Skip to main content

Įvadas

Introducción

„Vedų mokymas“

“Teachings of the Vedas

(Jo Dieviškosios Kilnybės
A. C. Bhaktivedantos Svamio Prabhupādos paskaita, įvykusi
1969 metų spalio 6 dieną Anglijoje, Londone, Conway Hall’e.)

[Conferencia dictada por Su Divina Gracia A.C. Bhaktivedanta Swami Prabhupāda el 6 de Octubre de 1969, en el Conway Hall de Londres, Inglaterra.].

Ponios ir ponai, šios dienos tema – Vedų mokymas. Kas yra Vedos? Sanskrito žodžio veda veiksmažodinę šaknį galima aiškinti įvairiai, tačiau iš esmės veda reiškia „žinios“. Vedų mokymas yra pirminės žinios, todėl visas mūsų turimas žinias galime pavadinti veda. Kol esame sąlygoti materijos, mūsų žinios turi daug trūkumų. Sąlygota siela skiriasi nuo išsivadavusios tuo, kad sąlygotai sielai būdingi keturi trūkumai. Pirmasis trūkumas tas, kad ji pasmerkta klysti. Pavyzdžiui, mūsų šalyje Mahatma Gandhis laikomas didžiu žmogumi, tačiau net ir jis daug kartų klydo. Paskutiniąją jo gyvenimo dieną patarėjas perspėjo jį: „Mahatma Gandhi, neikite į susirinkimą Nju Delyje. Iš savo draugų girdėjau, kad ten pavojinga.“ Tačiau jis nepaklausė. Jis atkakliai laikėsi savo nuomonės, kad turi eiti, ir buvo nužudytas. Klysta net tokios didžios asmenybės, kaip Mahatma Gandhis ar prezidentas Kennedy – visų nė neišvardinsi. Klysti žmogiška. Toks vienas iš sąlygotos sielos trūkumų.

Damas y caballeros, el tema de hoy es “Las enseñanzas de los Vedas”. ¿Qué son los Vedas? La raíz verbal de la palabra sánscrita veda puede ser interpretada de diversas maneras, pero el significado final es sólo uno. Vedas significa conocimiento. Cualquier conocimiento que aceptemos es llamado veda, ya que las enseñanzas de los Vedas son el conocimiento original. En el estado condicionado nuestro conocimiento está sujeto a muchas deficiencias. La diferencia que existe entre un alma condicionada y un alma liberada es que el alma condicionada tiene cuatro tipos de defectos. El primer defecto es que debe cometer errores. Por ejemplo, en nuestro país se consideraba a Mahātmā Gandhi como una gran personalidad, pero él cometió muchos errores. Incluso al final de su vida su asistente le advirtió: “Mahātmā Gandhi, no vayas a la reunión de Nueva Delhi. Tengo algunos amigos y me dijeron que hay peligro”. Pero él no escuchó. Insistió en ir y fue muerto. Incluso grandes personalidades como Mahātmā Gandhi, el presidente Kennedy y tantos otros, cometen errores. Errar es humano. Éste es un defecto del alma condicionada.

Kitas trūkumas – pasiduoti iliuzijos apgaulei. Iliuzija reiškia matyti tai, ko nėra (māyā). Māyā reiškia „tai, ko nėra“. Kiekvienas savo kūną laiko savuoju „aš“. Paklaustas, kas esate, atsakysite: „Aš misteris Džonas, aš turtingas žmogus, aš tas ir tas“, t. y. tapatinsite save su kūnu. Bet jūs – ne kūnas. Tai iliuzija.

Otro defecto es estar en ilusión. Ilusión significa aceptar algo que no es: māyā. La palabra māyā significa aquello que no es. Todo el mundo está aceptando el cuerpo como si fuese uno mismo. Si les pido que me digan lo que son, ustedes dirán: “Soy Juan; soy un hombre rico; soy esto, soy aquello”. Todas éstas son identificaciones corporales, pero ustedes no son estos cuerpos. Esta es la ilusión.

Trečiasis trūkumas – tai polinkis apgaudinėti. Kiekvienas yra linkęs apgaudinėti kitus. Visiškas kvailys, ir tas, dedasi labai protingas. Akivaizdu, kad jis nieko nesupranta ir daro klaidas, tačiau jis vis tiek samprotauja: „Manau, yra taip ir taip“, nors iš tikrųjų nė nenutuokia, kas yra patsai ir dėl ko gyvena. Jis rašo filosofines knygas, nors pats toli gražu nėra tobulas. Tai yra liga, kuri vadinasi apgavystė.

El tercer defecto es la propensión a engañar. Todo el mundo tiene la propensión a engañar a los demás. Aunque alguna persona sea el tonto número uno, se hace pasar por muy inteligente. Aunque se le haya indicado que está en ilusión y que comete errores, él teoriza: “Pienso que esto es así, y esto es asá”. Pero ni siquiera conoce su propia posición. Él escribe libros de filosofía aunque tiene defectos. Ésa es su enfermedad. Eso es engañar.

