Skip to main content

Enajsta mantra

Vienuolikta mantra

Besedilo

Tekstas

vidyāṁ cāvidyāṁ ca yas
tad vedobhayaḿ saha
avidyayā mṛtyuṁ tīrtvā
vidyayāmṛtam aśnute
vidyāṁ cāvidyāṁ ca yas
tad vedobhayaḿ saha
avidyayā mṛtyuṁ tīrtvā
vidyayāmṛtam aśnute

Synonyms

Synonyms

vidyām — pravo znanje; ca — in; avidyām — nevednost; ca — in; yaḥ — kdor; tat — to; veda — pozna; ubhayam — oboje; saha — hkrati; avidyayā — z negovanjem nevednosti; mṛtyum — ponavljajočo se smrt; tīrtvā — preseže; vidyayā — z negovanjem znanja; amṛtam — neumrljivost; aśnute — uživa.

vidyām — tikras žinias; ca — ir; avidyām — nežinojimą; ca — ir; yaḥ — žmogus, kuris; tat — tuos; veda — žino; ubhayam — abu; saha — kartu; avidyayā — puoselėdamas neišmanymą; mṛtyum — besikartojančią mirtį; tīrtvā — peržengdamas; vidyayā — plėtodamas žinias; amṛtam — nemirtingumu; aśnute — mėgaujasi.

Translation

Translation

Le kdor vzporedno spoznava poti nevednosti in duhovnega znanja, se lahko dvigne nad vpliv ponavljajočih se rojstev in smrti ter uživa poln blagoslov neumrljivosti.

Tik tas, kuris suvokia, kaip grimztama į nežinojimą, ir sykiu išeina transcendentinio pažinimo kelią, įveikia nuolat besikartojančius gimimą ir mirtį ir mėgaujasi aukščiausiąja nemirtingumo dovana.

Purport

Purport

Od začetka stvarjenja materialnega sveta si vsi prizadevamo doseči večno življenje, zakoni narave pa so tako neusmiljeni, da se nihče ne more izmakniti objemu smrti. Nihče noče umreti, ostareti ali zboleti, toda naravni zakon nikomur ne dovoli, da bi bil odporen proti tovrstnim težavam. Pred njimi nas ni rešilo niti napredno materialno znanje. Znanost lahko izumi jedrsko bombo in tako pospeši smrt, ne more pa odkriti ničesar, kar bi nas zaščitilo pred krutim prihodom starosti, bolezni in smrti.

Nuo pat materialaus pasaulio sukūrimo akimirkos kiekvienas iš mūsų siekia gyventi amžinai, tačiau gamtos dėsniai tokie negailestingi, kad dar niekam nepavyko pabėgti iš mirties nagų. Niekas nenori mirti. Niekas nenori pasenti ar susirgti. Tačiau gamtos dėsniai nė vienam nesuteikia imuniteto mirčiai, senatvei ar ligoms. Materialaus mokslo pažanga šių problemų neišsprendė. Materialus mokslas pajėgus sukurti atominę bombą ir tuo pačiu priartinti mirtį, tačiau jis negali sukurti nieko, kas apgintų žmogų nuo negailestingų senatvės, ligų ir mirties nagų.

   Purāṇe opisujejo življenje materialno zelo naprednega kralja Hiraṇyakaśipuja. Z materialnimi sposobnostmi in močjo svoje nevednosti je hotel premagati neizprosno smrt in se zato podvrgel tako strogi askezi, da je s svojimi mističnimi močmi vznemiril prebivalce vseh planetnih sestavov. Prisilil je vesoljnega stvarnika polboga Brahmo, da je sestopil k njemu. Prosil ga je za blagoslov amare, neumrljivosti. Brahmā mu je pojasnil, da mu tega blagoslova ne more dati, saj celo sam – stvarnik materialnega sveta in vladar vseh planetov – ni amara. Bhagavad-gītā (8.17) nas uči, da Brahmā sicer živi zelo dolgo, ni pa neumrljiv.

