorno opiše Svoj zaupen odnos z bhaktami: »Tistega, ki vdano služi Gospodu, je treba imeti za svetega, tudi če zagreši najnizkotnejše dejanje, saj je njegova odločnost pravilno usmerjena. Kmalu postane kreposten in doseže trajni mir. O Kuntījin sin, smelo razglasi, da Moj bhakta nikoli ne propade! O Pṛthin sin, tisti, ki poiščejo zavetje v Meni, tudi če so nižjega rodu – ženske, vaiśye (trgovci) in śūdre (delavci) – lahko dosežejo najvišji cilj. Koliko bolj šele to velja za krepostne brāhmaṇe, bhakte in svete kralje! Ker si prišel v ta minljivi svet, poln trpljenja, Mi torej služi z ljubeznijo in vdanostjo. Zmeraj misli Name, postani Moj bhakta, izkazuj Mi spoštovanje in Me obožuj. Tako popolnoma zatopljen v misli Name boš nedvomno prišel k Meni.«

Apie Savo artimus ryšius su bhaktais Viešpats pasakoja ir „Bhagavad-gītoje“ (9.30–34): „Net jei žmogus yra padaręs pačių bjauriausių darbų, tačiau atsidavęs Man tarnauja, jį reikėtų laikyti šventuoju, kadangi jo siekiai teisingi. Jis greit taps teisuoliu ir atras amžiną ramybę. O Kuntī sūnau, drąsiai skelbk, kad Mano bhaktas niekada nepražus. O Pṛthos sūnau, tie, kurie rado prieglobstį Manyje, tegu tai ir žemos kilmės žmonės – moterys, vaiśyai [prekijai] ar śūdros [darbininkai], tikrai pasieks aukščiausiąjį tikslą. O ką jau kalbėti apie teisiuosius brāhmaṇus, bhaktus ir šventuosius karalius. Todėl, patekęs į šį laikiną, kančių perpildytą pasaulį, su meile tarnauk Man. Visada mąstyk apie Mane, tapk Mano bhaktu, lenkis Man ir garbink Mane. Visiškai pasinėręs į Mane, tu tikrai ateisi pas Mane.“

Śrīla Bhaktivinoda Ṭhākura takole pojasnjuje te verze: »Čeprav je Kṛṣṇov bhakta lahko navidezno su-durācāra (nizkoten), ga moramo imeti za svetega. Razumeti bi morali pravi pomen besede su-durācāra. Pogojena duša mora delovati na dveh ravneh – za vzdrževanje telesa in za samospoznavanje. Družbeni položaj, umski razvoj, čistost, red, hranjenje in boj za obstanek so namenjeni vzdrževanju telesa. Za samospoznavanje pa na vseh življenjskih področjih delujemo kot Gospodov bhakta. Ker pogojena duša ne more opustiti skrbi za telo, mora obe vrsti dejavnosti opravljati vzporedno. Postopoma pa vse manj deluje na telesni ravni in sorazmerno več na duhovni. Vse dokler se delež vdanega služenja pri bhakti ne poveča do prave mere, obstaja možnost, da občasno izrazi posveten značaj. Vedeti pa moramo, da táko stanje ne bo trajalo dolgo, saj se bo po Gospodovi milosti kmalu dvignil nad svoje pomanjkljivosti. Zato je pot vdanega služenja Gospodu edina prava pot. Tistega, ki je na pravi poti, tudi občasni izrazi posvetnega značaja ne bodo zavrli pri napredovanju na poti samospoznavanja.«

