Skip to main content

Septinta mantra

МАНТРА СЬОМА

Tekstas

Текст

yasmin sarvāṇi bhūtāny
ātmaivābhūd vijānataḥ
tatra ko mohaḥ kaḥ śoka
ekatvam anupaśyataḥ
йасмін сарва̄н̣і бгӯта̄нй
а̄тмаіва̄бгӯд віджа̄натах̣
татра ко мохах̣ ках̣ ш́ока
екатвам анупаш́йатах̣

Synonyms

Послівний переклад

yasmin — tomis aplinkybėmis; sarvāṇi — visose; bhūtāni — gyvosiose esybėse; ātmā — cit-kaṇa, arba dvasinė kibirkštis; eva — tiktai; abhūt — egzistuoja kaip; vijānataḥ — žinančio; tatra — ten; kaḥ — kokia; mohaḥ — iliuzija; kaḥ — koks; śokaḥ — nerimas; ekatvam — kokybinę tapatybę; anupaśyataḥ — to, kuris mato, remdamasis autoritetu, arba tam, kuris nuolat šitaip mato daiktus.

йасмін—за становища; сарва̄н̣і—усі; бгӯта̄ні—живі істоти; а̄тма̄—духовна іскра; ева—лише; абгӯт—існують як; віджанатах̣—того, хто знає; татра—де; ках̣—що; мохах̣—ілюзія; ках̣—що; ш́оках̣—турбота; екатвам—якісно єдині; анупаш́йатах̣—той, хто бачить при посередництві авторитету або той, хто постійно бачить таким чином.

Translation

Переклад

Kas visada mato gyvas esybes kaip dvasines kibirkštis, kokybiškai tapačias Viešpačiui, tas teisingai pažįsta visų dalykų esmę. Kas tuomet jam iliuzija ar nerimas?

Той, хто завжди бачить, що всі живі істоти є духовними іскрами, якісно єдиними з Господом, розуміє справжній стан речей. Що ж тоді може ввести його в оману або заподіяти клопіт?

Purport

Коментар

Išskyrus madhyama-adhikārį ir uttama-adhikārį, apie kuriuos buvo kalbėta anksčiau, niekas teisingai nesupranta gyvos būtybės dvasinės esmės. Gyvosios esybės yra kokybiškai tapačios Aukščiausiajam Viešpačiui, kaip kad laužo kibirkštys tapačios liepsnai. Tačiau kiekybės prasme kibirkštys toli gražu neprilygsta laužui, nes jų skleidžiamas šilumos ir šviesos kiekis daug mažesnis. Kai sakoma, kad mahā-bhāgavata, didis bhaktas, regi visų daiktų vienovę, tai reiškia, kad viską jis suvokia kaip Aukščiausiojo Viešpaties energiją. Energija nesiskiria nuo energijos šaltinio, tuo ir pasireiškia ši vienovė. Nors šiluma ir šviesa analitiniu požiūriu skiriasi nuo ugnies, be šilumos ir šviesos žodis „ugnis“ neturėtų prasmės. Todėl, apskritai kalbant, šiluma, šviesa ir ugnis yra viena ir tas pat.

Ніхто, крім мадгйама-адгіка̄рı̄ та уттама-адгіка̄рı̄, про яких йшлось вище, не може бачити істинного духовного становища живої істоти. Живі істоти якісно єдині з Верховним Господом так само, як іскри багаття за своїми якостями мають природу вогню. Проте з кількісного погляду іскри не є багаттям, бо їхні світло й тепло не зрівняти із світлом і теплом від усього вогнища. Маха̄бга̄ґавата, великий відданий, бачить єдність усього в тому розумінні, що дивиться на все як на Господню енерґію. Між енерґією та її джерелом немає різниці і тому існує поняття їхньої єдності. Хоча тепло і світло з аналітичного погляду відмінні од вогню, слово «вогонь» без понять тепла і світла втрачає своє значення. Але, поєднані, тепло, світло і вогонь є одним і тим же.

