Deseta mantra

Dešimta mantra

Besedilo

Tekstas

anyad evāhur vidyayā-
nyad āhur avidyayā
iti śuśruma dhīrāṇāṁ
ye nas tad vicacakṣire

Synonyms

anyat — drugačen; eva — vsekakor; āhuḥ — je rečeno; vidyayā — z negovanjem znanja; anyat — drugačen; āhuḥ — je rečeno; avidyayā — z negovanjem nevednosti; iti — tako; śuśruma — sem slišal; dhīrāṇām — od razsodnih; ye — ki; naḥ — nam; tat — to; vicacakṣire — pojasnili.

anyat — viena; eva — tikrai; āhuḥ — pasakyta; vidyayā — plėtojant žinias; anyat — kita; āhuḥ — pasakyta; avidyayā — puoselėjant neišmanymą; iti — taip; śuśruma — aš girdėjau; dhīrāṇām — iš išmanančiųjų; ye — kurie; naḥ — mums; tat — tai; vicacakṣire — paaiškino.

Translation

Modri so nam pojasnili, da nekaj dosežemo z razvijanjem znanja, drugo pa z negovanjem nevednosti.

Išmintingieji paaiškino, kad plėtojant žinias pasiekiamas vienoks rezultatas, ir visai kitoks rezultatas pasiekiamas puoselėjant neišmanymą.

Purport

Bhagavad-gītā (13.8–12) nam v trinajstem poglavju svetuje, naj znanje negujemo takole:

Tryliktame „Bhagavad-gītos“ skyriuje (13.8–12) taip patariama plėtoti žinias:

(1) Postati bi morali plemeniti in se naučiti drugim izkazovati primerno spoštovanje.

1. Tapti gerai išauklėtu žmogumi, tikru džentelmenu, ir išmokti rodyti deramą pagarbą artimam,

(2) Ne bi se smeli izdajati za pobožnega človeka samo zato, da bi si pridobili ugled.

2. Nesidėti religingu tik dėl šlovės ir pripažinimo,

(3) Drugim ne bi smeli povzročati trpljenja ne v mislih, ne v besedah, ne v dejanjih.

3. Netrikdyti kitų nei veiksmais, nei mintimis, nei žodžiais,

(4) Naučiti bi se morali potrpežljivosti, tudi če nas drugi izzivajo.

4. Net provokuojamam išmokti susivaldyti,

(5) Neodkritosrčnosti v odnosih z drugimi bi se morali izogibati.

5. Išmokti vengti dviveidiškumo santykiuose su kitais,

(6) Poiskati bi morali verodostojnega duhovnega učitelja, ki nas lahko postopoma privede do stopnje duhovnega spoznanja, se mu predati, mu služiti in postavljati ustrezna vprašanja.

6. Ieškoti bona fide dvasinio mokytojo, kuris padėtų pasiekti dvasinį tobulumą. Paklusti tokiam dvasiniam mokytojui, jam tarnauti ir klausti jo esminių dalykų,

(7) Da bi dosegli samospoznanje, se moramo držati načel, ki jih predpisujejo razodeti sveti spisi.

7. Siekiant savęs pažinimo, laikytis reguliatyviųjų principų, kurie nurodyti apreikštuose raštuose,

(8) Odločno moramo hoditi po poti, začrtani v svetih spisih.

8. Gerai suvokti apreikštųjų raštų tiesas,

(9) Povsem se moramo vzdržati vsega, kar nam škoduje na poti samospoznavanja.

9. Visiškai atsisakyti to, kas priešinga savęs pažinimui,

(10) Ne bi smeli sprejeti več, kot potrebujemo za vzdrževanje telesa.

10. Neimti daugiau, negu būtina kūno poreikiams patenkinti,

(11) Ne bi se smeli zmotno enačiti z grobim snovnim telesom in si domišljati, da nam tisti, ki so povezani s tem telesom, pripadajo.