Ir pagaliau paskutinysis trūkumas – mūsų juslių netobulumas. Mes labai didžiuojamės, kad galime regėti. Dažnas iššaukiamai klausia: „O ar galite parodyti man Dievą?“ Bet ar jūs turite akis, kad pamatytumėte Dievą? Neturint jų, tai padaryti neįmanoma. Jei dabar kambaryje staiga užgestų šviesa, jūs nepamatytumėte net savo paties rankos. Tad ko vertas jūsų regėjimas? Taigi, turėdami netobulus jutimus, mes negalime tikėtis įgyti žinių (vedų). Sąlygota siela, turinti šiuos trūkumus, negali suteikti tobulų žinių. Be to, mes ir patys netobuli. Štai kodėl mes priimame Vedas tokias, kokios jos yra.

Finalmente, nuestros sentidos son imperfectos. Estamos muy orgullosos de nuestros ojos. A menudo alguien lanzará el desafío: “¿Podrías mostrarme a Dios?”. Pero, ¿tenemos los ojos para ver a Dios? Nunca podremos verlo si carecemos de ojos para ello. Si el cuarto quedara repentinamente oscuro, ni siquiera podríamos vernos las manos. Así pues, ¿qué poder tenemos para ver? Por lo tanto, no podemos esperar adquirir conocimiento (veda) con estos sentidos imperfectos. Todas estas deficiencias de la vida condicionada nos impiden darle conocimiento perfecto a nadie. Nosotros mismos tampoco somos perfectos. Por eso aceptamos los Vedas tal como son.

Jūs pavadinsite Vedas „induizmo“ raštais, tačiau iš tikro žodžiai „induistas, indas“ yra svetimos kilmės. Mes ne induistai. Geriausiai mūsų kultūrą apibrėžia žodis varṇāśrama. Šis žodis nurodo į tuos, kurie gyvena pagal Vedas ir pripažįsta visuomenės skirstymo į keturias varṇas ir keturias āśramas pagrįstumą. Yra keturios visuomenės klasės ir keturios dvasinio gyvenimo pakopos. Ši sistema vadinasi varṇāśrama. „Bhagavad-gītoje“ (4.13) pasakyta: „Šios klasės egzistuoja visur, nes jas sukūrė Dievas.“ Keturios visuomenės klasės, tai: brāhmaṇai, kṣatriyai, vaiśyai ir śūdros. Brāhmaṇai yra labai protingi žmonės, pažinę Brahmaną. Kita protingų žmonių klasė – kṣatriyai, valdytojai. Trečioji – vaiśyai, arba prekijai. Šis natūralus visuomenės skirstymas į klases sutinkamas visur. Toks yra Vedų principas, ir mes jį laikome teisingu. Vedų principus reikia pripažinti kaip neginčijamą tiesą, kadangi Vedos neklysta. Tokia žodžio „pripažinti“ prasmė. Antai Indijoje karvės mėšlas, nors ir yra gyvulio išmatos, laikomas švariu. Vienur Vedos sako, kad, prisilietus prie išmatų, reikia nedelsiant išsimaudyti, o kitur – kad karvės mėšlas švarus. Išvalius karvės mėšlu nešvarią vietą, ji tampa švari. Įprastinė mūsų logika sakys: „Tai prieštaravimas.“ Ir iš tikrųjų, įprastiniu požiūriu pastarasis nurodymas prieštarauja ankstesniajam, tačiau čia nėra klaidos. Tai faktas. Kalkutoje vienas garsus mokslininkas medikas ištyrė karvės mėšlą ir nustatė, kad jis puikus antiseptikas.

Puede ser que ustedes digan que los Vedas son algo hindú, pero ésta es una palabra extranjera. Nosotros no somos hindúes; nuestra verdadera denominación es varṇāśrama. La palabra varṇāśrama denota a los seguidores de los Vedas, a aquellos que aceptan la sociedad humana con ocho divisiones de varṇa y āśrama. Hay cuatro divisiones sociales y cuatro divisiones de vida espiritual. A esto se le llama varṇāśrama. En El Bhagavad-gītā se afirma: “Estas divisiones existen en todas partes debido a que fueron creadas por Dios”. Las divisiones sociales son: brāhmaṇa, kṣatriya, vaiśya y śūdra. La palabra brāhmaṇa se refiere a la clase de hombres muy inteligentes, quienes conocen lo que es el Brahman. Los kṣatriyas, el grupo administrador, son similarmente la siguiente clase de hombres inteligentes. Luego vienen los vaiśyas, el grupo mercantil. Estas clasificaciones naturales se encuentran en todas partes. Este es el principio védico y nosotros lo aceptamos. Los principios védicos son aceptados como una verdad axiomática, ya que no pueden tener ningún error. En eso consiste la aceptación. Por ejemplo, en la India se acepta que el estiércol de vaca es puro, aunque sea el excremento de un animal. Por un lado nos encontraremos con el mandamiento védico diciendo que uno debe bañarse inmediatamente si toca excremento. Pero por otro lado se dice que el excremento de vaca es puro. Si alguien unta estiércol de vaca en un lugar impuro, ese lugar se purifica. Con nuestro razonamiento ordinario podemos argüir: “Esto es contradictorio”. En realidad es contradictorio desde el punto de vista ordinario, pero no es falso. Es un hecho cierto. Un doctor y científico muy prominente analizó en Calcuta el estiércol de vaca y encontró que posee todas las propiedades antisépticas.

