Aštunta mantra

Osma mantra

Tekstas

Besedilo

sa paryagāc chukram akāyam avraṇam
asnāviraḿ śuddham apāpa-viddham
kavir manīṣī paribhūḥ svayambhūr
yāthātathyato ’rthān vyadadhāc chāśvatībhyaḥ samābhyaḥ

Synonyms

saḥ — tas asmuo; paryagāt — turi iš tikrųjų pažinti; śukram — visagalį; akāyam — neįkūnytą; avraṇam — be priekaištų; asnāviram — be venų; śuddham — antiseptinį; apāpa-viddham — profilaktinį; kaviḥ — visa žinantis; manīṣī — filosofas; paribhūḥ — didžiausias iš visų; svayambhūḥ — sau pakankamas; yāthātathyataḥ — tiesiog vykdydamas; arthān — norimus dalykus; vyadadhāt — dovanoja; śāśvatībhyaḥ — nuo neatmenamų; samābhyaḥ — laikų.

saḥ — tak človek; paryagāt — gotovo resnično pozna; śukram — vsemogočnega; akāyam — neutelešenega; avraṇam — neomadeževanega; asnāviram — brez žil; śuddham — razkuževalnega; apāpa-viddham — zaščitnega; kaviḥ — vseveden; manīṣī — modrec; paribhūḥ — največji od vseh; svayambhūḥ — samozadosten; yāthātathyataḥ — v skladu z; arthān — željami; vyadadhāt — nagradi; śāśvatībhyaḥ — vekomaj; samābhyaḥ — vek.

Translation

Toks žmogus turi iš tikrųjų pažinti visų didžiausiąjį – Dievo Asmenį, kuris yra neįkūnytas, visa žinantis, nepriekaištingas, be venų, tyras ir nesuteptas, pats sau pakankamas filosofas, nuo neatmenamų laikų patenkinantis kiekvieno troškimus.

Tak človek gotovo resnično pozna najmogočnejšega Vsevišnjega Gospoda, neutelešenega, vsevednega, neoporečnega, brezžilnega, čistega, neomadeževanega in samozadostnega modreca, ki od vekomaj izpolnjuje vsakogaršnje želje.

Purport

Šis posmas aprašo transcendentinį ir amžiną Absoliučiojo Dievo Asmens pavidalą. Aukščiausiasis Viešpats nėra impersonalus, Jis turi transcendentinį pavidalą, kuris nė kiek nepanašus į materialaus pasaulio pavidalus. Šiame pasaulyje gyvų esybių pavidalus, t. y. kūnus, sukuria materialioji gamta, ir jie funkcionuoja kaip bet kuris kitas materialus mechanizmas. Anatomijos požiūriu, materialus kūnas yra mechaninė struktūra su venomis ir kitkuo, tuo tarpu transcendentinis Aukščiausiojo Viešpaties kūnas neturi nieko panašaus į venas. Šioje mantroje aiškiai pasakyta, kad Jis – neįkūnytas, o tai reiškia, kad Jo kūnas nesiskiria nuo sielos. Priešingai negu mes, Jis nepriverstas gauti kūną, nes gamtos dėsniai Jam negalioja. Materijos nelaisvėje esanti siela skiriasi nuo kūno ir proto – grubaus ir subtilaus savo apvalkalų. Tačiau Aukščiausiajam Viešpačiui skirtumai tarp Jo Paties, Jo kūno ir proto neegzistuoja. Jis – tobula visuma. Jo protas, kūnas ir Jis Pats sudaro vienovę.

To je opis večne božanske podobe Absolutne Božanske Osebnosti. Vsevišnji Gospod ni brezobličen. Ima duhovno podobo, ki se povsem razlikuje od teles tega sveta. Materialna telesa živih bitij delujejo enako kot stroji. Njihova anatomija z žilami in drugimi organi je mehanska, duhovno telo Vsevišnjega Gospoda pa takih organov ne potrebuje. Ta mantra jasno pravi, da Gospod ni utelešen, kar pomeni, da ni razlike med Njegovim telesom in dušo. Prav tako se v nasprotju z nami ni prisiljen utelesiti po zakonih narave. Duša se v pogojenem stanju razlikuje od grobega telesa in subtilnega uma. Vsevišnji Gospod pa je Popolna Celota, zato ni razlike med Njim samim ter Njegovim telesom in umom – vsi so eno in isto.

