Skip to main content

VERŠ 41

TEXT 41

Verš

Tekstas

tasmāt tvam indriyāṇy ādau
niyamya bharatarṣabha
pāpmānaṁ prajahi hy enaṁ
jñāna-vijñāna-nāśanam
tasmāt tvam indriyāṇy ādau
niyamya bharatarṣabha
pāpmānaṁ prajahi hy enaṁ
jñāna-vijñāna-nāśanam

Synonyma

Synonyms

tasmāt — preto; tvam — ty; indriyāṇi — zmysly; ādau — od počiatku; niyamya — usmerňovaním; bharata-ṛṣabha — ó, Arjuna, najlepší z Bharatovcov; pāpmānam — ploditeľ hriechu; prajahi — skroť; hi — iste; enam — toto; jñāna — poznanie; vijñāna — vedecké poznanie čistej duše; nāśanam — ničiteľ.

tasmāt — todėl; tvam — tu; indriyāṇi — jusles; ādau — iš pradžių; niyamya — reguliuodamas; bharata-ṛṣabha — o geriausias iš Bharatos ainių; pāpmānam — didįjį nuodėmės simbolį; prajahi — pažaboki; hi — tikrai; enam — šį; jñāna — išmanymo; vijñāna — ir mokslinio grynosios sielos pažinimo; nāśanam — naikintoją.

Překlad

Translation

Ó, Arjuna, najlepší z Bharatovcov, preto ovládaním zmyslov od samotného počiatku skroť tohto ploditeľa hriechu, žiadostivosť, a zabi tohto ničiteľa poznania a sebarealizácie.

Todėl, o Arjuna, geriausias iš Bharatų, nuo pat pradžių valdyk jusles ir taip pažabosi didįjį nuodėmės simbolį [geismą], tą išmanymo ir savęs pažinimo naikintoją.

Význam

Purport

Śrī Kṛṣṇa poradil Arjunovi, aby od samého začiatku krotil svoje zmysly, aby premohol najväčšieho hriešneho nepriateľa, žiadostivosť, ktorá ničí túžbu po duchovnom poznaní a po poznaní pravého „ja“. Slovom jñāna sa myslí poznanie svojho pravého „ja“ alebo náuka o rozdiele medzi dušou a hmotným telom. Slovo vijñāna označuje podrobnejšie poznanie duše, jej prirodzeného postavenia a večného vzťahu k Najvyššej Duši. V Śrīmad-Bhāgavatame (2.9.31) je to vysvetlené takto:

KOMENTARAS: Viešpats pataria Arjunai visų pirma išmokti valdyti jusles, kad sutramdytų didžiausią priešą, didžiausią nusidėjėlį – geismą, kuris naikina poreikį suvokti save ir žinias apie savąjį „aš“. Jñāna – tai savojo „aš“, kuris skiriasi nuo „ne-aš“, pažinimas, kitaip sakant, tai – žinojimas, kad dvasinė siela nėra kūnas. Vijñāna nurodo ypatingą išmanymą apie prigimtinį dvasinės sielos būvį ir apie jos ryšį su Aukščiausiąja Siela. „Śrīmad-Bhāgavatam“ (2.9.31) tai paaiškinama tokiais žodžiais:

jñānaṁ parama-guhyaṁ me
yad vijñāna-samanvitam
sa-rahasyaṁ tad-aṅgaṁ ca
gṛhāṇa gaditaṁ mayā
jñānaṁ parama-guhyaṁ me
yad vijñāna-samanvitam
sa-rahasyaṁ tad-aṅgaṁ ca
gṛhāṇa gaditaṁ mayā

„Poznanie duše a Najvyššej Duše je veľmi dôverné a tajomné, ale toto poznanie a jeho realizácia sa dá pochopiť, keď ju z rôznych pohľadov vysvetlí samotný Pán.“ Bhagavad-gītā nám dáva poznanie o duchovnom „ja“. Živé bytosti sú Pánovými čiastočkami a sú určené jedine na to, aby Mu slúžili. Takéto vedomie sa nazýva vedomie Kṛṣṇu. Od samého počiatku života sa teda musíme učiť zameriavať myseľ na Kṛṣṇu, byť si tak plne vedomý Kṛṣṇu a konať podľa toho.

„Savojo „aš“ ir Aukščiausiojo „Aš“ pažinimas – slaptas ir mįslingas, tačiau galima įgyti žinių ir ypatingos rūšies patyrimą, jei Pats Viešpats paaiškins skirtingus šio pažinimo aspektus.“ „Bhagavad-gītā“ pateikia mums ir bendras, ir smulkias žinias apie savąjį „aš“. Gyvosios esybės – sudėtinės Viešpaties dalelės, ir todėl vienintelis jų uždavinys – tarnauti Viešpačiui. Tokia sąmonė vadinasi Kṛṣṇos sąmonė. Todėl nuo pat gyvenimo pradžios reikia mokytis Kṛṣṇos sąmonės, kad visiškai išsiugdytum ją ir pagal ją veiktum.

Žiadostivosť je zvráteným obrazom lásky k Bohu, ktorá je prirodzenosťou každého živého tvora. Ak je človek už od samého začiatku života vychovávaný vo vedomí Kṛṣṇu, nemôže jeho prirodzená láska k Bohu degradovať na žiadostivosť. Ak necháme lásku k Bohu poklesnúť na úroveň žiadostivosti, je nesmierne ťažké vrátiť sa znovu do prirodzeného stavu. Oddaná služba Kṛṣṇovi je taká silná, že aj ten, kto začal neskoro, môže začať milovať Boha, keď sa bude riadiť zásadami oddanej služby. Takže človek môže začať ovládať svoje zmysly láskyplnou službou Kṛṣṇovi v hociktorom životnom štádiu alebo od okamihu, keď si uvedomí závažnosť celej veci. Takto môže premeniť žiadostivosť na najvyššiu dokonalosť ľudského života, na lásku k Bohu.

Geismas tėra iškreiptas meilės Dievui, kuri prigimta kiekvienai gyvajai esybei, atspindys. Jeigu nuo vaikystės žmogus auklėjamas Krsnos sąmonės dvasia, ta prigimta meilė Dievui negali pavirsti į geismą. Kai meilė Dievui išsigimsta į geismą, ją labai sunku grąžinti į normalią būklę. Vis dėlto Krsnos sąmonė tokia galinga, kad net pavėluotai stojęs į šį kelią, laikydamasis reguliuojamųjų pasiaukojimo tarnystės principų gali pamilti Dievą. Žodžiu, bet kuriame gyvenimo etape arba nuo tos akimirkos, kai suvokei neatidėliotiną to būtinumą, gali pradėti kontroliuoti savo jusles įsisąmoninęs Kṛṣṇą, su pasiaukojimu tarnaudamas Viešpačiui, ir šitokiu būdu geismą paversti meile Dievui, aukščiausiu žmogaus gyvenimo tikslu.