Devinta mantra

Deveta mantra

Tekstas

Besedilo

andhaṁ tamaḥ praviśanti
ye ’vidyām upāsate
tato bhūya iva te tamo
ya u vidyāyāḿ ratāḥ

Synonyms

andham — visišką neišmanymą; tamaḥ — tamsą; praviśanti — patenka į; ye — tie, kurie; avidyām — neišmanymą; upāsate — garbina; tataḥ — negu tą; bhūyaḥ — dar didesnę; iva — kaip; te — jie; tamaḥ — tamsą; ye — tie, kurie; u — taip pat; vidyāyām — žinių plėtojimu; ratāḥ — užsiėmę.

andham — v slepo nevednost; tamaḥ — v temo; praviśanti — vstopijo; ye — tisti, ki; avidyām — nevednost; upāsate — častijo; tataḥ — kot to; bhūyaḥ — še bolj; iva — kakor; te — ti (oni); tamaḥ — v temo; ye — tisti, ki; u — tudi; vidyāyām — z negovanjem znanja; ratāḥ — zaposleni.

Translation

Tie, kurie plėtoja tamsuolišką veiklą, eis į tamsiausias neišmanymo sritis. Bet dar blogesni tie, kurie puoselėja vadinamąjį pažinimą.

Tisti, ki s svojim delovanjem gojijo nevednost, zabredejo v najglobljo zaslepljenost, še hujši pa so tisti, ki negujejo navidezno znanje.

Purport

Ši mantra lygina ir analizuoja dvi sąvokas: vidyą ir avidyą. Avidyā, nežinojimas, be jokių abejonių, yra pavojingas, tačiau vidyā, ar žinios, dar pavojingesnės, kai jos klaidina arba yra neteisingai suprantamos. Šiandien ši „Śrī Īśopaniṣados“ mantra aktuali kaip niekada. Šiuolaikinė civilizacija daug pasiekė visuotinio švietimo srityje, tačiau nūdienos žmonės nelaimingesni negu bet kada anksčiau, nes didžiausia reikšmė mūsų laikais teikiama materialiai pažangai, ir daroma tai svarbiausio, dvasinio gyvenimo aspekto sąskaita.

Ta mantra je primerjalna študija vidye in avidye. Avidyā (nevednost) je nedvomno nevarna, vidyā (znanje) pa je še nevarnejša, kadar živimo v zmoti ali jo napačno usmerimo. Razumevanje te mantre Śrī Īśopaniṣad je dandanes pomembnejše, kot je bilo kdaj v preteklosti. Sodobna civilizacija je zelo uspešno uveljavila splošni izobraževalni sistem, posledica tega pa je, da so ljudje nesrečnejši kot kdaj prej, saj šolstvo poudarja materialni napredek, izključuje pa človekov duhovni razvoj, ki je v življenju najpomembnejši.

O dėl vidyos, tai pirmoje mantroje labai aiškiai pasakyta, kad Aukščiausiasis Viešpats yra visa ko savininkas, ir žmogus, užmiršęs šią tiesą, yra tamsuolis. Kuo labiau žmogus tai užmiršta, tuo giliau jis nugrimzta į tamsą. Šia prasme bedieviška civilizacija, nusiteikusi plėtoti vadinamąjį švietimą, yra daug pavojingesnė už kitokią civilizaciją, kur žmonės yra pasiekę mažesnės materialios pažangos.

Vidyo zelo nazorno razlaga prva mantra, ki pravi, da je Vsevišnji Gospod lastnik vsega in da je pozaba tega dejstva nevednost. Bolj ko na to pozabljamo, bolj se pogrezamo v temo. Zato je brezbožna civilizacija, ki je usmerjena k tako imenovanemu napredku izobraževanja, nevarnejša od družbe, kjer je večina ljudi manj »izobraženih«.

Egzistuoja skirtingos žmonių kategorijos – karmiai, jñāniai ir yogai. Karmiai – tai žmonės, gyvenantys jausminiais malonumais. Devyniasdešimt devyni procentai šiuolaikinės civilizacijos žmonių užsiėmę jausmų tenkinimu, ir tai daroma prisidengiant industrializavimo, ekonomikos plėtros, altruizmo, politinės veiklos ir kitokiomis iškabomis. Tačiau visa ši veikla daugiau ar mažiau grindžiama jausmų tenkinimu, išstumiant Dievo sąmonę, apie kurią kalba pirmoji mantra.

