Ši mantra apibūdina mahā-bhāgavatą – didžią asmenybę, kuri mato, kad viskas yra susiję su Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu. Aukščiausiojo Viešpaties buvimas patiriamas trimis etapais. Tas, kuris pažino Viešpatį mažiausiai, vadinamas kaniṣṭha- adhikāriu. Jis lanko maldos namus – šventyklą, bažnyčią ar mečetę, pagal tai, kokį tikėjimą išpažįsta, ir meldžiasi, kaip nurodo šventraščiai. Šio lygio bhaktas mano, kad Viešpats būna tiktai ten, kur Jis yra garbinamas. Jis negali tiksliai pasakyti, kas kiek atsidavęs Aukščiausiajam Viešpačiui ir kas Jį pažino. Tokie bhaktai laikosi nusistovėjusių tradicijų ir neretai kivirčijasi tarpusavyje, vieno tipo religinę praktiką laikydami geresne už kitą. Kaniṣṭha-adhikāriai iš esmės yra materialistiški bhaktai, jie dar tik stengiasi išsiveržti už materijos ribų ir pasiekti dvasinį lygį.

Pasiekę antrą dvasinio tobulumo pakopą vadinami madhyama- adhikāriais. Šie bhaktai skiria keturias gyvųjų būtybių kategorijas: 1) Aukščiausiąjį Viešpatį, 2) bhaktus, 3) nekaltuosius, kurie nieko nežino apie Viešpatį, ir 4) Viešpačiu netikinčius ateistus, kurie nekenčia Dievui tarnaujančių bhaktų. Su įvairiais keturių kategorijų atstovais madhyama-adhikāris elgiasi skirtingai. Jis garbina Viešpatį kaip meilės objektą ir draugauja su tais, kurie tarnauja Viešpačiui. Nekaltųjų širdyse jis žadina snaudžiančią meilę Dievui, bet vengia ateistų, kurie išjuokia Dievo vardą.

Dar aukštesnį lygį už madhyama-adhikārį yra pasiekęs uttama- adhikāris, kuris mato, kad viskas susiję su Aukščiausiuoju Viešpačiu. Toks bhaktas neskirsto žmonių į ateistus ir teistus, o kiekvieną suvokia kaip neatsiejamą Dievo dalelę. Jis žino, kad nėra esminio skirtumo tarp labai išsilavinusio brāhmaṇo ir valkataujančio šuns, nes abu jie yra neatsiejamos Viešpaties dalelės, nors ir surakinti skirtinguose kūnuose, kuriuos lėmė kokybiškai skirtingi praeitų gyvenimų veiksmai. Jis suvokia, kad Aukščiausiojo Viešpaties dalelė, glūdinti brāhmaṇo kūne, teisingai naudojosi Viešpaties jai suteikta ribota nepriklausomybe, o panaši dalelė šuns kūne piktnaudžiavo savo nepriklausomybe, ir dėl to gamtos dėsniai ją nubaudė, įkalindami šuns kūne. Neteikdamas didelės reikšmės skirtumui tarp brāhmaṇo ir šuns elgsenos, uttama-adhikāris stengiasi daryti gera abiems. Tokio mokyto bhakto neklaidina materialūs kūnai, jam svarbiau dvasinė kibirkštis, glūdinti abiejose būtybėse.

Tie, kurie mėgdžiodami uttama-adhikārį puikuojasi visuotinės vienybės ir draugiškumo idėjomis, tačiau iš jų elgesio matyti, kad jie temato kūniškąjį pradą, yra netikri filantropai. Teisingo visuotinės brolybės supratimo reikia mokytis iš uttama-adhikārio, o ne iš kvailio, kuris dorai nepažįsta individualios sielos ir visur esančios Aukščiausiojo Viešpaties ekspansijos, Supersielos.

Šioje šeštoje mantroje aiškiai pasakyta, kad reikia stebėti arba matyti, laikantis tam tikros sistemos. Tai reiškia, kad reikia sekti ankstesniojo ācāryos, tobulo mokytojo, pavyzdžiu. Šiuo atveju vartojamas sanskrito žodis anupaśyati. Anu – reiškia „sekti“, o paśyati – „stebėti“. Taigi žodis anupaśyati reiškia, kad turime tikėti ne tuo, ką matome plika akimi, o sekti pirmtakais ācāryomis. Dėl materialių trūkumų plika akis neparodys tikro vaizdo. Neįmanoma teisingai matyti dalykus, neišgirdus paaiškinimų iš aukštesnio šaltinio, o aukščiausiasis šaltinis – tai Paties Viešpaties lūpomis pasakyta Vedų išmintis. Vedų tiesos perduodamos mokinių seka: Viešpats perteikia jas Brahmai, Brahmā – Nāradai, Nārada – Vyāsai, o Vyāsa – kitiems mokiniams. Kitados žmonės buvo protingesni ir turėjo aiškesnę atmintį, todėl užrašinėti Vedų žinias nebuvo reikalo. Jiems pakakdavo kartą išklausyti bona fide dvasinio mokytojo pamokymų, ir jie jų laikydavosi.

Mūsų dienomis apreikštiesiems raštams parašyta daug komentarų, tačiau daugelio jų autoriai nepriklauso Śrīlos Vyāsadevos mokinių sekai. Śrīla Vyāsadeva pirmasis užrašė Vedų išmintį. Savo paskutiniame, tobuliausiame ir reikšmingiausiame veikale „Śrīmad-Bhāgavatam“ jis komentuoja „Vedānta-sūtrą“. Be to, dar yra „Bhagavad-gītā“, kurią papasakojo Patsai Viešpats, o užrašė Śrīla Vyāsadeva. Tokie patys svarbiausi apreikštieji raštai, ir bet kuris komentaras, prieštaraujantis „Bhagavad-gītos“ ar „Śrīmad- Bhāgavatam“ principams, negali būti autoritetingas. Upaniṣadų, „Vedānta-sūtros“, Vedų, „Bhagavad-gītos“, „Śrīmad-Bhāgavatam“ mokymas vieningas, todėl niekam nevalia daryti kokių nors išvadų dėl Vedų, neišklausius Vyāsadevos mokinių sekos atstovų ar bent tų, kurie tiki Dievo Asmeniu ir įvairiomis Jo energijomis, apie kurias kalbama „Śrī Īśopaniṣadoje“.

Pasak „Bhagavad-gītos“ (18.54), tapti uttama-adhikārī bhaktu ir į kiekvieną gyvą būtybę žvelgti kaip į savo brolį tegali tas, kuris jau pasiekė išsivadavimo lygį (brahma-bhūtą). Politikai negali turėti tokio matymo, nes jie visada siekia kokios nors materialios naudos. Mėgdžioti uttama-adhikārį – reiškia dėl šlovės ar kitokios materialios naudos tarnauti savo išoriniam apvalkalui, kūnui, o ne dvasinei sielai. Toks mėgdžiotojas nieko nenutuokia apie dvasinį pasaulį. Uttama-adhikāris mato gyvą esybę kaip dvasinę sielą ir pats jai kaip sielai tarnauja. Taip savaime patenkinama ir materialioji pusė.