Ši mantra lygina ir analizuoja dvi sąvokas: vidyą ir avidyą. Avidyā, nežinojimas, be jokių abejonių, yra pavojingas, tačiau vidyā, ar žinios, dar pavojingesnės, kai jos klaidina arba yra neteisingai suprantamos. Šiandien ši „Śrī Īśopaniṣados“ mantra aktuali kaip niekada. Šiuolaikinė civilizacija daug pasiekė visuotinio švietimo srityje, tačiau nūdienos žmonės nelaimingesni negu bet kada anksčiau, nes didžiausia reikšmė mūsų laikais teikiama materialiai pažangai, ir daroma tai svarbiausio, dvasinio gyvenimo aspekto sąskaita.

O dėl vidyos, tai pirmoje mantroje labai aiškiai pasakyta, kad Aukščiausiasis Viešpats yra visa ko savininkas, ir žmogus, užmiršęs šią tiesą, yra tamsuolis. Kuo labiau žmogus tai užmiršta, tuo giliau jis nugrimzta į tamsą. Šia prasme bedieviška civilizacija, nusiteikusi plėtoti vadinamąjį švietimą, yra daug pavojingesnė už kitokią civilizaciją, kur žmonės yra pasiekę mažesnės materialios pažangos.

Egzistuoja skirtingos žmonių kategorijos – karmiai, jñāniai ir yogai. Karmiai – tai žmonės, gyvenantys jausminiais malonumais. Devyniasdešimt devyni procentai šiuolaikinės civilizacijos žmonių užsiėmę jausmų tenkinimu, ir tai daroma prisidengiant industrializavimo, ekonomikos plėtros, altruizmo, politinės veiklos ir kitokiomis iškabomis. Tačiau visa ši veikla daugiau ar mažiau grindžiama jausmų tenkinimu, išstumiant Dievo sąmonę, apie kurią kalba pirmoji mantra.

Žmonės, kurie primityviausiais būdais tenkina jausmus, pasak „Bhagavad-gītos“ (7.15), yra mūḍhos, asilai. Asilas – tai kvailybės simbolis. Pasak „Śrī Īśopaniṣados“, tie, kurie užsiima beprasmišku jausmų tenkinimu, keliaklupsčiauja avidyai. O žmonės, kurie padeda šitokiai civilizacijai plėtoti vadinamąjį švietimą, pridaro žymiai daugiau žalos negu tie, kurie gyvena, tenkindamiesi primityviausiais jausminiais malonumais. Ateistinė mokslo pažanga tokia pat pavojinga, kaip vertingas brangakmenis ant kobros galvos. Brangakmeniu papuošta kobra daug pavojingesnė negu ta, kuri neturi tokio akmens. „Hari-bhakti-sudhodayoje“ (3.11.12) mokslų pažanga ateistinėje visuomenėje lyginama su papuošalais ant numirėlio kūno. Indijoje, kaip ir daugelyje kitų kraštų, kai kas laikosi papročio eiti procesijoje paskui numirėlio kūną ir tokiu būdu paguosti sielvartaujančius giminaičius. Tas pats pasakytina apie nūdienę civilizaciją, kuri užsiima „skylių lopymu“ ir tokiu būdu stengiasi pridengti amžinas kančias, kurios būdingos materialiam pasauliui. Šios taktikos tikslas – jausmų tenkinimas. Tačiau virš jausmų yra protas, virš proto – intelektas, o virš intelekto – siela. Todėl švietimo tikslas turėtų būti savęs pažinimas, dvasinių sielos vertybių įsisąmoninimas. Švietimą, nenukreiptą savęs pažinimo linkme, reikėtų laikyti avidya, nežinia. Tie, kurie ją ugdo, eina į tamsiausias neišmanymo sritis.

Anot „Bhagavad-gītos“ (2.42, 7.15), paklydę švietėjai materialistai yra veda-vāda-ratos ir māyayāpahṛta-jñānos. Veda-vāda-ratos dedasi didžiais Vedų raštų žinovais, bet, deja, yra nuklydę nuo Vedų keliamo tikslo. „Bhagavad-gītoje“ (15.15) yra pasakyta, kad Vedų tikslas – pažinti Dievo Asmenį, tačiau veda-vāda-ratos Dievo Asmeniu visiškai nesidomi. Priešingai, juos žavi karminės veiklos rezultatai: pasikėlimas į rojų ir panašiai.