Śrīla Bhaktivinoda Ṭhākura taip aiškina šiuos posmus: „Bhaktas, einantis teisingu šventųjų keliu, yra vertas palankaus mūsų nusiteikimo jo atžvilgiu net ir tuo atveju, jeigu mums atrodys, kad jis yra su-durācāraḥ, lengvabūdis. Pasistenkime suprasti, ką iš tikrųjų reiškia žodis su-durācāraḥ. Sąlygotai sielai tenka atlikti dvejopas funkcijas, būtent: rūpintis kūnu ir pažinti save. Socialinė padėtis, intelektualinis lygis, švara, asketiškumas, maitinimasis ir kova dėl būvio – visa tai yra rūpinimasis kūnu. O dėl savęs pažinimo pareigos, tai žmogus atlieka ją, su atsidavimu tarnaudamas Viešpačiui. Šias dvi skirtingas funkcijas reikėtų vykdyti lygia greta, nes sąlygota siela negali nesirūpinti savo kūnu. Tačiau kuo daugiau su atsidavimu tarnaujama Viešpačiui, tuo mažiau tenka rūpintis kūnu. Kol žmogus nepasiekia tam tikro atsidavimo tarnystės lygio, visada egzistuoja galimybė, kad atsitiktinai gali pasireikšti jo žemiški bruožai, tačiau pažymėtina, kad tai laikinas reiškinys, nes Viešpaties malone tokie trūkumai netrukus bus įveikti. Todėl atsidavimo tarnystė – vienintelis teisingas kelias. Kai žmogus stoja į teisingą kelią, net ir netikėtai išryškėjęs koks nors žemiškas bruožas nesustabdys savęs pažinimo pažangos.“

Ugodnosti, ki jih prinaša vdano služenje Gospodu, pa ne veljajo za impersonaliste, ki so navezani na Gospodov brahmajyoti. V prejšnjih mantrah smo izvedeli, da ne morejo vstopiti v brahmajyoti, ker nimajo vere v Božansko Osebnost. Večinoma se ukvarjajo s praznim razglabljanjem in žongliranjem z besedami. Kot potrjuje dvanajsto poglavje Bhagavad-gīte (12.5), je zato jalov ves njihov trud.

Impersonalistai neigia šiuos atsidavimo tarnystės privalumus, nes jie yra prisirišę prie Viešpaties brahmajyoti aspekto. Kaip teigiama ankstesnėse mantrose, jie negali prasiskverbti pro brahmajyoti, kadangi netiki Dievo Asmens egzistavimu. Juos labiausiai domina žaidimas žodžiais bei loginių konstrukcijų kūrimas. Taigi dvyliktasis „Bhagavad-gītos“ skyrius (12.5) teigia, kad impersonalistai dirba beprasmį darbą.

Vse ugodnosti, ki jih ta mantra omenja, zlahka dobimo v nenehnem stiku z osebnim vidikom Absolutne Resnice. V osnovi vdano služenje Gospodu obsega devet vrst duhovnih dejavnosti: (1) poslušanje o Gospodu, (2) slavljenje Gospoda, (3) premišljevanje o Njem, (4) služenje Njegovim lotosovim stopalom, (5) čaščenje Gospoda, (6) posvečanje molitev Gospodu, (7) služenje Gospodu, (8) uživanje v prijateljskem druženju z Njim in (9) izročitev vsega Gospodu. Teh devet načel vdanega služenja (vsa skupaj ali vsako posebej) bhakti pomaga ostati v stalni povezavi z Gospodom. Tako se Ga ob koncu življenja zlahka spominja. Naslednji sloviti Gospodovi bhakte so že z enim od teh načel, po katerem so živeli, lahko dosegli najvišjo popolnost: (1) S poslušanjem o Gospodu je želeni cilj dosegel junak Śrīmad-Bhāgavatama, mahārāja Parīkṣit. (2) S slavljenjem Gospoda je popolnost dosegel Śukadeva Gosvāmī, ki je izgovoril Śrīmad-Bhāgavatam. (3) Z molitvijo h Gospodu je cilj dosegel Akrūra, (4) mahārāja Prahlāda s premišljevanjem o Njem, (5) mahārāja Pṛthu s čaščenjem Gospoda, (6) Lakṣmī, boginja sreče, s služenjem Njegovim lotosovim stopalom, (7) Hanumān z osebnim služenjem Gospodu, (8) Arjuna s prijateljevanjem z Njim in (9) mahārāja Bali z izročitvijo Gospodu vsega, kar je imel.

