Šešta mantra

Šesta mantra

Tekstas

Besedilo

yas tu sarvāṇi bhūtāny
ātmany evānupaśyati
sarva-bhūteṣu cātmānaṁ
tato na vijugupsate

Synonyms

yaḥ — tas, kuris; tu — tačiau; sarvāṇi — visas; bhūtāni — gyvas esybes; ātmani — susijusias su Aukščiausiuoju Viešpačiu; eva — tiktai; anupaśyati — regi, laikydamasis sistemos; sarva-bhūteṣu — kiekvienoje gyvoje būtybėje; ca — ir; ātmānam — Supersielą; tataḥ — nuo tada; na — ne; vijugupsate — neapkenčia ko.

yaḥ — kdor; tu — toda; sarvāṇi — vsa; bhūtāni — živa bitja; ātmani — v povezavi z Vsevišnjim Gospodom; eva — samo; anupaśyati — premišljeno vidi; sarva-bhūteṣu — v vseh živih bitjih; ca — in; ātmānam — Naddušo; tataḥ — potem; na — ne; vijugupsate — sovraži nikogar.

Translation

Kas regi, kad viskas susiję su Aukščiausiuoju Viešpačiu, kas į visas gyvas esybes žvelgia kaip į neatsiejamas Jo dalis ir visur mato Aukščiausiąjį Viešpatį, tas niekam niekada nejaučia neapykantos.

Kdor dosledno vse vidi v povezavi z Vsevišnjim Gospodom in se zaveda, da so vsa živa bitja Njegovi delci ter da je Vsevišnji Gospod v vsem, ta ničesar in nikogar ne sovraži.

Purport

Ši mantra apibūdina mahā-bhāgavatą – didžią asmenybę, kuri mato, kad viskas yra susiję su Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu. Aukščiausiojo Viešpaties buvimas patiriamas trimis etapais. Tas, kuris pažino Viešpatį mažiausiai, vadinamas kaniṣṭha- adhikāriu. Jis lanko maldos namus – šventyklą, bažnyčią ar mečetę, pagal tai, kokį tikėjimą išpažįsta, ir meldžiasi, kaip nurodo šventraščiai. Šio lygio bhaktas mano, kad Viešpats būna tiktai ten, kur Jis yra garbinamas. Jis negali tiksliai pasakyti, kas kiek atsidavęs Aukščiausiajam Viešpačiui ir kas Jį pažino. Tokie bhaktai laikosi nusistovėjusių tradicijų ir neretai kivirčijasi tarpusavyje, vieno tipo religinę praktiką laikydami geresne už kitą. Kaniṣṭha-adhikāriai iš esmės yra materialistiški bhaktai, jie dar tik stengiasi išsiveržti už materijos ribų ir pasiekti dvasinį lygį.

To je opis mahā-bhāgavate, velike osebnosti, ki vse vidi povezano z Vsevišnjo Božansko Osebnostjo. Navzočnost Vsevišnjega Gospoda spoznavamo na treh stopnjah. Spoznanje kaniṣṭha-adhikārījev je najnižje. Glede na svojo veroizpoved hodijo na kraje čaščenja, kot so tempelj, cerkev ali mošeja, kjer častijo Gospoda po navodilih svetih spisov. Častilci na tej stopnji mislijo, da je Gospod navzoč samo v svetišču, drugje pa ne. Ne znajo določiti razvojne stopnje vdanega služenja pri drugih, niti ne vedo, kdo je spoznal Vsevišnjega Gospoda. Držijo se obredov in se včasih prepirajo med seboj o tem, katera vrsta vdanosti je boljša. Kaniṣṭha-adhikārīji so v resnici materialistični bhakte, ki si šele prizadevajo, da bi se dvignili nad materijo na duhovno raven.

Pasiekę antrą dvasinio tobulumo pakopą vadinami madhyama- adhikāriais. Šie bhaktai skiria keturias gyvųjų būtybių kategorijas: 1) Aukščiausiąjį Viešpatį, 2) bhaktus, 3) nekaltuosius, kurie nieko nežino apie Viešpatį, ir 4) Viešpačiu netikinčius ateistus, kurie nekenčia Dievui tarnaujančių bhaktų. Su įvairiais keturių kategorijų atstovais madhyama-adhikāris elgiasi skirtingai. Jis garbina Viešpatį kaip meilės objektą ir draugauja su tais, kurie tarnauja Viešpačiui. Nekaltųjų širdyse jis žadina snaudžiančią meilę Dievui, bet vengia ateistų, kurie išjuokia Dievo vardą.

Tisti bhakte, ki so dosegli drugo stopnjo spoznanja, se imenujejo madhyama-adhikārīji. Ti razlikujejo med štirimi vrstami živih bitij: (1) Vsevišnjim Gospodom, (2) Gospodovimi bhaktami, (3) nedolžnimi, ki ničesar ne vedo o Gospodu ter (4) brezbožniki, ki nimajo vere v Boga in sovražijo tiste, ki Mu vdano služijo. Madhyama-adhikārīji se do vsake od teh skupin vedejo drugače. H Gospodu usmerjajo svojo ljubezen in Ga častijo, sklepajo prijateljstva s tistimi, ki vdano služijo Gospodu, skušajo prebuditi spečo ljubezen do Boga v srcih nedolžnih in se izogibajo brezbožnikov, ki se norčujejo iz samega Gospodovega imena.