Sanskrito žodžiai ekatvam anupaśyataḥ pažymi, kad visų gyvų esybių vienovė turėtų būti suprantama apreikštųjų raštų požiūriu. Individualios aukščiausiosios visumos (Viešpaties) kibirkštys turi beveik aštuoniasdešimt procentų žinomų visumos ypatybių, tačiau kiekybės prasme Aukščiausiajam Viešpačiui jos netolygios. Šios ypatybės menkai teišreikštos, nes gyvos esybės tėra mikroskopinės aukščiausiosios visumos dalelės. Galima pasitelkti kitą palyginimą: druskos kiekis vandens laše toli gražu nelygus druskos kiekiui, esančiam visame vandenyne, nors kokybiškai, savo chemine sudėtimi druska, esanti vandens laše, nesiskiria nuo druskos, esančios vandenyne. Jei individuali gyva būtybė prilygtų Aukščiausiajam Viešpačiui ne tik kokybiškai, bet ir kiekybiškai, materiali energija neturėtų jai galios. Ankstesnėse mantrose jau buvo kalbėta, kad jokia gyva būtybė (net galingieji pusdieviai) niekuo negali pranokti Aukščiausiosios Būtybės. Todėl žodis ekatvam nereiškia, kad gyva būtybė visais atžvilgiais prilygsta Aukščiausiajam Viešpačiui. Iš tikrųjų šis žodis pažymi, kad juos vienija interesų bendrumas, lygiai kaip šeimos narius ar valstybės piliečius vienija bendri šeimos ar nacionaliniai interesai, nors visi šalies piliečiai yra individualios asmenybės. Kadangi visos gyvosios esybės yra tos pačios aukščiausios šeimos nariai, jų interesai nesiskiria nuo Aukščiausiosios Būtybės interesų. Visos gyvos būtybės yra Aukščiausiosios Būtybės vaikai. „Bhagavad-gītā“ (7.5) teigia, kad visos gyvos būtybės visatoje – tarp jų paukščiai, ropliai, vabzdžiai, vandens gyviai, medžiai ir pan. – yra Aukščiausiojo Viešpaties paribio energijos kūriniai. Todėl visi jie priklauso Aukščiausiosios Būtybės šeimai, ir jų interesai nesikerta.

Санскритські слова екатвам анупаш́йатах̣ цієї мантри вказують на необхідність бачити, під кутом зору явлених писань, єдність усіх живих істот. Окремі іскри Верховного Цілого майже на вісімдесят відсотків володіють відомими якостями Цілого, що в повній мірі притаманні тільки Верховному Господеві. Живі істоти є лише крихітними невід’ємними частками Верховного Цілого, і тому якості ці присутні в них дуже незначною мірою. Наведімо інший приклад: кількість солі, яка міститься в краплині океанської води, не зрівняти з сіллю усього океану, хоча з якісного погляду їхній хімічний склад однаковий.

Якби індивідуальна жива істота кількісно і якісно зрівнялась із Верховним Господом, не було б і мови про вплив на неї матеріальної енерґії. В попередніх мантрах вже обговорювалось, що жодна жива істота, включно з могутніми напівбогами, ні в чому не може перевершити Верховну Істоту, отже, слово екатвам зовсім не означає, що жива істота може зрівнятись з Верховним Господом усіма сторонами. Однак у ширшому розумінні це вказує на єдину спрямованість, подібно до того, як представники однієї родини мають спільні прагнення й потреби, або нація має спільні національні сподівання, хоча складається з численних окремих представників. Живі істоти — невід’ємні члени однієї верховної родини, отже, інтереси Верховної Істоти та її невід’ємних складових часток співпадають. Кожна жива істота є дитям Верховної Істоти. Як твердить Бгаґавад-ґı̄та̄ (14.3 – 4), всі живі створіння у всьому всесвіті, включно з птахами, плазунами, мешканцями вод, деревами тощо породжені межовою енерґією Верховного Господа і тому всі вони належать до єдиної сім’ї Верховної Істоти. В духовнім житті немає зіткнення прагнень.