Obstaja več vrst ljudi – karmīji, jñānīji in jogiji – med katerimi so karmīji tisti, ki se posvečajo delovanju za zadovoljevanje čutov. V sodobni družbi pod okriljem industrializma, gospodarskega napredka, dobrodelnosti, političnega delovanja itd. na tak način živi 99,9 odstotkov ljudi. Vse njihovo delovanje večinoma temelji na zadovoljstvu čutov in izključuje zavedanje Boga, kot ga opisuje prva mantra.

Žmonės, kurie primityviausiais būdais tenkina jausmus, pasak „Bhagavad-gītos“ (7.15), yra mūḍhos, asilai. Asilas – tai kvailybės simbolis. Pasak „Śrī Īśopaniṣados“, tie, kurie užsiima beprasmišku jausmų tenkinimu, keliaklupsčiauja avidyai. O žmonės, kurie padeda šitokiai civilizacijai plėtoti vadinamąjį švietimą, pridaro žymiai daugiau žalos negu tie, kurie gyvena, tenkindamiesi primityviausiais jausminiais malonumais. Ateistinė mokslo pažanga tokia pat pavojinga, kaip vertingas brangakmenis ant kobros galvos. Brangakmeniu papuošta kobra daug pavojingesnė negu ta, kuri neturi tokio akmens. „Hari-bhakti-sudhodayoje“ (3.11.12) mokslų pažanga ateistinėje visuomenėje lyginama su papuošalais ant numirėlio kūno. Indijoje, kaip ir daugelyje kitų kraštų, kai kas laikosi papročio eiti procesijoje paskui numirėlio kūną ir tokiu būdu paguosti sielvartaujančius giminaičius. Tas pats pasakytina apie nūdienę civilizaciją, kuri užsiima „skylių lopymu“ ir tokiu būdu stengiasi pridengti amžinas kančias, kurios būdingos materialiam pasauliui. Šios taktikos tikslas – jausmų tenkinimas. Tačiau virš jausmų yra protas, virš proto – intelektas, o virš intelekto – siela. Todėl švietimo tikslas turėtų būti savęs pažinimas, dvasinių sielos vertybių įsisąmoninimas. Švietimą, nenukreiptą savęs pažinimo linkme, reikėtų laikyti avidya, nežinia. Tie, kurie ją ugdo, eina į tamsiausias neišmanymo sritis.

Po besedah Bhagavad-gīte (7.15) so ljudje, ki se posvečajo neobvladanemu zadovoljevanju čutil, mūḍhe (osli). Osel je poosebljenje neumnosti. Śrī Īśopaniṣad pravi, da tisti, ki si samo prizadevajo za brezplodno čutno zadovoljstvo, častijo avidyo. Tisti, ki podpirajo tako družbo v imenu napredka v izobraževanju, pa so še škodljivejši od ljudi, ki so na ravni grobega zadovoljevanja čutov. Znanstveno napredovanje brezbožnih ljudi je nevarno kot dragocen dragulj na kobrini glavi. Taka kobra je nevarnejša od neokrašene. Hari-bhakti-sudhodaya (3.11.12) primerja izobraževalni napredek brezbožnih z okraševanjem trupla. V Indiji in številnih drugih deželah gredo pogrebci v zadovoljstvo žalujočih sorodnikov na sprevod z okrašenim truplom. Sodobna družba prav tako združuje raznovrstne dejavnosti, ki so namenjene zakrivanju nenehnega trpljenja v materialnem svetu. Vse take dejavnosti so usmerjene k čutnemu zadovoljevanju. Vedeti pa moramo, da je um nad čutili, nad njim je razum, nad razumom pa je duša. Samospoznanje oziroma spoznanje duhovnih vrednot duše bi zato moralo biti pravi cilj izobraževanja. Vsako izobraževanje, ki ne vodi k takemu spoznanju, moramo imeti za avidyo oziroma nevednost. Z razvijanjem take nevednosti se pogreznemo v najglobljo zaslepljenost.