Visos šioje mantroje paminėtos galimybės yra lengvai pasiekiamos, nuolat palaikant ryšį su Absoliučiosios Tiesos asmenišku aspektu. Atsidavimo tarnystę Viešpačiui iš esmės sudaro devynios transcendentinės veiklos formos: 1) pasakojimų apie Viešpatį klausymasis, 2) Viešpaties šlovinimas, 3) Viešpaties atsiminimas, 4) tarnavimas Viešpaties lotoso pėdoms, 5) Viešpaties garbinimas, 6) maldos Viešpačiui, 7) tarnystė Viešpačiui, 8) draugystė su Viešpačiu ir 9) visa ko aukojimas Viešpačiui. Šie devyni atsidavimo tarnystės metodai – tiek visi kartu, tiek kiekvienas atskirai – padeda bhaktui palaikyti nuolatinį kontaktą su Dievu, todėl ir mirties valandą bhaktas lengvai atsimena Viešpatį. Daug didžių bhaktų pasiekė tobulumą, taikydami netgi vieną iš šių metodų: 1) „Śrīmad-Bhāgavatam“ herojus Mahārāja Parīkṣitas patyrė sėkmę, klausydamasis pasakojimų apie Viešpatį, 2) „Śrīmad-Bhāgavatam“ pasakotojas Śukadeva Gosvāmis pasiekė tobulumą, šlovindamas Viešpatį, 3) Akrūra norimą tikslą pasiekė, melsdamasis Viešpačiui, 4) Prahlāda Mahārāja – atsimindamas Jį, 5) Pṛthu Mahārāja – garbindamas Viešpatį, 6) sėkmės deivė Lakṣmī – tarnaudama Viešpaties lotoso pėdoms, 7) Hanumānas – asmeniškai tarnaudamas Viešpačiui, 8) Arjuna – draugaudamas su Viešpačiu ir 9) Mahārāja Bali – paaukojęs Viešpačiui viską, kas jam priklausė.

To mantro Śrī Īśopaniṣad, pa tudi praktično vse mantre vedskih hvalnic, strnjeno pojasnjuje Vedānta-sūtra, podrobneje pa Śrīmad-Bhāgavatam, ki je zreli plod vedskega drevesa modrosti. Śrīmad-Bhāgavatam pojasnjuje to mantro že v prvih odgovorih Śukadeve Gosvāmīja mahārāji Parīkṣitu na samem začetku njunega srečanja. Poslušanje in opevanje znanosti o Bogu je temeljno načelo življenja, posvečenega vdanemu služenju Gospodu. Bhāgavatam je izgovoril Śukadeva Gosvāmī, poslušal pa ga je mahārāja Parīkṣit. Slednji je poizvedoval od prvega, ker je bil ta najbolj vzvišen duhovni učitelj svojega časa, večji od vsakega velikega jogija ali svetega moža.

Iš tikrųjų ši ir beveik visos kitos Vedų himnų mantros glausta forma pateikiamos „Vedānta-sūtroje“, o „Śrīmad-Bhāgavatam“ jos aiškinamos žymiai plačiau. „Śrīmad-Bhāgavatam“ – tai brandus Vedų išminties medžio vaisius. Ši mantra paimta iš „Śrīmad- Bhāgavatam“. Tai yra vienas iš Śukadevos Gosvāmio atsakymų į Mahārājos Parīkṣito klausimą jų pokalbio pradžioje. Mokslo tiesų apie Dievą klausymasis ir jų atkartojimas yra svarbiausieji atsidavimo tarnystės principai. Mahārāja Parīkṣitas išklausė visą „Śrīmad-Bhāgavatam“, kurią persakė Śukadeva Gosvāmis. Mahārāja Parīkṣitas klausinėjo Śukadevos, nes Śukadeva Gosvāmis buvo didžiausias dvasinis mokytojas iš visų to meto yogų ir transcendentalistų.