Lygiai taip pat Aukščiausiasis Viešpats aprašomas ir „Brahma- saṁhitoje“ (5.1). Čia Jis apibūdinamas kaip sac-cid-ānanda-vigraha. Tai reiškia, kad Jis yra amžinas ir Savo Asmenyje visiškai įkūnija transcendentinę būtį, žinias ir palaimą. Todėl Jam nereikia turėti atskirus kūną ir protą, kaip kad mums materialiame pasaulyje. Vedų raštai aiškiai nurodo, kad transcendentinis Viešpaties kūnas ir mūsų kūnai yra visiškai nepanašūs vienas į kitą, todėl kartais Jis apibūdinamas kaip neturintis pavidalo. Čia turima galvoje, kad Jo pavidalas ne toks, kaip mūsų, ir kad Jo pavidalo mes negalime suvokti. Toliau „Brahma-saṁhitoje“ (5.32) sakoma, kad visi Jo organai gali pakeisti vienas kitą. Tai reiškia, kad Viešpats gali vaikščioti rankomis, imti daiktus kojomis, matyti delnais ir pėdomis, valgyti akimis ir pan. Śruti-mantrose taip pat pasakyta, kad nors Viešpaties rankos ir kojos ne tokios, kaip mūsų, Jis vis dėlto turi rankas ir kojas, kuriomis priima mūsų aukas ir bėga greičiau už visus. Šie teiginiai patvirtinami šioje, aštuntoje mantroje žodžiu śukram (visagalis).

Vsevišnjega Gospoda podobno opiše tudi Brahma-saṁhitā (5.1). Opredeli Ga kot sac-cid-ānanda-vigraho, kar pomeni, da je Gospod utelešenje večnosti, vednosti in blaženosti. Kot tak ne potrebuje ločenega telesa in uma, kot jih potrebujemo bitja v materialnem svetu. Vedski spisi jasno pravijo, da se Gospodovo duhovno telo popolnoma razlikuje od našega – zato Ga včasih opisujejo kot brezobličnega. To pomeni, da si Njegove podobe, ki je popolnoma drugačna od naše, ne moremo niti zamisliti. Brahma-saṁhitā (5.32) tudi pravi, da lahko vsak del Gospodovega telesa opravlja naloge drugih delov oziroma čutov. Tako Gospod lahko hodi z rokami, sprejema z nogami, gleda z rokami in stopali, jé z očmi itd. V śruti-mantrah piše, da Gospod nima takšnih rok in nog kot mi, ima pa drugačne, s katerimi lahko sprejema vse, kar Mu darujemo, in teče hitreje od kogar koli. To z besedo śukram (vsemogočen) potrjuje tudi ta mantra.

Garbinti skirtas Viešpaties pavidalas (arcā-vigraha), kurį šventyklose instaliuoja autoritetingi Viešpatį patyrę ācāryai, taip pat nesiskiria nuo pirminio Viešpaties pavidalo. Apie tai kalba septintoji mantra. Pirminis Viešpaties pavidalas yra Śrī Kṛṣṇa. Śrī Kṛṣṇa išsiplečia į begalinę daugybę pavidalų – tokių, kaip Baladeva, Rāma, Nṛsiṁha, Varāha ir kt. Visi šie pavidalai – vienas ir tas pats Dievo Asmuo. Šventyklose garbinama arcā-vigraha irgi yra Viešpaties ekspansija. Garbinant arcā-vigrahą, Viešpats akimoju tampa pasiekiamas ir Savo visagalės energijos dėka priima bhakto tarnystę. Viešpaties arcā-vigraha apsireiškia prašant ācāryams, šventiems mokytojams, ir, padedant visagalei Viešpaties energijai, ji visu kuo atstoja Patį Viešpatį. Kvaili žmonės, nesusipažinę su „Śrī Īśopaniṣada“ arba kitų śruti-mantrų mokymu, mano, kad tyrų bhaktų garbinama arcā-vigraha yra sudaryta iš materijos elementų. Kvailiems žmonėms ar kaniṣṭha-adhikāriams, neturintiems tobulo matymo, šis pavidalas atrodo materialus, tačiau jie nežino, kad visagaliui ir visa žinančiam Viešpačiui nieko nereiškia panorėjus materiją paversti dvasia, o dvasią – materija.