11. Nedaryti klaidos, tapatinant save su grubiu materialiu kūnu, ir nelaikyti savo nuosavybe tų, kurie turi ryšių su šiuo kūnu,

(12) Ves čas bi se morali zavedati, da bomo morali izkušati trpljenje ponavljajočih se rojstev, starosti, bolezni in smrti, vse dokler bomo imeli materialno telo. Ni se smiselno ukvarjati z načrtovanjem, kako se rešiti težav, ki doletevajo telo. Najbolje je poiskati način za obuditev svojega duhovnega jaza.

12. Visada atminti, kad šiame materialiame kūne tenka patirti besikartojančias gimimo, senatvės, ligų bei mirties kančias ir kad beprasmiška kurti planus, kaip jų išvengti. Geriausia išeitis – surasti būdą, kaip atgauti savo dvasinį „aš“,

(13) Ne bi se smeli navezovati na več, kot potrebujemo za duhovno napredovanje.

13. Neprisirišti prie to, kas nėra būtina dvasiniam tobulėjimui,

(14) Na ženo, otroke in dom se ne bi smeli navezati bolj, kot to predpisujejo razodeti sveti spisi.

14. Neprisirišti prie žmonos, vaikų ir namų stipriau, negu nurodo apreikštieji raštai,

(15) Ne bi se smeli veseliti ali žalostiti, kadar doživimo kaj prijetnega ali neprijetnega, temveč bi se morali zavedati, da se ti občutki porajajo v umu.

15. Nei džiūgauti, nei liūdėti, susidūrus su kuo nors geistinu ar negeistinu, ir atminti, kad džiaugsmą bei liūdesį gimdo protas,

(16) Postati bi morali čisti bhakte Božanske Osebnosti Śrī Kṛṣṇe in Mu služiti s polno pozornostjo.

16. Tapti besąlygiškai atsidavusiu Dievo Asmens Śrī Kṛṣṇos bhaktu ir labai dėmesingai Jam tarnauti,

(17) Vzljubiti bi morali življenje v samotnem in mirnem okolju, ugodnem za duhovni razvoj. Izogibati pa bi se morali gosto naseljenih krajev, kjer se zbirajo brezbožni ljudje.

17. Ugdyti norą gyventi nuošalioje vietoje, tylioje ir ramioje aplinkoje, palankiomis dvasinei praktikai sąlygomis, ir vengti tankiai gyvenamų vietų, kuriose buriasi abhaktai,

(18) Postati bi morali znanstvenik oziroma filozof in raziskovati duhovno znanje, zavedajoč se, da je le to trajno, medtem ko se materialno znanje konča s smrtjo telesa.

18. Tapti mokslininku arba filosofu ir gilintis į dvasinius mokslus, suvokiant, kad dvasinis pažinimas yra amžinas, o materialusis pažinimas baigiasi mirus kūnui.

Teh osemnajst postavk sestavlja postopno pot razvijanja pravega znanja. Vsi drugi postopki so opredeljeni kot nevednost. Śrīla Bhaktivinoda Ṭhākura, veliki ācārya, je trdil, da so vse oblike materialnega znanja samo zunanji izraz slepilne energije in da z njihovim negovanjem še nismo boljši od osla. Enako uči Śrī Īśopaniṣad. Z napredkom materialnega znanja se sodobni človek samo spreminja v osla. Nekateri materialistični politiki v duhovni preobleki obsojajo sodobno civilizacijo, da je satanska, na žalost pa se ne zmenijo za negovanje pravega znanja, kot ga opisuje Bhagavad-gītā. Peklenskih okoliščin tako ne morejo spremeniti.