Dar aukštesnį lygį už madhyama-adhikārį yra pasiekęs uttama- adhikāris, kuris mato, kad viskas susiję su Aukščiausiuoju Viešpačiu. Toks bhaktas neskirsto žmonių į ateistus ir teistus, o kiekvieną suvokia kaip neatsiejamą Dievo dalelę. Jis žino, kad nėra esminio skirtumo tarp labai išsilavinusio brāhmaṇo ir valkataujančio šuns, nes abu jie yra neatsiejamos Viešpaties dalelės, nors ir surakinti skirtinguose kūnuose, kuriuos lėmė kokybiškai skirtingi praeitų gyvenimų veiksmai. Jis suvokia, kad Aukščiausiojo Viešpaties dalelė, glūdinti brāhmaṇo kūne, teisingai naudojosi Viešpaties jai suteikta ribota nepriklausomybe, o panaši dalelė šuns kūne piktnaudžiavo savo nepriklausomybe, ir dėl to gamtos dėsniai ją nubaudė, įkalindami šuns kūne. Neteikdamas didelės reikšmės skirtumui tarp brāhmaṇo ir šuns elgsenos, uttama-adhikāris stengiasi daryti gera abiems. Tokio mokyto bhakto neklaidina materialūs kūnai, jam svarbiau dvasinė kibirkštis, glūdinti abiejose būtybėse.

Nad madhyama-adhikārījem pa je uttama-adhikārī, ki vse vidi v povezavi z Vsevišnjim Gospodom. Tak bhakta ne dela razlik med brezbožniki in pobožnimi, temveč vsa bitja dojema kot Božje delce. Ve, da v bistvu ni razlike med izjemno učenim brāhmaṇo in pouličnim psom, saj sta oba Gospodova delca, čeprav sta ujeta v različni vrsti teles, ki sta posledici njunega delovanja v prejšnjih življenjih. Zaveda se, da Božji delec, ki je zdaj v brahmanskem telesu, ni zlorabil svoje neznatne neodvisnosti, ki jo je prejel od Gospoda, Božji delec, ujet v pasje telo, pa jo je, in je zato kaznovan po zakonih narave. Uttama-adhikārī se ne zmeni za dejanja enega ali drugega, temveč obema skuša pomagati. Takega učenega bhakto zunanja telesna podoba ne premoti, saj ga privlači duhovna iskra živega bitja.

Tie, kurie mėgdžiodami uttama-adhikārį puikuojasi visuotinės vienybės ir draugiškumo idėjomis, tačiau iš jų elgesio matyti, kad jie temato kūniškąjį pradą, yra netikri filantropai. Teisingo visuotinės brolybės supratimo reikia mokytis iš uttama-adhikārio, o ne iš kvailio, kuris dorai nepažįsta individualios sielos ir visur esančios Aukščiausiojo Viešpaties ekspansijos, Supersielos.

Tisti, ki posnemajo uttama-adhikārīje in mahajo z idejami enakosti ali bratstva, delujejo pa na telesni ravni, so lažni človekoljubi. Vesoljnega bratstva se moramo učiti od uttama-adhikārījev, ne pa od bedakov, ki ne razumejo niti posamezne duše niti vsepovsod navzoče Gospodove emanacije Nadduše.

Šioje šeštoje mantroje aiškiai pasakyta, kad reikia stebėti arba matyti, laikantis tam tikros sistemos. Tai reiškia, kad reikia sekti ankstesniojo ācāryos, tobulo mokytojo, pavyzdžiu. Šiuo atveju vartojamas sanskrito žodis anupaśyati. Anu – reiškia „sekti“, o paśyati – „stebėti“. Taigi žodis anupaśyati reiškia, kad turime tikėti ne tuo, ką matome plika akimi, o sekti pirmtakais ācāryomis. Dėl materialių trūkumų plika akis neparodys tikro vaizdo. Neįmanoma teisingai matyti dalykus, neišgirdus paaiškinimų iš aukštesnio šaltinio, o aukščiausiasis šaltinis – tai Paties Viešpaties lūpomis pasakyta Vedų išmintis. Vedų tiesos perduodamos mokinių seka: Viešpats perteikia jas Brahmai, Brahmā – Nāradai, Nārada – Vyāsai, o Vyāsa – kitiems mokiniams. Kitados žmonės buvo protingesni ir turėjo aiškesnę atmintį, todėl užrašinėti Vedų žinias nebuvo reikalo. Jiems pakakdavo kartą išklausyti bona fide dvasinio mokytojo pamokymų, ir jie jų laikydavosi.