Purāṇose pasakojama istorija apie karalių Hiraṇyakaśipu, kuris buvo labai daug pasiekęs materialia prasme. Norėdamas nugalėti negailestingą mirtį savo fiziniais sugebėjimais ir tamsiomis jėgomis, jis praktikavo tokią griežtą meditacijos formą, kad jo mistinė galybė išgąsdino visų planetų sistemų gyventojus. Jis privertė nusileisti iš savo buveinės visatos kūrėją pusdievį Brahmą ir paprašė jo palaiminimo tapti nemirtingu (amara). Brahmā atsakė negalįs jam dovanoti tokio palaiminimo, nes netgi jis pats – materialaus pasaulio kūrėjas ir visų planetų valdovas – nėra amara. „Bhagavad-gītos“ (8.17) tvirtinimu, Brahmā gyvena ilgai, tačiau tai nereiškia, kad jis nemirtingas.

   Hiraṇya pomeni »zlato«, kaśipu pa »mehka postelja«. To dvoje (denar in ženske) je zanimalo zvitega kralja Hiraṇyakaśipuja, ki je z neumrljivostjo hotel v njih resnično uživati. Ker pa mu Brahmā tega ni mogel dati, ga je prosil za številne druge blagoslove, da bi tako posredno dosegel, kar je hotel. Hiraṇyakaśipu si je zaželel, da ga ne bi ubil ne človek, ne žival, ne bog, ne kakšno drugo živo bitje med 8.400.000 življenjskimi vrstami. Prosil ga je tudi, da ne bi umrl ne na kopnem, ne v zraku, ne v vodi, niti od kakršnega koli orožja. Hiraṇyakaśipu je tako nespametno mislil, da ga bo izpolnitev teh želja zavarovala pred smrtjo. Čeprav mu je Brahmā izpolnil vse te želje, ga je končno ubil Vsevišnji Gospod, ki je sestopil v pol levji pol človeški podobi kot Nṛsiṁha. Gospod ni uporabil orožja, temveč ga je ubil s Svojimi kremplji. Nṛsiṁha, to izjemno bitje, ki je presegalo vse Hiraṇyakaśipujeve predstave, ga ni pokončalo ne na kopnem, ne v zraku, ne v vodi, temveč v Svojem naročju.

Žodis hiraṇya reiškia „auksas“, o kaśipu – „minkštas guolis“. Šiam gudriam karaliui rūpėjo tik du dalykai – moterys ir pinigai. Nemirtingumo jis siekė, kad amžinai galėtų jais tenkintis. Jis paprašė Brahmos įvairių palaiminimų, vildamasis netiesiogiai įgyvendinti savo troškimą – tapti nemirtingu. Kadangi Brahmā atsakė negalįs suteikti jam nemirtingumo dovanos, Hiraṇyakaśipu paprašė Brahmos palaiminimo, kad jo negalėtų nužudyti nei žmogus, nei žvėris, nei Dievas – jokia gyva būtybė iš 8 400 000 gyvybės rūšių. Ir dar – kad jis negalėtų mirti nei ant žemės, nei ore, nei vandenyje ir jo nesužeistų joks ginklas. Hiraṇyakaśipu puoselėjo kvailas viltis, kad šios garantijos išgelbės jį nuo mirties. Ir nors Brahmā dovanojo jam šiuos palaiminimus, karalių Hiraṇyakaśipu galų gale nužudė Pats Dievo Asmuo, nužengęs Viešpaties Nṛsiṁhos – pusiau liūto, pusiau žmogaus inkarnacija. Demonas buvo nužudytas ne ginklu: Viešpats jį sudraskė Savo nagais. Ir žuvo Hiraṇyakaśipu ne žemėje, ne ore ir ne vandenyje, o ant nepaprastos gyvos būtybės, kuri peržengė visas jo suvokimo ribas, kelių.

   Najpomembnejše pri tej zgodbi je, da celo Hiraṇyakaśipu, najmogočnejši materialist, kljub premišljenemu načrtovanju ni postal neumrljiv. Kaj bi lahko potem dosegli sodobni neznatni Hiraṇyakaśipuji, ki jim vsaka malenkost izjalovi načrte?

Ši istorija iš esmės kalba apie tai, kad net Hiraṇyakaśipu, galingiausiam iš materialistų, jokie planai nepadėjo tapti nemirtingu. Tad ko verti niekingi mūsų laikų „hiraṇyakaśipu“, kurių planai žlunga kas minutę?

   Śrī Īśopaniṣad nas uči, naj ne poskušamo samostojno zmagati v boju za obstanek. Vsi se borijo, da bi preživeli, materialni zakoni pa so tako ostri, da se nihče ne more dvigniti nadnje. Če hočemo živeti večno, se moramo pripraviti na vrnitev k Bogu.