Jeigu Indijoje žmogus pasakytų kam nors: „Tu turi daryti taip“, jis išgirstų atsakymą: „Ką tu nori tuo pasakyti? Ar taip liepia Vedos, kad aš neprieštaraudamas turėčiau klausyti tavęs?“ Vedų nurodymų negalima aiškinti, kaip kam patinka. Ir jeigu atidžiai panagrinėsite kiekvieną šių nurodymų, galų gale įsitikinsite, kad visi jie teisingi.

Si en la India una persona le dice a otra: “Debes hacer esto”, tal vez se le conteste: “¿Qué dices? ¿Es acaso un mandamiento védico el que yo deba seguirte sin discutir?”. Los mandamientos védicos no pueden ser interpretados. Pero si en última instancia estudiamos cuidadosamente por qué existen estos mandamientos, encontraremos que están correctos.

Vedų išmintis nėra žmonių sukauptos žinios. Vedų žinių šaltinis yra dvasinis pasaulis, Viešpats Kṛṣṇa. Kitas Vedų pavadinimas yra śruti. Śruti – tai žinios, įgyjamos ne eksperimentinio mokslo keliu, o tiesiog klausantis. Śruti yra tarsi motina. Iš motinos mes daug ką sužinome. Antai, jeigu jūs norite sužinoti, kas jūsų tėvas, į šį jūsų klausimą gali atsakyti tik motina. Kai motina sako: „Štai tavo tėvas“, belieka tuo patikėti, nes eksperimentiškai to patikrinti negalima. Analogiškai, jeigu norite pažinti tai, kas yra už patyrimo ribų, kas nepasiekiama jutimams ir yra aukščiau eksperimentinio mokslo galių, turite kreiptis į Vedas. Apie eksperimentus čia negali būti ir kalbos. Viskas jau išbandyta ir patikrinta. Reikia patikėti motinos žodžiais. Kitos išeities nėra.

Los Vedas no son recopilaciones de conocimiento humano. El conocimiento védico proviene del mundo espiritual, proviene del Señor Kṛṣṇa. Otro nombre que reciben los Vedas es śruti. La palabra śruti se refiere al conocimiento que se adquiere oyendo. Éste no es un conocimiento experimental. Se considera al śruti como la madre. Nuestra madre nos da mucho conocimiento. Por ejemplo, si alguien quiere saber quién es su padre, ¿quién podrá contestarle? Su madre. Si la madre dice: “Aquí está tu padre”, uno debe aceptar eso. No es posible hacer experimentos para descubrir si ése es realmente su padre. En forma similar, si alguien quiere conocer algo que esté más allá de su experiencia, más allá de su conocimiento experimental, más allá de las actividades de los sentidos, entonces debe aceptar los Vedas. No es posible experimentar; ya ha sido experimentado. Es algo ya establecido. Por ejemplo, se debe aceptar como correcta la versión de la madre. No hay ninguna otra alternativa.

Vedos yra laikomos motina, o Brahmā vadinamas seneliu, arba proseniu, kadangi kūrimo aušroje jis pirmasis gavo Vedų žinias. Brahmā buvo pirmoji gyvoji būtybė. Gautąsias Vedų žinias jis perteikė Nāradai ir kitiems mokiniams bei sūnums, o šie savo ruožtu perdavė jas savo mokiniams. Taip mokinių seka Vedų žinios pasiekė mus. „Bhagavad-gītā“ irgi patvirtina, kad Vedų žinios perteikiamos tokiu būdu. Eksperimentuodami prieisime prie tų pačių išvadų. Geriau iškart pripažinti Vedų teiginius – taip sutaupysite laiko. Jeigu norite sužinoti, kas jūsų tėvas, ir autoritetas šiuo klausimu jums yra motina, tai nesiginčydami sutiksite su tuo, ką ji sakys. Yra trys įrodymų būdai: pratyakṣa, anumāna ir śabda. Pratyakṣa reiškia „tiesioginis stebėjimas“. Tiesioginis stebėjimas nėra pats geriausias, nes mūsų jutimai netobuli. Mes kasdien matome saulę, ir mums ji panaši į nedidelį skritulį, nors iš tikrųjų ji daug kartų didesnė už daugelį planetų. Tad ko vertas stebėjimas? Norėdami daugiau sužinoti apie saulę, turime skaityti knygas. Vadinasi, tiesioginis patyrimas netobulas. Egzistuoja dar ir kitas pažinimo būdas – anumāna, induktyvioji logika, arba hipotezė: „Galbūt yra taip.“ Antai Darvino teorija sako: „Gali būti, kad yra taip ir taip.“ Tačiau tai ne mokslas. Tai spėjimas, o spėjimas, kaip ir tiesioginis patyrimas, negali būti tobulas. Patikimiausios yra tos žinios, kurios gaunamos iš autoritetingų šaltinių. Kai jūs gaunate radijo laidų programą, kurią išleido radijo stotis, jūs tikite ja. Jūs nemėginate jos neigti. Jums nereikalingi jokie eksperimentai, nes gavote ją iš patikimo šaltinio.