Šie aštuoniolika punktų – tai nuoseklaus proceso, kuris atveda į tikrąjį pažinimą, pakopos. Visi kiti pažinimo metodai priskirtini neišmanymo kategorijai. Didis ācārya Śrīla Bhaktivinoda Ṭhākura teigė, kad visos materialaus mokslo formos tėra išoriniai iliuzinės energijos aspektai, ir tas, kuris juos puoselėja, yra ne geresnis už asilą. „Śrī Īśopaniṣada“ kelia tą pačią mintį. Materialaus mokslo laimėjimai dabarties žmogų pavertė tikrų tikriausiu asilu. Kai kurie politikai materialistai, prisidengę dvasingumo skraiste, atvirai smerkia dabarties civilizaciją, vadina ją šėtoniška, tačiau patys, deja, nesistengia puoselėti tikrojo pažinimo, apie kurį kalba „Bhagavad-gītā“. Todėl šios šėtoniškos padėties jie pakeisti negali.

V sodobni družbi celo otrok misli, da je samostojen in da mu ni treba izkazovati spoštovanja starejšim. Ker naše visoko šolstvo podaja napačno znanje, mladi po vsem svetu odraslim povzročajo preglavice. Zato nas Śrī Īśopaniṣad zelo resno opozarja, da nas negovanje nevednosti vodi v drugo smer kot pot znanja. Univerze so tako rekoč samo središča nevednosti. Posledica tega je, da znanstveniki odkrivajo smrtonosna orožja, da bi z njimi uničili druge države. Dandanašnjih študentov ne poučujejo o brahmacaryi (spolno vzdržnem študentskem življenju), niti ti nimajo vere v odredbe svetih spisov. Verskih načel ne poučujejo, da bi kdo živel po njih, temveč samo za lastni ugled. Sovraštvo zato ni prisotno le na družbenem in političnem področju, ampak tudi na verskem.

Mūsų dienų visuomenėje net nepatyręs jaunuolis manosi esąs nuo nieko nepriklausomas ir negerbia vyresniųjų. Visame pasaulyje jaunimas privertė susirūpinti vyresniąją kartą, nes šiuolaikiniuose universitetuose suteikiamas netinkamas išsimokslinimas. Todėl „Śrī Īśopaniṣada“ griežtai įspėja, kad žinių plėtojimas skiriasi nuo nemokšiškumo puoselėjimo. Universitetų kitaip nepavadinsi, kaip nemokšiškumo skleidimo židiniais. Juose dirbantys mokslininkai kuria mirtinus ginklus, kurie skirti nušluoti nuo žemės paviršiaus kitų šalių gyventojus. Šiandien studentai universitetuose nemokomi laikytis reguliatyviųjų brahmacaryos principų (skaistos įžadų, kuriuos duoda mokinys), netiki jie ir jokiais šventų raštų nurodymais. Religijos tiesų mokoma tik dėl šlovės ir pripažinimo, o ne tam, kad jomis būtų vadovaujamasi gyvenime. Todėl priešiškumas reiškiasi ne tik socialinėje ir politinėje, bet ir religijos srityje.

Nacionalizem se je na raznih koncih sveta razvil zato, ker so množice gojile nevednost. Nihče ne pomisli, da je neznatna zemlja samo kepa snovi, ki skupaj z drugimi kosi leti po brezmejnem vesolju. V primerjavi z vesoljnim prostranstvom so ti kosi snovi kot prah v zraku. Ker je Bog kepe snovi po Svoji dobroti ustvaril same po sebi popolne, so te povsem opremljene za vesoljsko plovbo. Naši astronavti so morda zelo ponosni na to, da upravljajo z vesoljskimi ladjami, ne razmišljajo pa o tem, kdo je vrhovni upravljavec velikanskih vesoljskih ladij, planetov.

Žmonijai puoselėjant neišmanymą, įvairiose pasaulio dalyse paplito nacionalizmas ir šovinizmas. Niekas nebesusimąsto, kad mūsų mažytė planeta tėra materijos grumstelis, kartu su daugybe kitų plūduriuojąs neaprėpiamoje kosmoso erdvėje. Erdvės platybėse šie materijos grumsteliai tėra tarsi dulkelės ore. Iš Savo maloningumo Dievas sukūrė juos tobulus, todėl jie tobulai aprūpinti viskuo, kad galėtų plūduriuoti erdvėje. Kosminių laivų pilotai didžiuojasi savo laimėjimais, bet, deja, jie nepastebi aukščiausiojo vairininko, kuris valdo gigantiškus erdvėlaivius, vadinamus planetomis.