Šesta mantra s strokovnim sanskrtskim izrazom anupaśyati jasno pravi, da bi morali »opazovati« ali dosledno videti. To pomeni, da moramo hoditi po stopinjah prejšnjih ācārij, popolnih učiteljev. Anu pomeni »slediti«, paśyati pa »opazovati«. Z anupaśyati torej razumemo, da stvari ne bi smeli opazovati tako, kot nam jih slikajo telesne oči, temveč bi se morali držati nauka ācārij. Zaradi materialnih pomanjkljivosti s prostim očesom ničesar ne vidimo v pravi luči. Zares spregledamo šele, ko sprejmemo znanje iz višjega vira, najvišji vir pa je vedska modrost, ki jo je izgovoril sam Gospod. Vedske resnice sestopajo po nasledstvu učiteljev in učencev od Vsevišnjega Gospoda do Brahme, od Brahme do Nārade, od Nārade do Vyāse in nato do Vyāsovih številnih učencev. V prejšnjih dobah Ved ni bilo treba zapisovati, saj so bili ljudje pametnejši in so imeli boljši spomin. Nauk so lahko razumeli že, če so ga enkrat slišali iz ust verodostojnega duhovnega učitelja.

Mūsų dienomis apreikštiesiems raštams parašyta daug komentarų, tačiau daugelio jų autoriai nepriklauso Śrīlos Vyāsadevos mokinių sekai. Śrīla Vyāsadeva pirmasis užrašė Vedų išmintį. Savo paskutiniame, tobuliausiame ir reikšmingiausiame veikale „Śrīmad-Bhāgavatam“ jis komentuoja „Vedānta-sūtrą“. Be to, dar yra „Bhagavad-gītā“, kurią papasakojo Patsai Viešpats, o užrašė Śrīla Vyāsadeva. Tokie patys svarbiausi apreikštieji raštai, ir bet kuris komentaras, prieštaraujantis „Bhagavad-gītos“ ar „Śrīmad- Bhāgavatam“ principams, negali būti autoritetingas. Upaniṣadų, „Vedānta-sūtros“, Vedų, „Bhagavad-gītos“, „Śrīmad-Bhāgavatam“ mokymas vieningas, todėl niekam nevalia daryti kokių nors išvadų dėl Vedų, neišklausius Vyāsadevos mokinių sekos atstovų ar bent tų, kurie tiki Dievo Asmeniu ir įvairiomis Jo energijomis, apie kurias kalbama „Śrī Īśopaniṣadoje“.

Dandanes obstaja veliko komentarjev k razodetim spisom, ampak večine med njimi niso napisali učitelji iz duhovnega nasledstva Śrīla Vyāsadeve, ki je izvorni pisec vedske modrosti. Končno, najpopolnejše in najbolj vzvišeno Śrīla Vyāsadevovo delo je Śrīmad-Bhāgavatam, ki je naravni komentar k Vedānta-sūtri. Zapisal je tudi Bhagavad-gīto, ki jo je izgovoril sam Gospod. To sta najpomembnejša razodeta sveta spisa in noben komentar, ki je v nasprotju z njunimi načeli, ni verodostojen. Upaniṣade, Vedānta-sūtra, Vede, Bhagavad-gītā in Śrīmad-Bhāgavatam se med seboj povsem ujemajo, zato nihče ne bi smel sklepati o nauku Ved, ne da bi prejel znanje o njem od predstavnikov Vyāsadevovega duhovnega nasledstva učiteljev in učencev, ki verjamejo v Božansko Osebnost in Njegove raznolike energije, pojasnjene v Śrī Īśopaniṣad.

Pasak „Bhagavad-gītos“ (18.54), tapti uttama-adhikārī bhaktu ir į kiekvieną gyvą būtybę žvelgti kaip į savo brolį tegali tas, kuris jau pasiekė išsivadavimo lygį (brahma-bhūtą). Politikai negali turėti tokio matymo, nes jie visada siekia kokios nors materialios naudos. Mėgdžioti uttama-adhikārį – reiškia dėl šlovės ar kitokios materialios naudos tarnauti savo išoriniam apvalkalui, kūnui, o ne dvasinei sielai. Toks mėgdžiotojas nieko nenutuokia apie dvasinį pasaulį. Uttama-adhikāris mato gyvą esybę kaip dvasinę sielą ir pats jai kaip sielai tarnauja. Taip savaime patenkinama ir materialioji pusė.

Bhagavad-gītā (18.54) pravi, da lahko uttama-adhikārī postane le, kdor je že osvobojen (brahma-bhūta). Kdor je na tej stopnji, lahko vsako živo bitje vidi kot svojega brata. Politiki, ki se nenehno pehajo za gmotnimi pridobitvami, pa takega spoznanja ne morejo imeti. Kdor posnema uttama-adhikārīja, bo za lastno slavo ali materialno korist deloval v telesno dobro drugih, njihovim dušam pa ne bo koristil. Tak posnemovalec si ne more pridobiti znanja o duhovnem svetu. Uttama-adhikārīji v snovnih telesih vidijo duše oziroma duhovna bitja, zato jim služijo na duhovni ravni in jih tako obenem zadovoljijo tudi po materialni strani.