Se considera que los Vedas son la madre, y Brahmā es llamado el abuelo, el antepasado, debido a que fue el primero en recibir instrucción sobre el conocimiento védico. En el principio Brahmā fue la primera criatura viviente. Él recibió este conocimiento védico y se lo impartió a Nārada y a otros discípulos e hijos suyos, y ellos también lo distribuyeron a sus propios discípulos. El conocimiento védico desciende así a través de la sucesión discipular. En El Bhagavad-gītā también se confirma que el conocimiento védico es comprendido de esta manera. Si uno se esfuerza por comprobarlo experimentalmente, llegará a la misma conclusión, pero debe aceptarlo para ahorrar tiempo. Si alguien desea saber quién es su padre y acepta a su madre como autoridad, entonces aceptará sin discusión todo lo que ella diga. Hay tres clases de evidencia: pratyakṣa, anumāna y śabda. Pratyakṣa significa directo. La evidencia directa no es muy buena ya que nuestros sentidos son imperfectos. Nosotros vemos el Sol diariamente y nos parece apenas como un pequeño disco, pero en realidad es mucho más grande que muchos planetas. ¿De qué sirve esa visión? Por eso debemos leer libros, y así poder comprender todo lo relativo al Sol. Así que, la experiencia directa no es perfecta. Luego está el conocimiento inductivo: “Tal vez sea así”, la hipótesis. Por ejemplo, la teoría de Darwin dice que quizá esto sea así, quizás sea asá, pero eso no es una ciencia. Eso es tan sólo una sugerencia que además tampoco es perfecta. Lo perfecto es recibir el conocimiento que proviene de las fuentes autoritativas. Nosotros aceptamos la guía de los programas de radio que emiten las autoridades de la estación. No la rechazamos ni tenemos que verificarla, pues proviene de fuentes autoritativas.

Vedų žinios vadinasi śabda-pramāṇa, arba śruti. Śruti reiškia, kad tas žinias reikia įgyti klausantis. Vedos moko, kad, norėdami suvokti transcendentinį mokslą, turime klausytis žmogaus, kuris jį išmano. Transcendentinės žinios – tai žinios iš anapus visatos. Visatos ribose gaunamos žinios yra materialios, o žinios iš anapus visatos – transcendentinės. Mes neįstengiame nuskrieti ten, kur baigiasi visata, o ką kalbėti apie dvasinį pasaulį. Taigi gauti pilnaverčių žinių mes negalime.

El conocimiento védico es llamado śabda-pramāṇa. Otro nombre que tiene es śruti, lo cual significa que este conocimiento debe recibirse únicamente por recepción auditiva. Los Vedas instruyen que debemos escuchar a la autoridad para poder comprender el conocimiento trascendental. El conocimiento trascendental se origina fuera de este universo. Dentro de este universo existe el conocimiento material, y más allá de este universo está el conocimiento trascendental. Si ni siquiera podemos llegar al límite de este universo, entonces, ¿cómo podremos ir al mundo espiritual? Por ese motivo es imposible adquirir conocimiento completo.

Dvasinis pasaulis išties egzistuoja. Egzistuoja kita būtis anapus to, kas būna tai išreikšta, tai neišreikšta. Tačiau kaip sužinoti, kad egzistuoja pasaulis, kurio planetos ir gyventojai amžini? Žinių apie jį turime, bet kaip jas eksperimentiškai patikrinti? Tai neįmanoma. Todėl turime kreiptis pagalbos į Vedas. Toks yra Vedų pažinimo metodas. Mūsų Kṛṣṇos sąmonės judėjimas gauna žinias iš aukščiausiojo autoriteto, Kṛṣṇos. Aukščiausiuoju autoritetu Kṛṣṇą pripažįsta visų kategorijų žmonės. Visų pirma aš kalbu apie dvi transcendentalistų kategorijas. Viena jų – impersonalistai, māyāvādžiai. Paprastai juos vadina vedāntistais, Śaṅkarācāryos pasekėjais. Kita transcendentalistų kategorija – vaiṣṇavai. Jiems priklauso Rāmānujācārya, Madhvācārya bei Viṣṇusvāmis. Ir Śaṅkara-sampradāya, ir Vaiṣṇava-sampradāya pripažįsta Kṛṣṇą Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu. Śaṅkarācārya paprastai laikomas impersonalistu, nes jis skelbė impersonalizmą ir beasmenio Brahmano idėją, tačiau iš tikrųjų jis buvo užsislėpęs personalistas. Komentuodamas „Bhagavad-gītą“ jis rašė: „Nārāyaṇa, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, egzistuoja anapus šio kosminio pasaulio.“ Ir toliau: „Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Nārāyaṇa, – tai Kṛṣṇa. Jis atėjo į žemę kaip Devakī ir Vasudevos sūnus.“ Śaṅkarācārya neatsitiktinai pamini Kṛṣṇos tėvo ir motinos vardus. Taigi visi transcendentalistai pripažįsta Kṛṣṇą Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu. Tai yra neginčijama. Kṛṣṇos sąmonėje žinių mes semiamės tiesiogiai iš Kṛṣṇos, skaitydami „Bhagavad-gītą“. Mes išleidome „Bhagavad-gītą, kokia ji yra“, kadangi priimame Paties Kṛṣṇos žodžius tiesiogiai, neinterpretuodami jų kaip mums patinka. Toks yra Vedų pažinimo metodas. Vedų žinios yra grynos, todėl mes pripažįstame jas. Mes pripažįstame viską, ką sako Kṛṣṇa. Tai Kṛṣṇos sąmonė. Taip sutaupome daug laiko. Pasirinkus tinkamą autoritetą arba žinių šaltinį, galima sutaupyti laiko. Pavyzdžiui, materialiame pasaulyje yra du pažinimo metodai: indukcijos ir dedukcijos. Kad žmogus mirtingas, pripažįstame vadovaudamiesi dedukcijos metodu. Jūsų tėvas, sesuo – visi aplink tvirtina, kad žmogus mirtingas, tačiau pats jūs nedarote eksperimentų. Jūs neabejojate, kad žmogus mirtingas. O jeigu norėtumėte patikrinti, ar tikrai žmogus mirtingas, turėtumėte ištirti visus iki vieno žmones, ir vis tiek liktų abejonė, kad kažkur yra nemirtingas žmogus, tik jūs jo nesutikote. Jūsų tyrinėjimams nebūtų galo. Sanskrito kalba šis metodas vadinasi āroha, aukštyneigis. Jeigu norite įgyti žinių savo jėgomis, pasitikėdamas vien netobulais jutimais, niekada neprieisite prie teisingų išvadų. Tai neįmanoma.