Anot „Bhagavad-gītos“ (2.42, 7.15), paklydę švietėjai materialistai yra veda-vāda-ratos ir māyayāpahṛta-jñānos. Veda-vāda-ratos dedasi didžiais Vedų raštų žinovais, bet, deja, yra nuklydę nuo Vedų keliamo tikslo. „Bhagavad-gītoje“ (15.15) yra pasakyta, kad Vedų tikslas – pažinti Dievo Asmenį, tačiau veda-vāda-ratos Dievo Asmeniu visiškai nesidomi. Priešingai, juos žavi karminės veiklos rezultatai: pasikėlimas į rojų ir panašiai.

Bhagavad-gītā (2.42, 7.15), opredeljuje posvetne izobražence, ki živijo v zmoti, kot veda-vāda-rata in māyayāpahṛta-jñāna, pa tudi kot brezbožne demone, najnižje med ljudmi. Tisti, ki so veda-vāda-rata, se imajo za velike poznavalce vedske književnosti, na žalost pa so povsem zgrešili smisel Ved. Bhagavad-gītā (15.15) pravi, da je namen Ved spoznati Božansko Osebnost. Toda Bog teh, ki so veda-vāda-rata, niti najmanj ne zanima, očarajo pa jih sadovi koristi prinašajočega delovanja, kot na primer odhod v nebesa.

Pasak pirmosios mantros, mes turėtumėme žinoti, jog Dievo Asmuo yra visa ko savininkas, ir privalėtume pasitenkinti mums skirta gyvenimo gėrybių dalimi. Vedų raštų tikslas – pažadinti užmaršių gyvų būtybių Dievo sąmonę. Tas pats tikslas, tik kiek kitaip pateiktas, atsispindi visuose pasaulio šventraščiuose, kad skendinti kvailybėje žmonija galėtų jį suprasti. Taigi galutinis visų religijų tikslas – grąžinti mus atgal pas Dievą.

Prva mantra pravi, da bi se morali zavedati Gospodovega lastništva nad vsem in da bi morali biti zadovoljni z življenjskimi potrebščinami, ki so nam dodeljene. Namen vseh vedskih spisov je v pozabljivem živem bitju prebuditi zavedanje o Bogu. Tudi drugi sveti spisi sveta stremijo za istim ciljem in si na razne načine prizadevajo, da bi nespametno človeštvo to razumelo. Tako je najvišji smisel vseh verstev človeka pripeljati nazaj k Bogu.

Deja, veda-vāda-rata kategorijos žmonės nesuvokia, kad vienintelis Vedų tikslas – iš naujo užmegzti nutrūkusį užmaršios sielos ryšį su Dievo Asmeniu. Jiems atrodo savaime suprantama, kad galutinis Vedų tikslas – jausminiai rojaus džiaugsmai ir kiti antraeiliai dalykai (geidimas to, kas visų pirma sąlygoja materialią vergiją). Neteisingai aiškindami Vedų raštus, tokie žmonės klaidina kitus. Dažnai jie nepripažįsta net Purāṇų – autentiškų aiškinamųjų Vedų raštų, skirtų menkai teišmanantiems Vedas žmonėms. Ignoruodami didžiųjų mokytojų (ācāryų) autoritetą, veda-vāda-ratos aiškina Vedas savaip. Be to, dažnai jie iškelia iš savo tarpo kokį nesąžiningą žmogų ir paskelbia jį svarbiausiu Vedų mokslo žinovu. Ši mantra griežtai smerkia tokius žmones, taikliai pavadindama juos vidyāyāṁ ratāḥ. Žodis vidyāyām nurodo į Vedų studijas, nes Vedos yra visų mokslų (vidyā) pradžia, o ratāḥ reiškia „studijuojantys“. Taigi vidyāyāṁ ratāḥ reiškia „studijuojantys Vedas“. Ši mantra smerkia vadinamuosius Vedų tyrinėtojus, nes jie nenori paklusti ācāryoms ir todėl nežino tikrojo Vedų tikslo. Kiekvienam Vedų žodžiui jie randa patogią sau prasmę. Veda-vāda-ratos nežino, kad Vedų raštai – tai ne įprastų knygų rinkinys, ir suprasti juos galima tiktai per mokinių seką.