Obstaja nešteto sonc in planetnih sistemov. Neznatna bitjeca, ki smo neskončno majhni Gospodovi delci, skušamo vladati brezmejnim planetom. Tako se vedno znova rojevamo in umiramo, starost in smrt pa nam večinoma izjalovita vse načrte. Človeška življenjska doba traja približno sto let, postopoma pa se bo zmanjšala na dvajset ali trideset let. Zaslepljeni ljudje so si zaradi negovanja nevednosti na teh planetih ustvarili svoje države, da bi lahko v teh nekaj letih kar najučinkoviteje čutno uživali. Taki nevedneži si zadajajo povsem nemogočo nalogo, da bi med državami začrtali popolne meje. Pa vendar si zaradi te namere narodi zadajajo trpljenje. Države več kot petdeset odstotkov sredstev namenijo obrambi in jih tako nekoristno zapravijo. Nihče se ne zmeni za negovanje pravega znanja, zaslepljeni ljudje pa so kljub temu ponosni, misleč, da so materialno in duhovno napredni.

Egzistuoja nesuskaičiuojama daugybė saulių ir nesuskaičiuojama daugybė planetų sistemų. Mes, be galo mažos, neatsiejamosios Aukščiausiojo Viešpaties dalelės, mažyčiai Dievo kūriniai, norime viešpatauti šiose nesuskaičiuojamose planetose. Todėl nuolatos vis gimstame ir mirštame, ir mus kankina senatvė bei ligos. Žmogaus gyvenimas trunka apie šimtą metų, bet jis nuolatos trumpėja ir jo trukmė ilgainiui tesieks dvidešimt–trisdešimt metų. Puoselėjant neišmanymą, apmulkinti žmonės šiose planetose sukūrė atskiras valstybes, kad per tuos kelis savo trumpo gyvenimo metus galėtų patirti kuo daugiau jutiminių malonumų. Kvaili žmonės kuria įvairiausius planus, kaip kuo saugiau atsitverti vieniems nuo kitų, tačiau tai neįgyvendinamas uždavinys, ir, norėdamos jį išspręsti, tautos viena kitai kelia didžiausią nerimą. Daugiau kaip penkiasdešimt procentų valstybės energijos iššvaistoma gynybai. Niekas iš tikrųjų nesirūpina žinių plėtojimu, ir, nepaisant to, žmonės didžiuojasi savo laimėjimais tiek materialinio, tiek dvasinio mokslo srityse.

Śrī Īśopaniṣad nas svari pred lažno izobrazbo, Bhagavad-gītā pa nas poučuje, kako razviti pravo znanje. Ta mantra pravi, da moramo vidyo (znanje) sprejeti od dhīre oziroma tistega, ki ga materialna slepila ne vznemirjajo. Nihče ne more postati tak brez popolnega duhovnega spoznanja, saj le takrat po ničemer ne hrepeni in za ničimer ne žaluje. Dhīra se zaveda, da sta telo in um, ki si ju je v stiku z materijo naključno pridobil, le tuji prvini – zato iz slabe kupčije skuša potegniti kar največ.

„Śrī Īśopaniṣada“ įspėja mus apie tokį neteisingo švietimo pavojų, o „Bhagavad-gītā“ moko, kaip plėtoti tikrąjį pažinimą. Ši mantra primena, kad vidyos (žinių) reikia semtis iš dhīros. Dhīra yra tas, kurio netrikdo materiali iliuzija. Išlikti iliuzijos netrikdomam tegalima pasiekus brandų dvasinį suvokimą, kai jau nieko nebegeidžiama ir dėl nieko nebesigailima. Dhīra supranta, kad materialus kūnas bei protas yra jam svetimi ir kad juos jis gavo atsitiktinai, suėjęs į sąlytį su materija. Tai suvokdamas, iš šio prasto sandėrio jis stengiasi išpešti kuo daugiau naudos.