„Śrī Īśopaniṣada“ moko mus, kad mūsų pačių pastangos laimėti kovą dėl būvio beprasmiškos. Kovodami dėl būvio, žmonės atiduoda visas jėgas, tačiau materialios gamtos įstatymai tokie griežti, kad niekas negali jų apeiti. Norint amžino gyvenimo, reikia būti pasirengusiam grįžti pas Dievą.

   Pot vrnitve k Bogu je drugačna znanost in naučiti se je moramo iz razodetih vedskih spisov, kot so Upaniṣade, Vedānta-sūtra, Bhagavad-gītā in Śrīmad-Bhāgavatam. Da bi na tem svetu postali srečni, po odhodu iz materialnega telesa pa dosegli večno in blaženo življenje, moramo preučevati te svete spise in si pridobiti transcendentalno znanje. Pogojeno živo bitje je pozabilo na svoj večni odnos z Bogom in je zmotno prepričano, da je njegov začasni rojstni kraj vse, kar obstaja. Gospod je po Svoji dobroti razodel zgoraj omenjene svete spise v Indiji in druge spise drugje po svetu, ker je želel pozabljivo človeštvo spomniti, da ni doma v materialnem svetu. Živo bitje je duhovno, zato je lahko srečno samo, če se vrne v duhovni dom.

Sugrįžimas pas Dievą – tai ištisas mokslas. O mokytis reikia iš apreikštųjų Vedų raštų: Upaniṣadų, „Vedānta-sūtros“, „Bhagavad-gītos“, „Śrīmad-Bhāgavatam“ ir t. t. Norėdamas būti laimingas šį gyvenimą, o atsiskyręs nuo kūno pasiekti amžiną palaimingą gyvenimą, žmogus turi studijuoti šiuos šventus raštus ir pasisemti iš jų transcendentinių žinių. Sąlygota gyva būtybė užmiršo savo amžiną ryšį su Dievu ir klaidingai mano, kad laikina jos gimimo vieta yra jos vieninteliai namai. Norėdamas priminti užmaršiam žmogui, kad tikrieji jo namai ne čia, materialiame pasaulyje, Viešpats maloningai dovanojo Indijai čia minėtus šventraščius, o kitus šventraščius dovanojo kitų šalių žmonėms. Gyvoji būtybė yra dvasinė asmenybė, ir laiminga ji tegali būti sugrįžusi į savo dvasinius namus.

   Vsevišnji Gospod pošlje Svoje verodostojne služabnike iz duhovnega kraljestva, da bi širili to sporočilo, s pomočjo katerega se lahko vrnemo k Njemu, včasih pa se s tem namenom pojavi sam. Ker smo vsa živa bitja Njegovi ljubljeni otroci, Njegovi delci, je Bogu zaradi našega nenehnega trpljenja v materialnih okoliščinah bolj hudo kot nam. Materialna nesreča nas posredno opominja, da ne spadamo v mrtvo snov. Pametna živa bitja običajno prepoznajo ta opozorila in se posvetijo negovanju vidye, božanskega znanja. Ljudje imamo za to najboljšo priložnost, in kdor ne razvija tega znanja, se imenuje narādhama, najnižji med ljudmi.

Iš Savo karalystės Dievo Asmuo siunčia ištikimus tarnus skelbti žinią, kuri padeda žmogui sugrįžti pas Dievą, ir kartais šį darbą atlikti Viešpats ateina Pats. Kadangi visos gyvosios būtybės yra mylimi Jo vaikai, neatsiejamos Jo dalelės, tai Dievui dar skaudžiau matyti mus kenčiant šiame materialiame pasaulyje negu mums patiems. Materialaus pasaulio kančios netiesiogiai primena mums, kad tarp mūsų ir negyvos materijos negali būti darnos. Protingos gyvosios būtybės atkreipia dėmesį į šias užuominas ir ima plėtoti vidyą, transcendentinį pažinimą. Žmogaus gyvenimas – tai palankiausia galimybė plėtoti dvasinį pažinimą, todėl tas, kuris nepasinaudoja šia galimybe, vadinamas narādhama, žemiausiu iš žmonių.

   Pot avidye oziroma napredka materialnega znanja, namenjenega zadovoljevanju čutov, vodi v krog ponavljajočih se rojstev in smrti. Ker je živo bitje duhovno, se nikoli ne rodi ali umre. Rojstvo in smrt se nanašata samo na zunanje telesno prekrivalo duše, duhovnega bitja. Smrt lahko primerjamo z odložitvijo oblačil, rojstvo pa z njihovim oblačenjem. Nespametni ljudje, povsem zatopljeni v negovanje avidye (nevednosti), se ne zmenijo za ta kruti zakon. Očarani od lepote slepilne energije, vedno znova doživljajo enako trpljenje in se iz naravnih zakonov ničesar ne naučijo.