Dvasinės esybės yra sukurtos džiaugtis. Taip tvirtina „Vedānta- sūtra“ (1.1.12): ānanda-mayo ’bhyāsāt. Visoms gyvoms būtybėms – ir Aukščiausiajam Viešpačiui, ir kiekvienai neatsiejamai Jo daliai – skirta patirti amžinąją laimę, nes tokia jų prigimties esmė. Gyvos būtybės, surakintos materialiame kiaute, nuolat ieško malonumų, tačiau ieško jų ne ten, kur reikia. Be šio materialaus pasaulio, egzistuoja dar ir dvasinė karalystė, kur nesuskaitomų palydovų draugijoje linksmai leidžia laiką Aukščiausioji Būtybė. Pasiekus tokį lygį, materialių ypatybių nelieka nė žymės, todėl šis lygis vadinasi nirguṇa. Egzistuojant nirguṇos lygiu, nekyla konfliktų dėl džiaugsmo objekto, tuo tarpu čia, materialiame pasaulyje, vyksta nuolatiniai atskirų individų susidūrimai, nes išleidžiamas iš akių tikrasis džiaugsmo šaltinis. Tikrasis džiaugsmo šaltinis – Aukščiausiasis Viešpats, kuris yra kilnaus dvasinio rāsos šokio centrinė figūra. Visi mes sukurti, kad būtume drauge su Juo ir gyventume be jokių kivirčų, turėdami bendrą transcendentinį tikslą. Toks yra aukščiausiasis dvasinių tikslų bendrumo lygis, ir kai mes suvokiame šią tobulą vienovės formą, iliuzija (moha) bei sielvartas (śoka) išnyksta be pėdsakų.

Призначення живих істот — завжди відчувати радість. За своєю природою й становищем усі істоти, включно з Верховним Господом, живуть для вічної насолоди. Істоти, яких ув’язнено в тимчасовому матеріальному житлі, постійно шукають насолод, але, на жаль, не там, де треба. Поза цим матеріальним світом існує духовний світ, де Верховний Господь насолоджується разом зі Своїми незліченними наближеними. Цей рівень буття зовсім позбавлений матеріальних якостей і тому його називають нірґун̣а. На рівні нірґун̣и ніколи не трапляється сутичок за об’єкти насолод. В матеріальному ж світі між окремими індивідами точиться постійне суперництво, тому що вони відійшли від справжнього осереддя всієї насолоди. Справжнім центром насолод є Верховний Господь, центральна постать незрівнянного духовного ра̄са-танцю. Нашим призначенням є приєднатись до Нього і втішатись життям у спільнім трансцендентнім устремлінні, без жодних сутичок. Це і є вищою реалізацією духовних прагнень й тільки-но досягнуто такої досконалої форми єдності, щезають самі поняття про смуток та оману.

Bedievišką civilizaciją pagimdo iliuzija, o tokios civilizacijos pasekmė – sielvartas. Bedieviška civilizacija, kurią remia šiuolaikiniai politikai, visada yra apimta rūpesčių, kadangi ji kiekvieną akimirką gali būti sunaikinta. Toks gamtos dėsnis. „Bhagavad- gītoje“ (7.14) teigiama, kad aukščiau griežtų gamtos dėsnių iškyla tik tie, kurie atsiduoda Aukščiausiojo Viešpaties lotoso pėdoms. Taigi, jei norime atsikratyti visų rūpesčių bei iliuzijų ir suvienyti skirtingiausius interesus, visus savo veiksmus turėtume susieti su Dievu.

Безбожна цивілізація постає із ма̄йі, ілюзії, і горе є наслідком такої цивілізації. Богопротивне суспільство, хрещеними батьками якого є сучасні політики, завжди сповнене тривог — таким є закон природи. Як сказано в Бгаґавад-ґı̄ті (7.14), ніхто, окрім тих, хто з покорою схилився до лотосних стіп Верховного Господа, не в змозі подолати суворих законів природи. І тому, якщо ми воліємо позбутися всіляких ілюзій і тривог й об’єднати наші інтереси в єдине устремління — ми повинні узгодити всю свою діяльність з Божим задумом.