Za duhovno bitje sta takšno telo in um slaba kupčija. Naravno okolje za živo bitje je živi, duhovni svet, materialni svet pa je mrtev. Vse dokler žive duhovne iskre ravnajo z mrtvimi kosi snovi, se mrtvi materialni svet zdi živ. V resnici pa svet poganjajo žive duše, delci vrhovnega živega bitja. Dhīre so se teh dejstev naučili od višjih avtoritet, z življenjem po predpisanih načelih pa so si pridobili tudi globlje razumevanje.

Materialus kūnas ir protas dvasinei gyvai esybei yra blogo sandėrio vaisius. Ji pašaukta gyventi ir veikti gyvame dvasiniame pasaulyje, o šis materialus pasaulis – negyvas. Jis tik atrodo gyvas, nes gyvos dvasinės kibirkštys manipuliuoja negyvos materijos elementais. Varomoji šio pasaulio jėga yra gyvosios sielos, neatsiejamos Aukščiausiosios Gyvos Būtybės dalys. Tie, kurie sužinojo apie tai iš aukštesnių autoritetų lūpų ir pritaikė šias žinias gyvenime, laikydamiesi reguliatyviųjų principų, vadinasi dhīros.

Da bi lahko zaživeli po predpisanih načelih, se moramo zateči k verodostojnemu duhovnemu učitelju, saj transcendentalni nauk in predpisana načela sestopajo z učitelja na učenca. Takega znanja ne moremo dobiti po srečnem naključju v izobraževalnem sistemu, ki goji nevednost. Dhīra postanemo samo s ponižnim poslušanjem verodostojnega duhovnega učitelja. Arjuna, na primer, je postal dhīra s ponižnim poslušanjem Gospoda Kṛṣṇe, same Božanske Osebnosti. Popoln učenec mora torej biti tak kot Arjuna, duhovni učitelj pa kot sam Gospod. To je pot sprejemanja vidye (znanja) od dhīre (tistega, ki ni vznemirjen).

Norint laikytis reguliatyviųjų principų, reikia kreiptis prieglobsčio į bona fide dvasinį mokytoją. Transcendentines žinias mokinys gauna iš dvasinio mokytojo, laikydamasis reguliatyviųjų principų, o ne eidamas pavojingu nemokšiško švietimo keliu. Dhīra tegalima tapti, nuolankiai klausantis bona fide dvasinio mokytojo žodžių. Štai Arjuna tapo dhīra, nuolankiai klausydamasis Viešpaties Kṛṣṇos, Pačios Dievo Asmenybės. Idealus mokinys turi būti panašus į Arjuną, o dvasinis mokytojas – vertas Paties Viešpaties. Tokiu būdu gaunama vidyā (žinios) iš dhīros, nesutrikdomojo.

Adhīra (človek, ki se ni podvrgel dhīrovemu usposabljanju) ne more nikogar voditi ali učiti. Sodobni politiki, ki se izdajajo za dhīre, so v resnici adhīre, zato od njih ne moremo pričakovati popolnega znanja. V resnici stremijo samo po dobri plači. Kako bi lahko potem vodili množice k pravi poti samospoznavanja? Če si torej želimo pridobiti pravo izobrazbo, moramo ponižno poslušati dhīro.

Adhīra (tas, kuris nesimokė pas dhīrą) negali vadovauti mokymo procesui. Šiuolaikiniai politikai, kurie dedasi dhīromis, iš tikrųjų yra adhīros, todėl iš jų nėra ko tikėtis gauti tobulų žinių. Jiems terūpi, kaip pralobti, kaupiant dolerius ir centus. Argi jie gali išvesti žmones į teisingą savęs pažinimo kelią? Todėl, norint įgyti tikrą išsilavinimą, reikia nuolankiai klausytis dhīros.