KOMENTARAS: „Śrīmad-Bhāgavatam“ (1.5.17) Śrī Nārada Munis taip moko Vyāsadevą:

„Jei kas atsižada visų materialių siekių ir visiškai atsiduoda Aukščiausiojo Dievo Asmens globai, tas jokiu būdu nieko nepraranda ir nepatiria nuopuolio. Kita vertus, nebhaktas gali kuo puikiausiai atlikti savo nurodytas pareigas ir vis tiek nieko nelaimėti.“ Materialiems planams įgyvendinti yra daug tiek įprastinių būdų, tiek ir atitinkančių šventraščių nurodymus. Bet iš transcendentalisto reikalaujama atsisakyti bet kokios materialios veiklos vardan dvasinio tobulėjimo su Kṛṣṇos sąmone. Gal kas prieštaraus, kad puoselėjant Kṛṣṇos sąmonę aukščiausią tobulumą galima pasiekti tik tada, kai pasirinktuoju keliu nuosekliai eini iki galo, o nepasiekus tokio tobulumo pakopos, bus pralaimėta ir materialiu, ir dvasiniu požiūriu. Šventraščiai nurodo, kad už neatliktas nurodytas pareigas reikia atkentėti, todėl tas, kuris deramai nevykdo savo transcendentinių pareigų, susilaukia atpildo. Bhāgavatam tikina, kad nevykėliui transcendentalistui nėra pagrindo nerimauti. Jeigu jis ir susilauks atoveikio dėl netobulai atliktų nurodytų pareigų, jis vis tiek nieko nepralaimės, nes gera lemianti Kṛṣṇos sąmonė neprarandama – kas ją turi dabar, turės ją ir kitą gyvenimą, net jei ir gims žemos kilmės. Kita vertus, žmogus, tiksliai vykdantis nurodytas pareigas, nebūtinai gauna teigiamus rezultatus, jeigu jis nėra įsisąmoninęs Kṛṣṇos.

Pasakytų žodžių prasmė tokia: žmoniją galima padalyti į dvi grupes – tuos, kurie laikosi reguliuojamųjų principų, ir tuos, kurie jų nesilaiko. Tie, kurie paprasčiausiai gyvuliškai tenkina jusles ir nieko neišmano apie kitą gyvenimą bei dvasinį išsigelbėjimą, skiriami prie nesilaikančių reguliuojamųjų principų. O tie, kurie laikosi šventraščiuose nurodytų principų, priklauso antrajai grupei. Kad ir kokie būtų pirmosios grupės žmonės – civilizuoti ar necivilizuoti, išsilavinę ar ne, stiprūs ar silpni – juos valdo vien gyvuliški polinkiai. Jų veiksmai nežada nieko gera, nes jie, tenkindami gyvuliškus polinkius (valgyti, miegoti, poruotis ir gintis) amžinai lieka kančių perpildytoje materialioje būtyje. O tie, kurie gyvenimą tvarko pagal šventraščių nurodymus ir palengva artėja prie Kṛṣṇos sąmonės, be abejonės, daro gyvenime pažangą.

Einantys geros lemties keliu gali būti suskirstyti į tokias tris grupes: (1) tie, kurie laikosi šventraščių taisyklių ir yra pasiekę materialią gerovę, (2) tie, kurie stengiasi galutinai išsivaduoti iš materialios būties, ir (3) Kṛṣṇą įsisąmoninę bhaktai. Tie, kurie siekdami materialios laimės laikosi šventraščių taisyklių, skirstomi dar į dvi grupes: tuos, kurie siekia mėgautis savo veiklos rezultatais, ir tuos, kurie nesiekia savo veiklos vaisių. Pirmieji gali pasiekti aukštesnį pragyvenimo lygį, pakilti net į aukštesnes planetas, ir vis dėlto jie neištrūksta iš materialios būties, todėl kelias, kuriuo jie eina, nėra gera lemiantis. Iš tikrųjų gera lemianti veikla yra ta, kuri veda į išsivadavimą, o veikla, kurios tikslas nėra savęs pažinimas, t.y. atsisakymas materialios, kūniškos gyvenimo sampratos, apskritai nieko gera nežada. Gera lemianti veikla yra tiktai veikla su Kṛṣṇos sąmone, todėl kiekvieną, kuris savo valia pakelia visus kūno nepatogumus vardan tobulėjimo Kṛṣṇos sąmonės kelyje, galima pavadinti tikru transcendentalistu, pasirinkusiu griežtą asketišką gyvenimą. O kadangi aštuonialypės yogos sistema galų gale nukreipia žmogų perprasti Kṛṣṇos sąmonę, ją praktikuoti taip pat palanku, ir jei šiam reikalui atiduodamos visos jėgos, nuopuolio bijoti nereikia.