Ljudje, ki so veda-vāda-rata, pa mislijo, da je stranski učinek Ved, kot so rajski užitki in čutno zadovoljstvo (torej poželenje, ki je pravzrok njihove materialne pogojenosti), najvišji cilj. Ne razumejo, da je namen Ved obuditi izgubljen odnos z Božansko Osebnostjo. Taki ljudje zavajajo druge z napačnimi razlagami vedske književnosti in včasih celo zavračajo Purāṇe, ki so verodostojna razlaga Ved za nestrokovnjake. Svojevoljno razlagajo Vede in se ne zmenijo za avtoriteto velikih učiteljev (ācārij). Običajno med sabo izberejo kakega brezvestnega človeka in ga razglašajo za glavnega predstavnika vedskega znanja. Ta mantra z zelo primernima sanskrtskima besedama vidyāyāṁ ratāḥ posebej obsodi take veda-vāda-rata. Vidyāyām se nanaša na preučevanje Ved, saj so Vede vir vsega znanja (vidyā), ratāḥ pa pomeni »tisti, ki se temu posvečajo«. Vidyāyāṁ ratāḥ torej pomeni »tisti, ki se posvečajo preučevanju Ved«, ker pa so ti tako imenovani preučevalci zaradi nespoštovanja ācārij zgrešili pravi smisel Ved, jih ta mantra obsodi. Veda-vāda-rata si vsako besedo Ved prikrojijo tako, da služi njihovemu namenu. Ne vedo, da je vedska književnost zbirka izjemnih knjig, ki jih lahko razumemo samo v nasledstvu duhovnih učiteljev in učencev.

Norėdami pažinti transcendentines Vedų žinias, turėtumėme kreiptis į bona fide dvasinį mokytoją. Taip nurodo ir „Muṇḍaka Upaniṣada“ (1.2.12). Tačiau veda-vāda-ratos turi savo ācāryas, kurie nepriklauso jokiai transcendentinei sekai. Klaidingai interpretuodami Vedų raštus, jie pamažu ritasi į tamsiausias neišmanymo sritis – dar žemiau negu tie, kurie apskritai nieko nežino apie Vedas.

Če želimo razumeti božansko sporočilo Ved, se moramo obrniti na verodostojnega duhovnega učitelja. Tako nam naroča Muṇḍaka Upaniṣad (1.2.12). Veda-vāda-rata pa imajo svoje ācārye, ki ne prihajajo iz transcendentalnega nasledstva. Tako z napačnimi razlagami Ved drsijo v najglobljo zaslepljenost – še globlje od tistih, ki Ved sploh ne poznajo.

Māyayāpahṛta-jñāna kategorijos žmonės – tai „dievai“ apsišaukėliai. Jie laiko save Dievu ir nemato reikalo garbinti jokį kitą Dievą. Jie verčiau garbins paprastą žmogų, tegu tik jis būna turtingas, tačiau niekada nesilenks Dievo Asmeniui. Šie nematantys savo kvailybės žmonės niekada nesusimąsto, kad Dievas negali pakliūti į Savo iliuzinės energijos (māyos) spąstus. Jei māyā galėtų pagauti Jį į nelaisvę, tai reikštų, kad māyā stipresnė už Patį Dievą. Tokie žmonės sako, kad Dievas visagalis, bet nesusimąsto, kad jeigu Jis yra visagalis, māyā niekaip negali Jo įveikti. Tokie savos gamybos „dievai“ neišgali aiškiai atsakyti į šiuos klausimus. Jiems pakanka to, kad patys tampa „Dievu“.

Māyayāpahṛta-jñāna so tisti, ki sebe razglašajo za »Boga«, zato mislijo, da drugega Boga ni treba častiti. Z veseljem so pripravljeni častiti navadnega človeka, če je le bogat, nikoli pa ne bodo častili Božanske Osebnosti. Ker se ne zavedajo lastne nespametnosti, nikoli ne pomislijo na nesmiselnost tega, da bi Boga lahko zaslepila māyā, Njegova lastna slepilna energija. Če bi Ga lahko, bi bila močnejša od Njega. Taki ljudje pravijo, da je Gospod vsemogočen, ne pomislijo pa, da si Ga kot takega māyā nikoli ne bi mogla podvreči. Samooklicani »Bogovi« na taka vprašanja nimajo jasnih odgovorov, zadovoljijo pa se že z mislijo, da so sami postali »Bog«.