Hay un cielo espiritual. Existe otra naturaleza que está más allá de lo manifestado y lo no manifestado. Pero, ¿cómo podremos saber que hay un cielo donde los planetas y los habitantes son eternos? Todo ese conocimiento ya existe, pero, ¿cómo podremos hacer un experimento de comprobación? Esto no es posible. Por lo tanto debemos recibir la ayuda de los Vedas. A esto se le llama conocimiento védico. En nuestro movimiento de conciencia de Kṛṣṇa aceptamos el conocimiento que proviene de la autoridad máxima, Kṛṣṇa. Hombres de toda clase aceptan a Kṛṣṇa como la autoridad máxima. Me refiero en primer lugar a las dos clases de trascendentalistas. Una clase es llamada impersonalista, māyāvādī. A ellos generalmente se les conoce como vedantistas, y son seguidores de Śakarācārya. Y hay otra clase de trascendentalistas llamados vaiṣṇavas, tales como Rāmānujācārya, Madhvācārya y Viṣnusvām. Tanto el Śakara-sampradaya como el vaiṣṇava-sampradāya han aceptado a Kṛṣṇa como la Suprema Personalidad de Dios. Se considera que Śaṅkarācārya era un impersonalista que predicó el impersonalismo, el Brahman impersonal, pero en realidad era un personalista oculto. En su comentario sobre El Bhagavad-gītā escribió: “Nārāyaṇa, la Suprema Personalidad de Dios, está más allá de esta manifestación cósmica”. Y de nuevo confirmó: “Esa Suprema Personalidad de Dios, Nārāyaṇa, es Kṛṣṇa. El ha venido como el hijo de Devakī y Vasudeva”. Él mencionó particularmente los nombres de Su padre y de Su madre. Así pues, todos los trascendentalistas aceptan a Kṛṣṇa como la Suprema Personalidad de Dios. No hay ninguna duda acerca de esto. En el sendero de conciencia de Kṛṣṇa nuestra fuente de conocimiento es El Bhagavad-gītā, el cual proviene directamente de Kṛṣṇa. Hemos publicado El Bhagavad-gītā tal como es, porque aceptamos lo que Kṛṣṇa está diciendo, sin hacer ninguna interpretación. Así es el conocimiento védico. Aceptamos el conocimiento védico debido a que es puro. Aceptamos todo lo que Kṛṣṇa diga. Así es la conciencia de Kṛṣṇa, y nos ahorra mucho tiempo. Al aceptar a la autoridad correcta o la fuente de conocimiento, uno ahorra mucho tiempo. Por ejemplo, en el mundo material hay dos sistemas para adquirir conocimiento: el inductivo y el deductivo. En el conocimiento deductivo se acepta que el hombre es mortal. Nuestro padre dice que el hombre es mortal, nuestra hermana dice que el hombre es mortal, todo el mundo dice que el hombre es mortal; pero uno no lo comprueba personalmente por la experiencia. Aceptamos como un hecho que el hombre es mortal. Si queremos averiguar si el hombre es realmente mortal, deberemos estudiar a todos los hombres, uno por uno, y quizás lleguemos a pensar que existe algún hombre que no está sujeto a la muerte, pero que todavía no lo hemos visto. Así que, de esa forma nuestra investigación nunca concluiría. En sánscrito a este proceso se le llama āroha, el proceso ascendente. Si alguien quiere adquirir conocimiento mediante algún esfuerzo personal, por el ejercicio de los sentidos imperfectos, nunca llegará a las conclusiones correctas. Esto es imposible.

