Devinta mantra

Mantra Nine

Tekstas

Text

andhaṁ tamaḥ praviśanti
ye ’vidyām upāsate
tato bhūya iva te tamo
ya u vidyāyāḿ ratāḥ

Synonyms

andham — visišką neišmanymą; tamaḥ — tamsą; praviśanti — patenka į; ye — tie, kurie; avidyām — neišmanymą; upāsate — garbina; tataḥ — negu tą; bhūyaḥ — dar didesnę; iva — kaip; te — jie; tamaḥ — tamsą; ye — tie, kurie; u — taip pat; vidyāyām — žinių plėtojimu; ratāḥ — užsiėmę.

andham — gross ignorance; tamaḥ — darkness; praviśanti — enter into; ye — those who; avidyām — nescience; upāsate — worship; tataḥ — than that; bhūyaḥ — still more; iva — like; te — they; tamaḥ — darkness; ye — those who; u — also; vidyāyām — in the culture of knowledge; ratāḥ — engaged.

Translation

Tie, kurie plėtoja tamsuolišką veiklą, eis į tamsiausias neišmanymo sritis. Bet dar blogesni tie, kurie puoselėja vadinamąjį pažinimą.

Those who engage in the culture of nescient activities shall enter into the darkest region of ignorance. Worse still are those engaged in the culture of so-called knowledge.

Purport

Ši mantra lygina ir analizuoja dvi sąvokas: vidyą ir avidyą. Avidyā, nežinojimas, be jokių abejonių, yra pavojingas, tačiau vidyā, ar žinios, dar pavojingesnės, kai jos klaidina arba yra neteisingai suprantamos. Šiandien ši „Śrī Īśopaniṣados“ mantra aktuali kaip niekada. Šiuolaikinė civilizacija daug pasiekė visuotinio švietimo srityje, tačiau nūdienos žmonės nelaimingesni negu bet kada anksčiau, nes didžiausia reikšmė mūsų laikais teikiama materialiai pažangai, ir daroma tai svarbiausio, dvasinio gyvenimo aspekto sąskaita.

This mantra offers a comparative study of vidyā and avidyā. Avidyā, or ignorance, is undoubtedly dangerous, but vidyā, or knowledge, is even more dangerous when mistaken or misguided. This mantra of Śrī Īśopaniṣad is more applicable today than at any time in the past. Modern civilization has advanced considerably in the field of mass education, but the result is that people are more unhappy than ever before because of the stress placed on material advancement to the exclusion of the most important part of life, the spiritual aspect.

O dėl vidyos, tai pirmoje mantroje labai aiškiai pasakyta, kad Aukščiausiasis Viešpats yra visa ko savininkas, ir žmogus, užmiršęs šią tiesą, yra tamsuolis. Kuo labiau žmogus tai užmiršta, tuo giliau jis nugrimzta į tamsą. Šia prasme bedieviška civilizacija, nusiteikusi plėtoti vadinamąjį švietimą, yra daug pavojingesnė už kitokią civilizaciją, kur žmonės yra pasiekę mažesnės materialios pažangos.

As far as vidyā is concerned, the first mantra has explained very clearly that the Supreme Lord is the proprietor of everything and that forgetfulness of this fact is ignorance. The more a man forgets this fact of life, the more he is in darkness. In view of this, a godless civilization directed toward the so-called advancement of education is more dangerous than a civilization in which the masses of people are less “educated.”

Egzistuoja skirtingos žmonių kategorijos – karmiai, jñāniai ir yogai. Karmiai – tai žmonės, gyvenantys jausminiais malonumais. Devyniasdešimt devyni procentai šiuolaikinės civilizacijos žmonių užsiėmę jausmų tenkinimu, ir tai daroma prisidengiant industrializavimo, ekonomikos plėtros, altruizmo, politinės veiklos ir kitokiomis iškabomis. Tačiau visa ši veikla daugiau ar mažiau grindžiama jausmų tenkinimu, išstumiant Dievo sąmonę, apie kurią kalba pirmoji mantra.

Of the different classes of men – karmīs, jñānīs and yogīs – the karmīs are those who are engaged in the activities of sense gratification. In the modern civilization, 99.9 percent of the people are engaged in the activities of sense gratification under the flags of industrialism, economic development, altruism, political activism, and so on. All these activities are more or less based on satisfaction of the senses, to the exclusion of the kind of God consciousness described in the first mantra.

