Išskyrus madhyama-adhikārį ir uttama-adhikārį, apie kuriuos buvo kalbėta anksčiau, niekas teisingai nesupranta gyvos būtybės dvasinės esmės. Gyvosios esybės yra kokybiškai tapačios Aukščiausiajam Viešpačiui, kaip kad laužo kibirkštys tapačios liepsnai. Tačiau kiekybės prasme kibirkštys toli gražu neprilygsta laužui, nes jų skleidžiamas šilumos ir šviesos kiekis daug mažesnis. Kai sakoma, kad mahā-bhāgavata, didis bhaktas, regi visų daiktų vienovę, tai reiškia, kad viską jis suvokia kaip Aukščiausiojo Viešpaties energiją. Energija nesiskiria nuo energijos šaltinio, tuo ir pasireiškia ši vienovė. Nors šiluma ir šviesa analitiniu požiūriu skiriasi nuo ugnies, be šilumos ir šviesos žodis „ugnis“ neturėtų prasmės. Todėl, apskritai kalbant, šiluma, šviesa ir ugnis yra viena ir tas pat.

Sanskrito žodžiai ekatvam anupaśyataḥ pažymi, kad visų gyvų esybių vienovė turėtų būti suprantama apreikštųjų raštų požiūriu. Individualios aukščiausiosios visumos (Viešpaties) kibirkštys turi beveik aštuoniasdešimt procentų žinomų visumos ypatybių, tačiau kiekybės prasme Aukščiausiajam Viešpačiui jos netolygios. Šios ypatybės menkai teišreikštos, nes gyvos esybės tėra mikroskopinės aukščiausiosios visumos dalelės. Galima pasitelkti kitą palyginimą: druskos kiekis vandens laše toli gražu nelygus druskos kiekiui, esančiam visame vandenyne, nors kokybiškai, savo chemine sudėtimi druska, esanti vandens laše, nesiskiria nuo druskos, esančios vandenyne. Jei individuali gyva būtybė prilygtų Aukščiausiajam Viešpačiui ne tik kokybiškai, bet ir kiekybiškai, materiali energija neturėtų jai galios. Ankstesnėse mantrose jau buvo kalbėta, kad jokia gyva būtybė (net galingieji pusdieviai) niekuo negali pranokti Aukščiausiosios Būtybės. Todėl žodis ekatvam nereiškia, kad gyva būtybė visais atžvilgiais prilygsta Aukščiausiajam Viešpačiui. Iš tikrųjų šis žodis pažymi, kad juos vienija interesų bendrumas, lygiai kaip šeimos narius ar valstybės piliečius vienija bendri šeimos ar nacionaliniai interesai, nors visi šalies piliečiai yra individualios asmenybės. Kadangi visos gyvosios esybės yra tos pačios aukščiausios šeimos nariai, jų interesai nesiskiria nuo Aukščiausiosios Būtybės interesų. Visos gyvos būtybės yra Aukščiausiosios Būtybės vaikai. „Bhagavad-gītā“ (7.5) teigia, kad visos gyvos būtybės visatoje – tarp jų paukščiai, ropliai, vabzdžiai, vandens gyviai, medžiai ir pan. – yra Aukščiausiojo Viešpaties paribio energijos kūriniai. Todėl visi jie priklauso Aukščiausiosios Būtybės šeimai, ir jų interesai nesikerta.