„Brahma-saṁhitoje“ yra pasakyta: „Sėskite į lėktuvą, skriejantį minties greičiu.“ Mūsų materialūs lėktuvai gali pasiekti dviejų tūkstančių mylių per valandą greitį, o koks gi minties greitis? Sėdėdami namuose, jūs staiga pagalvojate apie Indiją, kuri, sakykime, yra už dešimties tūkstančių mylių, ir išsyk Indijos vaizdas iškyla prieš jūsų akis, ji – jūsų namuose. Jūsų mintys nuskriejo tenai. Štai koks didelis minties greitis. Todėl pasakyta: „Jei tokiu greičiu skriesite milijonus metų, įsitikinsite, kad dvasinis dangus beribis.“ Prie jo neįmanoma net priartėti. Todėl Vedos nurodo, kad reikia (vartojamas žodis „privalu“) kreiptis į bona fide dvasinį mokytoją, guru. Kokius reikalavimus turi atitikti tikras dvasinis mokytojas? Jis turi būti suvokęs Vedų esmę ir išgirdęs ją iš teisingo šaltinio. Priešingu atveju, jo negalima pavadinti tikru. Jis turi būti įsitvirtinęs Brahmane. Tai dvi ypatybės, kuriomis jis privalo pasižymėti.

En El Brahma-saṁhitā se afirma: “Tan sólo viaja en el avión que vuela a la velocidad de la mente”. Nuestros aviones materiales pueden volar a tres mil doscientos kilómetros por hora, pero, ¿cuál es la velocidad de la mente? Si estamos en nuestra casa y repentinamente pensamos en la India que se encuentra a dieciséis mil Kilómetros de distancia, la India estará de inmediato en nuestra casa; nuestra mente ha viajado allá. La velocidad de la mente es demasiado rápida. Por lo tanto se afirma que: “Si uno viaja a esa velocidad durante millones de años, encontrará que el cielo espiritual es ilimitado”. Ni siquiera es posible acercarse a él. Por eso, el mandamiento védico dice que uno debe acercarse - se usa la palabra “obligatoriamente” - a un maestro espiritual fidedigno, a un guru. Y, ¿qué aptitud tiene el maestro espiritual? Él ha escuchado correctamente el mensaje védico de parte de la fuente correcta. De no ser así, él no es fidedigno. Él debe estar establecido firmemente en el Brahman. Éstas son sus dos cualidades.

Mūsų Kṛṣṇos sąmonės judėjimas yra autoritetingas ir atitinka visus Vedų principus. „Bhagavad-gītoje“ Kṛṣṇa sako: „Tikrasis Vedų tyrinėjimo tikslas – pažinti Mane.“ „Brahma-saṁhitoje“ taip pat teigiama: „Kṛṣṇa, Govinda, reiškiasi begaline daugybe pavidalų, bet visi jie yra tas pats Kṛṣṇa.“ Jo pavidalai nepanašūs į netobulus mūsų kūnus. Jo kūnas tobulas. Mano kūnas turi pradžią, o Jo kūnas pradžios neturi. Jis yra ananta. Jis reiškiasi begaline daugybe įvairiausių pavidalų. Aš dabar esu čia, o mano bute manęs nėra. Jūs taip pat esate čia, o jūsų bute jūsų nėra. Tuo tarpu Kṛṣṇa vienu metu yra visur. Jis yra ir Goloka Vṛndāvanoje, ir sykiu visur. Jis visur esantis. Jis pirmapradis bei pats seniausias, tačiau pažvelgę į bet kurį Jo atvaizdą, išvysite penkiolikos–dvidešimties metų jaunuolį. Jūs niekada nepamatysite senio. Jums turbūt teko matyti „Bhagavad-gītos“ iliustraciją, kurioje Kṛṣṇa yra vežėjas. Anuomet Jam buvo ne mažiau kaip šimtas metų ir Jis jau turėjo proanūkių, bet atrodė kaip jaunuolis. Kṛṣṇa, Dievas, niekada nesensta. Tai Jo aukščiausiosios galybės apraiška. Jeigu bandysite pažinti Kṛṣṇą vien studijuodami Vedų raštus, tik susipainiosite. Pažinti Jį studijuojant Vedas gal ir įmanoma, bet labai sunku. Tačiau jūs galite lengvai sužinoti apie Jį iš Jo bhakto*. Kṛṣṇos bhaktas gali Jį jums duoti: „Štai Jis, imkite.“ Tokia Kṛṣṇos bhaktų galia.

* Bhaktas (sanskr.) – atsidavęs Viešpaties pasekėjas.

Los principios védicos autorizan por completo el movimiento de conciencia de Kṛṣṇa. Kṛṣṇa dice en El Bhagavad-gītā: “La verdadera finalidad de la investigación védica es encontrar a Kṛṣṇa”. En El Brahma-saṁhitā también se afirma: “Kṛṣṇa, Govinda, tiene innumerables formas, pero todas son una”. Estas formas no son falibles como las nuestras. La forma de Él es infalible. Mi forma tiene un principio, pero Su forma no lo tiene, es ananta. Y Su forma - tantas formas diversas - tampoco tiene fin. Mi forma se encuentra aquí y no en mi departamento. Ustedes están aquí y no en sus departamentos. Pero Kṛṣṇa puede estar en todas partes al mismo tiempo. Él puede sentarse en Goloka Vṛndāvana y al mismo tiempo estar en todas partes: Él es omnipenetrante. Él es lo original, el más viejo, pero siempre que miremos un cuadro de Kṛṣṇa veremos a un joven de quince o veinte años de edad. Nunca encontraremos a un anciano. Ustedes han visto en El Bhagavad-gītā cuadros de Kṛṣṇa como un auriga. En ese entonces Él tenía por lo menos cien años de edad y parecía un muchacho a pesar de tener bisnietos.