Žmonės, kurie primityviausiais būdais tenkina jausmus, pasak „Bhagavad-gītos“ (7.15), yra mūḍhos, asilai. Asilas – tai kvailybės simbolis. Pasak „Śrī Īśopaniṣados“, tie, kurie užsiima beprasmišku jausmų tenkinimu, keliaklupsčiauja avidyai. O žmonės, kurie padeda šitokiai civilizacijai plėtoti vadinamąjį švietimą, pridaro žymiai daugiau žalos negu tie, kurie gyvena, tenkindamiesi primityviausiais jausminiais malonumais. Ateistinė mokslo pažanga tokia pat pavojinga, kaip vertingas brangakmenis ant kobros galvos. Brangakmeniu papuošta kobra daug pavojingesnė negu ta, kuri neturi tokio akmens. „Hari-bhakti-sudhodayoje“ (3.11.12) mokslų pažanga ateistinėje visuomenėje lyginama su papuošalais ant numirėlio kūno. Indijoje, kaip ir daugelyje kitų kraštų, kai kas laikosi papročio eiti procesijoje paskui numirėlio kūną ir tokiu būdu paguosti sielvartaujančius giminaičius. Tas pats pasakytina apie nūdienę civilizaciją, kuri užsiima „skylių lopymu“ ir tokiu būdu stengiasi pridengti amžinas kančias, kurios būdingos materialiam pasauliui. Šios taktikos tikslas – jausmų tenkinimas. Tačiau virš jausmų yra protas, virš proto – intelektas, o virš intelekto – siela. Todėl švietimo tikslas turėtų būti savęs pažinimas, dvasinių sielos vertybių įsisąmoninimas. Švietimą, nenukreiptą savęs pažinimo linkme, reikėtų laikyti avidya, nežinia. Tie, kurie ją ugdo, eina į tamsiausias neišmanymo sritis.

In the language of the Bhagavad-gītā (7.15), people who are engaged in gross sense gratification are mūḍhas – asses. The ass is a symbol of stupidity. Those who simply engage in the profitless pursuit of sense gratification are worshiping avidyā, according to Śrī Īśopaniṣad. And those who play the role of helping this sort of civilization in the name of educational advancement are actually doing more harm than those who are on the platform of gross sense gratification. The advancement of learning by a godless people is as dangerous as a valuable jewel on the hood of a cobra. A cobra decorated with a valuable jewel is more dangerous than one not decorated. In the Hari-bhakti-sudhodaya (3.11.12), the advancement of education by a godless people is compared to decorations on a dead body. In India, as in many other countries, some people follow the custom of leading a procession with a decorated dead body for the pleasure of the lamenting relatives. In the same way, modern civilization is a patchwork of activities meant to cover the perpetual miseries of material existence. All such activities are aimed toward sense gratification. But above the senses is the mind, and above the mind is the intelligence, and above the intelligence is the soul. Thus the aim of real education should be self-realization, realization of the spiritual values of the soul. Any education which does not lead to such realization must be considered avidyā, or nescience. And to culture such nescience means to go down to the darkest region of ignorance.

Anot „Bhagavad-gītos“ (2.42, 7.15), paklydę švietėjai materialistai yra veda-vāda-ratos ir māyayāpahṛta-jñānos. Veda-vāda-ratos dedasi didžiais Vedų raštų žinovais, bet, deja, yra nuklydę nuo Vedų keliamo tikslo. „Bhagavad-gītoje“ (15.15) yra pasakyta, kad Vedų tikslas – pažinti Dievo Asmenį, tačiau veda-vāda-ratos Dievo Asmeniu visiškai nesidomi. Priešingai, juos žavi karminės veiklos rezultatai: pasikėlimas į rojų ir panašiai.

According to the Bhagavad-gītā (2.42, 7.15), mistaken mundane educators are known as veda-vāda-rata and māyayāpahṛta-jñāna. They may also be atheistic demons, the lowest of men. Those who are veda-vāda-rata pose themselves as very learned in the Vedic literature, but unfortunately they are completely diverted from the purpose of the Vedas. In the Bhagavad-gītā (15.15) it is said that the purpose of the Vedas is to know the Personality of Godhead, but these veda-vāda-rata men are not at all interested in the Personality of Godhead. On the contrary, they are fascinated by such fruitive results as the attainment of heaven.

Pasak pirmosios mantros, mes turėtumėme žinoti, jog Dievo Asmuo yra visa ko savininkas, ir privalėtume pasitenkinti mums skirta gyvenimo gėrybių dalimi. Vedų raštų tikslas – pažadinti užmaršių gyvų būtybių Dievo sąmonę. Tas pats tikslas, tik kiek kitaip pateiktas, atsispindi visuose pasaulio šventraščiuose, kad skendinti kvailybėje žmonija galėtų jį suprasti. Taigi galutinis visų religijų tikslas – grąžinti mus atgal pas Dievą.

As stated in Mantra One, we should know that the Personality of Godhead is the proprietor of everything and that we must be satisfied with our allotted portions of the necessities of life. The purpose of all Vedic literature is to awaken this God consciousness in the forgetful living being, and this same purpose is presented in various ways in the different scriptures of the world for the understanding of a foolish mankind. Thus the ultimate purpose of all religions is to bring one back to Godhead.