Glavno vprašanje mahārāje Parīkṣita je bilo: »Kaj je dolžnost vsakega človeka, še posebej pred smrtjo?« Śukadeva Gosvāmī je odgovoril:

„Kokia kiekvieno žmogaus priedermė, ir ypač mirties valandą?“ – toks buvo svarbiausias Mahārājos Parīkṣito klausimas, ir Śukadeva Gosvāmis atsakė:

tasmād bhārata sarvātmā
bhagavān īśvaro hariḥ
śrotavyaḥ kīrtitavyaś ca
smartavyaś cecchatābhayam

»Kdor koli se želi osvoboditi vsega strahu, mora nenehno poslušati o Gospodu, Božanski Osebnosti, vrhovnem nadzorniku vsega, ki odpravlja vse težave in je Nadduša vseh živih bitij, Ga slaviti in se Ga spominjati.« (Bhāgavatam 2.1.5)

„Kiekvienas, kuris nori atsikratyti nerimo, turi nuolat klausytis pasakojimų apie Dievo Asmenį, atsiminti ir šlovinti tą, kuris pašalina visus sunkumus, yra aukščiausias visa ko valdovas ir visų gyvų esybių Supersiela.“ (SB 2.1.5)

Večina ljudi v tako imenovani človeški družbi ponoči ali spi ali se vdaja spolnosti, podnevi pa si prizadeva za čim večji zaslužek ali pa nakupuje za družino. Ljudje imajo zelo malo časa za pogovor o Vsevišnjem Gospodu ali za poizvedovanje o Njem. Na vse mogoče načine so zavrgli Božji obstoj – najbolj pa tako, da Ga imajo za brezosebnega oziroma brezčutnega. V vedski književnosti – naj bo v Upaniṣadah, Vedānta-sūtri, Bhagavad-gīti ali Śrīmad-Bhāgavatamu – piše, da je Gospod vrhovno čuteče bitje, ki je nad vsemi drugimi. Njegove slavne dejavnosti se ne razlikujejo od Njega samega. Zato ne bi smeli poslušati in govoriti o neumnostih, ki jih počnejo posvetni politiki ali tako imenovani veliki možje naroda, temveč bi si morali življenje zastaviti tako, da se lahko posvetimo božanskemu delovanju in ne zapravimo niti trenutka. Śrī Īśopaniṣad nas vodi k takemu življenju.

Vadinamosios žmonių visuomenės atstovai paprastai naktį miega arba lytiškai santykiauja, o dieną dirba dėl pinigų arba vaikšto po parduotuves ir perka, kas reikalinga šeimai. Žmonėms nelieka laiko nei kalbėti, nei klausti apie Dievo Asmenį. Jie visaip neigia Dievo egzistavimą – visų pirma, apskelbę Jį beasmeniu, t. y. bejausmiu. Tačiau Vedų raštai – Upaniṣados, „Vedānta-sūtra“, „Bhagavad-gītā“ ir „Śrīmad-Bhāgavatam“ – sako, kad Viešpats yra jaučianti būtybė, viršesnė už visas kitas gyvas esybes. Šlovingi Jo žygiai tapatūs Jam Pačiam. Todėl nėra prasmės švaistyti laiką ir dalyvauti pokalbiuose apie politikų materialistų ar vadinamųjų visuomenės didžiūnų veiklą, kuri neverta nė nudilusio skatiko. Reikėtų taip sutvarkyti savo gyvenimą, kad kiekviena sekundė būtų paaukota dievotiems darbams. „Śrī Īśopaniṣada“ kaip tik ir skatina mus tokiai veiklai.

Česa se bomo spominjali ob smrti, ko bomo povsem obnemogli, in kako bomo lahko molili k vsemogočnemu Gospodu, naj se spominja naših žrtvovanj, če nam vdano služenje ne pride v navado? Žrtvovanje pomeni, da se ne zmenimo za želje svojih čutov. Te umetnosti bi se morali naučiti tako, da že med tem življenjem čute zaposlimo s služenjem Gospodu. Sadovi, ki jih prinaša takšno delovanje, nam bodo ob smrti koristili.

Jeigu žmogus su atsidavimu netarnauja Viešpačiui, ką jis atsimins mirties valandą, kai jam teks atsisveikinti su savo kūnu? Kaip jis melsis visagaliui Viešpačiui, prašydamas neužmiršti jo aukų? Aukotis reiškia nepaisyti savo jutimų reikalavimų. Užimdamas jutimus tarnyste Viešpačiui, žmogus turi mokytis šio meno visą gyvenimą. Tada, mirties valandą, jis galės pasinaudoti savo pastangų vaisiais.