Kṛṣṇa, Dios, nunca envejece. Ése es Su poder supremo. Uno se frustrará si quiere encontrar a Kṛṣṇa mediante el estudio de la literatura védica. Puede lograrse, pero es muy difícil. En cambio Su devoto puede enseñarnos muy fácilmente acerca de Él. Su devoto nos lo puede entregar: “Aquí está Él, tómalo”. Los devotos de Kṛṣṇa tienen ese poder.

Iš pradžių tebuvo viena Veda, ir jos skaityti nereikėjo. Žmonės buvo tokie išmintingi ir pasižymėjo tokia puikia atmintimi, kad išmokdavo ją vienąsyk teišgirdę iš dvasinio mokytojo lūpų. Jie išsyk perprasdavo visą esmę. Tačiau prieš penkis tūkstančius metų Vyāsadeva užrašė Vedas dabartinio Kali-yugos amžiaus žmonėms. Jis žinojo, kad ilgainiui žmonių gyvenimas sutrumpės, nusilps atmintis ir proto galios. „Todėl aš turiu paskelbti Vedų mokslą raštu.“ Vieną Vedą jis padalijo į keturias: „Ṛg“, „Sāma“, „Atharva“ ir „Yajur“, ir kiekvieną iš jų patikėjo globoti savo mokiniams. Jis neužmiršo ir menkesnės nuovokos žmonių – strī, śūdrų ir dvija-bandhu, t. y. moterų, śūdrų (darbininkų klasės) ir dvija-bandhu. Dvija-bandhu – tai kilmingos šeimos palikuonys, kurie neatitiko jiems keliamų reikalavimų. Dvija-bandhu vadinamas tas, kuris gimė brāhmaṇo šeimoje, bet neturi brāhmaṇo ypatybių. Tokiems žmonėms Vyāsadeva sudėjo „Mahābhāratą“, kuri vadinama Indijos istorija, ir aštuoniolika Purāṇų. Vedų literatūrą sudaro Purāṇos, „Mahābhārata“, keturios Vedos ir Upaniṣados. Upaniṣados – tai Vedų dalis. Po to „Vedānta-sūtroje“ Vyāsadeva apibendrino visas Vedų žinias mokslininkams ir filosofams. „Vedānta-sūtra“ – galutinis Vedų žodis.

Originalmente sólo había un Veda, y no había necesidad de leerlo. La gente era muy inteligente y tenía una memoria tan aguda, que podía entenderlo con sólo escucharlo una vez de labios del maestro espiritual. Ellos captaban inmediatamente todo el significado. Pero hace cinco mil años, Vyāsadeva puso los Vedas en forma escrita para la gente de esta era, de Kali-yuga. Él sabía que finalmente la gente tendría una vida corta, su memoria escasearía mucho y su inteligencia no sería muy aguda. “Por lo tanto, permítaseme enseñar por escrito este conocimiento védico”. Él dividió los Vedas en cuatro partes: el , el Sāma, el Atharva, y el Yajur. Luego puso estos Vedas a cargo de sus diferentes discípulos. Después pensó en la clase de hombres menos inteligentes: strī, śūdra y dvija-bandhu. El tomó en cuenta a la clase femenina y a la clase śūdra (la clase de los trabajadores) y a los dvija-bandhu. La palabra dvija-bandhu se refiere a los que nacen en una familia elevada pero que no están suficientemente capacitados. Al hombre que nace en la familia de un brāhmaṇa, pero que no tiene las cualidades de un brāhmaṇa, se le llama un dvija-bandhu. Para estas personas él recopiló El Mahābhārata, llamada la historia de la India, y los dieciocho Purāṇas. Las que se enuncian a continuación, son todas Escrituras védicas: los Purāṇas, El Mahābhārata, los cuatro Vedas, y los Upaniṣads. Los Upaniṣads son parte de los Vedas. Después Vyāsadeva resumió todo el conocimiento védico para los eruditos y los filósofos en lo que se llama El Vedānta-sūtra, que es la palabra final de los Vedas.