Deja, veda-vāda-rata kategorijos žmonės nesuvokia, kad vienintelis Vedų tikslas – iš naujo užmegzti nutrūkusį užmaršios sielos ryšį su Dievo Asmeniu. Jiems atrodo savaime suprantama, kad galutinis Vedų tikslas – jausminiai rojaus džiaugsmai ir kiti antraeiliai dalykai (geidimas to, kas visų pirma sąlygoja materialią vergiją). Neteisingai aiškindami Vedų raštus, tokie žmonės klaidina kitus. Dažnai jie nepripažįsta net Purāṇų – autentiškų aiškinamųjų Vedų raštų, skirtų menkai teišmanantiems Vedas žmonėms. Ignoruodami didžiųjų mokytojų (ācāryų) autoritetą, veda-vāda-ratos aiškina Vedas savaip. Be to, dažnai jie iškelia iš savo tarpo kokį nesąžiningą žmogų ir paskelbia jį svarbiausiu Vedų mokslo žinovu. Ši mantra griežtai smerkia tokius žmones, taikliai pavadindama juos vidyāyāṁ ratāḥ. Žodis vidyāyām nurodo į Vedų studijas, nes Vedos yra visų mokslų (vidyā) pradžia, o ratāḥ reiškia „studijuojantys“. Taigi vidyāyāṁ ratāḥ reiškia „studijuojantys Vedas“. Ši mantra smerkia vadinamuosius Vedų tyrinėtojus, nes jie nenori paklusti ācāryoms ir todėl nežino tikrojo Vedų tikslo. Kiekvienam Vedų žodžiui jie randa patogią sau prasmę. Veda-vāda-ratos nežino, kad Vedų raštai – tai ne įprastų knygų rinkinys, ir suprasti juos galima tiktai per mokinių seką.

But the veda-vāda-rata people, instead of realizing that the purpose of the Vedas is to revive the forgetful soul’s lost relationship with the Personality of Godhead, take it for granted that such side issues as the attainment of heavenly pleasure for sense gratification – the lust for which causes their material bondage in the first place – are the ultimate end of the Vedas. Such people misguide others by misinterpreting the Vedic literature. Sometimes they even condemn the Purāṇas, which are authentic Vedic explanations for laymen. The veda-vāda-ratas give their own explanations of the Vedas, neglecting the authority of great teachers (ācāryas). They also tend to raise some unscrupulous person from among themselves and present him as the leading exponent of Vedic knowledge. Such veda-vāda-ratas are especially condemned in this mantra by the very appropriate Sanskrit words vidyāyāṁ ratāḥ. Vidyāyām refers to the study of the Vedas because the Vedas are the origin of all knowledge (vidyā), and ratāḥ means “those engaged.” Vidyāyāṁ ratāḥ thus means “those engaged in the study of the Vedas.” The so-called students of the Vedas are condemned herein because they are ignorant of the actual purpose of the Vedas on account of their disobeying the ācāryas. Such veda-vāda-ratas search out meanings in every word of the Vedas to suit their own purposes. They do not know that the Vedic literature is a collection of extraordinary books that can be understood only through the chain of disciplic succession.

Norėdami pažinti transcendentines Vedų žinias, turėtumėme kreiptis į bona fide dvasinį mokytoją. Taip nurodo ir „Muṇḍaka Upaniṣada“ (1.2.12). Tačiau veda-vāda-ratos turi savo ācāryas, kurie nepriklauso jokiai transcendentinei sekai. Klaidingai interpretuodami Vedų raštus, jie pamažu ritasi į tamsiausias neišmanymo sritis – dar žemiau negu tie, kurie apskritai nieko nežino apie Vedas.

One must approach a bona fide spiritual master in order to understand the transcendental message of the Vedas. That is the direction of the Muṇḍaka Upaniṣad (1.2.12). These veda-vāda-rata people, however, have their own ācāryas, who are not in the chain of transcendental succession. Thus they progress into the darkest region of ignorance by misinterpreting the Vedic literature. They fall even further into ignorance than those who have no knowledge of the Vedas at all.

Māyayāpahṛta-jñāna kategorijos žmonės – tai „dievai“ apsišaukėliai. Jie laiko save Dievu ir nemato reikalo garbinti jokį kitą Dievą. Jie verčiau garbins paprastą žmogų, tegu tik jis būna turtingas, tačiau niekada nesilenks Dievo Asmeniui. Šie nematantys savo kvailybės žmonės niekada nesusimąsto, kad Dievas negali pakliūti į Savo iliuzinės energijos (māyos) spąstus. Jei māyā galėtų pagauti Jį į nelaisvę, tai reikštų, kad māyā stipresnė už Patį Dievą. Tokie žmonės sako, kad Dievas visagalis, bet nesusimąsto, kad jeigu Jis yra visagalis, māyā niekaip negali Jo įveikti. Tokie savos gamybos „dievai“ neišgali aiškiai atsakyti į šiuos klausimus. Jiems pakanka to, kad patys tampa „Dievu“.

The māyayāpahṛta-jñāna class of men are self-made “Gods.” Such men think that they themselves are God and that there is no need of worshiping any other God. They will agree to worship an ordinary man if he happens to be rich, but they will never worship the Personality of Godhead. Such men, unable to recognize their own foolishness, never consider how it is that God can be entrapped by māyā, His own illusory energy. If God were ever entrapped by māyā, māyā would be more powerful than God. Such men say that God is all-powerful, but they do not consider that if He is all-powerful there is no possibility of His being overpowered by māyā. These self-made “Gods” cannot answer all these questions very clearly; they are simply satisfied to have become “God” themselves.