Gospodova tempeljska podoba (arcā-vigraha), katere čaščenje so vzpostavili verodostojni ācārye, ki so Boga spoznali v duhu sedme mantre, se ne razlikuje od izvorne Gospodove podobe, Śrī Kṛṣṇe. Śrī Kṛṣṇa se razširi v nešteto oblik, kot na primer Baladevo, Rāmo, Nṛsiṁho in Varāho. Vsi so ena Božanska Osebnost. Gospod se razširi tudi v arcā-vigraho, ki jo častimo v templjih. S čaščenjem arcā-vigrahe se lahko takoj povežemo z Gospodom, ki s Svojo vsemogočno energijo sprejema naše služenje. Arcā-vigraha sestopi na prošnjo ācārij, svetih učiteljev, in vsemogočni Gospod v njej deluje enako kot v drugih duhovnih podobah. Nespametni ljudje ali kaniṣṭha-adhikārīji, ki nimajo znanja Śrī Īśopaniṣad ali drugih śruti-manter, mislijo, da je arcā-vigraha, ki jo častijo Gospodovi čisti bhakte, narejena iz materialnih sestavin. Kot táko jo vidijo s svojimi nepopolnimi očmi, ne vedo pa, da lahko vsemogočni in vsevedni Gospod po Svoji volji preoblikuje materialno energijo v duhovno in duhovno v materialno.

„Bhagavad-gītoje“ (9.11–12) Viešpats apgailestauja, kad žmonės yra taip degradavę ir jų žinios tokios menkos, jog laiko Viešpaties kūną materialiu vien dėl to, kad Viešpats nužengia į šį pasaulį žmogaus pavidalu. Tokie menkai išprusę žmonės nieko nežino apie Viešpaties visagalybę. Todėl spekuliatyviesiems mąstytojams Viešpats iki galo neatsiskleidžia. Pažinti Viešpatį žmogus gali tik tiek, kiek Jam atsiduoda. O nupuola gyvosios esybės todėl, kad užmiršo savo ryšį su Dievu.

V Bhagavad-gīti (9.11–12) Gospod izrazi obžalovanje nad padlim položajem ljudi skromnega znanja, ki Ga omalovažujejo, ker v ta svet sestopi kot človek. Taki neizobraženi ljudje ne poznajo Gospodove vsemogočnosti, zato se Bog spekulativnim umovalcem ne razodene v celoti. Gospoda lahko spoznamo le toliko, kolikor se Mu predamo. Živa bitja smo pogojena samo zato, ker smo pozabila svoj odnos z Bogom.

Šioje bei kitose Vedų mantrose aiškiai pasakyta, kad Viešpats nuo neatmenamų laikų teikia gyvajai esybei visas gėrybes. Kai gyva būtybė ko nors nori, Viešpats, atsižvelgdamas į tai, kiek ji to verta, suteikia jai trokštamą dalyką. Jeigu žmogus nori būti teisėjas aukščiausiajame teisme, jam reikalinga ne tik kvalifikacija, bet ir tam tikrų instancijų, suteikiančių aukščiausiojo teismo teisėjo titulą, sutikimas. Norint užimti postą, vien kvalifikacijos nepakanka – į jį būtinai turi paskirti tam tikros aukštesnės instancijos. Panašiai ir Viešpats dovanoja gyvosioms esybėms laimės tiek, kiek jos vertos, tačiau kad būtum apdovanotas, vien dorybių nepakanka – reikalinga dar Viešpaties malonė.

Tako ta kot številne druge vedske mantre jasno pravijo, da Gospod od vekomaj daje živim bitjem vse, kar potrebujejo. Vsako željo posameznega živega bitja izpolni sorazmerno glede na to, kar si zasluži. Če hočemo postati vrhovni sodnik, sama usposobljenost ni dovolj – potrebujemo tudi potrditev višjega organa, ki nam tak naslov lahko podeli. Usposobljenost še ne zagotavlja položaja – vedno ga mora odobriti višja avtoriteta. Tako tudi Gospod odobri uživanje živega bitja sorazmerno glede na njegovo usposobljenost, ta pa mu sama po sebi ne more zagotoviti želenega cilja. Vedno potrebujemo še Gospodovo milost.

