KOMENTARAS: Šiame posme skaitome „Bhagavad-gītos“ istoriją, atsektą nuo senų senovės, kai ji buvo perteikta visų planetų valdovams, o pirmiausiai – Saulės planetos valdovui. Pagrindinis visų planetų valdovų uždavinys – ginti savo gyventojus, todėl karalių luomas turi žinoti „Bhagavad-gītos“ mokslą, kad mokėtų valdyti savo piliečius ir apsaugotų juos nuo materialiųjų geismų nelaisvės. Žmogaus gyvenimas yra skirtas ugdyti dvasinį žinojimą, suvokti amžiną ryšį su Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu, todėl visų valstybių bei planetų vyriausių vykdomosios valdžios atstovų pareiga švietimo, kultūros bei religijos priemonėmis diegti šią mintį gyventojų sąmonėn. Kitaip sakant, visų valstybių vadovų funkcija – propaguoti Kṛṣṇos sąmonės mokslą, siekiant, kad žmonės susipažintų su šiuo didžiu mokslu ir žengtų sėkmės keliu, naudodamiesi galimybe, kurią teikia žmogiškoji gyvybės forma.

Šioje epochoje Saulės dievas, Saulės valdovas, yra žinomas Vivasvāno vardu. Saulė – visų Saulės sistemos planetų motina. „Brahma-saṁhitoje“ (5.52) pasakyta:

„Tebūna pagarbinta, – tarė Viešpats Brahmā, – pirminė asmenybė, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Govinda [Kṛṣṇa], kurio nurodymu planetų valdovė Saulė gauna neišsenkamą galybę ir kaitrą. Saulė – Viešpaties akis. Ji skrieja savo orbita, paklusdama Jo įsakymui.“

Saulė – planetų valdovė, o valdo Saulės planetą, be kurios šilumos ir šviesos negali egzistuoti kitos planetos, Saulės dievas (dabar Vivasvānas). Ji skrieja savo orbita paklusdama Kṛṣṇos įsakymui. Būtent Vivasvāną Viešpats Kṛṣṇa neatmenamais laikais pasirinko pirmuoju Savo mokiniu, kuriam ir perdavė „Bhagavad-gītos“ mokslą. Todėl Gīta – tai ne koks spekuliatyvus traktatas, skirtas eiliniam mokslininkui, o autoritetinga knyga, pasiekusi mus iš amžių glūdumos.

Atsekti Gītos istoriją galima iš tokių „Mahābhāratos“ (Śanti-parva 348.51–52) eilučių:

„Epochos, kuri vadinasi Tretā-yuga, pradžioje šį mokslą apie savitarpio santykius su Aukščiausiuoju Vivasvānas perteikė Manu. Žmonijos tėvas Manu perdavė jį savo sūnui Mahārājai Ikṣvāku, Žemės planetos valdovui ir Raghu dinastijos, kurioje apsireiškė Viešpats Rāmacandra, protėviui.“ Vadinasi, „Bhagavad-gītā“ yra žinoma žmonių visuomenei nuo Mahārājos Ikṣvāku laikų.

Jau praslinko penki Kali-yugos tūkstantmečiai; iš viso ji trunka 432000 metų. Prieš ją buvo Dvāpara-yuga (800000 metų), o dar anksčiau – Tretā- yuga (1200000 metų). Taigi maždaug prieš 2005000 metų Manu perteikė „Bhagavad-gītą“ savo sūnui ir mokiniui, Žemės planetos karaliui Mahārājai Ikṣvāku. Dabartinio Manu gyvenimo trukmė 305300000 metų, iš jų 120400000 jis jau pragyveno. Atsižvelgiant į tai, kad Gītą Savo mokiniui, Saulės dievui Vivasvānui, Viešpats persakė dar prieš Manu gimimą – tai įvyko (labai apytikriu apskaičiavimu) mažų mažiausiai prieš 120400000 metų, o žmonių visuomenėje ji žinoma apie du milijonus metų. Viešpats pakartojo ją Arjunai maždaug prieš penkis tūkstantmečius. Tokia bendrais bruožais yra Gītos istorija, jei tikėsime pačia Gita ir jos autoriaus Viešpaties Śrī Kṛṣṇos žodžiais. Ji buvo perteikta Saulės dievui Vivasvānui, nes jis irgi kṣatriyas, visų sūrya-vaṁśa kṣatriyų, t.y. Saulės dievo ainių kṣatriyų protėvis. Kadangi „Bhagavad-gītā“ prilygsta Vedoms (juk išsakė ją Aukščiausiasis Dievo Asmuo), šios žinios yra apauruṣeya – antžmogiškos. Vedų mokymas suvokiamas toks, koks jis yra, be žmogaus interpretacijų, todėl ir Gītā privalo būti suvokta atsisakant žemiškų interpretacijų. Tuščių disputų mėgėjai gali ją interpretuoti savaip, bet tada ji nebebus „Bhagavad-gītā“ tokia, kokia ji yra. „Bhagavad-gītą“ reikia suvokti tokią, kokia ji yra pagal mokinių seką. Šiame posme ir pasakojama, kaip Viešpats išsakė ją Saulės dievui, Saulės dievas perdavė ją savo sūnui Manu, o Manu perteikė savo sūnui Ikṣvāku.