Mūsų veiklos vaisiai turi tarnauti tik Viešpaties interesams, ir niekam kitam, nes tik tarnaudami Jo interesams galėsime suvokti minėtus ātma-bhūtos tikslus. Šioje mantroje minimas ātma-bhūtos ir „Bhagavad-gītoje“ (18.54) minimas brahma-bhūtos tikslai yra viena ir tas pat. Aukščiausioji ātmā (siela) yra Patsai Viešpats, o mažoji ātmā – tai gyvoji esybė. Aukščiausioji ātmā, Paramātmā, viena palaiko visas mikroskopines individualiąsias gyvąsias būtybes, nes Aukščiausiasis Viešpats nori patirti džiaugsmą, kurį sukelia gyvų būtybių meilė Jam. Tėvas pratęsia save per vaikus ir augina juos, norėdamas patirti malonumą. Jei vaikai paklusnūs tėvams, šeimos reikalai klostosi gerai, visų interesai sutampa ir namuose vyrauja maloni atmosfera. Tas pats transcendentiniu būdu vyksta ir absoliučioje Parabrahmano, aukščiausiosios dvasios, šeimynoje.

Плоди нашої діяльності треба використовувати на служіння Господній справі, а не якимсь іншим цілям. Лише завдяки служінню задуму Господа, ми можемо відчути спільну спрямованість а̄тма-бгӯти. Устремління а̄тма-бгӯта, про яке йде мова в цій мантрі, та становище брахма-бгӯти, що згадується в Бгаґавад-ґı̄ті (18.54), тотожні. Верховна а̄тма̄, тобто душа — це Сам Господь, а жива істота — це крихітна а̄тма̄. Верховна а̄тма̄, або Парама̄тма̄, Сама підтримує всі крихітні індивідуальні істоти, тому що Верховний Господь бажає насолоджуватись їхньою любов’ю. Батько помножив Себе у Своїх дітях й опікується ними, щоб тішитись ними. Якщо діти покірні батьковій волі, в сім’ї панує приємна атмосфера вдоволення й сімейні справи погідливо плинуть. Саме така трансцендентна злагода править в абсолютній сім’ї Парабрахмана, верховного духу.

Parabrahmanas, kaip ir kitos individualios esybės, yra asmuo. Nei Viešpats, nei gyvos esybės nėra beasmeniai. Šios transcendentinės asmenybės yra kupinos transcendentinės palaimos, žinojimo ir gyvena amžinai. Tokia yra tikroji dvasinės būties padėtis, ir kai žmogus iki galo ją įsisąmonina, jis išsyk atsiduoda Aukščiausiosios Būtybės, Śrī Kṛṣṇos, lotoso pėdoms. Tačiau visiškai atsidavusių Viešpačiui mahātmų, didžių sielų, labai reta, nes šitoks transcendentinis supratimas pasiekiamas tik daugelį kartų gimus. Kita vertus, pasiekus tokį suvokimą, žmogui daugiau nebeegzistuoja iliuzija, širdgėla, materialios egzistencijos kančios ir gimimai bei mirtys – niekas, ką mes patiriame dabartiniame savo gyvenime. Štai apie ką kalba ši „Śrī Īśopaniṣados“ mantra.

Парабрахман, як і окремі істоти, є особистість. Ані Господь, ані живі істоти не є чимсь безособистісним. Трансцендентні особистості сповнені трансцендентного щастя, знання і вічного життя. Таким є стан вічного духовного існування й тільки-но жива істота досягає цього трансцендентного стану, вона одразу ж впокоряється лотосним стопам Верховної Істоти, Ш́рı̄ Кр̣шн̣и. Але такі маха̄тми, великі душі, трапляються дуже рідко, бо подібного трансцендентного усвідомлення можна досягти лише після численних народжень (Б.-ґ. 7.19). Однак для того, хто досяг його, більше нема ніякої омани, ніяких злигоднів й страждань матеріального існування — ні смерті, ні народження, що ми їх зазнаємо за нашого теперішнього життя. Саме про це оповідає сьома мантра Ш́рı̄ Īш́опанішад.