Gyvoji būtybė paprastai nežino, ko prašyti Viešpaties ir kokios padėties siekti. Tačiau kai gyva būtybė suvokia savo prigimtinę padėtį, ji ima prašyti, kad jai būtų suteikta galimybė transcendentiškai bendrauti su Viešpačiu ir tarnauti Jam su transcendentine meile. Deja, veikiamos materialios gamtos, gyvosios būtybės prašo daugelio kitų dalykų. „Bhagavad-gītā“ (2.41) jų galvoseną vadina išsišakojusiu ar išsklaidytu intelektu. Dvasinis intelektas yra vientisas, o pasaulietiškas – daugialypis. „Śrīmad-Bhāgavatam“ pasakyta, kad tie, kurie susižavėjo laikinomis išorinės energijos grožybėmis, užmiršta apie tikrąjį gyvenimo tikslą – grįžimą atgal pas Dievą. Užmiršęs apie tai, žmogus kuria įvairius planus bei projektus ir taip mėgina išspręsti savo problemas, bet tai yra tas pat, kaip kramtyti tai, kas jau buvo sukramtyta. Tačiau Viešpats gailestingas: Jis nekliudo užsimiršusiai gyvai esybei ir leidžia jai eiti savo keliu. Šioje „Śrī Īśopaniṣados“ mantroje vartojamas labai taiklus žodis yāthātathyataḥ, nurodantis, kad Viešpats atlygina gyvai esybei pagal jos norus. Jeigu gyva būtybė nori patekti į pragarą, Viešpats jai netrukdo, o jeigu ji nori sugrįžti atgal pas Dievą, Jis jai padeda.

Živa bitja običajno ne vemo, kaj prositi Gospoda, niti po čem hrepeneti. Ko spoznamo svoj naravni položaj, pa prosimo Gospoda, naj nas sprejme v Svojo božansko družbo, da bi Mu ljubeče služili. Na žalost živa bitja, ki so pod vplivom materialne narave, prosijo za številne druge reči in Bhagavad-gītā (2.41) jih opiše kot tiste, ki imajo razpršen razum. Duhovni razum se osredotoči na eno samo stvar, posvetnega pa vleče na vse strani. Śrīmad-Bhāgavatam (7.5.30–31) pravi, da tisti, ki jih prevzame začasna lepota zunanje energije, pozabijo na pravi smisel življenja – vrnitev k Bogu. V taki pozabi kujejo številne načrte za izboljšanje svojega življenja, vendar je to enako žvečenju že prežvečenega. Kljub temu je Gospod tako dober, da pozabljivemu živemu bitju dopusti neovirano hoditi po svoji poti. Ta mantra Śrī Īśopaniṣad uporabi zelo primerno besedo yāthātathyataḥ, ki kaže na to, da Gospod nagrajuje živa bitja v skladu z njihovimi željami. Če si živo bitje želi v pekel, mu Gospod to brez vmešavanja dopusti, če pa se želi vrniti k Njemu, mu na tej poti pomaga.

Dievas šioje mantroje aprašomas kaip paribhūḥ, visų didžiausias. Niekas Jam neprilygsta ir Jo nepranoksta. Kitos gyvos būtybės čia vadinamos elgetomis, prašinėjančiais Viešpaties įvairių gėrybių. Viešpats duoda gyvosioms esybėms to, ko jos trokšta. Jei gyvos esybės prilygtų Viešpačiui savo galybe, t. y. būtų visa žinančios arba visagalės, jos neprašytų iš Viešpaties nieko, netgi vadinamojo išsivadavimo. Tikrasis išsivadavimas – tai sugrįžimas atgal pas Dievą. Impersonalistų įsivaizduojamas išsivadavimas yra mitas, ir kol elgeta neatgaus dvasinio proto ir nesuvoks savo prigimtinės padėties, tol jis per amžius prašys išmaldos savo jausmams patenkinti.

Bog je tukaj opisan kot paribhūḥ, največji od vseh – nihče Mu ni enak ali večji od Njega – druga živa bitja pa so opredeljena kot berači, ki prosijo Gospoda za različne dobrine. Gospod prinaša živim bitjem tisto, kar si želijo. Če bi imela živa bitja enako moč kot Bog, če bi bila vsemogočna in vsevedna, Ga ne bi za nič prosila – niti za tako imenovano osvoboditev. Prava osvoboditev je vrnitev k Bogu. Osvoboditev, kakršno si predstavljajo impersonalisti, je mit, beračenje za čutno zadovoljevanje pa se nikoli ne konča, če berača ne sreča duhovna pamet in ne spozna svojega naravnega položaja.