Dvasinės esybės yra sukurtos džiaugtis. Taip tvirtina „Vedānta- sūtra“ (1.1.12): ānanda-mayo ’bhyāsāt. Visoms gyvoms būtybėms – ir Aukščiausiajam Viešpačiui, ir kiekvienai neatsiejamai Jo daliai – skirta patirti amžinąją laimę, nes tokia jų prigimties esmė. Gyvos būtybės, surakintos materialiame kiaute, nuolat ieško malonumų, tačiau ieško jų ne ten, kur reikia. Be šio materialaus pasaulio, egzistuoja dar ir dvasinė karalystė, kur nesuskaitomų palydovų draugijoje linksmai leidžia laiką Aukščiausioji Būtybė. Pasiekus tokį lygį, materialių ypatybių nelieka nė žymės, todėl šis lygis vadinasi nirguṇa. Egzistuojant nirguṇos lygiu, nekyla konfliktų dėl džiaugsmo objekto, tuo tarpu čia, materialiame pasaulyje, vyksta nuolatiniai atskirų individų susidūrimai, nes išleidžiamas iš akių tikrasis džiaugsmo šaltinis. Tikrasis džiaugsmo šaltinis – Aukščiausiasis Viešpats, kuris yra kilnaus dvasinio rāsos šokio centrinė figūra. Visi mes sukurti, kad būtume drauge su Juo ir gyventume be jokių kivirčų, turėdami bendrą transcendentinį tikslą. Toks yra aukščiausiasis dvasinių tikslų bendrumo lygis, ir kai mes suvokiame šią tobulą vienovės formą, iliuzija (moha) bei sielvartas (śoka) išnyksta be pėdsakų.

Bedievišką civilizaciją pagimdo iliuzija, o tokios civilizacijos pasekmė – sielvartas. Bedieviška civilizacija, kurią remia šiuolaikiniai politikai, visada yra apimta rūpesčių, kadangi ji kiekvieną akimirką gali būti sunaikinta. Toks gamtos dėsnis. „Bhagavad- gītoje“ (7.14) teigiama, kad aukščiau griežtų gamtos dėsnių iškyla tik tie, kurie atsiduoda Aukščiausiojo Viešpaties lotoso pėdoms. Taigi, jei norime atsikratyti visų rūpesčių bei iliuzijų ir suvienyti skirtingiausius interesus, visus savo veiksmus turėtume susieti su Dievu.

Mūsų veiklos vaisiai turi tarnauti tik Viešpaties interesams, ir niekam kitam, nes tik tarnaudami Jo interesams galėsime suvokti minėtus ātma-bhūtos tikslus. Šioje mantroje minimas ātma-bhūtos ir „Bhagavad-gītoje“ (18.54) minimas brahma-bhūtos tikslai yra viena ir tas pat. Aukščiausioji ātmā (siela) yra Patsai Viešpats, o mažoji ātmā – tai gyvoji esybė. Aukščiausioji ātmā, Paramātmā, viena palaiko visas mikroskopines individualiąsias gyvąsias būtybes, nes Aukščiausiasis Viešpats nori patirti džiaugsmą, kurį sukelia gyvų būtybių meilė Jam. Tėvas pratęsia save per vaikus ir augina juos, norėdamas patirti malonumą. Jei vaikai paklusnūs tėvams, šeimos reikalai klostosi gerai, visų interesai sutampa ir namuose vyrauja maloni atmosfera. Tas pats transcendentiniu būdu vyksta ir absoliučioje Parabrahmano, aukščiausiosios dvasios, šeimynoje.

Parabrahmanas, kaip ir kitos individualios esybės, yra asmuo. Nei Viešpats, nei gyvos esybės nėra beasmeniai. Šios transcendentinės asmenybės yra kupinos transcendentinės palaimos, žinojimo ir gyvena amžinai. Tokia yra tikroji dvasinės būties padėtis, ir kai žmogus iki galo ją įsisąmonina, jis išsyk atsiduoda Aukščiausiosios Būtybės, Śrī Kṛṣṇos, lotoso pėdoms. Tačiau visiškai atsidavusių Viešpačiui mahātmų, didžių sielų, labai reta, nes šitoks transcendentinis supratimas pasiekiamas tik daugelį kartų gimus. Kita vertus, pasiekus tokį suvokimą, žmogui daugiau nebeegzistuoja iliuzija, širdgėla, materialios egzistencijos kančios ir gimimai bei mirtys – niekas, ką mes patiriame dabartiniame savo gyvenime. Štai apie ką kalba ši „Śrī Īśopaniṣados“ mantra.