Pasak pirmosios mantros, mes turėtumėme žinoti, jog Dievo Asmuo yra visa ko savininkas, ir privalėtume pasitenkinti mums skirta gyvenimo gėrybių dalimi. Vedų raštų tikslas – pažadinti užmaršių gyvų būtybių Dievo sąmonę. Tas pats tikslas, tik kiek kitaip pateiktas, atsispindi visuose pasaulio šventraščiuose, kad skendinti kvailybėje žmonija galėtų jį suprasti. Taigi galutinis visų religijų tikslas – grąžinti mus atgal pas Dievą.

Deja, veda-vāda-rata kategorijos žmonės nesuvokia, kad vienintelis Vedų tikslas – iš naujo užmegzti nutrūkusį užmaršios sielos ryšį su Dievo Asmeniu. Jiems atrodo savaime suprantama, kad galutinis Vedų tikslas – jausminiai rojaus džiaugsmai ir kiti antraeiliai dalykai (geidimas to, kas visų pirma sąlygoja materialią vergiją). Neteisingai aiškindami Vedų raštus, tokie žmonės klaidina kitus. Dažnai jie nepripažįsta net Purāṇų – autentiškų aiškinamųjų Vedų raštų, skirtų menkai teišmanantiems Vedas žmonėms. Ignoruodami didžiųjų mokytojų (ācāryų) autoritetą, veda-vāda-ratos aiškina Vedas savaip. Be to, dažnai jie iškelia iš savo tarpo kokį nesąžiningą žmogų ir paskelbia jį svarbiausiu Vedų mokslo žinovu. Ši mantra griežtai smerkia tokius žmones, taikliai pavadindama juos vidyāyāṁ ratāḥ. Žodis vidyāyām nurodo į Vedų studijas, nes Vedos yra visų mokslų (vidyā) pradžia, o ratāḥ reiškia „studijuojantys“. Taigi vidyāyāṁ ratāḥ reiškia „studijuojantys Vedas“. Ši mantra smerkia vadinamuosius Vedų tyrinėtojus, nes jie nenori paklusti ācāryoms ir todėl nežino tikrojo Vedų tikslo. Kiekvienam Vedų žodžiui jie randa patogią sau prasmę. Veda-vāda-ratos nežino, kad Vedų raštai – tai ne įprastų knygų rinkinys, ir suprasti juos galima tiktai per mokinių seką.

Norėdami pažinti transcendentines Vedų žinias, turėtumėme kreiptis į bona fide dvasinį mokytoją. Taip nurodo ir „Muṇḍaka Upaniṣada“ (1.2.12). Tačiau veda-vāda-ratos turi savo ācāryas, kurie nepriklauso jokiai transcendentinei sekai. Klaidingai interpretuodami Vedų raštus, jie pamažu ritasi į tamsiausias neišmanymo sritis – dar žemiau negu tie, kurie apskritai nieko nežino apie Vedas.

Māyayāpahṛta-jñāna kategorijos žmonės – tai „dievai“ apsišaukėliai. Jie laiko save Dievu ir nemato reikalo garbinti jokį kitą Dievą. Jie verčiau garbins paprastą žmogų, tegu tik jis būna turtingas, tačiau niekada nesilenks Dievo Asmeniui. Šie nematantys savo kvailybės žmonės niekada nesusimąsto, kad Dievas negali pakliūti į Savo iliuzinės energijos (māyos) spąstus. Jei māyā galėtų pagauti Jį į nelaisvę, tai reikštų, kad māyā stipresnė už Patį Dievą. Tokie žmonės sako, kad Dievas visagalis, bet nesusimąsto, kad jeigu Jis yra visagalis, māyā niekaip negali Jo įveikti. Tokie savos gamybos „dievai“ neišgali aiškiai atsakyti į šiuos klausimus. Jiems pakanka to, kad patys tampa „Dievu“.