Tik Aukščiausias Viešpats yra Pats Sau pakankamas. Kai prieš 5 000 metų Viešpats Kṛṣṇa nužengė į žemę, visi Jo darbai bylojo, kad Jis yra Dievo Asmuo. Vaikystėje Jis nukovė daugybę galingų demonų, tokių, kaip Aghāsura, Bakāsura ir Śakaṭāsura, ir negalėtume teigti, kad šią galią Jis įgijo didžiulėmis pastangomis. Viešpats pakėlė Govardhano kalną, nors niekad nesitreniravo kilnoti sunkumus. Jis šoko su gopėmis, nekreipdamas dėmesio į socialinius susitarimus, ir nesulaukė jokių priekaištų. Nors gopės mylėjo Kṛṣṇą kaip aistringos meilužės, jų ir Kṛṣṇos savitarpio santykius šlovino net Viešpats Caitanya, kuris buvo reiklus sannyāsis ir griežtai laikėsi disciplinos reikalavimų. „Śrī Īśopaniṣada“ dar vadina Viešpatį śuddham (antiseptiniu) ir apāpa-viddham (profilaktiniu), arba tyru ir nesutepamu. Jis antiseptinis ta prasme, kad Jam prisilietus prie užteršto daikto, daiktas tampa švarus. Žodis „profilaktinis“ nurodo bendravimo su Juo galią. „Bhagavad- gītoje“ (9.30–31) pasakyta, kad iš pradžių bhaktas gali atrodyti sudurācāra – nederamai besielgiančiu žmogumi, tačiau jį reikia laikyti tyru, nes jis eina teisingu keliu. Toks yra bendravimo su Viešpačiu „profilaktinis“ poveikis. Viešpats taip pat yra apāpa- viddham. Tai reiškia, kad Jo negali sutepti nuodėmė. Kitąsyk gali atrodyti, kad Jis nusideda, tačiau visi Jo veiksmai yra grynas gėris, nes Jis negali užsitraukti nuodėmės. Bet kokiomis aplinkybėmis Jis lieka tyriausiasis, śuddham, todėl dažnai yra lyginamas su saule. Saulė išgarina drėgmę daugelyje vietų, kur žemė užteršta, bet pati lieka švari. Iš tikrųjų ji turi sterilizuojančių ypatybių ir išvalo didžiausius nešvarumus. Jeigu net saulė, kuri yra materialus objektas, tokia galinga, tai galime įsivaizduoti, kokia stipri visagalio Viešpaties apvalomoji jėga.

Samo Vsevišnji Gospod je samozadosten. Ko se je Gospod Kṛṣṇa pred pet tisoč leti pojavil na zemlji, se je z uprizarjanjem Svojih dejavnosti povsem razodel kot Božanska Osebnost. V otroštvu je ubil veliko mogočnih demonov, kot na primer Aghāsuro, Bakāsuro in Śakaṭāsuro, vendar si Svoje moči ni pridobil iz kakšnega zunanjega vira. Hrib Govardhano je dvignil, ne da bi kdaj vadil dvigovanje uteži. Z gopījami je plesal ne oziraje se na družbene omejitve, pa je kljub temu Njegovo ravnanje neoporečno. Čeprav so se Mu gopīje približale z željo po ljubezenskem razmerju, je njihov odnos častil celo Gospod Caitanya, ki je bil dosleden sannyāsī in se je neupogljivo držal strogih duhovnih načel. Śrī Īśopaniṣad potrjuje, da je Gospod vedno čist in neomadeževan, ter Ga opiše kot śuddham (razkuževalnega) in apāpa-viddham (zaščitnega). Razkuževalen je v smislu, da se ob stiku z Njim celo nečiste stvari očistijo, beseda »zaščiten« pa kaže, kakšno moč ima druženje z Njim. Bhagavad-gītā (9.30–31) pravi, da je na začetku bhakta lahko na videz su-durācāra, neprimernega vedenja, vendar ga moramo imeti za čistega, ker je na pravi poti. To je zaradi zaščitne narave druženja z Gospodom. Bog je apāpa-viddham še zato, ker se Ga greh ne more dotakniti. Tudi če deluje na videz grešno, Njegova dejanja v resnici prinašajo najvišje dobro, saj greh Nanj ne vpliva. Pogosto Ga primerjamo s soncem, saj je v vseh okoliščinah śuddham (najčistejši). Sonce izpari vlago iz številnih nedotakljivih stvari na zemlji, pa vendar ostaja čisto. V resnici s svojo razkuževalno močjo gnusne stvari očiščuje. Če je že sonce, ki je materialno, tako močno, si lahko le skušamo predstavljati, kakšno očiščujočo moč ima vsemogočni Gospod.