Vyāsadeva parašė „Vedānta-sūtrą“ savo Guru Mahārājos (dvasinio mokytojo) Nārados nurodymu, ir vis dėlto jis nesijautė visiškai patenkintas. Tai ilga istorija, ji pasakojama „Śrīmad-Bhāgavatam“. Vedavyāsa nejuto pasitenkinimo ir parašęs daugelį Purāṇų, Upaniṣadas bei „Vedānta-sūtrą“. Tada Vedavyāsos dvasinis mokytojas Nārada jam nurodė: „Paaiškink „Vedānta- sūtrą“. Vedānta reiškia „galutinės žinios“, o galutinės žinios – tai Kṛṣṇa, nes Pats Kṛṣṇa sako, kad svarbiausiasis Vedų tikslas yra pažinti Jį: vedānta-kṛd veda-vid eva cāham. Kṛṣṇa sako: „Aš – „Vedānta-sūtros“ sudarytojas, ir Aš Vedų žinovas.“ Taigi galutinis tikslas yra Kṛṣṇa. Taip moko visi vaiṣṇavų komentarai, aiškinantys vedāntos filosofiją. Mes, Gauḍīyos vaiṣṇavai, turime savą vedāntos filosofijos komentarą – „Govinda-bhāṣyą“, kurio autorius Baladeva Vidyābhūṣaṇa. Rāmānujācārya bei Madhvācārya taip pat parašė „Vedāntos“ komentarus. Śaṅkarācāryos komentaras nėra vienintelis. „Vedāntos“ komentarų yra daug, tačiau vaiṣṇavų komentaras buvo ne pirmasis, todėl žmonėms susidaro neteisingas įspūdis, jog Śaṅkarācāryos „Vedāntos“ komentaras yra vienintelis. Be to, Vyāsadeva pats parašė puikų „Vedāntos“ komentarą – „Śrīmad-Bhāgavatam“. „Śrīmad-Bhāgavatam“ prasideda tais pačiais žodžiais, kaip ir „Vedānta-sūtra“: janmādy asya yataḥ. O žodžių janmādy asya yataḥ prasmė išsamiai paaiškinta „Śrīmad- Bhāgavatam“. „Vedānta-sūtra“ tik užsimena, kas yra Brahmanas, Absoliuti Tiesa: „Absoliuti Tiesa yra tai, iš ko viskas kyla.“ Tai tėra glaustas apibendrinimas, o smulkiai šis klausimas aiškinamas „Śrīmad-Bhāgavatam“. Jei viskas kyla iš Absoliučios Tiesos, tai kokia Jos prigimtis? Į šį klausimą išsamiai atsako „Śrīmad- Bhāgavatam“. Absoliuti Tiesa turi būti sąmoninga. Ji spinduliuoja šviesą (sva-rāṭ). Mes pažįstame pasaulį ir ugdome savo sąmonę, gaudami žinių iš aplinkinių, o Viešpats, pasakyta, švyti Pats. „Vedānta-sūtra“ glaustai apibendrina Vedų mokslą, o ją pats autorius paaiškina „Śrīmad-Bhāgavatam“ puslapiuose. Baigdami mes norėtume paprašyti tų, kuriuos iš tiesų domina Vedų mokslas, studijuoti „Śrīmad-Bhāgavatam“ ir „Bhagavad-gītą“, nes šios knygos geriausiai atskleidžia Vedų mokslo esmę.

Vyāsadeva escribió personalmente El Vedānta-sūtra bajo la dirección de Nārada, su guru-mahārāja o maestro espiritual, pero aun así no quedó satisfecho. Ésta es una historia muy larga que se describe en El Śrīmad-Bhāgavatam. Vedavyāsa no se sentía muy satisfecho aun después de recopilar muchos Purāṇas, Upaniṣads e incluso El Vedānta-sūtra. Su maestro espiritual Nārada entonces le instruyó: “Explica El Vedānta”. El término vedānta significa el conocimiento último, y Kṛṣṇa es el conocimiento último.

Kṛṣṇa dice que a través de todos los Vedas, es a Él a quien se le debe comprender, a Kṛṣṇa. Vedānta-kṛd veda-vid eva cāham. Kṛṣṇa dice: “Yo soy el recopilador de El Vedānta y conozco los Vedas tal como son”. Por consiguiente, Kṛṣṇa es el objetivo final. Esto se explica en todos los comentarios vaiṣṇavas sobre la filosofía vedānta. Nosotros, los gauḍīya vaiṣṇavas, tenemos nuestro comentario sobre la filosofia vedānta titulado el Govinda-bhāṣya, hecho por Baladeva Vidyābhūṣaṅa. Similarmente, Rāmānujācārya y Madhvācārya han hecho sus respectivos comentarios. La versión de Śakarācārya no es el único comentario. Existen muchos comentarios sobre El Vedānta, pero la gente tiene el concepto erróneo de que el comentario de Śakarācārya es el único, debido a que los vaiṣṇavas no presentaron el primer comentario. Además de eso, el mismo Vyāsadeva escribió el comentario perfecto sobre El Vedānta en la forma de El Śrīmad-Bhāgavatam, el cual también comienza con las primeras palabras de El Vedānta-sūtra: janmādy asya yataḥ. Y ese janmādy asya yataḥ es explicado completamente en El Śrīmad-Bhāgavatam. El Vedānta-sūtra únicamente insinúa lo que es el Brahman, la Verdad Absoluta: “La Verdad Absoluta es de quien todo emana”. Éste es tan sólo un resumen, pero El Śrīmad-Bhāgavatam la explica con detalle. Si todo emana de la Verdad Absoluta, entonces, ¿cuál es la naturaleza de la Verdad Absoluta? Esto se explica en El Śrīmad-Bhāgavatam. La Verdad Absoluta debe ser conciencia. Él es autorrefulgente (sva-rāṭ). Nosotros desarrollamos nuestra conciencia y nuestro conocimiento recibiendo conocimiento de parte de otros, pero se dice que Él es autorrefulgente. El Vedānta-sūtra es el resumen total del conocimiento védico, y el autor mismo explica El Vedānta-sūtra en El Śrīmad-Bhāgavatam. Finalmente, le pedimos a aquellos que realmente buscan el conocimiento védico, que traten de comprender la explicación que El Śrīmad-Bhāgavatam y El Bhagavad-gītā dan sobre todo el conocimiento védico.