Avidyos, arba materialaus mokslo pažangos, orientuotos į jausminį pasitenkinimą, kelias – tai besikartojančių gimimų ir mirčių kelias. Gyvosios esybės prigimtis dvasinė, todėl ji negimsta ir nemiršta. Gimsta ir miršta išorinis dvasinės sielos apvalkalas – kūnas. Mirties ir gimimo procesas lyginamas su drabužių persivilkimu. Kvaili žmonės, visa galva pasinėrę į avidyos (nežinojimo) puoselėjimą, nekreipia dėmesio į šį negailestingą vyksmą. Iliuzinės energijos grožybių užburti, jie be paliovos patiria tokias pačias kančias, ir nors gamtos dėsniai juos nuolat baudžia, jie nepasimoko.

   Ljudje se moramo zato nujno posvetiti negovanju vidye, transcendentalnega znanja. Čutno uživanje v bolni materialni pogojenosti moramo kar najbolj obrzdati, saj nas sicer vodi v nevednost in smrt. Ne smemo pa si misliti, da živa bitja nimajo duhovnih čutil. Izvorna duhovna telesa živih bitij imajo vsa čutila, ki pa se zdaj izražajo v snovi in jih prekrivata telo in um. Delovanje duhovnih čutov se izkrivljeno izraža v delovanju materialnih čutov. V bolnem stanju pogojenosti se s snovjo prekrita duša, duhovno bitje, posveča materialnim dejavnostim. Pravo čutno uživanje je možno samo, če ozdravimo od materialistične bolezni in zaživimo v čistem duhovnem telesu, popolnoma osvobojenem materialne onesnaženosti. Bolnik mora ozdraveti, preden lahko s čuti spet zares uživa. Človeško življenje torej ne bi smelo biti namenjeno sprevrženemu čutnemu uživanju, temveč duhovni ozdravitvi. Poslabšanje materialne bolezni ni znamenje znanja, temveč avidye, nevednosti. Če hočemo ozdraveti, si ne bi smeli zvišati vročine s 40  C na 42,5  C, temveč bi si jo morali zbiti na normalnih 36,6  C. To bi moral biti cilj človeškega življenja. Sodobna vročična civilizacija pa je usmerjenja k povečevanju vročine, ki se je v obliki jedrske energije dvignila že na 42,5  C. Nespametni politiki medtem tarnajo, da gre lahko svet vsak hip k vragu. To je posledica razvijanja materialnega znanja in zanemarjanja najpomembnejšega vidika življenja – negovanja duhovnega znanja. Śrī Īśopaniṣad nas tukaj opozarja, naj ne hodimo po tej nevarni poti, ki vodi v smrt. Prav nasprotno – razviti bi morali kulturo duhovnega znanja in se tako popolnoma izviti iz neusmiljenega prijema smrti.

Todėl plėtoti vidyą, ar transcendentinį pažinimą, žmogui yra būtina. Jausminiai malonumai, esant liguistos materialios būsenos, turi būti kiek įmanoma daugiau apribojami. Nežaboti kūniškieji malonumai reiškia nežinojimą ir mirtį. Gyvosios būtybės turi dvasinius jausmus. Visų gyvųjų būtybių pirminiam dvasiniam pavidalui yra būdingi tie patys jausmai, tačiau dabar per materialaus kūno ir sąmonės apvalkalus jie reiškiasi materialiai. Materialių jausmų veikimas yra iškreiptas pirminių, dvasinių jausmų veikimo atspindys. Įvilkta į materiją, dvasinė siela veikia materialiai, tačiau tokia jos būsena – liguista. Tikri jausminiai džiaugsmai įmanomi tiktai išsigydžius nuo materializmo ligos. Grynas pasitenkinimas tegalimas turint tikrą, materijos nesuterštą dvasinį pavidalą. Todėl žmogaus gyvenimo tikslas turėtų būti ne siekti iškreiptų jausminių džiaugsmų, o stengtis išsigydyti materializmo ligą. Materializmo ligos paūmėjimas – ne žinojimo, bet avidyos, nežinojimo, požymis. Sveiko žmogaus temperatūra neturi svyruoti tarp 40 ir 41 laipsnio, karštį reikia numušti iki normalios – 36,6 laipsnių temperatūros. Toksai turėtų būti žmogaus gyvenimo tikslas. Šiuolaikinėje materialistinėje visuomenėje jaučiamas polinkis kelti materialios karštligės temperatūrą, ir ji jau pasiekė 41 laipsnį (atominės energijos forma). Tuo tarpu kvaili politikai šaukia, kad kiekvieną akimirką pasaulis gali išlėkti į orą. Tai materialaus mokslo plėtojimo ir dvasinio pažinimo – svarbiausios gyvenimo sferos – ignoravimo išdava. Ši „Śrī Īśopaniṣados“ mantra įspėja mus, kad nesuktume pavojingu keliu, kuris veda į mirtį. Priešingai, mes privalome nuolat puoselėti dvasinio pažinimo kultūrą, kad galėtume ištrūkti iš žiaurios mirties glėbio.

   To pa ne pomeni, da ne bi smeli več vzdrževati telesa. Delovanja ne moremo ustaviti, prav kakor telesne temperature z zdravljenjem ne odpravimo v celoti. Lahko bi rekli, da moramo iz slabe kupčije potegniti kar največ. Pri negovanju duhovnega znanja si moramo pomagati tako s telesom kot umom – zato ju moramo za dosego svojega cilja vzdrževati. Normalno telesno temperaturo moramo vzdrževati na 36,6  C. Veliki modreci in svetniki Indije so to vedno skušali doseči z uravnoteženim razvojem duhovnega in materialnega znanja. Nikoli niso odobravali zlorabljanja človeškega razuma z obolelim zadovoljevanjem čutov.

Tačiau tai nereiškia, kad reikia nustoti rūpintis kūnu. Negalima nieko neveikti, lygiai kaip karščiuojant negalima numušti temperatūros iki nulio. Čia tiktų posakis: „Iš blogo sandėrio reikia išpešti kuo daugiau naudos.“ Plėtoti dvasinį pažinimą reikia pasitelkus kūną ir protą, todėl, siekdami tikslo, mes privalome jais pasirūpinti. Optimali kūno temperatūra – 36,6 laipsnio, ir didieji Indijos išminčiai bei šventieji stengiasi palaikyti ją, vadovaudamiesi nuoseklia dvasinio ir materialaus mokymosi programa. Jie visada draudė piktnaudžiauti žmogaus intelektu, stengiantis patenkinti liguistą norą siekti jausminių malonumų.

   Obolelo človeško delovanje, namenjeno čutnemu zadovoljevanju, Vede uravnavajo z načeli osvoboditve. Ta postopek vsebuje vero, gospodarski razvoj, zadovoljevanje čutov in osvoboditev, vendar dandanes ljudi vera in osvoboditev ne zanimata. V življenju jih zanima samo eno – čutno zadovoljevanje – in da bi dosegli svoj cilj, se posvečajo razvijanju gospodarstva. Zavedeni ljudje mislijo, da je treba vero vzdrževati, ker ta koristi gospodarskemu razvoju, ki je nujno za čutno zadovoljevanje. Držijo se določenih verskih obredov, da bi si tako po smrti zagotovili nadaljnje čutno zadovoljstvo v nebesih. To ni pravi smisel vere. Ta je v resnici namenjena samospoznanju, skrb za blagostanje pa je koristna le za vzdrževanje krepkega in zdravega telesa. Zdrav duh v zdravem telesu bi morali gojiti samo zato, da bi spoznali vidyo, pravo znanje, ki je cilj človeškega življenja. Njegov smisel ni v oslovskem garanju ali negovanju avidye, namenjene čutnemu zadovoljevanju.

Žmogaus veiklą, kuri turi nesveiką jausminio pasitenkinimo tendenciją, reguliuoja Vedų išsivadavimo principai. Šita sistema apima religiją, ekonomikos plėtrą, jausminį pasitenkinimą ir išsivadavimą, tačiau mūsų laikais žmonės nesidomi nei religija, nei išsivadavimu. Vienintelis jų gyvenimo tikslas – tenkinti jausmus, ir, norėdami įgyvendinti šį tikslą, jie kuria ekonomikos plėtojimo planus. Paklydę žmonės mano, kad religija teturi išlikti todėl, kad ji skatina ekonomikos raidą, o pastaroji būtina jausminiams malonumams tenkinti. Tam tikra religinių apeigų sistema todėl ir reikalinga, kad būtų laiduojami pomirtiniai jausminiai džiaugsmai danguje. Tačiau ne toks yra išsivadavimo tikslas. Iš tikrųjų religijos kelias turėtų vesti į savęs pažinimą, o ekonomikos plėtra reikalinga, kad palaikytų sveiką ir stiprų kūną. Tam, kad suvoktų vidyą, tikrąsias žinias, (toks yra žmogaus gyvenimo tikslas) žmogus turi sveikai gyventi ir būti blaivaus proto. Gyvenimas duotas ne tam, kad dirbtume kaip asilai arba dėl jausminių malonumų ugdytume avidyą.

   Pot vidye najpopolneje opisuje Śrīmad-Bhāgavatam, ki človeka vodi k temu, da življenje posveti iskanju Absolutne Resnice. Spoznavamo jo postopoma kot Brahman, Paramātmo in končno Bhagavāna, Božansko Osebnost. Absolutno Resnico spoznajo ljudje odprtega duha, ki si z upoštevanjem osemnajstih načel Bhagavad-gīte, opisanih v komentarju k deseti mantri, pridobijo znanje in nenavezanost. Glavni namen teh načel je, da na duhovni ravni začnemo ljubeče in vdano služiti Božanski Osebnosti. Zato spodbujamo vse ljudi, naj se naučijo umetnosti vdanega služenja Gospodu.

Vidyos kelią geriausiai nupasakoja „Śrīmad-Bhāgavatam“, kuri skatina žmogų skirti gyvenimą Absoliučiajai Tiesai patirti. Absoliučioji Tiesa pažįstama palaipsniui, iš pradžių kaip Brahmanas, vėliau – kaip Paramātmā ir galiausiai – kaip Bhagavānas, Dievo Asmuo. Ją tegali pažinti plataus akiračio žmogus, kuris, laikydamasis aštuoniolikos „Bhagavad-gītos“ principų, išvardintų dešimtosios mantros komentare, turi žinių ir yra atsižadėjęs. Pagrindinis šių aštuoniolikos principų tikslas – pasiekti transcendentinę atsidavimo Dievo Asmeniui tarnystę. Todėl visų visuomenės sluoksnių žmones Vedos skatina mokytis meno su atsidavimu tarnauti Viešpačiui.

   Śrīla Rūpa Gosvāmī v Bhakti-rasāmṛta-sindhuju, ki smo ga izdali pod naslovom The Nectar of Devotion (Nektar vdanosti), opisuje zanesljivo pot k vidyi. Śrīmad-Bhāgavatam (1.2.14) takole povzema razvijanje vidye:

Patį tiesiausią kelią į vidyos tikslus yra aprašęs Śrīla Rūpa Gosvāmis veikale „Bhakti-rasāmṛta-sindhu“, kurį mes išleidome anglų kalba pavadinimu „The Nectar of Devotion“ („Atsidavimo nektaras“). Vidyos puoselėjimą „Śrīmad-Bhāgavatam“ apibendrina taip:

tasmād ekena manasā
bhagavān sātvatāṁ patiḥ
śrotavyaḥ kīrtitavyaś ca
dhyeyaḥ pūjyaś ca nityadā
tasmād ekena manasā
bhagavān sātvatāṁ patiḥ
śrotavyaḥ kīrtitavyaś ca
dhyeyaḥ pūjyaś ca nityadā

»Zato bi morali s povsem osredotočeno pozornostjo nenehno poslušati o Vsevišnjem Gospodu, zaščitniku bhakt, Ga slaviti, se Ga spominjati in častiti.«

„Todėl reikia nuolat, labai susikaupus klausytis pasakojimų apie Dievo Asmenį, bhaktų gynėją, Jį šlovinti, atminti ir garbinti.“ (SB 1.2.14)

   Vera, gospodarski razvoj in čutno zadovoljevanje so le razne oblike nevednosti, če jih ne usmerimo k razvijanju vdanega služenja Gospodu. To nam razodevajo naslednje mantre Śrī Īśopaniṣad.

Religija, ekonomikos plėtra bei jausminis pasitenkinimas, jeigu nekeliamas tikslas su atsidavimu tarnauti Viešpačiui, tėra įvairiomis formomis besireiškiantis neišmanymas, – tai pabrėžiama kitose „Śrī Īśopaniṣados“ mantrose.